Klaipėdos sukilimo operacijai - 95, Svarbu

Žvilgsnis į Klaipėdos sukilimo operacijos užkulisius IV

Avatar

Martynas Vainorius
2018-12-15


VšĮ „Klaipėda atvirai“ pristato priešpaskutinę Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamo rašinių ciklo dalį, kurioje papasakosime apie Klaipėdos sukilimu vadinamos karinės operacijos pabaigą.

Tradiciškai, sugretindami dabarties ir 1923-iųjų nuotraukas, parodysime ir kaip per 95 metus pasikeitė tuomet užfiksuotos vietos.

“Sukilėliai” prie Klaipėdos gaisrinės. Dabar – vidinis viešbučio “Ambeton Klaipėda” kiemas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.
Padėtis buvo įtempta

Istoriko, prof. Vyganto Vareikio teigimu, sausio 14-15 d. Klaipėdos operacijoje iš lietuvių pusės žuvo aštuoni kariškiai ir keturi šauliai. Vieni jų žuvo prie Sendvario sausio 14 d. naktį (kapitonas Eduardas Noreika, eiliniai Adolfas Viliūnas, Povilas Trinkūnas, Jonas Simonavičius, šauliai Jonas Pleštys ir Algirdas Jesaitis), kiti (leitenantas Viktoras Burokevičius, eilinis Jonas Petkus ir šaulys Flioras Lukšys) buvo nukauti užimant miestą ir prefektūrą sausio 15 d. Šaulys Antanas Ubavičius žuvo naktį iš sausio 15 į 16 d. prie Girulių geležinkelio stoties.

Žuvusių savanorių laidotuvės miesto kapinėse (dabar – Skulptūrų parkas). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Prancūzų žuvo tik du. 1962-aisias duodamas interviu istorikui Alfred Erich Senn Jonas Budrys sakė, kad iš tikrųjų tai „tą naktį mirė trys, bet vieną nudūrė peiliu viešnamyje“.

„Kitą dieną po sėkmingo žygio generalinis štabas įsakė visus sužeistus Lietuvos piliečius išgabenti į Lietuvą, nukautuosius palaidoti Klaipėdoje. Vėliau žuvusieji vis dėlto buvo išvežti į Kėdainius. Taip pat buvo įsakyta išvesti iš krašto reguliariosios kariuomenės dalis ir pradėti organizuoti kariuomenę iš vietinių gyventojų“, – teigė V. Vareikis.

Miesto kapinėse (dabar – Skulptūrų parkas) laidojami žuvusieji. Laidotuvėse dalyvauja kunigas Vilius Gaigalaitis. “Klaipėdos garso” ir Manto Bučnio nuotr.

II Ypatingosios rinktinės grupės vadas, kapitonas Bajoras – Mykolas (Mikas) Kalmantavičius (Kalmantas) savo ataskaitoje rašė, kad sausio 16 dieną iš sukilėlių vado Jono Polovinsko-Budrio gavo įsakymą visas ginkluotas jėgas Klaipėdoj perimti savo žinion ir iš esamų I ir II grupių sudaryti I savanorių pulką, priskiriant prie jo ir raitelių eskadroną.

Plk. ltn. Valerijus Šerelis savo straipsnyje „Atgal į Lietuvą!“ teigė, kad pulkas buvo formuojamas sunkiai, nes visko trūko.

„Buvo tik žmonių ir šautuvų, ir jų ne visiems užteko. Per kelias dienas vien tik iš vietos gyventojų buvo suformuotos trys kuopos. Padėtis vis dar buvo įtempta, laukiama prancūzų ir britų karo laivų, ateitis neaiški, mieste nuolat patruliuojama. Tą pačią dieną, kai į Klaipėdą atplaukė lenkų garlaivis „Komendant Pilsudski“, Karo mokyklos kariai išėjo iš pulko ir kariūnai išvyko Kaunan, kur jiems reikėjo kruopščiai rengtis kitiems karams“, – rašė V. Šerelis.

Vietiniai į kariuomenę stojo dėl naudos

Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys yra pažymėjęs, kad sukilime dalyvavusių klaipėdiškių skaičius buvo nedidelis ir neaišku, kada jie prisijungė prie sukilimo – prieš ar po sausio 15 d. ir kad „jų motyvai buvo toli gražu ne patriotiniai“.

Atminimo nuotrauka prie ką tik supilto karių kapo. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

V. Vareikio teigimu, archyvinių dokumentų analizė leidžia konstatuoti, jog į J. Polovinsko-Budrio sausio 16 d. pradėtą formuoti Klaipėdos krašto armiją vietos gyventojai pradėjo stoti būtent po sėkmingo sukilimo. Ypatingosios paskirties rinktinėje, kuri užėmė Klaipėdą, nei vietinių, nei atvykusių savanorių nebuvo.

Vietinių krašto gyventojų stojimo į Klaipėdos krašto armiją dinamika buvo tokia – sausio 19 d. savanorių buvo 160, sausio 22 d. jų padidėjo iki 227, o sausio 24 d. – iki 317, iš kurių 40 buvo pašalinti kaip neištikimi.  Sausio pabaigoje vietinių savanorių skaičius padidėjo iki 340 žmonių, kadangi jiems buvo pažadėtos panašios lengvatos, kokios buvo žadamos nepriklausomybės kovų savanoriams.

Iš miesto kapinių (dabar – Skulptūrų parkas) koplyčios išnešamas karstas su žuvusio prancūzo palaikais. Almanacho “Kovos keliais” ir Manto Bučnio nuotr.

Klaipėdos savanorių pulke iš 8 kuopų iki 1923 m. sausio 25 d. tik viena buvo sudaryta iš vietinių gyventojų, o vėliau buvo suformuota dar viena.

V. Vareikis konstatuoja, kad vietiniai gyventojai į J. Polovinsko-Budrio armiją stojo ne tiek dėl patriotizmo, kiek vedami pragmatinių motyvų. Jiems buvo garantuota tarnyba 6 mėnesiams ir alga – po 2 litus per dieną be maitinimo arba 80 centų su maitinimu. Ekonominės krizės sąlygomis krašte tai buvo pastovus uždarbis, tad dažnai į savanorius užsirašydavo bedarbiai.

Krašto apsaugos ministerijos įgaliotinis Klaipėdoje ir savanorių verbavimo skyriaus viršininkas majoras Pranas Kaunas (slapyvardis P. Šneideraitis) raporte Lietuvos kariuomenės Generaliniam štabui 1923 m. sausio 24 d. konstatavo: „Dauguma savanorių stoja užpelnio ieškodami. Patriotizmo beveik jokio, išimant keletą žmonių .“

„Dviejų durų žaidimas“

Klaipėdos krašto armija ginklais, drabužiais, amunicija buvo aprūpinama iš Lietuvos.

Sausio 20 d. J. Budrys pranešė, jog kariuomenėje yra įvesta bendra uniforma (ji turėjo sudaryti geresnį įspūdį vietos gyventojams, bet to taip pasirengus norėta sutikti Nepaprastosios Ambasadorių konferencijos komisijos Klaipėdai narius).

Sausio 28 d. karo atašė prie Lietuvos vyriausybės ypatingojo atstovo Klaipėdai majoras B. Jakutis pranešė, jog uniformuoti savanoriai daro geresnį įspūdį, bet „visgi yra menkučių vyrų; nesusipratimų tuo tarpu savo elgimosi nesudarė <…> daug, žinoma, yra trūkumų, svarbiausias – tai mažai karininkų. Mano nuomone, reikėtų pritraukti daugiau inteligentiškų karininkų, o kareivių tai daugiau stipresnių ir disciplinuotų”.

Kariuomenėje nuolat vyko rotacija – šaulių ir savanorių pamainos, suformuotos Tauragėje ir Kretingoje, slapta naktimis pereidavo Klaipėdos krašto sieną, įsiliedamos į J. Budrio armijos gretas. Po dviejų trijų savaičių pamainos būdavo keičiamos tokiu pat būdu.

Kadangi šaulių rotacija iš Lietuvos turėjo būti vykdoma slapta, visas susirašinėjimas vyko tik per generalinį štabą. Kartą apsirikę Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis ir aktyviai sukilime dalyvavęs Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Klaipėdos kraštui Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas nusiuntė telegramą į Užsienio reikalų ministeriją Šaulių sąjungos prašydami atsiųsti daugiau šaulių, tuo sukeldami ministerijos nepasitenkinimą dėl informacijos nutekėjimo.

Prancūzijos karinio laivyno kreiserio “Voltaire” jūreiviai Karalienės Luizės gimnazijos (dabar Klaipėdos karalienės Luizės vaikų jaunimo centras) kieme. Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas rašė, kad į Klaipėdą sausio 25 d. „sukilimo“ problemą spręsti atvykusi Santarvės komisija, vadovaujama prancūzo Georges Clinchant ultimatyviai reikalavo paleisti visas sukilėlių karines formuotes ir Erdmono Simonaičio direktoriją.

„Į ultimatumą, sausio 27 d. vakare atsiųstą krašto Gelbėjimo komitetui, nusprendė raštu atsakyti pats Budrys, kaip karo vadas. Jis trumpai priminė su prancūzų dalinio vadu pasirašytas paliaubas, pagrasino, kad atsakomybė dėl jų nutraukimo gultų ant santarvininkų ir įžūliai pareikalavo duoti atsakymą per vieną valandą! Dėl visa ko Budrys dar surengė parodomąjį ginkluotų sukilėlių naktinį patruliavimą miesto centre. Komisija, ilgai nedelsdama, per pasiuntinį atsiuntė atsakymą, kad paliaubos lieka galioti, bet perspėjo apie nepaklusnumą būtinai pranešianti Santarvės vyriausybėms“, – rašo R. Morkvėnas.

Po kelių dienų tylos Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis ir Jonas Budrys (kiekvienas atskirai) gavo kvietimus atvykti į komisijos posėdį. Taip prasidėjo pokalbiai su Santarvės atstovais, o faktiškai – derybos.

Anot V. Vareikio, J. Budrys derybose su komisijos atstovais teigė, kad jo kariuomenę sudaro 9-10 tūkst. kareivių, nors jų turėjo apie 1,5 tūkst.

„Suprantama, reikėjo padaryti keletą nuolaidų, iš kurių svarbiausia – teko paleisti Simonaičio direktoriją. Kitas komisijos reikalavimas – sumažinti sukilėlių „kariuomenę“ iki 1500 žmonių – buvo šiek tiek komiškas, nes jų tiek niekada neturėta! Budrys net suorganizavo „teatrą“ su menamomis dalies sukilėlių „palydomis“, vėliau naktį jie tyliai grįžo į savo dislokacijos vietą užmiestyje“, – rašė R. Morkvėnas.

J. Budrys tuo metu prašė generalinį štabą atsiųsti daugiau žmonių pakeisti „sukilėlius”. Į tai generalinio štabo viršininkas Jonas Gricius atsakė, jog neturi atliekamų pajėgų (ypatingo dėmesio reikalavo padėtis Vilniaus krašto pasienyje), bet pasiūlė fiktyviai išvedus šaulius ir savanorius iš Lietuvos juos slapta sugrąžinti atgal – „kombinuoti sudarant dvejas duris – per vienas išeinat, per kitas įeinat”.

Lietuvos kariuomenė oficialiai įžengė vasarį

1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija paskelbė sprendimą dėl Klaipėdos perdavimo Lietuvos suverenitetui. Po trijų dienų prancūzų karinė įgula ir civiliai įsėdo į karo laivą Klaipėdos uoste ir paliko miestą.

Pasak karo istoriko dr. Vytauto Jokubausko, vasario 20 d. 5 val. ryto Lietuvos kariniai daliniai pajudėjo į Klaipėdos kraštą. 9 val. 1-asis savanorių pulkas, husarų eskadronas, 7-ojo pėstininkų pulko II batalionas bei 2-oji lauko artilerijos baterija susitelkė Sendvaryje ir 11 val. rinktinė pajudėjo į Klaipėdą.

Lietuvos kariuomenės 1-ojo kavalerijos husarų pulko eskadronas įžengia į Klaipėdą ties dabartine Herkaus Manto, Liepų ir Naujojo sodo gatvių sankryža. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Mieste tuo metu būriavosi minios žmonių, o vidurdienį Teatro aikštėje įvyko karinis paradas. Atliekant Lietuvos himną virš buvusios prefektūros pastato ir kareivinių vienu metu suplevėsavo Lietuvos trispalvės, nugriaudėjo iškilmingas artilerijos saliutas. Po iškilmių bataliono kariai, apsigyvenę gimnazijos sporto salėje, vakarieniavo „Ryto“ viešbučio salėje.

Klaipėdos kareivinėse įsikūrė ir įgulos pagrindą iki pat 1934 m. sudarė 7-asis Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulkas, o Klaipėdoje, 7-ojo pėstininkų pulko I bataliono pagrindu, buvo atkurtas 6-asis Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulkas.

Vasario 26 d. Klaipėdos krašto armija buvo likviduota, o jos rikiuotės dalys perėjo atvykusio 7-ojo Žemaičių kunigaikščio Butegcidžio pulko vado žinion.

Iš viso Klaipėdos operacijoje sausio-vasario mėnesiais dalyvavo 621 Lietuvos kareivis, 41 karininkas, 887 šauliai ir 243 savanoriai iš Didžiosios Lietuvos. Lietuvos kariai iš Ypatingosios paskirties rinktinės buvo išgabenti po sėkmingo žygio, tačiau šauliai ir savanoriai Klaipėdos krašto armijoje veikė iki jos likvidavimo vasario pabaigoje.


2018-12-15

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt