Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija panaikino pernai gegužę žemesnės instancijos priimtą sprendimą, kuriuo buvo pripažinta, kad uostamiesčio savivaldybės valdomos UAB Klaipėdos autobusų parkas vadovas (KAP) Vaidas Ramanauskas mažamečiams sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

Kolegija, kurią sudarė teisėjai Eduardas Maškevičius, Aurelija Sadauskaitė ir Arvydas Daugėla, konstatavo, kad Klaipėdos apylinkės teismo teisėjas Gintaras Stonkus sprendimą padarė vadovaudamasis prielaidomis, o neginčijamų įrodymų, kad V. Ramanauskas padarė tokią nusikalstamą veiką nėra.

„Džiaugiuosi. Lietuvoje galima gyventi, nes pasirodo visgi yra teisybė”, – taip apygardos teismo sprendimą vertina Klaipėdos autobusų parko direktorius Vaidas Ramanauskas. Tuo metu vieno iš mažamečių tėvas jį vertina priešingai – kaip neteisybės triumfą. Martyno Vainoriaus nuotr.

KAP vadovas sakė besidžiaugiantis, kad pagaliau pavyko įrodyti, jog vaikų, kurie įtarti daužę bendrovės autobusų langus, nemušė. Vieno iš šių vaiko mama, išklausiusi nuosprendį, sakė, jog nesistengs, kad prokuratūra skųstų jį Aukščiausiajam Teismui. Esą jai iš viso reikėjo tik, kad V. Ramanauskas atsiprašytų vaiko. O tėvas laikosi priešingos pozicijos ir žada siekti, kad byla persikeltų į minėtąjį teismą.

Mažamečių parodymais nesuabejojo

Teismus pasiekusi istorija prasidėjo 2017 m. gegužės 7-osios, sekmadienio, vakarą, kai į uostamiesčio policininkus kreipėsi 33 metų moteris ir pranešė, kad šeštadienio vakarą nepažįstamas asmuo sumušė jos 14-metį sūnų tarp Garažų gatvės ir geležinkelio bėgių esančiame miškelyje – spyrė bei keliu trenkė į pilvą. Medikai jam buvo diagnozavę nosies, kaklo ir pilvo sumušimus bei išleido gydytis į namus.

Šis nepilnametis Lukas R. kartu su dar keturiais draugais tą šeštadienį buvo sulaikyti KAP darbuotojų, kurie juos įtarė įmonės teritorijoje daužius autobusų stiklus. Jie tvirtino, jog darbuotojų buvo sumušti.

Pirmojoje instancijoje bylą nagrinėjęs teisėjas G. Stonkus konstatavo, kad nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo netikėti, nors kai kurios smulkmenos ir nesutampa. Jis skyrė V. Ramanauskui 60 MGL dydžio bausmę – 2280 eurų – ir patenkino  Ligonių kasos ieškinį kompensuoti 51 euro žalą.

Kokie motyvai?

Apygardos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad kyla pagrįstų abejonių, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai ir nešališkai išnagrinėjo visus bylos įrodymus ir netinkamai įvertino visas aplinkybes, o išvadą padarė vadovaudamasis prielaidomis.

Tad kolegija ne tik tikrino jau esamus įrodymus, bet ir atliko naujų tyrimą. Pavyzdžiui, buvo apklaustos įvyki vietoje buvusios dvi mergaitės – to nebuvo padaryta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą Klaipėdos apylinkės teisme.

Apygardos teismas akcentavo, kad nukentėjusiais laikyti vaikai davė prieštaringus parodymus, o teisėjas Gintaras Stonkus  juos vertino neišsamiai, negretino. Kartu pabrėžta, jog pirmojoje instancijoje visiškai nepagrįstai buvo ignoruoti V. Ramanausko naudai liudiję jo bendradarbis ir draugas, nes neva jie yra suinteresuoti padėti.

Kolegija savo sprendime rašo, kad mažamečiai buvo sulaikyti įtariant juos padarius nusikalstamą veiklą, tad natūraliai buvo suinteresuoti save pateikti tik gerai ir būtent dėl šios priežasties jų parodymai turėjo būti vertinami itin atidžiai. Be to, kadangi jie buvo mažamečiai, jie nebuvo įspėti, kad už melagingus parodymus gali grėsti atsakomybė.

Apeliacinį V. Ramanausko skundą nagrinėjęs teismas atkreipė dėmesį ir į tokias aplinkybes, kad mažamečiai parodymus davė tik praėjus trim mėnesiams ir jie jau galėjo būti suderinti tarpusavyje, kad pasirodytų iš geresnės pusės ir išvengtų atsakomybės. Bet net ir šiuo atveju parodymuose buvo gausu prieštaravimų. Sprendime minima ir aplinkybė, kad dėl sužalojimų į medikus vaikai su tėvais kreipėsi tik po poros dienų, nors apie juos žinojo dar tą patį vakarą. O teiginius apie neva ant kaklo ir po dviejų dienų likusią mėlynę paneigė medikų išvados.

Galiausiai teismas konstatavo, jog visiškai nelogiška, kad nusikalstamą veiką vaikų atžvilgiu padaręs V. Ramanauskas pats juos būtų pristatęs policijos pareigūnams. O ir pastarųjų filmuota medžiaga rodo, kad vaikai tuo metu nejautė jokio akivaizdaus skausmo, kuris yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga – vien fizinis prisilietimas prie kito asmens jos neužtraukia.

Apygardos teismas šioje byloje rėmėsi ir Europos žmogaus teisių teismo praktika ir galiausiai priminė esminė principą, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Kokios reakcija?

Šį nuosprendį kasacine tvarka dar galima skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Nuosprendžio išklausyti ketvirtadienį atėjo tik vieno iš vaikų mama, taip pat su jais susijęs vyras, nebuvęs bylos šalimi.

„Jei mušęs neprisipažįsta tai daręs, ką čia daugiau begali pasakyti… Aš iš viso norėjau, kad tik atsiprašytų vaiko”, – paklausta, ar prašys, jog prokuratūra skųstų tokį sprendimą, sakė moteris.

Tačiau penktadienio rytą su „Atviros Klaipėdos” žurnalistu susisiekęs jos vyras tikino, kad tikrai prašys, jog prokuratūra skųstų tokį sprendimą.

„Kiek pavyko sužinoti, teisėjai draugų draugai, tai tikriausiai dėl to toks ir sprendimas. Kaip galima tokį priimti, kai visi įrodymai prieš jį? Tikrai nėra teisybės. Pirmas teismas viską buvo tinkamai įvertinęs. O ir patys vaikai buvo neteisingai apkaltinti, niekas neįrodyta, kad jie daužė langus – pro geležinkelį ten daug jų eina”, – sakė vyras, tikinęs, kad jau penktadienį kalbėsis su prokurorais.

„Džiaugiuosi. Lietuvoje galima gyventi, nes, pasirodo, visgi yra teisybė. Pirmoje instancijoje itin glumino tai, kad teismas nevertino ne tik mano bendradarbių, bet net ir policininkų parodymų. Tai kaip tada gali apsiginti būdamas nekaltas? Galiausiai net patys buvome nusifotografavę vaikus prieš atiduodami policijai. Negi būtume tai darę, jei juos būčiau mušęs?”, – „Atvirai Klaipėdai” sakė V. Ramanauskas.