Et, šaunios buvo pastarosios kelios savaitės – net šiek tiek gaila, kad savivaldybių tarybų ir merų rinkimai baigėsi: intrigos, įtampos ir staigmenų juose buvo netgi daugiau nei per pasaulio futbolo čempionatą praėjusią vasarą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Rinkiminė kampanija buvo tikrai atvira, galime tik pasidžiaugti, jog gyvename tokiais laikais, kai technologijos suteikia galimybes realiuoju laiku stebėti ne tik kandidatuojančius į miestų valdžią. Ne mažiau svarbi galimybė matyti ir tiesiogines publikos reakcijas, elgseną. Juk tai labai įdomi informacija.

Net svarbesnė nei kandidatų deklaracijos.

Buvo matyti, kaip elgiasi ne renkamieji, o renkantieji. Veiksmo būta įdomaus.

Ilgamečiai bendražygiai vienas iš kito juokėsi, žmonės iš vieno kandidato aplinkos keikė palaikančius kitą, oponentų bendravimas toli gražu ne visada buvo diplomatiškas ir etiškas – greičiau svyravo ant siauros ribos tarp nuomonės ir nusikalstamos veikos, kurią Lietuvos įstatymai apibrėžia kaip šmeižimas ar grasinimas.

O kiek agresijos, nepatvirtintų faktų, kiek gandų, kiek atkartotų rinkiminių šūkių!

Argumentai? Kritinis mąstymas? Kam jie, gerai mums ir be jų.

Puikiai pademonstruota, kad gebėjimas dalyvauti diskusijoje, gebėjimas susitarti išlieka tolima siekiamybė. Greičiau apsigyvensime Marse ir valdžią rinksime ten.

Tik kyla klausimas – ar be šio gebėjimo galime svajoti apie dar geresnį gyvenimą čia ir dabar? Abejoju.

Sekmadienį vakarop karnavalas pasiekė aukščiausią įtampos tašką, rezultatus sekdami miestiečiai dar iki vidurnakčio sulaukė to, kas patvirtino arba paneigė jų prognozes.

Prieš einant miegoti sulaukta atomazga buvo puiki proga viešai išlieti susikaupusią tūžmastį, nuoširdų ar piktdžiugišką džiaugsmą, neradę žodžių pasinaudojo žmogaus emocijas vaizduojančiais paveikslėliais.

Šypsenėlė, ašarėlė, širdelė, kumštukas, veidukas, vėmalai. OMG, WTF. Mirkt.

Pirmadienį ryte kai kurie šią procedūrą pakartojo. Viskas, spektaklis baigtas, iki susitikimo po 4 metų.

O dabar galima daryti tam tikras prielaidas.

Viena iš jų – dalis miesto žmonių vis dar nesuprato savo turimų galių ir atsakomybių, ši itin galinga priemonė miesto gyvenime lieka neišnaudota.

O kandidatai net nesistengė jiems to priminti, nesimatė jų pastangos įgalinti žmones: greičiau šia spraga pasinaudota – užuot išaiškinus, kur ir kaip galima išsiversti be valdžios įsikišimo arba su minimalia jos intervencija dažnu atveju buvo garsiai skelbiama, kad viską sutvarkysiu aš.

Kitaip tariant, savivaldos rinkimuose rinkėjų žinių trūkumas apie savivaldą tapo stipria korta rinkiminėje retorikoje, ja tiesiog pasinaudota siekiant asmeninių tikslų.

Man taip atrodo.

Neatsirado nė vieno kandidato, kuris būtų toks drąsus ir pasakytų – žmonės, šiek tiek iškreiptai suprantate savivaldos ir mero užduotis. Suprantama – švietimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, o rinkiminio laikotarpio tam per maža, todėl ir nueita lengviausiu keliu.

Be to, taip kalbėti rizikinga, nes potencialus rinkėjas neduos to, ko labai reikia – savo balso. Kandidatas jam diplomatiškai nusilenks, o gal ir pažadės „apsvarstyti“ net tuo atveju, jeigu akivaizdžiai pasiklydęs žmogelis prašys garantijų dėl gero oro.

Taip formuojasi unikalūs santykiai – vieni žiūri į merą kaip į visagalį mesiją, o kandidatai irgi įsijaučia į pastarojo vaidmenį drąsiai žarstydami pažadus, kurie užprogramuoti nesėkmei.

Taip formuojasi ir klaidingas savivaldos, kaip institucijos, suvokimas. Sąvoka devalvuojama.

Paaiškinimas, kad svetainėje www.klaipeda.lt viešai skelbiamas savivaldybės tarybos veiklos reglamentas šiuo atveju netinka – tokia griozdiška forma sukelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų.

Daliai miestiečių reikia kitaip paaiškinti, kad nors ir šiandien galima išplėsti daugiabučių kiemus, bet ateinančius metus verstis be sveikatos apsaugos ar švietimo, juk pinigų kiekis tai ribotas. Būtina rasti būdą išaiškinti tai suprantama kalba, aiškiai parodyti, kaip veikia miestas, kaip identifikuojamos problemos, kaip priimami sprendimai. Koks klaipėdiečio vaidmuo šiame procese.

Gal tada balsuoti ateitų daugiau miestiečių, o ne vienas iš trijų.

O kol kas dar ilgai tarp miestiečių išliks didžiulis atotrūkis, jeigu juos vertinsime pagal žinias apie savivaldą.

Dėl to vienas manys, kad miesto vadovas yra būtinas tik tada, kai reikia tinkamai reprezentuoti Klaipėdą, kitas šauksis jo pagalbos laiptinėje perdegus lemputei ir keiks, kai jis nepasirodys. Trečias jam priekaištaus, kad pabrango elektra.

Meras kai kam ir toliau liks mesijumi, kuriam mirktelėjus susitvarkys daugiabučių namų kiemai, o mostelėjus ranka pakils atlyginimai ir atpigs maistas prekybos centruose.

Manote, kad nėra taip manančių? Yra. Kaip dažnai kartojo vienas kandidatas – aš kalbėjau su klaipėdiečiais ir žinau.

Jie sako – mes čia seniai sėdime ir norime permainų, tik niekas jų nedaro, kiek galima laukti? Gal dar vieną kadenciją? OK, palauksime, mums tai nesunku. Mes – laukimo profesionalai.

Todėl po 4 metų vėl bus tas pats, kaip šiandien. Mesijas vėl nepasirodys, o gyvenimas ir toliau bus šūdinas. Progreso akys nematys, tik bėdas. Norėsis pokyčių mieste, bet ne įpročiuose ir galvose.

O tuo tarpu viskuo turėtų pasirūpinti meras.