Kelionės laiku, Svarbu

Pramoninės Dangės pakrantės: nuo degtukų šiaudelių, kaulų klijų iki baterijų

Avatar

Martynas Vainorius
2019-06-29


Portalo „Atvira Klaipėda“ žurnalistai pradeda įgyvendinti Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamą kultūros ar meno srities projektą „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėmis”.

Jo metu padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui bus galima išvysti, kaip per XX amžių neatpažįstamai pasikeitė kai kurios mūsų miesto vietos, o žurnalistai surinks informaciją apie tą kaitą ir jos priežastis.

AdM yra 1948 m. Vokietijoje įkurtos organizacijos Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V. (AdM), vienijančios 1944 m. bei vėliau į Vakarus pasitraukusius Klaipėdos krašto gyventojus, archyvas, oficialiai dar vadinamas „Klaipėdos krašto darbo grupės archyvu“. Jis ilgą laiką buvo sunkiai arba beveik visai neprieinamas visuomenei, kol pagaliau buvo perduotas minėtajai bibliotekai. Labai svarbi šio archyvo dalis – itin retos Klaipėdos nuotraukos, kuriose užfiksuota ir daugelis jau neišlikusių pastatų, viešųjų Klaipėdos vietų.

Kelionę laiku pradėsime nuo Jono kalnelio apylinkių ir rytinės miesto dalies Dangės pakrančių.

Jono kalnelis

1627-1629 m., vadovaujant inžinieriui K. Roze (Ch. Rose), Memelio miestą imta juosti olandiško tipo įtvirtinimais. Buvo supilti apie 3,5 m aukščio pylimai ir bastionai, aplink kuriuos iškasti grioviai – fosos. Iš viso buvo penki bastionai, sujungti kurtinomis – Gelderno, Kurmarko, Prūsijos, Malūnų ir Marių. Gelderno ir Kurmarko bastionai, kurtina, senasis ravelinas ir fosa yra dabartinis Jono kalnelis.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus, profesoriaus Vasilijaus Safronovo, miesto ir pilies fortifikacijų vandens grioviai atgabentai į Klaipėdą medienai laikyti naudoti nuo XVIII a. vidurio. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Ant Prūsijos bastiono liekanų dabar stovi Psichikos sveikatos centras (buvusi Žydų ligoninė). Ant Malūno bastiono liekanų šiuo metu stovi Žaliakalnio gimnazija, o paskutinis, Marių bastionas, yra kitoje Pilies gatvės pusėje, patenka į Vakarų Baltijos laivų statyklos teritoriją.

Pagal savo dydį miesto įtvirtinimai buvo priskiriami didžiųjų karališkųjų tvirtovių kategorijai. Darbai buvo baigti tik XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. Vėliau gynybiniai pylimai rekonstruoti dar ir XVIII a. viduryje. To meto Klaipėdos įtvirtinimų sistema buvo sudėtinga. Kadangi miestą iš rytų ir pietų pusių apjuosė bastioniniai įtvirtinimai, o iš šiaurės saugojo naujoji Dangės upės vaga, todėl patekti į jį buvo galima tik pro Tilto, Kūlių (Akmenų) ir Malūnų vardais vadinamus vartus. Pastarieji du buvo įrengti po žemių pylimu.

XVIII a. antroje pusėje miesto įtvirtinimai prarado svarbą ir 1770 m. Prūsijos valdovo Fridricho Didžiojo nurodymu buvo suteiktas leidimas nugriauti įtvirtinimus, t.y. pylimus išnuomoti, griovius užpilti žemėmis, vartus griauti plytoms. XIX a. pr. visi sklypai jau buvo išdalinti miestiečiams.

XIX – XX a. pradžioje Jono kalnelio teritorija buvo pramoninio priemiesčio dalimi, griovyje laikyti sieliai gretimoms lentpjūvėms, vėliau čia veikė irkluotojų bazė.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1949 m. savanoriška sporto draugija „Spartakas” čia ketino statytis valčių stotį. Irklavimo bazė fosoje, o stotis laikinuose pastatuose veikė iki pat 10-ojo dešimtmečio. 1978 m. buvo parengtas naujo jachtklubo projektas Dangės upėje, prie Miško prekybos bazės Gluosnių gatvėje.

Nuo XX a. 7 dešimtmečio buvo rengiami projektai, kaip teritoriją pritaikyti miestiečių rekreacijai. 1972-1997 m. laikotarpiu teritorijoje atlikti tyrimo ir projektavimo, rekonstrukcijos darbai (autorius Vytautas Šliogeris).  Pernai laimėjusi Klaipėdos savivaldybės surengtą konkursą 2,2 mln. eurų vertės Jono kalnelio rekonstrukcijos darbus praėjo vykdyti laimėjusi UAB „Pamario restauratorius”.

Janischker Straße 9/10 – fabriko kaimynas

Šios AdM archyve esančios nuotraukos autorius ar savininkas buvo nurodęs, kad joje užfiksuotas namas stovėjo Janischer Str. 9/10.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus, profesoriaus Vasilijaus Safronovo, namas tokiu adresu parodytas tik 1934 m. Martyno Gelžinio parengtame Klaipėdos miesto plane. 1940 m. plane namas nr. 9 jau buvo vienoje gatvės pusėje, o nr. 10 – kitoje (pakeista numeracija). Tad vadovaujantis šia versija nuotraukoje užfiksuotas namas stovėjo dabartinėje Joniškės gatvėje, už sankryžos su Slyvų gatve, šalia įvažiavimo į AB „Klaipėdos baldai” teritoriją.

Tarpukariu dabartinėje „Klaipėdos baldų” teritorijoje veikė degtukų šiaudelių fabrikas. Pasak istoriko Juliaus Žuko, tai buvo viena stambesnių to meto Klaipėdos pramonės įmonių.

Fabrikas buvo pradėtas statyti 1928 m. rudenį Lietuvos verslininko B. Baikovičiaus. Jis veiklą pradėjo 1929 m. balandį.

„Be pagrindinės produkcijos, modernias mašina ir nuosavą elektros jėgainę turėjusi įmonė dar gamino pusfabrikačius dėžutėms. Įmonėje tuomet trimis pamainomis dirbo apie 130 darbininkų: per metus buvo perdirbama apie 10-12 tūkst. kub. m drebulinių rąstų ir eksportuojama apie 9 tūkst. kub. m maždaug 3 mln. litų vertės produkcijos, pagrindinės eksporto šalys buvo Meksika, Indija, Palestina ir Portugalija. 1930 m, bendrovė patyrė bevelk 30 tūkst. litų nuostolį ir buvo reorganizuota – 1931-1932 m. buvo dukart didinamas ir 1 mln. litų dydį pasiekė akcinis kapitalas, pasikeitė vadovybė ir bendrovės pavadinimas (nuo 1931 m. kovo firma vadinosi Memeler Holzdrahtfabrik, AG; pasitraukus Baikovičiui jo vietą valdyboje užėmė kiti Kauno žydai verslininkai). 1932-1934 m. įmonė davė nedidelį metinį 2,3-3,7 tūkst. litų pelną, kaip dirbanti eksportui ji buvo aprūpinama žaliavomis: pagal susitarimą su Lietuvos valdžios įstaigomis fabrikas kasmet privalėjo pagaminti ir eksportuoti 1360 t degtukų šiaudelių, už tai lengvatinėmis sąlygomis įsigydamas žaliavą iš Miškų departamento. 1936 m. pradžioje lengvata buvo panaikinta, žaliava pabrango 40 % ir bendrovės savininkai nutarė įšaldyti gamybą, 1936 m, vasarį buvo atleisti visi 150 darbininkų. Pasiekus kompromisą, kovo mėn. gamyba buvo atnaujinta, įmonė 1936-1937 m. dirbo pelningai”, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” rašė J. Žukas.

Pasak V. Safronovo, 1945 m. pavasarį atlikta inventorizacija parodė, kad buvusiame fabrike buvo apgadinti sandėliai, visi elektros motorai (18 vnt.), dyzelinis motoras ir pagalbinė dinamo mašina. Gamybą įmonėje, tuo metu jau perduotoje iš Klaipėdos medienos pramonės tresto „Lietuvos baldų” trestui ir pavadintoje Klaipėdos degtukų šiaudelių fabriku, pavyko atkurti tik 1947 m. lapkričio 6 d. 1948-1949 m. ji buvo rekonstruota, įdiegiant antrąją gamybos eilę. Produkcijos kiekis dėl to nuolat augo dideliais mastais: 1947 m. fabrikas pagamino 1,6 tūkst., 1948 m. – 98,2 tūkst., 1949 m. – 191,6 tūkst., 1950 m. -241,8 tūkst. degtukų šiaudelių dėžučių.

1950 m. įmonėje dirbo 159 darbuotojai. Visgi dėl sumažėjusios degtukų šiaudelių paklausos ir dėl tuo metu Lietuvoje gerokai aktualesnės baldų gamybos, fabrikas buvo uždarytas, pertvarkant jį baldams gaminti. Pertvarkius fabriko patalpas čia buvo suplanuota gaminti paprastos konstrukcijos vieno modelio drabužių spintas. Gamyba pradėta 1954 m. sausį.

Iki 8-ojo dešimtmečio įmonė buvo siaurai specializuota gaminti drabužių spintas, kurios sudarė apie 90 % fabriko bendrosios produkcijos.

„Pagrindinėmis spintų gamybai būtinomis medžiagomis – plokštėmis, klijuota fanera, drožtiniu lukštu – fabriką aprūpino Klaipėdos medienos medžiagų kombinatas. Be to, savoje nedidelio pajėgumo lentpjūvėje įmonė gamino pjautinę medieną, o iš medienos apdirbimo atliekų fabrike nedideliais kiekiais buvo gaminamos drožlių plokštės medinėms avalynės dėžėms, veidrodžių rėmams, tualetiniams staleliams, karnizams. 1965 metais baldų fabrike buvo pradėta eksploatuoti pirmoji Lietuvoje lakavimo mašinų pagrindu sukurta originali kompleksinė skydinių detalių apdailos linija, sukonstruota ir pagaminta Vilniaus eksperimentiniame baldų konstravimo biure. 1969 m. jame pastatyta pjautinės medienos džiovykla.
Plėsdamas produkcijos asortimentą, jau 7-ajame dešimtmetyje fabrikas ėmė gaminti miegamojo kambario baldų komplektus, o 8-ajame dešimtmetyje tokių komplektų gamyba ėmė vyrauti. 1961 m. buvo pradėta serijinė „Rusnės” komplekto, 1974 m. – komplekto „Guboja”, 1983 m. – komplekto „Banga”, 1984 m. – komplektų „Smiltynė” ir „Zunda” gamyba. 9-ajame dešimtmetyje daugiausia buvo gaminami komplektai „Banga’ ir „Smiltynė”, – fabriko istorijos faktus vardijo V. Safronovas.

1976 m. fabrikas tapo baldų pramonės gamybinio susivienijimo „Klaipėda”, sudaryto iš Klaipėdos fabriko ir Rietavo medienos apdirbimo įmonės (prieš tai priklausiusios Šilutės baldų fabrikui), pagrindine įmone. Susivienijimo produkcija buvo siunčiama į visas TSRS respublikas bei eksportuojama į Didžiąją Britaniją, Mongoliją, Japoniją. 1990 m. susivienijimą reorganizavus, Rietavo fabrikas buvo atskirtas, o Klaipėdoje įregistruota Valstybinė baldų įmonė. 1993 m. ji buvo privatzuota ir įregistruota AB „Klaipėdos baldai“.

„Union” trąšų fabrikas – „Sirijus”

Pasak J. Žuko, 1869 m. dešiniojoje Dangės krantinėje vietos firma A. Scharfenorth & Co pastatė nedidelį kaulų klijų, dažų ir chemijos produktų fabriką, kurį po trijų metų įsigijo ir modernia pramonės įmone pavertė Ščecino akcinė bendrovė „Union”.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1873 m. buvo pastatytas ir rugpjūtį pradėjo veikti sieros rūgšties ir superfosfato gamybos įrenginys, tais metais fabrikas pagamino dar palyginti nedidelius įvairių trąšų ir kitų chemijos produktų kiekius: apie 1,2 tūkst. t kaulų anglies, 600 t sieros rūgšties, 740 t superfosfato, 170 t kaulamilčių ir kt.

„Vėlesniais metais gamyboje vietoje kaulų imta naudoti įvairias iš tolimų kraštų (Ispanijos, JAV, Australijos) jūra atgabentas žaliavas – fosfatus, sieros rūgšties amonį, apatitus ir kt., o pagrindine produkcija tapo superfosfatas ir kitos trąšos”, – rašo J. Žukas.

Pasak jo, „Union” produkcijos realizacijos rinkos buvo Rytprūsiai ir kaimyninės Rusijai tuo metu priklausiusios Lietuvos apskritys.

Fabrikas dirbo pelningai, didėjo trąšų pardavimo apimtys: 1891 m. buvo realizuota 14,6 tūkst. tonų, 1896 m. – 26,8 tūkst. tonų. XIX a. pabaigoje buvo išplėsti įmonės gamybiniai pajėgumai: 1897 m. pavasarį pradėjo veikti naujas sieros rūgšties gamybos cechas, 1899 m. užbaigta fabriko rekonstrukcija ir naujų pastatų statyba. 1899-1900 m. „Union” metinė produkcija jau siekė apie 36 tūkst. tonų trąšų, tačiau 1900 m. pabaigoje kilęs gaisras praktiškai sunaikino fabriką (sudegė trys sieros rūgšties cechai su bokštais, superfosfato cechas, trys sandėliai). Draudimui padengus visus nuostolius, įmonė buvo atstatyta ir nuo 1902 m. vasario dirbo visu pajėgumu, tais metais buvo pagaminta 34,2 tūkst. tonų trąšų.

„Kadangi upe buvo vežiojami turistai, ant kranto stovėjusių statinių architektūrai buvo skiriama daug dėmesio. Vieno išvaizdaus pagrindiniu fasadu atgręžto į upę raudonų plytų pastato viršus baigėsi laiptuotu frontonu, o sienas skaidė lizenos”, – knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė ir architektūrinė raida iki 1939 metų” rašė architektūros istorikas Jonas Tatoris.

Pasak jo, šalia stovėjęs septynių suglaustų sandėlių kompleskas sudarė dinamišką vaizdą – dvišlaičių stogų siluetai sudarė vientisą dantytą juostą. Jie užstojo neišvaizdų gamybinį kiemą. Galais į upę pasuktų sandėlių mediniai karkasai buvo užpildyti raudonomis plytomis.

„Vietoj tradicinių medinių stulpų stogą laiko įstrižos medinės konstrukcijos, apačioje atremtos į sienoje įmūrytas medines konsoles; išsikišusios į išorę konsolės tampa savotiškais dekoratyviais elementais. Sandėliuose be stulpų buvo galima geriau organizuoti pervežimo ir pakrovimo darbus panaudoti mechanizmus. Čia buvo saugoms laivais atgabentos žaliavos ir įmonės produkcija. Iš kieme stovėjusių pastatų išsiskyrė septynių aukštų fachverkiniai bokštiniai rezervuarai, kuriuose krentančio vandens srovėmis buvo atšaldomos sieros dujos. Bokštai buvo trisdešimties metrų aukščio ir penkių metrų skersmens, iš vidaus apdailinti švino lakštais. Virš fabriko kilo 65 metrų kaminas. Kiti įmonės pastatai buvo žemesni mūriniai arba fachverkiniai”, – rašė J. Tatoris.

Vėlesniais metais gamybiniai pajėgumai buvo dar labiau išplėsti  – 1906 m. buvo rekonstruotas sieros rūgšties (pagrindinės superfosfato gamybos žaliavos) cechas, 1907 m. 300 tūkst. markių išleista naujiems pastatams ir įrengimams. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse fabrike dirbo apie 300 darbininkų, metinė produkcija pasiekė 64 tūkst. tonų superfosfato, 34 tūkst. tonų amonio superfosfato ir 2,5 tūkst. tonų tomamilčių lygį.

„Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Union” dėl žaliavų ir akmens anglies trūkumo nutraukė gamybą. Po karo fabriko veikla nebuvo atnaujinta, nes Ščecino bendrovės savininkus baugino neaiški politinė ir ekonominė nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto padėtis. Krašto valdžia nuo 1923 m. balandžio dėjo pastangas kuo greičiau atnaujinti „Union” veiklą, tačiau fabriko savininkai nesiryžo skirti gamybos atnaujinimui reikalingų 2,5 mln. litų, juos tuomet neramino netikrumas dėl Lietuvos muitų politikos ir Lietuvos žemės ūkio gebėjimas absorbuoti didelius trąšų kiekius. Galiausiai 1927 m. rudenį buvo nuspręsta atnaujinti ir modernizuoti gamybą, 1928 m. balandį buvo pagaminta pirmoji produkcija. Priklausomai nuo metų laiko, fabrike dirbo 200-500 darbininkų, buvo gaminamas prekiniu ženklu „Pingvinas” pažymėtas superfosfatas, amonio superfosfatas, boro superfosfatas, sieros rūgštis, natrio silicio fluoridas. Klaipėdos krašto ir Lietuvos rinkai dirbusi įmonė buvo pajėgi gaminti iki 75 tūkst. tonų trąšų per metus ir tenkinti beveik visą Lietuvos žemės ūkio poreikį trąšoms, tačiau dėl realizavimo sunkumų 4-ajame dešimtmetyje kasmet gamino vidutiniškai apie 40 tūkst. tonų trąšų (rekordiniais 1924 m. buvo pagaminta 47 tūkst. tonų trąšų). Pagrindinė ribotos gamybos priežastis buvo palyginti aukšta „Union” produkcijos savikaina, dėl kurios buvo sunku konkuruoti su pigesnėmis importinėmis trąšomis; Lietuvos rinką aprūpindavęs „Lietūkis” nemažai superfosfato įsiveždavo iš užsienio („Union” buvo vienintelė stambi Klaipėdos pramonės įmonė, neturėjusi apsauginių muitų globos bei žaliavų įvežimo lengvatų, nes Lietuvos vyriausybei labiau rūpėjo ūkininkų, o ne svetimos valstybės akcininkams dividendus mokėjusios įmonės interesai)”, – rašė J. Žukas.

Superfosfato gamybai reikalingą žaliavą (mineralinius fosfatus) „Union” jūros keliu atsigabendavo iš Šiaurės Afrikos, Centrinės ir Šiaurės Amerikos, Indijos, SSRS, o sieros žvyrą (piritus) – iš Norvegijos, Ispanijos, Suomijos, Italijos.

Pats brangiausias fabriko gaminys – porceliano ir stiklo gamybai naudotas natrio silicio fluoridas – buvo eksportuojamas į Vokietiją, Angliją, JAV, Japoniją ir Kiniją.

Pasak V. Safrnovo, elementų ir baterijų gamyklai „Syrius” buvusio mineralinių trąšų fabriko patalpos buvo perduotos 1957 m. (pats „Syrius” buvo įkurtas Kaune 1931 metais, bet 1945 m. birželį buvo perkeltas į Klaipėdą, į tarp dabartinių Tiltų ir Šaltkalvių gatvių tuomet išlikusio 4-ajame dešimtmetyje veikusio pirklio Eduardo Skwaro valdyto baterijų ir elementų fabrikėlio patalpas). Į naujas patalpas įmonė galutinai persikėlė 1959 m. gegužės 11 d.

„Sykiu, bendradarbiaujant su Maskvoje veikusiu Sąjunginiu srovės šaltinių mokslinių tyrimų institutu, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo pradėta įmonės rekonstrukcija: 1958-1959 m. iš Maskvos elementų gamyklos buvo gauta daug naujų įrenginių, leidusių mechanizuoti dvylika ir automatizuoti dvi darbo operacijas. Nauja technika vien per 1957-1960 m. leido gamyklai 5-6 kartus padidinti pajėgumą. Darbuotojų skaičius 1958-1960 m. irgi išaugo nuo 200 iki 560. 1958 m. įmonėje pradėtos gaminti mikrobaterijos „Šviesa” ir elementai „Kristalas”, skirti specialiems klausos aparatams maitinti. Tuomet įmonė jau gamino penkių pavadinimų baterijas ir elementus. 1960 m. ėmė veikti plokščiųjų kišeninių baterijų linija (pajėgumas iki 25 mln. baterijų per metus), 1962 m., paleidus naują surinkimo cechą – „Saturno”, 1963 m. – „Marso” elementų gamybos linija. 1967-1968 m. įmonė pradėjo gaminti dvigubai patvaresnes naujo tipo plokščias galvanines baterijas „Planeta” bei sausuosius galvaninius elementus „Uran” ir „Orion”. Ji pirmoji TSRS pradėjo miniatiūrinių šarminių (alkalininių) elementų „A 316″ gamybą, kurie galėjo 2,5 karto ilgiau nei rūgštiniai elementai maitinti portatyvines radijo technikos priemones. 8-9 dešimtmečiais pagrindinę įmonės produkciją sudarė sausieji galvaniniai elementai „373 Marš”, „373 Orion M”, „316 Uran M”, „A 316 Kvant”, „A 332 Oreol”, „A 343 Saliut” ir galvaninės baterijos „Planeta”. Šie gaminiai buvo skirti klausos aparatams, matavimo prietaisams, tranzistoriams, elektronikai maitinti”, – apie įmonės veiklą duomenis pateikė V. Safronovas.

Gamybos apimtys 1981 m. sudarė 229,2 mln., 1986 m. – 287 mln. vienetų, darbuotojų skaičius 1970 m. buvo 1217 ,1981 m. – 1900, 1986 m. – 2000.

Žaliavos gamybai „Syrius” gaudavo iš TSRS respublikų Rusijos, Gruzijos bei Lenkijos. Iki minėtosios rekonstrukcijos įmonė tiekė gaminius tik Lietuvos vartotojams, o nuo 7-ojo dešimtmečio ėmė siųsti produkciją į visas TSRS respublikas ir į daugiau kaip 20 užsienio šalių – daugiausia į realiojo socializmo valstybes ir į vadinamojo trečiojo pasaulio šalis (Indiją, Kubą, Gvinėją, Alžyrą, Ganą).

Produkcija, anot V. Safronovo, pasiekdavo ir Graikiją, Suomiją ar netgi Didžiąją Britaniją. Už TSRS ribų 9-ajame dešimtmetyje buvo eksportuojama apie trečdalis visų įmonės gaminių.

Atkūrus Nepriklausomybę buvo įregistruota Valstybinė elementų ir baterijų gamykla „Sirijus”.

Nuo 1983-iųjų šioje gamykloje dirbęs (startinė pozicija buvo konstruktorius – inžinierius) ir paskutiniu įmonės generaliniu direktoriumi 1994 m. tapęs Leonas Makūnas, kalbėdamas su „Atviros Klaipėdos” žurnalistu, prisiminė, kad įmonė lietuvišku žvaigždės vardu buvo pervadinta apie 1984-1985 metus, kai jai vadovauti buvo paskirtas Petras Kravtas. Pastarasis patvirtino šį faktą.

„Man atrodo, kad keitėsi rašybos taisyklės – iš pradžių pradėjome rašyti „j” raidę, o vėliau padarėme „Sirijus”, – apie pavadinimo keitimo priežastis „Atvirai Klaipėdai” sakė P. Kravtas.

Pasak L. Makūno, po Nepriklausomybės atgavimo rinkoje atsirado ne tik itin geros vakarietiškos baterijos, bet ir kiniškos, kurios nors ir buvo prastesnės nei gamino „Sirijus”, bet pigesnės. Galiausiai gamybos apimtis nukrito iki 5 ar 15 proc. buvusio lygio. Kilo problemų ir su tiekimu, nes beveik visos žaliavos buvo importuojamos – iš vietinių naudotas tik popierius ir dar skarda.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais produkcija dar buvo eksportuojama į Rusiją, Lenkiją, Vokietiją, tačiau ypač Rusijoje, anot L. Makūno, buvo patirta didelių praradimų dėl to, kad pirkėjai neatsiskaitė.

„Prieš privatizaciją įmonės rodikliai atrodė dar labai geri. Ją privatizavo klaipėdietiška investicijų bendrovė „Invita” kartu su, berods, „Invalda”, darbuotojai taip pat dalyvavo privatizavime. Bet kai vėliau buvo peržiūrėta, kiek pinigų negalima atgauti iš pirkėjų, prasidėjo kritimas. Dar iki tol buvo pradėtos ir didžiulės naujų cechų statybos Vilniaus plente, užsakyti ir įrengimai Vokietijoje – jie kainavo apie 2 milijonus markių. Pačiam teko ten apie tris savaites mokytis su jais dirbti, bet kai atvažiavo, taip ir liko neišpakuoti”, – pasakojo L. Makūnas.

Pasak jo, iš apie 2000 žmonių, dirbusių trimis pamainomis, iš pradžių buvo atsisakyta naktinės, vėliau ir antros pamainos, kol galiausiai buvo likę apie 600-700 darbuotojų.

Klaipėdos apygardos teismas bankroto bylą AB „Sirijus” iškėlė 1996 m. rugsėjo 10 dieną, bankroto administratoriumi buvo paskirtas Antanas Drungilas. Beveik po septynių metų buvo priimtas sprendimas ją išregistruoti. Tai padaryta 2003 m.  birželio 26 d.

2002 m. vasarį buvo pranešta, kad likviduojamo „Sirijaus” turtą, gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą 2001 m. spalį už maždaug 2 mln. litų įsigijo bendrovė Baltijos finansų valdymo grupė ir jau atnaujino elementų gamybą – gamyklai buvo duotas „Naujojo Sirijaus” pavadinimas.

Baltijos finansų valdymo grupės vadovas Jonas Bielinis, kuris tuo metu buvo ir „Naujojo Sirijaus” finansų direktorius, tada surengtos spaudos konferencijos metu dalinosi planais užimti 20-30 proc. Lietuvos rinkos, eksportuoti produkciją į Baltijos šalis, Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, atsikovoti ir didžiąją dalį Rusijos rinkos.

„Naujojo Sirijaus” vadove tuomet buvusi Žiedūna Bielinienė „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad buvo įdarbinta apie 40 darbininkų ir iki dešimt administracijos darbuotojų – veikė įkurta komanditinė ūkinė bendrija.

„Porą savaičių dirbdavo, porą – ne. Važiavo mūsų atstovai ir į Maskvą, ir į Vakarų Europos šalis ieškoti rinkos. Rusijoje buvo dideli mokesčiai, o Vakarų Europoje iškart nurodė Kiniją kaip galimybę ten gaminti baterijas. Buvome pradėję vežti produkciją į Latviją, Estiją, Kaliningradą, bet stojant į Europos Sąjungą tapo aišku, kad tokia gamyba dėl aplinkosauginių reikalavimų nebus galima, tad ir buvo nutarta pasinaudoti Kinijos variantu – gaminti ten baterijas su „Sirijaus” pavadinimu. Nutraukus gamybą visus pastatus nupirko „Laivitė”, o verslas su „Sirijaus” ženklu, apimančiu jau ne tik baterijas, persikėlė į Kauną”, – pasakojo Ž. Bielinienė.

Šiuo metu palei pačią Dangės krantinę nuo geležinkelio buvusio fabriko teritorijoje yra suformuoti keturi sklypai su statiniais – du iš jų nuomojasi AB „Laivitė”, trečią – UAB „Artojo uostas”, UAB „Employee Leesing” ir keletas fizinių asmenų, esantį arčiausiai geležinkelio – BĮ „Klaipėdos paplūdimiai”.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.


2019-06-29

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt