Pasak jo, „Union” produkcijos realizacijos rinkos buvo Rytprūsiai ir kaimyninės Rusijai tuo metu priklausiusios Lietuvos apskritys.

Fabrikas dirbo pelningai, didėjo trąšų pardavimo apimtys: 1891 m. buvo realizuota 14,6 tūkst. tonų, 1896 m. – 26,8 tūkst. tonų. XIX a. pabaigoje buvo išplėsti įmonės gamybiniai pajėgumai: 1897 m. pavasarį pradėjo veikti naujas sieros rūgšties gamybos cechas, 1899 m. užbaigta fabriko rekonstrukcija ir naujų pastatų statyba. 1899-1900 m. „Union” metinė produkcija jau siekė apie 36 tūkst. tonų trąšų, tačiau 1900 m. pabaigoje kilęs gaisras praktiškai sunaikino fabriką (sudegė trys sieros rūgšties cechai su bokštais, superfosfato cechas, trys sandėliai). Draudimui padengus visus nuostolius, įmonė buvo atstatyta ir nuo 1902 m. vasario dirbo visu pajėgumu, tais metais buvo pagaminta 34,2 tūkst. tonų trąšų.

„Kadangi upe buvo vežiojami turistai, ant kranto stovėjusių statinių architektūrai buvo skiriama daug dėmesio. Vieno išvaizdaus pagrindiniu fasadu atgręžto į upę raudonų plytų pastato viršus baigėsi laiptuotu frontonu, o sienas skaidė lizenos”, – knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė ir architektūrinė raida iki 1939 metų” rašė architektūros istorikas Jonas Tatoris.

Pasak jo, šalia stovėjęs septynių suglaustų sandėlių kompleskas sudarė dinamišką vaizdą – dvišlaičių stogų siluetai sudarė vientisą dantytą juostą. Jie užstojo neišvaizdų gamybinį kiemą. Galais į upę pasuktų sandėlių mediniai karkasai buvo užpildyti raudonomis plytomis.

„Vietoj tradicinių medinių stulpų stogą laiko įstrižos medinės konstrukcijos, apačioje atremtos į sienoje įmūrytas medines konsoles; išsikišusios į išorę konsolės tampa savotiškais dekoratyviais elementais. Sandėliuose be stulpų buvo galima geriau organizuoti pervežimo ir pakrovimo darbus panaudoti mechanizmus. Čia buvo saugoms laivais atgabentos žaliavos ir įmonės produkcija. Iš kieme stovėjusių pastatų išsiskyrė septynių aukštų fachverkiniai bokštiniai rezervuarai, kuriuose krentančio vandens srovėmis buvo atšaldomos sieros dujos. Bokštai buvo trisdešimties metrų aukščio ir penkių metrų skersmens, iš vidaus apdailinti švino lakštais. Virš fabriko kilo 65 metrų kaminas. Kiti įmonės pastatai buvo žemesni mūriniai arba fachverkiniai”, – rašė J. Tatoris.

Vėlesniais metais gamybiniai pajėgumai buvo dar labiau išplėsti  – 1906 m. buvo rekonstruotas sieros rūgšties (pagrindinės superfosfato gamybos žaliavos) cechas, 1907 m. 300 tūkst. markių išleista naujiems pastatams ir įrengimams. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse fabrike dirbo apie 300 darbininkų, metinė produkcija pasiekė 64 tūkst. tonų superfosfato, 34 tūkst. tonų amonio superfosfato ir 2,5 tūkst. tonų tomamilčių lygį.

„Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Union” dėl žaliavų ir akmens anglies trūkumo nutraukė gamybą. Po karo fabriko veikla nebuvo atnaujinta, nes Ščecino bendrovės savininkus baugino neaiški politinė ir ekonominė nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto padėtis. Krašto valdžia nuo 1923 m. balandžio dėjo pastangas kuo greičiau atnaujinti „Union” veiklą, tačiau fabriko savininkai nesiryžo skirti gamybos atnaujinimui reikalingų 2,5 mln. litų, juos tuomet neramino netikrumas dėl Lietuvos muitų politikos ir Lietuvos žemės ūkio gebėjimas absorbuoti didelius trąšų kiekius. Galiausiai 1927 m. rudenį buvo nuspręsta atnaujinti ir modernizuoti gamybą, 1928 m. balandį buvo pagaminta pirmoji produkcija. Priklausomai nuo metų laiko, fabrike dirbo 200-500 darbininkų, buvo gaminamas prekiniu ženklu „Pingvinas” pažymėtas superfosfatas, amonio superfosfatas, boro superfosfatas, sieros rūgštis, natrio silicio fluoridas. Klaipėdos krašto ir Lietuvos rinkai dirbusi įmonė buvo pajėgi gaminti iki 75 tūkst. tonų trąšų per metus ir tenkinti beveik visą Lietuvos žemės ūkio poreikį trąšoms, tačiau dėl realizavimo sunkumų 4-ajame dešimtmetyje kasmet gamino vidutiniškai apie 40 tūkst. tonų trąšų. Pagrindinė ribotos gamybos priežastis buvo palyginti aukšta „Union” produkcijos savikaina, dėl kurios buvo sunku konkuruoti su pigesnėmis importinėmis trąšomis; Lietuvos rinką aprūpindavęs „Lietūkis” nemažai superfosfato įsiveždavo iš užsienio („Union” buvo vienintelė stambi Klaipėdos pramonės įmonė, neturėjusi apsauginių muitų globos bei žaliavų įvežimo lengvatų, nes Lietuvos vyriausybei labiau rūpėjo ūkininkų, o ne svetimos valstybės akcininkams dividendus mokėjusios įmonės interesai)”, – rašė J. Žukas.

Superfosfato gamybai reikalingą žaliavą (mineralinius fosfatus) „Union” jūros keliu atsigabendavo iš Šiaurės Afrikos, Centrinės ir Šiaurės Amerikos, Indijos, SSRS, o sieros žvyrą (piritus) – iš Norvegijos, Ispanijos, Suomijos, Italijos.

Pats brangiausias fabriko gaminys – porceliano ir stiklo gamybai naudotas natrio silicio fluoridas – buvo eksportuojamas į Vokietiją, Angliją, JAV, Japoniją ir Kiniją.

Anot istorikės Nastazijos Kairiukštytės, 1947 m. vasarą čia po atstatymo darbų pradėjo darbuotis mineralinių trąšų fabrikas „Artojas”.

„Didžiausią mineralinių trąšų kiekį – 46 tūkst. t ssąl. vienetų – „Artojas” pagamino 1955 metais. Daugiau gaminti produkcijos fabrikas negalėjo, nes dauguma įrengimų, sumontuotų dar XIX a. pabaigoje, buvo visiškai susidėvėję. Jau 1950 m. dėl avarinės būklės buvo uždarytas sieros rūgšties cechas. Kad fabrikas galėtų normaliai dirbti, buvo būtina jį rekonstruoti t.y. beveik iš naujo pastatyti, nes vien patalpų rekonstravimui reikėjo 25 mln. rb. Bet to, „Artojas” stovėjo miesto centre, o tai neatitiko sanitarinių reikalavimų. 1957 m. mineralinių trąšų gamyba jame buvo nutraukta ir fabriko patalpos perduotos „Syriaus” gamyklai”, – knygoje „Klaipėdos pramone ir darbininkai 1945-1960 metais” rašė istorikė.

Pats „Syrius” buvo įkurtas Kaune 1931 metais, bet 1945 m. birželį buvo perkeltas į Klaipėdą, į tarp dabartinių Tiltų ir Šaltkalvių gatvių tuomet išlikusio 4-ajame dešimtmetyje veikusio pirklio Eduardo Skwaro valdyto baterijų ir elementų fabrikėlio patalpas. Į naujas patalpas įmonė galutinai persikėlė 1959 m. gegužės 11 d.

„Sykiu, bendradarbiaujant su Maskvoje veikusiu Sąjunginiu srovės šaltinių mokslinių tyrimų institutu, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo pradėta įmonės rekonstrukcija: 1958-1959 m. iš Maskvos elementų gamyklos buvo gauta daug naujų įrenginių, leidusių mechanizuoti dvylika ir automatizuoti dvi darbo operacijas. Nauja technika vien per 1957-1960 m. leido gamyklai 5-6 kartus padidinti pajėgumą. Darbuotojų skaičius 1958-1960 m. irgi išaugo nuo 200 iki 560. 1958 m. įmonėje pradėtos gaminti mikrobaterijos „Šviesa” ir elementai „Kristalas”, skirti specialiems klausos aparatams maitinti. Tuomet įmonė jau gamino penkių pavadinimų baterijas ir elementus. 1960 m. ėmė veikti plokščiųjų kišeninių baterijų linija (pajėgumas iki 25 mln. baterijų per metus), 1962 m., paleidus naują surinkimo cechą – „Saturno”, 1963 m. – „Marso” elementų gamybos linija. 1967-1968 m. įmonė pradėjo gaminti dvigubai patvaresnes naujo tipo plokščias galvanines baterijas „Planeta” bei sausuosius galvaninius elementus „Uran” ir „Orion”. Ji pirmoji TSRS pradėjo miniatiūrinių šarminių (alkalininių) elementų „A 316″ gamybą, kurie galėjo 2,5 karto ilgiau nei rūgštiniai elementai maitinti portatyvines radijo technikos priemones. 8-9 dešimtmečiais pagrindinę įmonės produkciją sudarė sausieji galvaniniai elementai „373 Marš”, „373 Orion M”, „316 Uran M”, „A 316 Kvant”, „A 332 Oreol”, „A 343 Saliut” ir galvaninės baterijos „Planeta”. Šie gaminiai buvo skirti klausos aparatams, matavimo prietaisams, tranzistoriams, elektronikai maitinti”, – apie įmonės veiklą duomenis pateikė V. Safronovas.

Gamybos apimtys 1981 m. sudarė 229,2 mln., 1986 m. – 287 mln. vienetų, darbuotojų skaičius 1970 m. buvo 1217 ,1981 m. – 1900, 1986 m. – 2000.

Žaliavos gamybai „Syrius” gaudavo iš TSRS respublikų Rusijos, Gruzijos bei Lenkijos. Iki minėtosios rekonstrukcijos įmonė tiekė gaminius tik Lietuvos vartotojams, o nuo 7-ojo dešimtmečio ėmė siųsti produkciją į visas TSRS respublikas ir į daugiau kaip 20 užsienio šalių – daugiausia į realiojo socializmo valstybes ir į vadinamojo trečiojo pasaulio šalis (Indiją, Kubą, Gvinėją, Alžyrą, Ganą).

Produkcija, anot V. Safronovo, pasiekdavo ir Graikiją, Suomiją ar netgi Didžiąją Britaniją. Už TSRS ribų 9-ajame dešimtmetyje buvo eksportuojama apie trečdalis visų įmonės gaminių.

Atkūrus Nepriklausomybę buvo įregistruota Valstybinė elementų ir baterijų gamykla „Sirijus”.

Nuo 1983-iųjų šioje gamykloje dirbęs (startinė pozicija buvo konstruktorius – inžinierius) ir paskutiniu įmonės generaliniu direktoriumi 1994 m. tapęs Leonas Makūnas, kalbėdamas su „Atviros Klaipėdos” žurnalistu, prisiminė, kad įmonė lietuvišku žvaigždės vardu buvo pervadinta apie 1984-1985 metus, kai jai vadovauti buvo paskirtas Petras Kravtas. Pastarasis patvirtino šį faktą.

„Man atrodo, kad keitėsi rašybos taisyklės – iš pradžių pradėjome rašyti „j” raidę, o vėliau padarėme „Sirijus”, – apie pavadinimo keitimo priežastis „Atvirai Klaipėdai” sakė P. Kravtas.

Pasak L. Makūno, po Nepriklausomybės atgavimo rinkoje atsirado ne tik itin geros vakarietiškos baterijos, bet ir kiniškos, kurios nors ir buvo prastesnės nei gamino „Sirijus”, bet pigesnės. Galiausiai gamybos apimtis nukrito iki 5 ar 15 proc. buvusio lygio. Kilo problemų ir su tiekimu, nes beveik visos žaliavos buvo importuojamos – iš vietinių naudotas tik popierius ir dar skarda.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais produkcija dar buvo eksportuojama į Rusiją, Lenkiją, Vokietiją, tačiau ypač Rusijoje, anot L. Makūno, buvo patirta didelių praradimų dėl to, kad pirkėjai neatsiskaitė.

„Prieš privatizaciją įmonės rodikliai atrodė dar labai geri. Ją privatizavo klaipėdietiška investicijų bendrovė „Invita” kartu su, berods, „Invalda”, darbuotojai taip pat dalyvavo privatizavime. Bet kai vėliau buvo peržiūrėta, kiek pinigų negalima atgauti iš pirkėjų, prasidėjo kritimas. Dar iki tol buvo pradėtos ir didžiulės naujų cechų statybos Vilniaus plente, užsakyti ir įrengimai Vokietijoje – jie kainavo apie 2 milijonus markių. Pačiam teko ten apie tris savaites mokytis su jais dirbti, bet kai atvažiavo, taip ir liko neišpakuoti”, – pasakojo L. Makūnas.

Pasak jo, iš apie 2000 žmonių, dirbusių trimis pamainomis, iš pradžių buvo atsisakyta naktinės, vėliau ir antros pamainos, kol galiausiai buvo likę apie 600-700 darbuotojų.

Klaipėdos apygardos teismas bankroto bylą AB „Sirijus” iškėlė 1996 m. rugsėjo 10 dieną, bankroto administratoriumi buvo paskirtas Antanas Drungilas. Beveik po septynių metų buvo priimtas sprendimas ją išregistruoti. Tai padaryta 2003 m.  birželio 26 d.

2002 m. vasarį buvo pranešta, kad likviduojamo „Sirijaus” turtą, gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą 2001 m. spalį už maždaug 2 mln. litų įsigijo bendrovė Baltijos finansų valdymo grupė ir jau atnaujino elementų gamybą – gamyklai buvo duotas „Naujojo Sirijaus” pavadinimas.

Baltijos finansų valdymo grupės vadovas Jonas Bielinis, kuris tuo metu buvo ir „Naujojo Sirijaus” finansų direktorius, tada surengtos spaudos konferencijos metu dalinosi planais užimti 20-30 proc. Lietuvos rinkos, eksportuoti produkciją į Baltijos šalis, Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, atsikovoti ir didžiąją dalį Rusijos rinkos.

„Naujojo Sirijaus” vadove tuomet buvusi Žiedūna Bielinienė „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad buvo įdarbinta apie 40 darbininkų ir iki dešimt administracijos darbuotojų – veikė įkurta komanditinė ūkinė bendrija.

„Porą savaičių dirbdavo, porą – ne. Važiavo mūsų atstovai ir į Maskvą, ir į Vakarų Europos šalis ieškoti rinkos. Rusijoje buvo dideli mokesčiai, o Vakarų Europoje iškart nurodė Kiniją kaip galimybę ten gaminti baterijas. Buvome pradėję vežti produkciją į Latviją, Estiją, Kaliningradą, bet stojant į Europos Sąjungą tapo aišku, kad tokia gamyba dėl aplinkosauginių reikalavimų nebus galima, tad ir buvo nutarta pasinaudoti Kinijos variantu – gaminti ten baterijas su „Sirijaus” pavadinimu. Nutraukus gamybą visus pastatus nupirko „Laivitė”, o verslas su „Sirijaus” ženklu, apimančiu jau ne tik baterijas, persikėlė į Kauną”, – pasakojo Ž. Bielinienė.

Šiuo metu palei pačią Dangės krantinę nuo geležinkelio buvusio fabriko teritorijoje yra suformuoti keturi sklypai su statiniais – du iš jų nuomojasi AB „Laivitė”, trečią – UAB „Artojo uostas”, UAB „Employee Leesing” ir keletas fizinių asmenų, esantį arčiausiai geležinkelio – BĮ „Klaipėdos paplūdimiai”.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.