Antano Mončio namuose-muziejuje: nuo ištakų prie ištakų

Fotoreportažai, Regionas

[vc_row][vc_column][vc_column_text]Visą liepos mėnesį Palangoje, Antano Mončio namų-muziejaus pirmojo aukšto parodų salėje eksponuojamos trys parodos, kurias būtų galima apibendrinti taip: nuo ištakų prie ištakų.

Dviejose mažesnėse  salės erdvėse savo kūrybą pristato dvi iš Palangos į užsienį išvykusios menininkės: Olandijoje gyvenanti ir kurianti Sonata Lepaitė ir prieš trejetą metų į Daniją persikėlusi Paulina Vyšniauskytė. Didžiausia erdvė atiduota Tomo Daukšos projektui „Ištakos“ – menininkas ekspozicijoje pristato ne savo kūrinius, bet eksponuoja Stasio Vainiūno meno mokyklos Dailės skyriaus moksleivių darbus.

Suvienijo po vienu stogu

Antano Mončio namuose -muziejuje projektus ir parodas pristato Tomas Daukša, Sonata Lepaitė ir Paulina Vyšniauskytė. Livijos Grajauskienės nuotr.

„Antanas Mončys, karui besibaigiant turėjęs pasitraukti į Vakarus, savo bičiuliams emigrantų stovykloje yra sakęs: „Kada nors mes visi kokiu nors būdu grįšime į Lietuvą: gal savo kūryba, gal su savo darbais, gal su pinigais. Ir viena, ir kita bus reikalinga“, – prieš atveriant duris į Antano Mončio namų-muziejus parodų salę sakė muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė.

„Džiaugiuosi, kad menininkai grįžta prie savo šaknų, prie savo ištakų – ačiū Loretai, projekto kuratoriui Gyčiui Skudžinskui, kad sugalvojo tokį formatą: „trys viename“. Džiugu, kad kilę ir kylantys iš Palangos susitinka po vienu –  Antano Mončio namų-muziejaus – stogu. Linkiu visiems esantiems ir būsimiems kūrėjams, kad jie galėtų pragyventi iš meno, o savo menu garsintų Palangą – kokiam pasaulio krašte jie bebūtų“, – kalbėjo į parodos atidarymą atėjęs Palangos miesto savivaldybės, parėmusios šį projektą, Kultūros skyriaus vedėjas Robertas Trautmanas.

Pristatydamas projektą G. Skudžinskas sakė autoriams davęs visišką laisvę, o  jam pačiam buvę įdomu, ką jie daro ir kaip jų darbai transformuojasi parodinėje erdvėje.

Parodos „Ištakos“ sumanytojas, Dailės akademijoje Vilniuje tapybą studijavęs, o dabar doktorantūrą baigiantis Tomas Daukša sakė ilgai galvojęs, ką pasiūlyti parodai. Tačiau kai pamatė mokytojo R. Daukšos mokinių – nuo pradinukų iki baigiamųjų klasių moksleivių – darbus, kurie buvo pristatyti Vienoje, JUNESCO rengtoje konferencijoje apie meno pedagogiką kaip sektinas pavyzdys, kur turėtų ta meno pedagogika judėti, nusprendė – reikia būtent šito: parodyti galbūt būsimųjų menininkų pirmuosius kūrinius.

„Norėjosi parodyti terpę, iš kurios gali iškilti kūrėjas. Buvo svarbu, kad darbai vieni kitus papildytų, kad būtų sunku išsirinkti favoritą. Čia yra visko: ir piešinių, ir skulptūros, ir koliažų. Parodos pavadinimas „Ištakos“ – tai ir ieškom ištakų”, – savo sumanymą aiškino T. Daukša.

Parodoje surinkti vaikų nuo 7 iki 17-18 metų amžiaus kūriniai: 60 autorių pateikė apie 400 darbų. Pasak mokytojo, pačia įvairiausia technika atlikti darbai – nuo piešinių iki skulptūrų – buvo kuriami pagal užduotas temas. Jos gi parinktos tokios, kad sužadintų moksleivių fantaziją: „Sniego žmogus“, „Bermudų trikampis“, „Niekieno žemė“.

„Buvo ir liūdna tema – „Vienišas žmogus“. Matot, kiek liūdnų piešinių va ant tos sienos? Bet, nors liūdni, jie labai gražūs, ir, ko gero, vieni iš geriausių darbų, – pasakojo mokytojas, pridūręs, jog į parodą nebuvo jokios atrankos, jokios „diskriminacijos“.  Darbai eksponuojami gaivališkai, ekspromtu.

Kad labai malonu savo kūrybą pristatyti tikrame muziejuje sakė ir patys jaunieji kūrėjai.

„Čia savo kūrinius rodo labai daug vaikų, suteikta puiki galimybė parodyti save per savo darbus”, – sakė penkis metus meno mokykloje Dailės skyriuje besimokanti Ugnė Bertašiūtė, pristačiusi svarbiausią savo praėjusių metų kūrinį – įspūdingo dydžio skulptūrą.

„Aš buvau ne vieną darbą atidavusi, bet dabar matau tik šitą arkliuko galvą. Man labai patinka žirgai, patinka juos piešti, patinka lipdyti“, – savo darbelį parodė tris metus dailei atidavusi Eglė Šaltmerytė.

„Žemiškieji objektai“ ir popieriaus skulptūros 

Stasio Vainiūno meno mokyklą baigė ir prieš trejus metus į Ebeltoftą Danijoje iš Palangos išvykusi, o dabar su paroda „Žemiškieji objektai“ į ją sugrįžusi P. Vyšniauskytė.

Apie savo kūrybą ir parodą „Žemiškieji objektai“, pristatomą kaip autorės asmeninių išgyvenimų, pasąmonės labirintų, sapnų, ar nenuspėjamų įtakų išklotines ji pati sakė: „Gyvenimas yra sudėtas iš mažų detalių. Atskirai jos mažai sako, ne visi jas pastebi, tačiau jas sudėjus į rėmą-  susidaro paveikslas. Kartais tik jas sudėjus suprantame, kad jos buvo tūkstančių kitų paveikslų – kitų gyvenimų – gabalėliai, o mes, eidami savais keliais, juos vis atsiplėšinėjame ir talpiname į savus rėmus.“

Pasak P. Vyšniauskytės, nors parodoje yra daugiausiai tapybos darbų, tapyba jai yra lyg pirmasis etapas, pirmieji žingsniai į meną.

„Nenorėčiau gilintis vien į tapybą. Mane žavi įvairios meno formos. Ateityje norėčiau kurti skulptūras, išmanyti fotografiją. Mane domina ir rašymas, turiu daugybę idėjų, todėl svajoju kada nors išleisti ne vieną knygą, o vėliau gal net jas paversti į filmus“, – kūrybiniais planais ir sumanymais dalinosi menininkė.

Trečiojoje salėje įstabias apvalkalus, kiautus, kokonus primenančias skulptūras iš popieriaus – net iš panaudotų arbatos maišelių – bei ant ypatingo rankų darbo popieriaus iš Himalajų sukurtas pasteles eksponuoja S. Lepaitė.

Utrechte (Olandija) vizualiųjų menų studijas baigusi autorė domisi senovės Europos kultūromis ir randa ryšį tarp paleolito bei neolito laikotarpio ir žemaitiškos agrarinės aplinkos. O jungiamąja grandimi tampa matriarchatinės pasaulėvokos ir „gimimo deivės“ vaizdiniai.

„Mano įkvėpimo šaltinis yra įvairūs apvalkalai: riešutų lukštai, kiautai, ankštiniai augalai, kokonai, kriauklės. Šios organiškos formos asocijuojasi su įsčiomis. Mano skulptūros, kaip ir minėtieji apvalkalai – tai metafora giliai žmonėse įsišaknijusiam troškimui būti apsaugotiems, branginamiems, priglaustiems, apkabintiems“, – apie savo kūrybą yra sakiusi S. Lepaitė.

„Labai džiaugiuosi, kad mano pirmoji paroda Lietuvoje pristatoma būtent čia, Palangoje, čia, po skulptoriaus Antano Mončio sparnu“, – nuoširdžiai jaudindamasi prisipažino S. Lepaitė.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”92585,92586,92587,92588,92589,92590,92591,92592,92594,92596″ img_size=”gallery”][/vc_column][/vc_row]

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

ELTA

Kainų lygintojai: pigiausio prekybos tinklo nėra, yra tik geri pasiūlymai

Didieji prekybos tinklai neretai įsitraukia į kovas dėl pigiausio kainų krepšelio, kuriose nevengia pasitelkti ir kainų palyginimo platformų duomenis. Tačiau ...
2023-12-30
Skaityti daugiau

Kultūra

Miesto šurmulyje – ramybės kampelis

Ketvirtadienį popiet Prano Domšaičio galerija pristatė „Miesto sodą“. Šis projektas simbolizuoja gamtos ir žmogaus ryšį miesto aplinkoje. Tarp pastatų plytinčiame ...
2022-08-04
Skaityti daugiau

Kultūra

Prano Domšaičio galerija atvers miesto sodą

Ketvirtadienį, rugpjūčio 4 d., 16 val., Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33, Klaipėda) pristato lauko ekspoziciją „Miesto sodas“ ir jos ...
2022-08-02
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This