„Atvira Klaipėda” baigia pasakojimą apie daugiau nei trisdešimt metų trukusią epopėją, kurios prireikė, kad Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka įsikūrė naujuose namuose.

Beje, būtent šiandien, liepos 31-ąją, sukanka lygiai 24 metai, kai tuometinis kultūros ministras Juozas Nekrošius pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino naujos bibliotekos projektą.

I. Simonaitytės bibliotekos nuotrauka 1988 m. išleistoje Prano Martinkaus knygoje „Klaipėda mažasis vadovas”

Diskusijos prasitęsė ir po nepriklausomybės

Pasak buvusio bibliotekos direktoriaus Juozo Šikšnelio, po nepriklausomybės atgavimo naujosios bibliotekos projektas tiesiog riedėjo į pakalnę, įgaudamas pagreitį. Jis pasidalino ir 1991-ujų pabaigoje miesto visuomenės parašytu atviru laišku Miesto tarybos deputatams.

„Mes, žemiau pasirašę – Klaipėdos miesto gyventojai, aukštųjų mokyklų studentai, mokslininkai, viešosios bibliotekos darbuotojai, pareiškiame: naująjį viešosios bibliotekos pastatą būtina pradėti statyti 1991 metais.

Delsti nevalia!

Lapkričio 20 – osios dienos miesto deputatų sesijoje, svarstant klausimą, ar 1991 m. viešosios bibliotekos statybai skirti 100 tūkst. rublių, vyraujančios nuotaikos parodė, kad deputatai, pasisakantys prieš bibliotekos statybą, arba nežino tikrosios padėties, arba prieina prie mikrofono tik pasirodyti savo rinkėjams. Neliko laiko rodyti savo išmanymą, tuščiai svarstant „ar bus kur pastatyti automobilį, atvykus į biblioteką“, „kodėl biblioteka vadinsis „viešąja“, „ar nereikėtų statybai parinkti kitos vietos?“ ir taip toliau.

Suprantamas deputatų noras paneigti senosios valdžios planus, parodyti, kad demokratiškai išrinkti deputatai geriau išmano, ko reikia miestui.

Dabar ne laikas rodyti savo ambicijas.

Mūsų gyvenimas vis sunkėja ir jei šiandien dar turime pinigų pradėti bibliotekos statybai, tai niekas negali užtikrinti, kad mes jų turėsime rytoj.

Delsti nevalia, todėl

REIKALAUJAME 1991 METAIS SKIRTI 100 TŪKST. RUBLIŲ VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS STATYBAI“.

Anot J. Šikšnelio, po šiuo raštu buvo surinkta tūkstančiai parašų, bet „laikai, kai tautos balsas parašų kiekiu išreikštas kažką reiškė valdžiažmogiams, jau buvo praėję“.

„Sesijoje buvo karšta, bet muštynių išvengta, niekas nemosavo ir surinktais parašais, kurie išreiškė miestiečių troškimą turėti normalią biblioteką. Pinigų pradėti statybas senamiestyje skirta nebuvo, bet lygiai tokio pat didumo suma buvo išleista projektui, kuris nukeliavo…į nebūtį“, – pasakoja J. Šikšnelis, pridurdamas, kad tuomet sklandė anekdotas, jog biblioteka nebuvo toje vietoje pastatyta, nes pastatas būtų vienam įtakingam klaipėdiečiui užstojęs saulę miegamajame.

Naujos vietos paieškos

1992 m. vasario 12 d. dienraštis „Klaipėda“ buvo paskelbęs J. Šikšnelio straipsnį „Kelias į viešąją biblioteką“.

Jame J. Šikšnelis rašė, kad naujojo pastato projektas, kainavęs 76 tūkst. rublių, buvo nurašytas.

„Peržiūrėta programa, renkama nauja vieta bibliote­kos statybai, tariamasi, kas ir po kiek finansuos projektavimą bei statybą. Jeigu statyba pagal naująjį projektą turėtų kainuoti 3,5 mln rublių, tai dabar, kai rašau šias eilutes — 30 mln., o straipsniui pasirodžius, kaina, be abejo, bus jau kita, suprantama, aukštesnė. Vien projektavimo darbai kainuos iki 1 mln rub­lių…“, – tuomet rašė J. Šikšnelis.

Tada svarstytos trys vietos naujajai bibliotekai – vėl prisimintas sklypas ties Baltijos-Taikos prospektų sank­ryža, buvusio kojinių fabriko teritorija (Pievų Tako gatvėje) ir Dangės skveras prie tuometinės Telefonų stoties.

„Regis, trečiasis variantas, iš pažiūros viliojantis, atkrenta iš karto, nes ten, statybininkų tvirtinimu, nepatikimas gruntas (tai parei­kalaus milžiniškų įdėjimų pa­matams), nemaža problemų su lietaus kanalizacija ir kaip tik toje vietoje numatomas naujasis tiltas per Danę. Be to, žalieji jau reikalauja miesto valdžios garantijų, kad šiame sklype nieko nebus statoma, o su žaliaisiais geriau neprasidėti… Bi­bliotekininkų nuomone, ši vieta lyg ir tiktų (visgi centras), bet tolokai nuo autobusų stotelių.

Baltijos-Taikos prospektų sankryža — geografinis miesto centras. Miesto valdžios požiūriu, ši vieta bibliotekai tin­kamiausia. Juos reikia suprasti. Viešosios bibliotekos pastatas statomas ne metams, jis turi tapti miesto puošmena, o ten, dabartinėje dykynėje, kaip tik ir trūksta architektūrinio akcen­to. Patogiau ir statybininkams dirbti tuščioje vietoje, kai ap­link tiek erdvės. Būsimieji projektuotojai taip pat nesikratytų šios vietos: neribojamas pastato aukštis, architektūrinė aplinka nevaržo kūrybinės fan­tazijos. Bibliotekininkų požiūriu — tai ne visai tinkamas varian­tas, nes keisti bibliotekos vietą yra pražūtinga: neišvengiamai prarandama daugybė skaitytojų, kuriems „nesinori taip toli trenktis” ar panašiai. Kaip be­žiūrėsi, pietinė miesto dalis yra Klaipėdos „miegamasis”, ir svarstymai, kad, sakysim, stu­dentams ten bus patogu, yra nerimti, turint galvoje neritminingai veikiantį Klaipėdos visuomeninį transportą ir tuos milži­niškus atstumus.

Trečiasis sklypas — buvusio kojinių fabriko teritorijoje, pri­jungiant ir dabartinės bibliotekos kiemą, kol kas mažiausiai vilioja architektus, nes tai už­dara erdvė ir nėra taško, iš kurio galėtum pamatyti būsimąjį pastatą. Bibliotekininkams tai ideali vieta, kadangi biblioteka liktų senoje vietoje: nepraran­dama skaitytojų, čia pat aukš­tosios mokyklos — patogu stu­dentams“, – argumentus tada dėstė J. Šikšnelis.

Galutinai bibliotekos statyb­vietė turėjo būti parinkta atlikus abiejų vietų techninius ekono­minius skaičiavimus, o buvu­sioje kojinių fabriko teritorijoje – ir archeologinę ekspertizę.

„Sunkokai, bet iš mirties taško pajudėta, nors apie terminus kalbėti dar ankstoka“, – tada konstatavo J. Šikšnelis.

Galiausiai pasirinko pirmojo sklypo alternatyvą

Pasak J. Šikšnelio, atlikus archeologinius tyrimus ir neaptikus jokių vertingų radinių ar kultūrinių sluoksnių, buvo suformuotas sklypas, o parengus naują projektavimo užduotį, paskelbtas viešas konkursas projektui parengti. Jo laimėtoja tapo AB „Miestprojektas“  architektė Neringa Blaževičienė, dar 1978 metais parengusi Anykščių savivaldybės viešosios bibliotekos rekonstrukcijos projektą.

1995 m. vasarį dienraščio „Klaipėda” žurnalistė Roma Laurinavičiūtė rašė, kad Klaipėdos miesto tarybą pasiekė kultūros ministro Juozo Nekrošiaus pasirašytas raštas, kuriame pranešama, jog Kultūros ministerija, įvertinusi Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos reikšmę miesto ir regiono skaitytojų aptarnavimui, patalpų trūkumą bei esamo pastato susidėvėjimą, 1995-1997 metų valstybės investicijų programoje 1996 m. numatė statyti biblioteką.

„Baigiamas rengti bibliotekos projektas birželio mėnesį turėtų būti pateiktas nagrinėti Valstybinėj ekspertizės valdybos specialistams Patvirtinus projektą, konkurso keliu bus renkamas rangovas ir ruošiami darbo brėžiniai 1996 m. statybos apimčiai”, – rašė žurnalistė.

J. Šikšnelio duomenimis, lygiai prieš 24 metus – 1995 m. liepos 31 dieną – tuometinis kultūros ministras Juozas Nekrošius pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino Klaipėdos viešosios Simonaitytės bibliotekos projektą, bendra sąmatinė vertė (1995 01 01 kainomis) – 12,325 mln. litų.

„Popieriuje viskas atrodė sustyguota: statybos darbai turėjo prasidėti 1996 m., tačiau dėl nepalankios finansinės padėties Lietuvoje darbų pradžia buvo atidėta iki 1998 metų. Statybininkai, dalyvavę genrangovo parinkimo konkurse, sakė: klokite visus statybai skirtus pinigus ir po 36 mėnesių švęsite įkurtuves. Įkurtuves šventėme po 10 statybos metų, kurie buvo varginantys bibliotekininkams, statybininkams ir statomiems pastatams, juos ne kartą buvome raginami konservuoti“, – prisimena J. Šikšnelis.

1998 m. lapkričio 20 d. kapsulės įleidimo į pamatus ceremonija. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos nuotr.

1999 m. kovą „Klaipėdos” žurnalistas Andrius Juškevičius rašė, kad 1998-aisiais statybininkai atliko darbų už 2 mln. litų, o bendra statybų kaina siekia 25 mln. litų. Konstatuota, kad jei Valstybės investicijų programa, į kurią buvo įtrauktos šios statybos, bus vykdoma pagal planą, įkurtuvių galima tikėtis 2002-aisiais.

„Klaipėdos” fotoreportažas iš statybų 1999-ųjų kovą

Tačiau naujasis I. Simonaitytės bibliotekos pastatas (skaityklos, abonementas, saugyklos) buvo atidarytas tik 2006 m. buvo atidarytas, dar po dviejų metų jis galerija (konferencijų salė ir administracija) buvo sujungtas su restauruotu senuoju. Tuomet skelbta, kad statybos iš viso atsiėjo 33 mln. litų.

„Oro grupės” nuotr.

Iš trisdešimtmečio perspektyvos

„Atvira Klaipėda“ paklausė keleto lygiai prieš 30-metį pirmoje straipsnio dalyje paminėtose diskusijose dėl bibliotekos statybų senamiestyje dalyvavusių architektų ir J. Šikšnelio, kaip jie iš šios dienos perspektyvos dabar vertina tai, kad projektas ten taip ir nebuvo realizuotas.

„Diskusiją prisimenu lyg per miglą. Tam, kad būtų užstatytos pokario žaizdos, tas sprendimas prieš trisdešimt metų buvo geras. Aš tokias senamiesčio vietas vadinu išmuštais dantimis. Per septyniasdešimt metų po karo suauga labai gražūs medžiai ir mes sakome, kad tai labai būdingos erdvės miestui. Klaipėdos senamiestis tokių išmuštų dantų turi labai daug ir prie jų priprato ne viena klaipėdiečių karta. Bet vidurys miesto, centrinė dalis, urbanizuota struktūra, kuri turi savo istoriją, savo archeologiją ir galimybę atkurti struktūrą, tą padaryti ir reikia. Kai prieš trisdešimt metų buvo sugalvota užstatyti žalią pievą, tai buvo geras sprendimas. Tačiau galiausiai viskas logiškai išsirutuliavo“, – sakė Edmundas Benetis.

Laima Šliogerienė teigė nebeprisimenanti prieš 30 metų vykusios diskusijos, bet sakė mananti, kad sprendimas statyti naują biblioteką šalia senosios buvo labai geras, gavosi puikus ansamblis.

Bibliotekos statybos. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos nuotr.

Vytenis Mazurekvičius sakė irgi nebemenantis šios diskusijos.

„Kiek pamenu, Lajus siūlė dar atstatyti ir buvusią įsitrižą Junkerių gatvelę. Lajus visada buvo toks vizionierius, kaip aš jį vadinu, baltasis modernistas, atsvara raudonajai tradicinei, vadinamajai Tiškaus srovei. O dabartinėje vietoje pastatyta biblioteka tikrai niekam netrukdo“, – sakė V. Mazurkevičius.

„Galutinį variantą vertinu pozityviai – pats geriausias, vykęs spendimas buvo nekeisti bibliotekos lokacijos. Kiekvienai bibliotekai tai yra pražūtinga, iškart atkrenta apie pusę senų skaitytojų. Darkymasis po miestą nereikalingas. Labai gerai, kad tai neįvyko ir senamiestyje, nes toks pastatas būtų susprogdinęs senamiestį. Lajus buvo geras architektas, viskas jo buvo puikiai suplanuota, bet ta vieta tikrai ne tokiam gremėzdiškam pastatui. O visi vargai, kaip visada, buvo per pinigus, nes visada valdžiai būdavo lengviausia nukirpti nuo labiausiai pažeidžiamo”, – kalbėjo J.  Šikšnelis.

Jau planuoja kitas statybas

Apie bibliotekos taip ir nesulaukusio sklypo perspektyvą miesto valdžia pradėjo galvoti jau tik XXI amžiuje. 2003 m. birželį Klaipėdos miesto taryba patvirtino teritorijos tarp Aukštosios, Daržų, Sukilėlių, Turgaus, Mėsininkų ir Didžiosios vandens gatvių detalųjį planą, kurį parengė UAB „Klaipėdos projektas”.

Jis numatė vietoje apleisto stadiono ir buvusios 4-osios, 1953 m. pastatytos, vidurinės mokyklos pastato atkurti ikikarinį užstatymą su dviem čia buvusiomis – Junkerių ir Skutėjų – gatvėmis. Tačiau sprendime numatyta, kad antrasis sprendinių etapas, apimantis Skutėjų gatvę ir naujų septynių sklypų suformavimą vietoje sovietinio pastato, bus įgyvendinimas tik iškėlus tuomet čia veikusią Vydūno vidurinę mokyklą į kitą vietą.

Pirmasis detaliajame plane numatytas teritorijos plėtros etapas.

Antrasis etapas.

Mokyklą iškelti į patalpas Sulupės gatvėje politikai sugebėjo, o valios nugriauti sovietinį pastatą pritrūko. Vėliau, po poros metų, į pastatą buvo leista įsikraustyti Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filialui.

Tad būsimo naujo kvartalo kūrimo darbai prasidėjo nuo sklypų, suformuotų apleisto stadiono vietoje. Juos prieš porą metų aukciono būdu verslininkams išnuomojo Nacionalinė žemės tarnyba.

Pirmąja kregžde tapo sklypus Sukilėlių g. 3 ir 5 išsinuomojusios bendrovės „AAC groups” ir „Alingra”, kurias valdo tas pat savininkas – Alian Abou Chaaya. Jų užsakymu R. Staševičiūtės projektavimo firma „Pilis”, projektui vadovaujant Edmundui Andrijauskui, pradėjo projektuoti du gyvenamuosius pastatus su komercinės paskirties patalpomis.

Planuojama, kad čia iškiltų 1075 kv. m ploto pastatas, į kurio sklypą įvažiavimas būtų iš Sukilėlių gatvės. Įvažiavimas projektuojamas per formuojamą bromą. Automobilius numatoma statyti sklypo viduje, taip pat kaimyniniame sklype Sukilėlių g. 5. Kol kas palei būsimą Junkerių gatvę numatoma nutiesti tik šaligatvį, nes pati gatvė pagal detalųjį planą būtų tiesiama tik nugriovus mokyklos pastatus.

Sklypas Sukilėlių g. 5  yra 3,3 aro ploto. Jame numatoma statyti 287 kv. m ploto pastatą, sublokuotą su pirmuoju, iškilsiančiu gretimame sklype. Tačiau kai kurie visuomenininkai mano, kad tokie namai būtų „nesuderinami su Klaipėdos istorinės miesto dalies architektūra“.

Kitus penkis gretimus, palei būsimą Junkerių gatvę esančius sklypus (Sukilėlių g. 7, 9, 11, 13, 15), kurių plotas siekia nuo 2,7 iki 4,2 aro, yra išsinuomojusi bendrovė „Eko žaliavos”, planuojanti statyti viešbutį ir daugiabutį.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.