Vakar vakare pirmąkart raugiau agurkus. Sako, kad pats sezonas dabar, bet man ta atsargų ruošimo akcija gavosi visiškai spontaniškai ir neplanuotai. Na, bet tie vis rečiau atsitinkantys pirmi kartai – beveik visada smagu.

Tie pilietinio aktyvumo pliūpsniai, periodiškai nutinkantys kad ir dėl miškų kirtimo ar dėl skalūnų dujų, kokios nors šiukšlių deginimo įmonės statybos ar kad ir Klaipėdoje dėl niekaip nesuvaldomos miesto pramoninės ir transporto taršos – jie yra tik epizodai, nesijungiantys į piliečių aktyvaus dalyvavimo miesto ir šalies gyvenime sistemą. Manto Bučnio nuotr.

O buvo taip. Prekybos centre pastebėjau labai atkakliai tikslo siekiančią senjorę. Ji niekaip nerado „tų geltonų grūdelių, na užkrito pavadinimas, bet man labai reikalingų agurkus raugiant! “ Padėjau paspėlioti, gal garstyčių grūdeliai, kurių tikrai esu matęs prieskonių skyriuose, juk turi ir čia būti? „Gal, – sako, – na gelsvi tokie, žinok, pamatyčiau – tikrai prisiminčiau“. Nuėjo, susirado ir atsivedė skyrių prižiūrinčią parduotuvės darbuotoją, jau trise tų grūdelių ieškom, nerandam, bet pakeliui pradedu senjorę klausinėti, koks tas jos geriausias receptas agurkams raugti, o ji mielai viską ir aiškina. Vėliau susiranda mane jau prie kasos stovintį ir dar primena, kad krienus ne lapais dėčiau, o tik šaknimis – tada agurkai nesujuoduos, o liks šviesūs ir bus tinkamo aštrumo. „Jau ko ko – bet krienų – tai dėti būŪŪūtinai, nes be jų tikrai nieko doro nebus“.

O va praėjusį savaitgalį mes praleidom su draugais sodyboje prie ežero – tai ir prisiminiau, kaip viena stovyklautoja pasakojo, kad agurkus 5 litrų „bambaliuose“ su visais prieskoniais uždaro, po plytgalį pririša ir ant virvelės į šulinį suleidžia. Maždaug lapkričio mėnesį rauginti agurkai bus pačiame gerume, tai ir sutarėm, kad visa kompanija ragausim.

Taip ir sukrito dvi atskiros istorijos, kaip dėlionės detalės į aiškesnį vaizdą – reikia raugti agurkus. Senovinį receptą žinau, tik šulinio aš neturiu, o agurkų visur kiek nori dabar gali nusipirkti. Tačiau šulinį turi mano kaimynas. Tai skambinu jam, aiškinu, kas ir kaip, pasiūlau 25 proc. raugintų agurkų kaip mokestį už infrastruktūrą (man žadėti lengva, nes žinau, kad per kitą ungurienės virimą mūsų bendruomenėje visi kartu smagiai suvartosim), sandoris kaipmat įvyksta ir procesas sklandžiai juda toliau.

Aš jums taip pasakysiu – su tais agurkais – daug čiupinėtis. Mirkinti ilgai, vandenį ir prieskonius deramai suruošti, lapų visokių ir ne bet kokių turėti. Krienų šaknelės ir kita… Užtrunka, todėl pakeliui visokių minčių galvoje atsiranda.

O kas būtų, jei agurkus užraugčiau be krienų, be druskos ir prieskonių, vien su tais krapais, serbentų ir vyšnių lapais? Manau, kad užrūgtų kažkas panašaus į dabartinę mūsų visuomenę – įstatymų ir valdžios lapais-krapais, lyg demokratijos regimybe pridengta masė, tačiau beformė, be skonio, be charakterio, be krypties ir tiesiog nepramušamai abejinga kiek sau, tiek supančiai aplinkai.

Su demokratijos lygiu Lietuvoje viskas kaip ir gerai – nuomones reikšti galim laisvai, gatvėje bananais dykai netvatija, turime teisę balsuoti, bet visais instrumentais, Konstitucija ir ES direktyvomis mums garantuotais – mūsų visuomenė savo pačios sprendimu vengia naudotis.

Piliečių aktyvumas, įsitraukimas į ne tik sau, bet ir miestui bei visai šaliai svarbių klausimų sprendimus – neįtikėtinai silpnas ir stagnuojantis. Tie pilietinio aktyvumo pliūpsniai, periodiškai nutinkantys kad ir dėl miškų kirtimo ar dėl skalūnų dujų, kokios nors šiukšlių deginimo įmonės statybos ar kad ir Klaipėdoje dėl niekaip nesuvaldomos miesto pramoninės ir transporto taršos – jie yra tik epizodai, nesijungiantys į piliečių aktyvaus dalyvavimo miesto ir šalies gyvenime sistemą.

Realios, iš bendruomenės kylančios savivaldos pas mus nėra.

Praėjusiuose savivaldos rinkimuose dalyvavo vos trečdalis miesto piliečių. Beveik 70 proc. miesto gyventojų, turinčių teisę balsuoti, nesidomi, kas ir kaip valdys miestą, kuriame jie gyvena. Balsuoti jiems nereikia, bet labai piktą komentarą kur nors po straipsniu portale suraitys kaip mat.

Visuomeninėse, bendruomeniškumo ir savanoriškose veiklose Lietuvoje dalyvauja vos iki 5 proc. gyventojų, kai Skandinavijos šalyse toks aktyvumo vidurkis yra per 70 proc. Tai yra faktai, įrodantys, kad mes nesame pakankamai pilietiška, aktyvi visuomenė.

Visą be išimties viešąjį valdymą patikime atsitiktinai (dėl mūsų abejingumo ir nykstamai silpno dalyvavimo rinkimuose) į valdžią papuolantiems politikieriams – ir tai yra pats didžiausias pavojus mūsų jaunai, bet palengva besitraukiančiai į ragą demokratijai.

Panašu, kad mes, klaipėdiečiai, kaip visuomenė esame tiek pat pilietiški, kaip būtų tie agurkai be krienų užrūgę…

Mes nė vienas negimstame su pilietiškumo genu, kaip sako demokratijos procesus įvairiose šalyse tyrinėjantis mokslininkas, Indianos universiteto (JAV) profesorius dr. Terrence’as Masonas.

Demokratijos ir pilietiškumo reikia mokintis.

Pasaulyje vykstančius demokratijos procesus jis pamatuoja pagal daugialypę rodiklių sistemą ir išreiškia koeficientu. Dr. Meisono demokratijos pasaulinis koeficientas buvo 0,44 skaičiuojant 1975-aisiais, o skaičiuojant pagal 2015 metų rodiklius jis padidėjo vos iki 0,58. Toks lėtas sąlyginai ilgame laikotarpyje demokratėjimo procesas, profesoriaus nuomone, yra paaiškinamas per pilietiškumo krizę, t.y. įvairių šalių visuomenės per lėtai įsitraukia į vykstančius procesus, vengia juose dalyvauti.

„Pasaulyje matome autoritarinių režimų augimą ir jų palaikymą – Lietuvoje tą turbūt jaučiame iš kaimyninių šalių. Visame pasaulyje kyla populistinių, nacionalistinių idėjų banga, kuri pati savaime yra antidemokratinė, vis mažėja politinio įsitraukimo lygis į vietos politiką, bendras domėjimasis politika ir panašiai. Labai grėsmingas faktorius demokratijai yra atakos prieš žiniasklaidą, išpuoliai prieš žurnalistus. Tai iliustruoja atvejis, kai Turkijoje buvo nužudytas Saudo Arabijos žurnalistas ir niekas dėl to nebuvo nuteistas. Demokratijai labai kenkia antidemokratinės propagandos poveikis jaunimui ir netikros naujienos, kurios pastaruoju metu labai paplito“, – kalba T. Masonas.

Toliau profesorius, kaip mokslo žmogus, iš globalios perspektyvos kreipia tiriantį žvilgsnį į šiuolaikinę visuomenę ir išskiria tris pagrindinius pilietiško žmogaus tipus.

Ir va čia mano mintys šoka šiek tiek į priekį ir į šoną, nes kaip jau sakiau – raugiu agurkus.

Pamenat tą picerijos meniu, su viena paprika pažymėta pica su charakteriu, dviem paprikomis – aštri, o trimis – jau visai privelniuota, hot-hot, labai aštri? Užsisakyk niekaip nežymėtą – ir atneš tau nei šį, nei tą. Taip ir su agurkais – krienų daugiau – bus ryškesni, su charakteriu ir aštresni.

Tačiau grįžtam prie profesoriaus išskiriamų pilietiško žmogaus tipų ar asmens pilietiškumo lygių. Beje, tenka iš anksto prisipažinti, kad apie krienus profesorius tikrai nieko nesakė, čia jau aš pridėjau…

Pirmasis – vienu krienu įvertinamas pilietiškumo lygis. Tai asmeniškai atsakingas pilietis – jis gerai orientuotas įstatymų bazėje ir jų laikosi, jis suvokia savo vaidmenį šalies visuomenėje ir atlieka savo pareigas jai.

Antras – dviejų krienų pilietiškumo lygis. Tai dalyvaujantis pilietis – jis aktyvus bendruomenės narys, gerai žino įstatymus ir jų laikosi, be vargo įsitraukia į įvairias jo manymu svarbias iniciatyvas ir daro poveikį politikams, siekdamas savo bendruomenei palankių tikslų.

Trečias – trijų krienų pilietiškumo lygis, profesoriaus dr. Masono įvardijamas kaip teisingumo siekiantis pilietis. Jis imasi spręsti problemas, lemiančias socialinę nelygybę ir kito pobūdžio klausimus ne vien savo bendruomenės ar miesto, bet ir šalies mastu bei aktyviai domisi tų nuolat kylančių problemų priežastimis.

Dar profesorius pateikia ir praktinius pavyzdžius, padedančius mums lengviau suvokti skirtingus pilietiškumo lygius. Šiek tiek susišaukia su mūsų šalies dabartiniu generaliniu kursu – gerovės valstybe. Tik kad Lietuvoje ją suprantame gana siaurai – vien kaip skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.

Asmeniškai atsakingas pilietis suvokia skurdo problemą ir dalyvaus socialinėje akcijoje, paaukos maisto, drabužių, pinigų. Dalyvaujantis pilietis savo artimiausioje aplinkoje, bendruomenėje ar mieste suorganizuos pagalbos skurstantiems akciją ar ilgalaikę paramos programą. Teisingumo siekiantis pilietis stengsis suvokti skurdo priežastis visuomenėje, tikrins politikų veiksmus ir, jei šie bus neefektyvūs, tada pats siūlys sprendimus ir padės juos realizuoti.

Matot, kokių keistų minčių kyla raugiant agurkus.

Kaip jau minėta – nei vienas mes negimstame su pilietiškumo genais ar su tais krienais kišenėj ir visada būna pirmas kartas.

Pilietiškumo mes galime išmokti, bet tik jeigu patys norim.

Na, šiandien man jau laikas nešti „bambalius” su agurkais į kaimyno šulinį. O rudenį, kai agurkus ragausim, mes ir aptarsim – ar turime Klaipėdoje tų krienų, kad neužrūgtume lyg pilkai beformėj masėje, be charakterio ir gyvenimo skonio, be krypties ir tiesiog nepramušamai abejingi sau ir aplinkai, be pareikštos nuomonės ir ateities.

Rugsėjį Klaipėdos bendruomenių asociacija ir asociacija „Mano miestas Klaipėda” surengs ir miestiečius pakvies į konferenciją „DALYVAUK”. Pilietiškumas, reali savivalda, kylanti iš bendruomenių, dalyvaujamoji valdysena ir biudžetas, piliečių įsitraukimas į svarbių klausimų sprendimus – ir daug kitų mūsų miestui naujų dalykų ten bus įdomiais pranešimais paminėta ir diskutuota. Apie tai visai netrukus skelbsime žymiai plačiau.