Svarbu, Veidai

Tomas Rimeika: „Visada norėjau puošti moteris, joms kurti”

Birutė Skaisgirienė
2019-09-21


Miesto urbanistinę struktūrą, jo stilių formuoja architektūra, bet miesto aurą, sakyčiau, kuria jame gyvenantys žmonės. Ir mūsų uostamiestyje yra žmonių, kurie tarsi savaime yra tapę miesto urbanistinio landšafto dalimi, be jų miestas netektų savo savitumo. Toks yra ir juvelyras Tomas Rimeika, ramiai kuriantis gražius dalykus savo dirbtuvėje, užsimiršdamas, kad gal reikėjo pažymėti ir asmeninį jubiliejų, ir kūrybos trisdešimtmetį.

Jam tai nėra labai svarbu, kuria tikrai ne dėl medalio, bet ateina laikas išlįsti iš savo urvelio (dirbtuvės), įsivertinti ir būti įvertintam. O kaip kitaip? – kūryba be dialogo, be įvertinimo – neįmanoma.

Tomas juvelyrikai paskyrė ne vieną dešimtmetį, ši meno rūšis tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Jaukių kamerinių parodų netrūko Klaipėdos, Palangos ir Vilniaus galerijose. Tomas Rimeika yra nuolatinis tarptautinės Baltijos juvelyrikos parodos „Amber Trip“ ir „Fashion Week Klaipėda“ dalyvis, pastaruoju metu dar ir parodų dizaineris bei instaliacijų kūrėjas.

„Aš esu iš tų senųjų mohikanų, kurie viską daro rankomis. Dabar tokių likę nedaug”, – sako Tomas Rimeika.

Tomą Rimeiką pažįstu daugybę metų, turiu keletą jo sukurtų papuošalų, kurie man tiesiog prilipo. Kartais pagalvodavau, kad labai įdomu būtų jį pakalbinti, „išlukštenti“, bet vis nepasitaikydavo progos. O vieną dieną Tomas užėjo į Meno biblioteką ir viskas paprastai išsisprendė – susėdome ir pasikalbėjome.

Juvelyro darbas reikalauja atsiskyrėliškos erdvės, susikaupimo. Juvelyras, man regis, iš dalies yra pasmerktas vienatvei. Ar esi kompanijos žmogus?

Dėl vienatvės, nepasakyčiau. Jei pavyksta sutikti panašiai mąstantį žmogų, viskas gerai, bet visiems kuriantiems reikia savo erdvės ir dažnai vienatvės. Yra labai geras posakis: „Duokite man laisvę, bet nepalikite manęs vieno“. Čia ir apie mane. O dėl kompanijos – aš labai mėgstu žmones, man labai patinka kompanijos, bet vienu metu galiu pakęsti ne daugiau kaip keturis (juokiasi).

Esi „žiaurus“ estetas, niekada „nepramazini“ pro šalį, viskas tavyje suderinta iki panagių, turbūt į gatvę geriau eitum basas, nei su prastais batais, o tavo namuose tikrai nerasčiau prie stilingos aplinkos nederančio arbatos puodelio. Iš kur tavyje toks estetikos poreikis ir jos suvokimas? Gal tai tiesiog perduota genetiškai?

Estetinis suvokimas, matyt, tikrai buvo perduotas genetiškai. Tai atėjo iš mamos, ji visada jautė stilių ir teisingai suvokė grožį, ir iš tėvo – šviesios atminties teatro aktoriaus Henriko Rimeikos, iš visos teatro aplinkos, kurioje augau. Ir pats esu ragavęs aktorystės, lankiau dramos būrelį tuometiniuose Vilniaus pionierių rūmuose.

Juokingai susiklosčius aplinkybėms su armija – papuoliau vos gavęs pirmąjį šaukimą, o, pasirodo, paskubėjau ir likau be darbo – nuėjau į Vilniaus dailės muziejų (dabartinę rotušę) ir pasisiūliau dirbti. Mane priėmė, ir aš ten kurį laiką kabinau parodas, paspartavau darbus, dėliojau ekspoziciją. Tai buvo gera patirtis. O emigravęs iš Vilniaus į Klaipėdą dirbau dailininku butaforu Klaipėdos dramos teatre.

Žodžiu, praktikos buvo daug, o žinių teko prasimanyti pačiam, juk nieko nebuvo, viską iš kažko reikėjo sukurti, padaryti.

Kaip į tavo gyvenimą atėjo juvelyrika? Nuo ko viskas prasidėjo?

Mano pirmieji bandymai „kurti“ papuošalus pasireiškė jau ankstyvoje paauglystėje. Buvau penktos ar šeštos klasės mokinys, kai sugalvojau Vilniaus daugiabučio rūsyje įsirengti dirbtuvę. Ten konstruodavau kažkokius „papuošalus“ iš bambuko, iš medžio. Tuomet turbūt net žodžio juvelyrika nebuvau girdėjęs, buvau matęs tik mamos papuošalus – jie ir buvo pirmoji mano pažintis su šiuo menu.

O rūsys buvo gerai dar ir tuo, kad jame buvo galima rūkyti (penktoje klasėje!). Aštuntoje mama oficialiai leido tai daryti namuose, kad nesitrinčiau po laiptines. Lygis.

Bet juvelyrika rimtai mane pagavo jau Klaipėdoje. Kartą, gal po kokio pasisėdėjimo „Bohemoje“, užsukau į Vido Bizausko (klaipėdietis juvelyras – aut. pst. dirbtuvę miesto centre. Pamačiau jo erdvę, užpildytą visokiais kaltukais, pincetais, kitais nenusakomais magiškais daikčiukais ir supratau iš karto: čia mano, ir aš taip noriu. Taip ir užsikabinau.

Kodėl juvelyrika?

Visada norėjau puošti moteris, joms kurti. Visa mano juvelyrika nuo pat pradžios buvo orientuota tik į jas. Gera žinoti, kad žavios moterys puošiasi mano sukurtais papuošalais, smagu, kai jos žavisi. Be to, juvelyrika turi išliekamąją vertę ir tai man svarbu.

Kodėl nekuri papuošalų vyrams? Juk pats mėgsti puoštis: nešioji stilingą sidabrinę apyrankę, ne vieną sidabrinį žiedą, odinius papuošalus.

Nereikia puošti arklio. Kam jiems papuošalai? Žiedai ir apyrankė, kuriuos nešioju, ne mano rankų darbas. Aš kuriu tik moterims. Vyrams neįdomu.

Ar prisimeni savo pirmuosius bandymus, pirmuosius papuošalus? Pagaliau pirmąją klaipėdietę moterį, kuri įsigijo tavo sukurtą papuošalą?

Taip, pirmieji bandymai buvo papuošalai iš žalvario ir gintaro. Niekam daugiau nebuvo pinigų, neturėjau nei įrankių, nei dirbtuvės, tik didžiulį norą kurti. Kurį laiką kūriau tik papuošalų eskizus, o vėliau ieškodavau, kas mano idėjas galėtų realizuoti. Tai vargino.

Vėliau įsidarbinau Klaipėdos dramos teatre, čia turėjau vieną kitą įrankį – jau pats galėjau ir kurti, ir gaminti. Man neblogai sekėsi. Darbus išpirkdavo labai greitai, greičiau, nei spėdavau juos gaminti. Mano papuošalus noriai priimdavo „Dailės“ parduotuvė (vienintelis profesionaliosios dailės salonas tuometinėje P. Cvirkos, dabar – Turgaus gatvėje -aut. pst.) ir labai greitai juos parduodavo.

Pirmoji mano klientė Klaipėdoje buvo „Bohemos“ Stefanija (charizmatiškoji legendinio baro „Bohema“ šeimininkė -aut. pst.).

Dabar Tomo dirbtuvė yra tiesiog jo jaukiuose namuose. Juvelyrui nereikia didžiulės erdvės. Mažyčiame kambarėlyje sutelpa visi miniatiūriniai (dažniausiai medicininės technikos) įrankiai, mėgiamos radijo stoties „Easy FM“ transliuojama muzika ir kūrybinės mintys. Gera ir patogu. Kūryba ir gyvenimas – viskas kartu, vientisa. Domo Rimeikos nuotr.
Kaip manai, kuo, kaip juvelyras. esi savitas, o gal net išskirtinis? Kokie tavo kūrybos principai?

Aš esu iš tų senųjų mohikanų, kurie viską daro rankomis. Dabar tokių likę nedaug – žinau Algirdą Mikutį, Sigitą Virpilaitį, Vidą Bizauską… Kas dar? Nenaudoju liejimo, nesakau, kad niekada to nedarysiu, bet šiuo metu tikrai ne. Nesinaudoju jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis.

Dabar pilna juvelyrų, kuriančių papuošalus kompiuteryje. Man taip netinka, aš noriu viską padaryti pats. Aišku, tai užtrunka ir niekada nepavyksta padaryti identiško papuošalo. Net du tos pačios poros auskarai niekada nėra simetriški, todėl galiu sakyti, kad visi mano kūriniai yra vienetiniai.

Pagrindinis mano kūrybos principas – natūralumas. Kam jis svarbus, tegul renkasi mano papuošalus.

Kokios moterys renkasi tavo papuošalus?

Mano sukurtus papuošalus dažniausiai renkasi vilnietės ir užsienietės. Ne vienas mano kūrinys jau yra iškeliavęs į Vokietiją, Švediją, Prancūziją, JAV, Argentiną, Ispaniją. Rimtos mano juvelyrikos gerbėjos yra Sankt Peterburgo ponios, jos mėgsta didelius, masyvius papuošalus, o lietuvės – santūresnės. Kol kas vienintelė lietuvė moteris, panorusi itin masyvaus žiedo, yra žurnalistė Gražina Juodytė, nepakartojamojo stiliaus ikona. 

Ar dabar, kai tavo papuošalai yra vienetiniai arba bent jau autoriniai, leidi sau prabangą neparduoti kūrinio tau nepatikusiai damai?

Taip, esu taip pasielgęs, nes man svarbu, kas nešios mano papuošalus. Tiesiog intuityviai per keletą sekundžių pajaučiu, kam mano kūriniai netiks – tą parodo visi ženklai: apranga, šukuosena, manieros, kalba. Geriau tegu renkasi kažką kito – ir man bus ramiau, ir joms taip pat.

Ar patari moterims, kaip rinktis papuošalus? Ar yra kažkokios papuošalų, brangių akmenų pasirinkimo taisyklės, rekomendacijos?

Be reikalo moterys derina juvelyriką prie suknelės, batelių, plaukų. Juvelyriką galima derinti nebent prie akių spalvos, o labiausiai, žinoma, reikia atidžiau pažvelgti į save pačią.

Aktyvioms moterims nerekomenduoju rinktis aukso, nes tai aktyvus, energijos užtaisą savyje nešantis metalas, tai kam dar audrinti ir taip neramią savo prigimtį? Joms reikėtų rinktis sidabrą, kuris nuramina ir subalansuoja perteklinę energiją. Raminamai veikia ir varis. Beje, šis metalas labai jautriai reaguoja į mūsų emocines ir fizines savybes, jų pokyčius, bet aš nekuriu papuošalų iš šio metalo.

Lygiai taip pat atsargiai reikėtų rinktis brangius akmenis. Bet čia jau visas mokslas…

Sovietmetis labai sugadino mūsų požiūrį į auksą. Visada neskoningai atrodydavo moteriškė, apsikarsčiusi auksiniais „kulonais“ ir reto klaikumo masyviais žiedais (dažniausiai su rubino akimi). Koks tavo santykis su auksu ir su brangakmeniais?

Auksui fobijos aš nejaučiu. Myliu visus metalus, mėgstu juos maišyti, auksą visada derinu su sidabru, taip išvengiu nuobodaus aukso solidumo ir išgaunu prabangų abiejų metalų santūrumą.

Auksas sovietmečiu buvo investicija, o dabar su juo galima žaisti.

O akmenis renkuosi natūralius. Nemėgstu facetuotų (briaunuotų) akmenų, užtenka to, kad jie jau yra nušlifuoti, pagražinti, kam dar juos tobulinti? Aš visada už natūralumą. Mėgstu įvairiaspalvius akmenis. Man patinka labradoritas (mėlynas, žalsvas, žydras, gelsvas ir oranžinis), įvairių raudonų atspalvių granatas, juodas oniksas (nors būna įvairių spalvų), mėlynas safyras.

Dabar labai madingi baltiški papuošalai ir baltiška simbolika. Tavo kūryboje jų nepastebiu. Kodėl?

Kažkaip nepuolu į baltiškų papuošalų gamybą. Taip, man gražūs tie visi simboliai ir ornamentai, man įdomu, bet šiuo metu rinka taip užtvindyta šiais gaminiais, kad kol kas man nėra čia ką veikti. Manau, kad sugrįšiu prie tos temos, kai nurims bumas. Reikia palaukti kokius 10 metų.

O kur tu randi idėjų kūrybai?

Pirmiausia grafikoje – ji neišsemiamas katalogas, čia milijonai smulkiausių, gražiausių detalių, tik imk. Dar architektūroje, fotografijoje, gamtoje – visada pastebiu gražias formas, linijas. Viskas yra aplink mus – jei turi kūrėjo akis, pamatai.

Ar tu esi tas menininkas, kurį maitina kūryba? Ar gyveni ir išgyveni iš juvelyrikos?

Taip, aš tuo gyvenu, iš to gyvenu ir… išgyvenu. Žinoma, reikia susitvarkyti su savo poreikiais, juos gerokai minimalizuoti, bet kai tai sutampa su tavo gyvenimo filosofija, jokių problemų nėra: man nereikia prabangios mašinos, prašmatnių kelionių, ypatingų brangių daiktų. Dabar gyvenu Klaipėdos centre, bet turiu planų grįžti į gimtąjį miestą Vilnių, tiksliau – į jo senamiestį, į Užupį, kur viskas ranka pasiekiama. Labai svarbu išsirinkti tinkamą lokaciją, tada viskas paprasta.

Na, šiandien vis dar gyveni Klaipėdoje. Ar turi čia kokių savų ritualų, tradicijų, mėgiamų vietų?

Mano kasdienis ritualas – rytmetinė kava „Kavos architektuose“. Čia yra vienintelė teisinga vieta mieste, kur renkasi mano genties žmonės.

Kodėl tai darai? Negi negali namuose išgerti kavos?

Galiu, bet manyje, matyt, iki šiol gajus sovietmečiu suformuotas įprotis ryte eiti į darbą. Tai aš ir einu kaip į darbą gerti kavos. Man reikia to ėjimo, per tą laiką viską apmąstau, sugalvoju, o susitikimas su savo rato žmonėmis mane kažkaip sukoncentruoja, įkrauna. Grįžęs namo aš jau galiu ramiai dirbti.


2019-09-21

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt