[vc_row][vc_column][vc_column_text]Jau šį šeštadienį ir sekmadienį Klaipėdos dramos teatras pakvies į premjerą –  Latvijos režisierės Maros Kimele spektaklį „Antigonė” pagal Jean Anouilh pjesę.

Išskirtinis šio spektaklio bruožas – Antigonę vienu metu vaidina dvi jaunos, Klaipėdos teatro scenoje debiutuojančios aktorės Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė.

„Aš gana ilgai gyvenau totalitariniame režime ir labai gerai žinau, ką tai reiškia. Tai pasakojimas apie valdžią ir tai, kas neturi ginklų prieš ją. Šiuo atveju tai yra mergaitė. Antigonės pas mus dvi ir to tikriausiai neįmanoma paaiškinti, nes tai teatras. Reikia tiesiog žiūrėti. Tai du kūnai ant scenos. Tai sunku, nes tai tokia improvizacija kaip džiaze. Aš norėjau, kad Antigonė būtų mergaitė. Ne todėl, kad teatre nebūtų aktorės, kuri galėtų ją vaidinti, bet svarbus tas priešpastatymas pagyvenusiam protingam tironui.  Mergaitės yra labai geros, reikia padėkoti jų mokytojams. Labai talentingos, labai atviros ir giliai bei sąžiningai jaučia. Jau turi labai gerus profesinius įgūdžius. Ir labai malonu su jomis dirbti”, – trečiadienį surengtos spaudos konferencijos metu sakė M. Kimele.

Abi jaunosios aktorės sakė, jog nėra „sutarta taškų, daroma bendra analizė” ir personažą kuria kartu, lygiavertiškai dalyvauja spektaklyje.

„Kuriuose įvykiuose dalyvaujame – nežinome, improvizuojame. Žiūrovui gal bus sunkoka tai suvokti, nes ir pačios būname dideliame nežinojime”, – sakė Antigonės vaidmens atlikėjos.

Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Gintaro Grajausko nuomone, tokia improvizacija puikiai pasitvirtina.

„Aš ore jaučiu pavojų, valdžia yra labai gudri, ji įgauna įvairias forma, Anouilh šioje pjesėje labai taikliai tai aprašė, ko, šiuo atveju, Kreontas imasi, kad nuslopintų bet kokį pasipriešinimą. Tikriausiai tai lyg kvietimas būti budriems. Valdžia yra visur, ji gali būti ir vaikų darželyje. Valdžia labai gudrus daiktas. Man asmeniškai tai yra siekis pastebėti, kada pradedame daryti tai, ką kiti liepia”, – apie tai, kodėl ėmėsi šios pjesės ir ką savo pastatymu nori pasakyti teigė M. Kimelė.

Teatro vadovas Tomas Jočys, rugsėjo pradžioje pristatydamas naująjį sezoną, sakė, kad M. Kimele sovietiniais metais buvo tarp draudžiamų režisierių, o dabar po noro statyti „tikrus spektaklius” latvė grįžta prie noro „išbandyti viską”. Paklausta apie tai, koki ji dabar, M. Kimelė sakė, jog jai sunku atsakyti į tą klausimą.

„Tiesiog dar norisi kažką ir kai kam pasakyti”, – sakė ji.

„Ta jos jaunystės maištininkės reputacija išliko, bet perėjo į labai brandų lygį – ji žino, ką daro, nėra bereikalingo triukšmo, daro tiksliai, kaip snaiperis”, – teigė G. Grajauskas.

KOMENTARAS

Darius Meškauskas, Kreonto vaidmens atlikėjas

Vaidinu reiškinį valdžia. Teatro paskirtis yra kurti apie dabar, interpretuojant praeitį. Anouilh paėmė mitą, o mes jį. Ir kadangi jis taip nepagarbiai elgėsi su mitu, mes galime nepagarbiai elgtis su Anouilh (juokiasi). Bet esmė ta pati – apie reiškinį valdžia. O ji dažnai atsiranda lyg burbule ir nekontaktuoja su realiuoju gyvenimu, jai tikriausiai pats sunkiausias uždavinys yra būti kontekste realaus gyvenimo, ji įtiki, kad vienintelė žino teisingus spendimus, o visi kitu kvailiai, durniai ir neišmanėliai. Tai lyg visuomenės kontakto pravalymas, kad truputį atsipeikėtume ir turėtume to kritinio mąstymo, savo poziciją, vertybes, norus ir įsitikinimus, nes nevisada valdžia yra teisi.

Antigonė – tai visi žmonės, kurie nebijo eiti į užribį. Kurie peržengia padorumo, logikos ribą, yra idealistai ir todėl yra pavojingi.

Man atrodo pasaulinė santvarka dabar persitvarko ir yra nesaugumo jausmas. Santvarka paprastai persitvarko, kai keičiasi valiuta. Buvo auksas, anglis, nafta, o ji dabar eina į antrą planą. Pas ką šie turtiniai svertai, pagal tuos ir grojama muzika. Dabar pasaulyje kažkoks lūžinis laikotarpis, jis virtualėja, valdžia tampa virtualesnė. Ką mes renkame į  valdžią? Kai vyksta kokie rinkimai, tai politikai nėra labai užsiėmę savo idėjomis, tuo, ko reikia visuomenei. Jie užsiėmę reitingais. Televizijos laidos irgi vertinamos pagal reitingą, o ne pagal kokybę. Kur mes ritamės? Ritamės į kažkokį absoliučiai virtualų pasaulį, kuris neturi nieko bendro su realybe. 

INFORMACIJA

Antigonės istorija atkeliavo iš antikinės Graikijos mito „Septynetas prieš Tėbus“. Ją 442 m. pr. Kr. į sceną perkėlė graikas Sofoklis. Jo tragedijoje Antigonė – dievų įrankis, įrodantis tironui Kreontui, kad dieviškieji įstatymai svarbesni už žmonių. Tai įrodyti Antigonė gali tik savo mirtimi. Kreontas netenka visko, suvokia aukštesnį teisingumą ir lieka apmąstyti savo pražudytą gyvenimą.

1942 m. prancūzų dramaturgas egzistencialistas Jean Anouilh (Žanas Anujis), žinomas pasaulyje kaip vienas iš intelektualiosios dramos pradininkų, savaip perrašė antikinę Sofoklio tragediją „Antigonė“. Tuo metu vyko II pasaulinis karas, Prancūzija buvo okupuota fašistų. Spektaklio premjera, įvykusi 1943 m. okupuotame Paryžiuje, prilygo bombos sprogimui.

Anujo Antigonė kitokia negu Sofoklio. Tai jauna mergaitė, beveik paauglė. Ji nėra aklas dievų teisingumo įrankis. Anujo Antigonė pati renkasi mirtį, kad prieš tironiją ir jos sukurtas taisykles laimėtų ne dievų įstatymai, o paprasčiausias žmoniškumas. Mirtis – vienintelis būdas priversti tironą nusimesti mylinčio valstybės tėvo, griežtai, bet teisingai baudžiančio neišmintingus valdinius, kaukę. Sveikas protas sako, kad laimėti prieš tironą neįmanoma – jis
pernelyg galingas, o Antigonė tik trapi mergaitė. Auka beprasmė. Bet Antigonė nepaiso sveiko proto – jai tai tik dar vienas tirono įrankis, priverčiantis žmones paklusti ir gyventi baimėje.

Algirdo Kubaičio nuotr.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”105206,105207,105208,105209,105210,105211,105212,105213,105214,105215,105216,105217,105218,105219,105220″ img_size=”gallery”][/vc_column][/vc_row]