Mes naudojame daug žodžių, kurių prasmė gali likti neaiški visą gyvenimą. Štai vaikas nupiešė paveikslėlį. Jam gražu. Ir tėvams gražu. Ir močiutei, ir seneliui, dėdei ir tetai. Visiems jiems gražu. Tačiau kodėl taip yra, niekas iš jų nepaaiškins.

Atėję į meno muziejų, randame paveikslų, skulptūrų, juvelyrinių dirbinių. Jie irgi gražūs. Ir dar vadinami meno kūriniais arba tiesiog menu. Taigi, ar vaiko piešinėlis gali būti vadinamas menu, jei jis gražus tik jo artimiesiems?

Danės menininkės performansas su lervomis, priskiriamas bio meno sričiai, sulaukė nevienareiškmio įvertinimo Klaipėdoje . Palmiros Mart nuotr.

Jei grožį įvardinti meno buvimo ar pripažinimo kriterijumi, tenka susidurti su nepageidaujama situacija, kad saulėlydis, kalnų vaizdai ar jūrų gelmių gyvūnai taip pat yra „gražūs“. Menu tai pavadinti būtų keistoka.

Namuose irgi pilna daiktų, kurie mieli jo gyventojams. Jie „gražūs“. Kilimėlis su gulbėmis ar drambliukai ar spintos lentynėlės mieli, bet … Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Netiesa, kaip tik dėl jo kyla ne tik ginčai, bet ir barniai. Ne veltui vyrui, kuris aiškina, kad jo žmonos blogas skonis, sakoma – į save pasižiūrėk.

Bet aš noriu žvilgtelėti į dabartinį, teisingiau, modernųjį meną. Eini į parodą, pasižiūri į klasikų paveikslus ar skulptūras ir pasigroži. Gražu – vadinasi, menas. Tiesa, dabar užsukus į modernaus meno muziejų Vienoje paveikslų beveik nematysi. Ten instaliacijos. Įdomios, bet Negražios.

Šį žodį „instaliacija“ labai mėgsta viena žmonių grupė. Aišku, kad jį žino ir vaikai bei jaunimas. Bet labiausia literatai, poetai, dailininkai, teatralai – vadinamieji meno žmonės. Nesiimsiu aš jų visų mokyti, nors aišku, kad ne viskas, kas nupiešta, yra paveikslas, ne viskas, kas „suinstaliuota“, yra menas.

Dar vienas naujadaras yra performansas. Žodynai rašo, kad „ performansas (angl. perfomance art – atlikimo menas) – trumpalaikiai teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje. Performansas naudojamas kaip meninės raiškos priemonė, norint išsiskirti iš kitų menininkų ir kartu čia pat sulaukti žiūrovų įvertinimo. Šios meno srities kūrinys dažniausiai nėra materialus, dažnai neturi fizinės išraiškos, nelabai apčiuopiamas, neaiškus (nėra aišku, kokia patirtis susikurs kūrinio metu).

Pagrindinis šios rūšies kūrybos bruožas – veiksmas prieš žiūrovus ar su žiūrovais. Tai panašu į gatvės teatrą, kur aktoriai įtraukia į veiksmą ir atsitiktinius dalyvius. Visi yra ir publika, ir veikėjai. Griežtai apibrėžti kaip vienintelę formą, ko gero, neįmanoma. Yra dar ir akcionizmas, gatvės teatras, gyvoji tapyba, hepeningas ir t.t.

Klaipėda neatsilieka nuo mados. Turime Simo Žaltausko gyvąją tapybą, Beno Šarkos „teatrus“, nevengia jo ir miesto KKKC renginiai. Būtų gerai, jei būtų aišku.

Pirmas sveiko piliečio, kaip žiūrovo ar dalyvio, pamąstymas būna toks: „Ar tai menas?“ Turguje pagal muziką slankiojančios moterys jau tampa meno dalimi? Kitas ne mažiau reikšmingas paklausimas – „o kokia to prasmė?“

Paklausus autoriaus, gali gauti tokį atsakymą:„ O kaip paaiškinti, kas yra performansas? Aš sunkiai randu žodžius, nors aiškinu nuolat. Tai konceptuali meno rūšis, kuri nieko nevaizduoja, kuri yra išgyvenama čia ir dabar, o jos pagrindinės priemonės yra laikas, erdvė ir menininko kūnas, taip pat tas buvimas momente, buvimas čia, kai žiūrovai gauna tiesioginę patirtį net ir tada, jei jie nėra įtraukiami tiesiogiai. Bet aš visada sakau, kad jie taip pat yra dalyviai, nes dalinasi ta pačia erdve ir ta pačia energija, kai performansas yra žiūrimas gyvai.“

Dabartiniai menai pasidarė visuotinais priešingai nuo ankstesnių elitinių. Tiek pagal paskirtį, tiek pagal pasiekiamumą. Seniau į rūmus ar teatrus galėjo patekti tik išrinktieji. Prisidėjus piniginiams klausimams, t.y. parduodama, kas populiaru, sunyko kriterijus, leidžiantis skirti tikrą nuo netikro, nuo chaltūros.

Performansas radosi kaip forma, kuri iš vienos pusės prieinama kiekvienam, o iš kitos – leidžia visas saviraiškos priemones bet kuriam ir bet kokiam individui. Gerai, jei toks asmuo turi meninių sugebėjimų. O jei ne? Tuomet vėl girdi šimtmečiais skambančius žodžius: „Esu nesuprastas menininkas”.