„Atvira Klaipėda“ baigia pasakojimą apie paminklo Simonui Dachui su jo eilėraščio herojės Taravos Anikės skulptūra sugrįžimą į Klaipėdos Teatro aikštę.

Klaipėdos simboliu tapusi skulptūra atidengta 1989 metų lapkričio 18 dieną, po 50 metų trukusios nežinomybės. Galima drąsiai teigti, jog tik laimingi atsitiktinumai lėmė, kad pavyko į Klaipėdą sugrąžinti Taravos Anikę.

Anikės atidengimo iškilmės 1989 m. lapkričio 18 d. Albino Stubros nuotrauka

Noras atstatyti nesužavėjo

„Dievas klojo sėkmingą kelią, kortos krito labai gerai, todėl ir pavyko susigrąžinti Taravos Anikę“, – prisiminė Klaipėdietis žurnalistas, fotografas, poetas, buvęs laikraščio „Tarybinė Klaipėda“ („Klaipėda“) redaktorius Antanas Stanevičius.

Jis 1988 metų gegužės 25 dieną pirmasis viešai iškėlė idėją dėl Taravos Anikės sugrąžinimo į Teatro aikštę – apie tai parašė ir išspausdino laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“.

Tačiau Taravos Anikė pas tuometinį redaktorių buvo „atėjusi“ dar anksčiau, tik jis buvo abejingas.

Heinz Radziwill sako kalbą Taravos Anikės skulptūros atidarymo ceremonijos metu. Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

Savo knygoje „Taravos Anikės mįslė“ A. Stanevičius rašo apie į „Tarybinės Klaipėdos“ redakciją atėjusį žmogų, kuris ir liko neįvardintas: „Savo apmaudui turiu prisipažinti, kad vieną žmogų nuvyliau ir dėl to bent dabar jo atsiprašau, o pats gailiuosi. Dar nebuvo įsisiūbavusi „perestroika“, kai tas apyjaunis vyriškis ant stalo paskleidė pluoštą senovinių atvirukų, kuriuose buvo užfiksuotas Klaipėdos teatras ir man neregėtas paminklas. Svečias paaiškino, kad tai prieš karą stovėjęs paminklas vokiečių poetui. Jis paragino atviruką laikraštyje išspausdinti. „Reikia atstatyti paminklą!“ – kurstė mane inteligentiškas vyriškis. Klaipėdoje tada buvau naujokas, tad ir apie buvusį paminklą, ir apie poetą Simoną Dachą išgirdau pirmąsyk. Tada nesupratau, kokia tai gera mintis! Taigi nors paminklas atvirukuose ir patiko, svečiui liūdnai atsakiau: „Valdžia mūsų nesupras ir duos į kailį – palaikys tai vokiečių revanšizmo rėmimu. Žinot, kokie tie „aparatčikai“ tiesmuki ir riboti. Be to, neseniai rašėme apie kuriamą paminklą Mažvydui, kurį nuspręsta pastatyti Teatro aikštėje. Nejaugi dabar kiršinsim žmones prieš Mažvydą? Juk pirmosios lietuviškos knygos autorius turi teisę būti įamžintas gražiausioje miesto aikštėje“. Redakcijos svečias nebuvo piktas.“

Anikės norėjo ir S. Manomaitis

A. Stanevičius iki šiol džiaugiasi, jog likimas suteikė jam progą ištaisyti savo klaidą ir svariai prisidėti, kad Taravos Anikės skulptūra į Teatro aikštę sugrįžtų.

„Šventėme mano žmonos gimtadienį. Į jį atėjo ir mano kolegė Zita Tallat-Kelpšaitė ir jos sutuoktinis architektas Saulius Manomaitis. Jis pradėjo pasakoti, kad yra toks vokietis, kuris nori atstatyti paminklą S. Dachui su Taravos Anikės skulptūra, kad jis esą beldžiasi į Klaipėdos miesto vykdomąjį komitetą, bet jo niekas nepriima, su juo niekas nesikalba. Saulius labai įdomiai nušvietė tą situaciją, o ir man juk teko prabėgomis matyti to paminklo nuotraukas. Jis paaiškino, kad skulptūra labai graži, tinkama Teatro aikštei. Sakau: „Gerai, atvesk man tą vokietį, gal ką nors pramušim“. Juk tais laikais spauda turėjo gerokai daugiau galių“, – „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo A. Stanevičius.

Jie pastatė Anikei fontaną, postamentą, užkėlė ir pačią Anikę. Sauliaus Jokužio nuotrauka

Tuo metu buvo restauruojamas Klaipėdos dramos teatras, statomas priestatas ir būtent pagal S. Manomaičio projektą. Todėl jis ir norėjo, kad Teatro aikštėje būtų pastatyta subtili Taravos Anikės skulptūra, o ne „numatomas grandiozinis stulpas, griaunąs aikštės erdvę ir visą architektūrinę dermę“ (citata iš knygos „Taravos Anikės mįslė“). Tas „grandiozinis stulpas“ buvo kuriamas paminklas Mažvydui.

Straipsnį rašė atsargiai

Netrukus po šio pokalbio į „Tarybinės Klaipėdos“ redakciją 1988 metų gegužę atėjo vokietis Haincas Radzivilas (Heinz Radziwill). Jį lydėjo gidė ir vertėja Laima Laurinavičienė bei Klaipėdos istorijos žinovas Jonas Tatoris.

„Galvojau, ką daryti, kaip parašyti tą straipsnį, kad nekliūtų nuo partijos. Svarsčiau, jei imti interviu ir rašyti pakviečiu Gražiną Juodytę ar Praną Martinkų iš Kultūros skyriaus, tada partijos komitetas man sakys, kad neatsakingai einu pareigas, kad nesusitvarkau su savo korespondentais. Todėl spontaniškai kilo mintis pačiam rašyti ir pasirašyti, kad visiems būtų aišku, jog straipsnis yra redakcijos ir redaktoriaus pozicija. Bet turiu pripažinti, kad rašiau atsargiai. Straipsnis buvo publikuotas „Kultūros“ skiltyje, skyrelio pavadinimas buvo „Pasvarstykime kartu“, o straipsnio pavadinimas buvo ne teiginys, bet klausimas: „Ar sugrįš Onutė iš Taravos?“ – apie savo apgalvotus veiksmus pasakojo A. Stanevičius.

Straipsnis, kuris ir tapo Taravos Anikės sugrįžimo į Teatro aikštę istorijos pradžia, „Tarybinėje Klaipėdoje“ buvo išspausdintas 1988 metų gegužės 25 dieną.

Vokietis – Radvilų palikuonis

Šiame straipsnyje daug dėmesio skiriama ir paties Hainco Radzivilo asmenybei.

„Iškart supratau, kad šis žmogus – iš Vakarų Vokietijos, turistas, kurių dabar Klaipėdoje gana daug. O dėl pavardės – Lenkijos muziejuose esu matęs daugybę eksponatų su parašais Radziwill. Atmintimi perbėgo garsioji Radvilų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų – giminė…Neapsirikau. Besišnekučiuojant sužinojau, kad Hainco Radvilos protėviai, reformatų tikybos Lietuvoje skleidėjai, dėl katalikų spaudimo buvę priversti apsigyventi Rytų Prūsijoje. Jo tėvai iki Antrojo pasaulinio karo yra gyvenę Ragainėje, Tilžėje, kalbėjęsi lietuviškai. Iš šešių jų vaikų vyriausioji duktė gyveno Klaipėdoje. Dirbdami geležinkelio tarnautojais, Radvilos dažnai keldavosi gyventi iš vienos vietos į kitą. Sunkų gyvenimą jam, kaip ir daugeliui to meto žmonių, užkorė Antrasis pasaulinis karas. Mobilizuotas į hitlerinę kariuomenę, jis ėjo karo keliais po visą Europą, kol Kurše pateko į nelaisvę mūsų Tarybinei armijai. Iki 1950-ųjų su kitais karo belaisviais dirbo Karelijos miškuose, Leningrade statė namus. Karas sugriovė gyvenimo pradžią, sutrukdė laiku sukurti šeimą.

Anikę atidengia Alfonsas Žalys ir Haincas Radzivilas. Sauliaus Jokužio nuotr.

Gyvendamas Vakarų Vokietijoje dirbo komersantu tarptautinėje statybos kompanijoje, buvo jos dalininkas. Darbo reikalais jam tekę apvažinėti visą pasaulį… Dabar Haincas Radvila – jau pensininkas.

Po tokio svečio prisistatymo galėjai tik stebėtis painiomis istorijos, gyvenimo ir likimų kryžkelėmis: kilmingų lietuvių palikuonis turėjęs kariauti hitlerininkų pusėje prieš tą pačią Lietuvą, paskui pramokti rusiškai ir, vadindamasis sulenkinta lietuviška pavarde, nemokėti lietuviškai…“ – rašoma straipsnyje „Ar sugrįš Onutė iš Taravos?“

Vokiečiai pasiūlė markių

Straipsnyje cituojamas H. Radzivilas, kuris pasakojo, kad 1987 metų rugsėjį vadovavo turistų grupei, kuri aplankė Klaipėdą.

„Daugelis mūsų pamatėme miestą po keturiasdešimties su viršum metų. Šiandieninė Klaipėda mums padarė labai didelį įspūdį, juolab kad daugelis iš grupės nesitikėjo, kad miestas bus taip atstatytas ir taip išaugęs, kad jame tokia intensyvi ūkinė veikla. Mus maloniai nustebino ir restauruojamas senamiestis, ypač teatras. Daugelis buvusių klaipėdiečių prisiminė, kad prie teatro stovėjo poetui Simonui Dachui skirtas fontanas su skulptūra „Onutė iš Taravos“. Toji skulptūra buvo Klaipėdos simbolis. „Onutė iš Taravos“ – S. Dacho sukurta meilės daina. Ją girdėjau dainuojant abiejose Vokietijose, Šveicarijoje, Austrijoje. Ji, tapusi liaudies daina, spausdinama vokiškuose dainynuose. Buvusieji jūsų miesto gyventojai ir daugelis žmonių Vakarų Vokietijoje, kituose kraštuose pageidautume ir sveikintume, kad šis paminklas būtų atstatytas…“ – cituojamas H. Radzivilas.

Jis entuziastingai dėstė, kad vokiečiai savo šalies valiuta galėtų padengti visas skulptūros atstatymo išlaidas.

„Tai būtų abiejų valstybių, abiejų tautų tarpusavio supratimo ženklas. Įsivaizduokime restauruoto teatro ir atstatytos „Onutės iš Taravos“ skulptūros su fontanėliu atidarymą! Tai būtų didelis ne tik jūsų miesto, bet ir tarptautinis įvykis! Atstatyta skulptūra – senasis miesto simbolis – taptų ir turistų traukos objektu. Galbūt su tokiu pasiūlymu nesikreipčiau, jei ne ankstesnė ir gana sėkminga mano organizacinė veikla. Man pavyko organizuoti lėšų rinkimą Gdansko Marijos katedros vargonų atstatymui. Padovanojome apie milijoną markių. Prisidėjome ir prie pilių restauravimo Lenkijoje. Kadangi Lietuva – mano protėvių šalis, kadangi ji tėvynė daugelio kartų, turinčių Radvilų pavardę, aš labai džiaugčiausi, kad mano pasiūlymas atstatyti skulptūrą būtų įgyvendintas. Tai būtų ir mano asmeniškas indėlis, stiprinantis taiką ir draugystę tarp abiejų tautų, abiejų valstybių. Klaipėdos skulptūrų parke įsitikinome, kad jūs turite puikiausių skulptorių, kurie galėtų atkurti „Onutę iš Taravos“,– siūlo Haincas Radvila.“ Taip rašyta 1988 metų gegužės 25 dienos straipsnyje.

Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

H. Radzivilas dar patikino, kad jo ir jo draugų pažiūros yra priešingos revanšistinėms, jie blaiviai ir realistiškai žiūri į dabartines Europos valstybių sienas, o į pasitaikančius revanšistų svaičiojimus nėra ko kreipti dėmesio.

„Be to, prie Simono Dacho asmenybės negražūs kėslai netinka, nesiklijuoja… Tiesa, paminklo S. Dachui atstatymas būtų sensacija gerąja prasme – apie tai rašytų stambiausi laikraščiai, rodytų televizija. Dori žmonės būtų dėkingi Klaipėdai, reikštų jai pagarbą. Tai būtų jūsų krašto išgarsinimas, nes daugelis žmonių Vakaruose nežino Lietuvos. Dauguma žmonių, paklaustų gatvėje, kur yra Memelis, kur Lietuva, tik patraukiotų pečiais… Atstatyta „Onutė iš Taravos“ išgarsintų Klaipėdą, Lietuvą Europoje ir plačiau“, – įtikinamus argumentus garsiajame straipsnyje dėstė svečias iš Vokietijos.

Todėl A. Stanevičiui liko tik paklausti: „O ką dėl šio pasiūlymo galvoja miesto visuomenė? Ką pasakys architektai, dailininkai?“

Mažvydą teko perkelti

„Iškart pasipylė daugybė atsiliepimų. Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad labai nustebau, jog nebuvo nė vieno neigiamo pasisakymo, visi žmonės, kurie rašė į redakciją, pasisakė už Taravos Anikės sugrąžinimą. Atsiliepė daugiausia lietuviai, rusakalbiai nutylėjo. Bet tikrai nebuvo tokio pasisakymo: „Kam tas vokietis čia mums reikalingas?“ – reakcijas į jo straipsnį prisiminė A. Stanevičius.

Jis pripažino, kad jam gana ilgai vis kirbėjo mintis, kodėl toks pažangus miesto vadovas – Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys nenorėjo priimti pasikalbėti H. Radzivilo, jo tiesiog neprisileido.

„Ir galiausiai A. Žalys persigalvojo, jis sutiko priimti H. Radzivilą, nes žmonės aktyviai palaikė jo idėją, mes vis spausdinome teigiamus atsiliepimus. Bet man buvo labai įdomu, kodėl jis anksčiau neprisileido šios minties, niekada netikėjau, kad A. Žalys bijo Komunistų partijos“, – teigė A. Stanevičius.

Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

Tikrąją priežastį A. Stanevičius aprašo ir savo knygoje „Taravos Anikės mįslė“: „Sako, kad itin pažangus, Klaipėdos kultūrinimo ir lietuvinimo tėvu vadinamas žmogus, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, perskaitęs tą interviu, susinervino. Ir, matyt, ne dėl vokiečio pasiūlymo. Rizikuoti A. Žalys dažnai rizikuodavo: ir statydamas Jūrų muziejų, ir paminklus, meno mokyklas, muziejus, bet šiuo atveju jo suirzimo priežastis buvo ta, kad jis jau buvo „pramušęs“ nelengvą reikalą: Teatro aikštėje buvo numatyta pastatyti Regimanto Midvikio sukurtą dekoratyvinę skulptūrą „Skaitanti Lietuva“. Ta buvo 11 metrų aukščio kompozicija, sukomponuota iš dviejų dalių: Martyno Mažvydo reljefo ir skaitančios lietuvaitės figūros. Viskas jau buvo suderinta su Kultūros ministerija, o tai buvo itin nelengva, nes ji dar bijojo Maskvos, visiškai neskatinusios nacionalinių pakraščių istorinės atminties. Leninų, suvorovų statyk, kiek nori… Paminklui, kuris iš atsargumo buvo pavadintas „dekoratyvine kompozicija“, jau buvo pradėtas ruošti granitas…“

Anikė dar su drobule. 1989 lapkričio 18 d. Antano Stanevičiaus nuotrauka

A. Stanevičius prisiminė, jog A. Žalys, pamatęs, kokį entuziastingą palaikymą turi Taravos Anikės sugrąžinimo idėja, pakeitė savo nuomonę.

„Jis, matyt, su R. Midvikiu susitarė, kad Mažvydo paminklui bus rasta kita vieta. Dabar jis ir stovi Lietuvininkų aikštėje, bet ne tas, kuris buvo sukurtas teatro aikštei. A. Žalys ištesėjo R. Midvikiui duotą žodį, todėl galiausiai sutiko priimti ir H. Radzivilą. Jų susitikimas įvyko maždaug po 3-4 mėnesių nuo to straipsnio pasirodymo. A. Žalys ir H. Radzivilas greitai susitarė, jog klaipėdiečiai atstatys fontaną ir obeliską, o vokiečiai – skulptūrą ir obeliską“, – pasakojo A. Stanevičius.

Beje, savo paminklą iš Teatro aikštės turėjęs „patraukti“ R. Midvikis taip pat pritarė idėjai sugrąžinti Taravos Anikę. Bet su viena sąlyga – skulptūra turi būti atkurta tokia, kokia ji buvo pastatyta 1912 metais.

Kopija – iš sendaikčių turgaus

Šis noras ir reikalavimas H. Radzivilui tapo tikru galvos skausmu.

„Buvo visiškai neaišku, kaip atkurti tą skulptūrą, nes buvo išlikusios tik kelios nuotraukos. Mačiau, kad H. Radzivilas buvo susinervinęs. Mes dažnai matydavomės, nes jis į Klaipėdą vežė turistų grupes“, – kalbėjo A. Stanevičius.

H. Radzivilas žinią apie sprendimą bendromis klaipėdiečių ir Vakarų Vokietijos vokiečių jėgomis atkurti paminklą Simonui Dachui paskelbė per savo šalies radiją ir spaudą. Paminklo atstatymo entuziastai taip pat susibūrė į „Taravos Anikės“ draugiją, kurios tikslas buvo ne tik padėti atstatyti paminklą, bet ir plėsti kultūrinius, pažintinius ryšius tarp Lietuvos ir Vokietijos gyventojų.

Ši draugija kreipėsi Vakarų Vokietijos laikraščius, televizijas – žmonių prašė padėti surasti Taravos Anikės skulptūros kopiją ar bent jos modelį.

Paieškose ypač reikšmingą vaidmenį suvaidino Nidoje gimusi, o vėliau Maince gyvenusi menotyrininkė Maja Elerman, mergautinė pavardė Molenhauer.

Anikės atidengimo iškilmės. Sauliaus Jokužio nuotrauka

Ji išsiaiškino, kad Taravos Anikės sulptūros autorius Alfredas Kiunė 1942 metais mirė Berlyne. Šiame mieste ji susirinko visas telefonų knygas, jose rado net 28 Kiunės pavardes. Visiems adresatams paskambino, bet nieko nepešė.

Tada M. Elerman kreipėsi į Altenos muziejų, nes šis miestas yra A. Kiunės gimtamiestis. Ir muziejuje nerado skulptūros kopijos, bet sužinojo, kad mieste gyvena 8 šeimos, turinčios Kiunės pavardę.

„Reikia visiems paskambinti! Susukus antrą numerį, pasisekė: davė skulptoriaus giminaitės telefono numerį. Sužinojusi mūsų reikalą, ji padovanojo paveldėjimo teises, tik nedavė pačios skulptūros, nes jos neturėjo ir nerado. Perskaičiusi mūsų skelbimus spaudoje, atsiliepė ponia Kamer. Ji buvo kilusi iš Taravos. Po karo, apie 1950-uosius metus, ponios Kamer tėvas viename Vakarų Vokietijos miestelyje, sendaikčių turguje, buvo nusipirkęs „Taravos Anikės“ skulptūrėlę (iki pusės, be rankų) už 5 markes. Paaiškėjo, kad ponia Kamer turi originalią „Anikės“ kopiją. Ją skulptorius Haroldas Hakė atsigabeno į dirbtuvę. <….> Jis buvo pasiryžęs likusiąją dalį atkurti iš nuotraukų, bet, laimė, to nereikėjo: atsiliepė ponia Šauman iš Mulhaim Rue: ji turėjo mažą, bet originalią kopiją – pirmąjį Alfredo Kiunės kūrinį. Tapo aiški visa figūra. Ponios Šauman vyras, pasirodo, – skulptoriaus A. Kiunės giminaitis“, – knygoje „Taravos Anikės mįslė“ A. Stanevičiui pasakojo M. Elerman.

Rado fontano vamzdį

Kai buvo rasta „Anikės“ skulptūrėlė, nebeliko jokių kliūčių atkurti visą paminklą S. Dachui.

„Tuo metu, kai Vakarų Berlyno skulptorius Haraldas Hakė kėlėsi ir migo savo dirbtuvėje kartu su atgimstančia „Taravos Anike“, Klaipėdoje taip pat buvo didelis sujudimas: pagal architekto Vytenio Mazurkevičiaus projektą buvo atstatoma aikštė, klojamas jos grindinys, atkuriamas ir montuojamas granitinis fontanas bei paminklo postamentas. Beje, daugiausia čia nuveikė Klaipėdos kelių eksploatacijos valdybos vyrai“, – rašoma A. Stanevičiaus knygoje „Taravos Anikės mįslė“.

Fontanas Teatro aikštėje atstatytas būtent toje vietoje, kur jis buvo įrengtas 1912 metais. Architektas V. Mazurkevičius atrado žalvarinį vamzdį, kuriuo atiteka vanduo. Todėl tapo visiškai aišku, kur reikia atstatyti fontaną.

Po iškilmių – iniciatoriaus mirtis

Tai, jog 1989 metų lapkričio 18-oji buvo itin reikšminga diena Klaipėdai, byloja ir „Tarybinės Klaipėdos“ archyvas. Laikraštis ir tų metų lapkričio 15, ir 17 dienomis pirmajame puslapyje skelbė išsamius anonsus apie Taravos Anikės atidengimo ceremoniją.

Išsamus reportažas iš šventės „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtas 1989 m lapkričio 21 dieną.

„Atidengimo ceremonija buvo labai pompastiška. Įsivaizduokite – pilna aikštė žmonių, nes tai buvo didelis įvykis. Dabar tokia šventė nieko nebestebintų, bet juk buvo kiti laikai. Ir vokiečių nemažai privažiavo. Beje, viename teatro aikštės pastatų esančiame balkonėlyje buvo lietuvių su plakatais, kurie lyg ir skelbė, kad vokiečiai pas mus yra laukiami, tačiau tegul jie neturi iliuzijų susigrąžinti Klaipėdą“, – prisiminė A. Stanevičius.

Plakatai per Anikės atidengimo iškilmes 1989 m. lapkričio 18 dieną. Antano Stanevičiaus nuotrauka

Audeklą nuo Taravos Anikės nutraukė ir skulptūrą iškilmingai atidengė H. Radzivilas ir A. Žalys.

„Šiandien mums visiems labai reikšminga diena, nes čia, senamiestyje, atkuriama dar viena istorinė tiesa. <…> Keitėsi laikai, keitėsi idėjos ir jų nešėjai. Nebeliko vietos Anikei Teatro aikštėje, o nuo 1945-ųjų visai dingo iš miesto skulptūra, poeto portretas. Buvo primirštas ir pats Simono Dacho vardas. Mes, gerbiamieji, galime nuoširdžiai pasidžiaugti, kad lietuvių tautos didžiojo Atgimimo pažadinta istorinė atmintis palietė ir šitą vietą. Kaip matome, ji gerai ir gražiai sutvarkyta, atlikti tikrai dideli restauraciniai darbai. Tačiau svarbiausias, reikšmingiausias visų darbų, visų rūpesčių rezultatas yra tas, kad nuostabioji Anikė, meilės ir santarvės, grožio simbolis, po daugelio metų sugrįžo namo“, – iškilmingą kalbą sakiusį A. Žalį 1989 m. lapkričio 21 d. citavo „Tarybinė Klaipėda“.

„Nuo idėjos apie Taravos Anikės sugrįžimą iki jos atidengimo praėjo fantastiškai trumpas laikas – vos pusantrų metų. Dievas klojo sėkmingą kelią, kortos krito labai gerai, buvo daug laimingų ir lemtingų atsitikimų. Praėjus keturiems mėnesiams po skulptūros atidengimo, H. Radzivilas mirė. Ji palaužė onkologinė liga. Jei jis būtų miręs anksčiau, vargu, ar būtų pavykę taip greitai atstatyti paminklą, juk būtų nebelikę pagrindinio jo iniciatoriaus, vėliavnešio. Reikšminga ir tai, jog skulptūra Klaipėdoje atidengta praėjus vos devynioms dienoms po Berlyno sienos griūties“, – A. Stanevičius iki šiol džiaugiasi, jog iniciatyva sugrąžinti Taravos Anikę buvo sėkminga.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.