[vc_row][vc_column][vc_column_text]Mėgstu savaitgaliais pasivaikščioti po dailės galerijas ir parodų sales, tik kiek jau čia tų galerijų mūsų uostamiestyje – per dieną visas ir apibėgi, o vėliau imi dairytis, ką galėtum pamatyti pas artimiausius kaimynus – Palangoje, Kretingoje, Plungėje. Vieną šeštadienio rytą susiruošiau į Kretingą – seniai knietėjo aplankyti naująją Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešąją biblioteką, o dar labiau – Tomo Kiaukos tapybos parodą „Misterijos erdvėse“, kuri čia ir buvo eksponuojama.

Mano kelionė į Kretingą pasitvirtino su kaupu: apžiūrėjau moderniąją biblioteką ir pati sau atradau dar vieną puikų klaipėdietį (dabar jau drįstu taip vadinti Tomą) tapytoją. Pilką dieną spalvų pliūpsnis buvo tai, ko labiausiai reikėjo.

Na, o aš negalėjau atsispirti pagundai pasikalbėti su Tomu apie tapybą, likimo pokštus ir būties efemeriškumą.

„Man svarbiau ne kuo daugiau „veikti“, o ką nors realiai keisti – buvimą pasaulyje daryti gražesniu. Deja, tai gaunasi sunkiausiai. Kiekvienas išminčius pasakys, kad yra tik vienas dalykas pasaulyje, kurį gali pakeisti – tai esi tu pats. Išeina, kad tik pagerinęs save, pagerinsi ir pasaulį. O man ne visada užtenka kantrybės tuo užsiimti”, – sako Tomas Kiauka. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kokie vėjai nubloškė tave į Klaipėdą? Nedažnas iškeičia sostinę į mažesnį miestą (drįsčiau sakyti – į provinciją). Meilė, jūra, viliojantys darbo pasiūlymai o gal dar kokios kitos priežastys?

To vėjo vardas – atsitiktinumas, jo ir reikėtų paklausti, vėjas geriau atsakys. Kiek pats suprantu, yra maždaug taip: po studijų Vokietijoje atsirado galimybė dėstyti Klaipėdoje, tai ir atvykau. Traukė ir jūra, ir vokiškasis praeities tapatybinis sandas – mano seneliai buvo Klaipėdos krašto senbuviai. Bet tai jau papildomi faktoriai. Jei ne galimybė dėstyti, turbūt nebūčiau čia atsiradęs.

Labai greitai įsiliejai į Klaipėdos akademinį ir kultūrinį gyvenimą. Bandžiau sužiūrėti visas tavo veiklas ir supratau, kad sunkiai turėtum tilpti į 24 valandas: VDA Klaipėdos fakultete dėstai filosofiją ir meno teoriją, skaitai paskaitas meno, filosofijos ir teologijos temomis, esi aktyviai veikiantis Klaipėdos kultūros bendruomenės pirmininkas, rašai, 2013 m. išėjo tavo sudarytas mokslinis veikalas „Dievo pėdsakais. XIX-XX a. evangeliškosios teologijos antologija“. Sąrašą galėčiau tęsti, bet nesinori sau gadinti nuotaikos – esi nepadoriai talentingas. Ir prie viso šito dar ir tapai. Kada randi tam laiko?

Ne visai tiesa, kad greitai įsiliejau į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Pirmasis dešimtmetis Klaipėdoje buvo bandymo pritapti prie lietuviškų akademinio ir socialinio gyvenimo ypatumų tarpsnis, košiamas pastovių perturbacijų universitete ir šiaip gyvenime. Gana sudėtingas epizodas, kone klasikinio „iliuzijų žlugimo“ žanro atvejis. Gyvenimo spalvos darėsi vis niūresnės ir beviltiškesnės. Buvau tapęs rezignuojančiu stebėtoju, nežinančiu ko nusitverti, praradęs motyvaciją veikti daugiau, nei būtina. Tik gerokai vėliau, ne be tam tikrų impulsų asmeniniame gyvenime, atgavau norą imtis kažko daugiau. Grįžau prie tapybos, atsirado visuomeninė veikla. Kiek gaunasi, tiek ir veikiu.

Tai nėra labai daug, pažįstu žmonių, nuveikiančių gerokai daugiau. Man svarbiau ne kuo daugiau „veikti“, o ką nors realiai keisti – buvimą pasaulyje daryti gražesniu. Deja, tai gaunasi sunkiausiai.

Kiekvienas išminčius pasakys, kad yra tik vienas dalykas pasaulyje, kurį gali pakeisti – tai esi tu pats. Išeina, kad tik pagerinęs save, pagerinsi ir pasaulį. O man ne visada užtenka kantrybės tuo užsiimti.

Kas tau yra tapyba: galimybė sustoti, susitikti su savimi, meditacija, maloni gyvenimo forma, eksperimentas, kurio dalimi esi tu pats?

Visi tavo išvardinti dalykai tinka. Net nežinau, ar ką nors pridurčiau. Nebent pakomentuočiau formuluotę „galimybė sustoti“: tapant išnyksta skirtis tarp aš ir ne aš, tapydamas pavirstu žiūrėjimu ir veiksmu, gestu, ir tai išvaduoja iš Vakarų kultūroje įprastos racionalaus suvokimo struktūros, padalinančios pasaulį į subjektą ir objektą. Tai belaikiškumo būsena, galima sakyti, mistinis patyrimas, išlaisvinantis iš linijinės laiko tėkmės vergijos, kurioje pastaruoju metu esame įstrigę visi.

Ką čia taip prakilniai formuluoju, iš tiesų yra labai paprasta: žaidžiantis vaikas prie jūros, užsižiopsojęs į debesis svajoklis, taip sakant, „varnas gaudantis“ išsiblaškėlis patiria tą patį. Skirtumas tik tas, kad aš tą būseną įveiklinu dažais ant drobės – čia, žinoma, sudalyvauja ir tam tikri tapybiniai įgūdžiai, be kurių irgi nieko nesigautų.

Kas tau svarbiau – kūrybos procesas ar rezultatas?

Nemanau, kad procesą galima atskirti nuo rezultato: juk kiekvieną proceso akimirką jau egzistuoja tam tikras rezultatas, svarbu, kada sustoji. Būna ir taip, kad po kelių metų vėl grįžti prie drobės ir kažką pertapai. Ir nežinai, ar niekada daugiau nebegrįši prie to darbo. O būna, kad tapai ir labai greitai baigi – pajunti, kad viskas, nieko negali pridurti, nebent tik sugadinti. Čia panašiai kaip gyvenime: kas jame procesas, o kas rezultatas? Jei staiga mirsi, procesas baigsis, liks rezultatas. O kol gyvas – viskas yra procesas.

Poetas Sigitas Geda yra pasakęs, kad poezija yra toks labirintas, iš kurio gali ir nebeišeiti, o kaip yra su tapyba? Ar esi joje įstrigęs?

Gerai Geda pasakė… Ką čia bepridursi? Gali išeiti nebent iš dirbtuvės, palikti ten dažus ir teptukus, bet tapyba vis tiek lieka su tavimi kaip matymo būdas, kaip tavo sąmonės sankloda. Net jeigu niekada daugiau nieko nebenutapysi.

Kartais taip ir pagalvoju – kam tie paveikslai? Pasaulyje tiek visko daug, ir daug geresnių darbų, negu tu kada nors įstengtumei sukurti. Bet čia suveikia tas, kaip tu sakai „užstrigimas“: ima niežėti rankos ir tenka pasikasyti.

Ne naujas teiginys – poezija yra sielos kalba, o tai neišvengiamai ir negailestingas atsivėrimo aktas, o kaip yra tapyboje? Ar galėtum tapyti atribodamas save nuo kūrinio, neatsiverdamas?

Niekada apie tai nepagalvojau. Nelabai įsivaizduoju, kaip tapyti, atribojant save nuo kūrinio? Čia gal panašiai kaip seksas be meilės? Reikėtų pabandyti, būtų nauja patirtis.

Visgi manau, kad kiekvienas trokšta atsiverti (kitas atvejis, žinoma, kai trokšta tik užsidirbti) kaip koks ekshibicionistas, tai užkoduota mūsų prigimtyje, jei ji kaip nors nesutraumuota. Kaip sakė Emanuelis Levinas – prasmė yra tada, kai yra Kitas.

Kitas klausimas – kas ten tokio atsiveria, ar tai verta dėmesio, ar tai kam nors įdomu? Manau, šiuolaikiniame mene (nors, ko gero, visų laikų mene) tai opoka problema – labai įmantriai nusirenginėjama, o po to nėra į ką žiūrėti.

Puikiai jauti ir valdai koloritą. Sakyčiau, muzikaliai, todėl nenustebčiau, jei prisipažintum, kad mokeisi ir muzikos. Kur išmokai spalvinės klausos?

Ačiū už komplimentą. Sunku kalbėti apie savo ypatumus, ir ne vien iš kuklumo. Tiesiog žinau, kad mes patys save matom kitaip, nei mus mato kiti. Taip ir čia: nežinau, kokia ta mano spalvinė klausa. Džiaugiuosi, jei kam patinka. O muzika mano aplinkoje skambėjo nuo vaikystės – sesuo mokėsi muzikos, tapo vargoninke, tėtis savo malonumui pagrieždavo smuiku, o aš mėgau „paklenčinti ant klepo“ – stovėjo toks senovinis pianinas namie, bet tai dariau grynai mėgėjiškai, specialiai muzikos niekada nesimokiau.

Štai dabar sūnus įstojo į muzikos ir teatro akademiją, groja fortepijonu, tai niekur nuo muzikos nepabėgsi. Manau, kad visi dalykai, prie kurių prisiliečiame, mus veikia, galbūt ne visada atpažįstame priežastis ir jų pasekmes, kaip kokioje kvantų mechanikoje. Visko nesupaisysi…

Tavo paveiksluose nėra jokių daiktų, viename paveiksle, nutapytame treigiška fotografijos maniera, tarsi iš rūko išnyra statinys, bet tai ir viskas, daugiau jokio daiktiškumo. Kodėl esi daiktiškumo nekentėjas?

Stipriai pasakyta – „daiktiškumo nekentėjęs“! Įdomi pastaba, verčianti pagalvoti: gal iš tiesų esu „daiktų nekentėjęs“? Jei taip – o panašu, kad taip ir yra, tai kodėl? Manau, čia esama ryšio su spalvos, šviesos, formos ir kompozicijos muzikalumu. Paveikslo visumą sudaro kompozicija, o ją – ritmas, struktūros, spalvinė dinamika ir taip toliau. Savotiškus atitikmenis turi ir muzika. O muzikoje juk irgi nėra daiktų, fizinio pasaulio atžvilgiu ji gryna abstrakcija. Kita vertus, ir šiaip nemėgstu daiktų (išskyrus tų, kurie man labai patinka) – man jie simbolizuoja vartotojiškumą, pasaulio naikinimo mašineriją ir galų gale šiukšlių kalnus, kurie skleidžia blogą kvapą, kokį užuodžiame, važiuodami pro Dumpius šalia Klaipėdos.

Yra dviejų tipų menininkai – vieni siekia pataikyti į vartotojų skonį, kiti tiesiog kuria, negalvodami apie adresatą. Pirmiesiems lengviau, pataikius į madą, iš menų galima ir pragyventi, antrieji, nepataikaujantys žiūrovui, iš menų gyvena retai, bet išlieka laisvi nuo poreikio įtikti ir patikti. Neabejoju, kad priklausai pastariesiems, bet ar niekada nėra kilusi pagunda nusispjauti į savo principus ir nutapyti vieną kitą madingą, saloninį paveikslą? Juk ne paslaptis, kad šiais laikais žmonės dažnai į paveikslus ir meno kūrinius žiūri tik kaip į interjero detalę?

Skaudi tema daugeliui kuriančių, juk žinome, kaip gyvena dauguma menininkų Lietuvoje. Jei man reikėtų iš tapybos išgyventi, turbūt bandyčiau vienaip ar kitaip pataikyti į madą ar skonį. Nors visada maloniau būti tuo, kuris pats, kaip koks Pikasas ar Dali, diktuoja madas ir formuoja skonį, tada dilema neiškyla. Neniekinu ir nesmerkiu tų (kas aš toks, kad tai daryčiau?!), kurie tai daro – tai normalūs, darbiniai rinkos santykiai, netgi profesionalumo požymis, nes būtent tai ir reiškia būti profesionalu: gyventi iš savo sukurto darbo. Svarbu, į kokį skonį taikai ir kokios kokybės „produktą“ sukuri. Juk esama ir visai išlavinto, gero skonio darbų poreikis. Bachas muziką kūrė irgi iš reikalo, didelę šeimą išmaitinti reikėjo. Kaip girdime, visai neblogai gavosi, dabar jis pripažįstamas kaip vienas geriausių visų laikų kompozitorių. Man asmeniškai, ko gero, geriausias.

Kadangi pragyvenimui uždirbu ne iš tapybos, tai ir pagundos nekyla „taikyti į rinką“. Šiuo atžvilgiu laisvė man žymiai svarbesnė. Tokia laisvė, sakyčiau, tikra prabanga. Kai kuriais atvejais esu užkietėjęs prabangos mėgėjas.

Kiek svarbus kūrėjui pripažinimas? Ir kas tai būtų – laimė ar bausmė?

Čia gana linksmas klausimas. Arba dramatikškas. Kartais laimė tampa bausme, ir atvirkščiai. Žinau tai ne iš knygų, o iš realybės. Todėl iš anksto neįmanoma atsakyti, kas iš to pripažinimo išeis. Pripažintas talentingas menininkas dažnai yra du viename. Greičiausiai čia esama ir gilesnės prasmės, nes jei karaliautų tik laimė – nebesinorėtų nieko kurti, ištiktų pabaiga. O jeigu liktų vien tik bausmė, galų gale palūžtumei ir viską mestumei – irgi pabaiga. Vieno ir kito įtampoje, santykyje, manau, ir gimsta kūrybiniai impulsai. Visa kita – likimo reikalai.

Apie likimo pokštus ir būties efemeriškumą geriau nepasakysi, nei orakulė Pytija senovės graikų tragiko Pindaro eilutėje: „Vienadieniai! Kas jis yra? O kas ne? Žmogus – šešėlio sapnas; tačiau kai Viešpats spindesį siunčia, žmonėms nušvinta šviesa ir amžius meilingas“.

DOSJĖ

Tomas Kiauka gimė 1968 metais Šilutėje, užaugo Vilniuje. Baigė dailės mokyklą, vėliau tapybos mokėsi privačiai. Vokietijoje studijavo teologiją ir filosofiją, Heidelbergo universitete apgynė daktaro disertaciją.

Vilniaus Dailės akademijoje dėsto filosofiją ir meno teoriją, rašo straipsnius ir esė teologijos, filosofijos ir meno temomis. Lietuvių PEN klubo narys.

Kartu su pianistu ir tapytoju Viktoru Paukšteliu surengė tapybos darbų parodas Klaipėdoje (2011), Vilniuje (2012) Kėdainiuose (2014). Paskutinė personalinė paroda surengta Baroti galerijoje (2018) Klaipėdoje. Dalyvauja kūrybiniuose Paliesiaus dvaro pleneruose.

Nuo 2018 metų yra Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys ir asociacijos Klaipėdos kultūros bendruomenė pirmininkas.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”115091,115092,115093,115094,115095,115096,115097,115098,115099,115100,115101,115102,115103″ img_size=”gallery”][/vc_column][/vc_row]