Iš karto po Naujųjų kelios asocijuotos verslo organizacijos, kaip taisyklė aktyviai dalyvaujančios socialiniame dialoge su Vyriausybe ir profesinėmis sąjungomis, paskelbė besitraukiančios iš 2017 m. pasirašyto susitarimo dėl šaliai būtinų, pažangą skatinančių reformų. Tokį sprendimą esą paskatino politikų inicijuota karštligiška paieška, kur gauti pinigų į valstybės biudžetą, kurio projektas svarstytas pernai gruodžio pirmoje pusėje. Viso to rezultatas – sujaukta mokestinė aplinka.
Verslui anie sprendimai buvo skausmingi ne tiek dėl padidintų mokesčių tarifų, kiek dėl to, kad rimtos verslo organizacijos ligi biudžeto priėmimo savo veiklą 2020-aisiais jau buvo suplanavusios.
Verslo organizacijų demaršas galėjo virsti smagiai sukalta vinim į šios Seimo valdančiosios daugumos ir jos suformuotos Vyriausybės karstą. Nes tokia valdžia, kuri nesilaiko savo prisiimtų įsipareigojimų, yra apgailėtina. Tą žino Lietuvos mokytojai, gaisrininkai, medikai. Dabar – ir verslas, kuris šiaip jau nelinkęs karštakošiškai šakotis demaršais.
Tačiau tai, ką Klaipėdoje atskleidė teisėsaugos įvykdytos operacijos, kurių metu nustatyta, kad didelis „Grigeo Klaipėda“ kartono gamybos fabrikas leido nevalytas gamybos nuotekas tiesiai į Kuršių marias, kūju kalė viso lietuviško verslo reputacijai. Ji ir šiaip nebuvo aukščiausio lygio. Tačiau tą lygį sąlygojo ne tik verslininkų veikla, bet ir politikų formuojamas neigiamas įvaizdis, esą verslas yra ne visuomenės pažangos garvežys, bet jos priešas.
Atstatyti vienos įmonės mestu šešėliu suterštą bendrinę reputaciją bus sunku. Jei tik išvis įmanoma.
Neabejoju, kad šis faktas ateityje virs tam tikra prasme bendriniu, kuris bus kaišomas ir pagrįstai, ir be jokio reikalo.
Tačiau man kažin kas šovė į galvą, kad per savo karjerą apie nevalytas nuotekas esu jau girdėjęs. Panaršiau savo profesinį archyvą ir radau 2006 m. pabaigoje Tbilisyje darytą interviu su itin sėkmingų Gruzijos ekonominių reformų „tėvu“, verslininku Kacha Bendukidze (1956-2014).
Tąsyk kalbėjome daugeliu temų, taip pat apie verslo socialinę atsakomybę.
„(Socialinė verslo atsakomybė – RS) – tai apgavystės, mimikrijos forma. Ją sugalvojo verslininkai, kurie nori apgauti valstybę. Man atrodo, Friedrichas von Hayekas yra rašęs apie užnuodytus žodžius. Žodis „socialinis“ yra užnuodytas – jį kur nors paleidęs, apnuodysi viską aplinkui. Tad socialinė verslo atsakomybė man –apgavystės ir keiksmažodžio hibridas”, – sakė pašnekovas.
Man neatlyžus, p. Bendukidzė pridūrė: „Socialinė atsakomybė negali būti juridinio asmens, verslo kompanijos tikslas. Todėl sakau, kad tai yra apgavystė. Pavyzdžiui, jūs turite gamyklą, kuri teršia aplinką ir reikalinga šimto milijonų investicija į valymo įrenginius. Tada jūs nutariate už kelis milijonus pastatyti vaikų darželį, kad visuomenė nebekreiptų dėmesio į ekologines problemas ir laikytų jus garbingiausiu filantropu. Kitas pavyzdys: tam tikruose visuomenės sluoksniuose pradedama niurzgėti, kad bankai perdaug uždirba. Tada bankininkai sugalvoja remti kokį nors simfoninį orkestrą, kad visi klausytųsi muzikos ir nebekalbėtų apie pelnus. Tačiau ar tai socialinė atsakomybė?”
Diskusiją šia tema prelegentas baigė taip: „Vadinamoji socialinė atsakomybė skatina kitą ydą. Jeigu išaiškinama, kad kompanija nesumoka dalies mokesčių, pradedama visuotinai verkšlenti, kad iš tiesų kompanija yra gera, joje dirba daug žmonių. Vėliau šis argumentas leidžia paprašyti kokių nors subsidijų arba lengvatų. Tada jau iškreipiama rinka ir konkurencinė aplinka, bei daroma žala visiems ūkio subjektams.”
Kitaip tariant, p. Bendukidzės požiūriu, verslas privalo būti efektyvus, konkurencingas, tačiau sąžiningai mokėti mokesčius bei laikytis įstatymų. Visi kiti galimi šios paprastos formulės dėmenys gali būti nebent išsigalvojimas arba apgavystė.
Aplink „Grigeo Klaipėda“ vamzdžius vykdomas tyrimas, tikiuosi, atskleis, kokios verslo formulės laikėsi AB „Grigeo“ akcininkai bei administracija.
žiauriai teisingi gruzino pastebėjimai. Man net nereikia kapstytis po savo archyvus . Iki šiol skamba ausyse buvusio uosto direktoriaus monologas apie tai, kokia socialiai atsakinga yra uosto direkcija,kaip ji remia įvairias moksleivių ugdimo programas ,įvairius miesto renginius ir t.t..Gana netrumpas gavosi monologas. Ir visai nė motais uosto direktoriui buvo tai,kad į susitikimą atėjo Smeltės bendruomenės atstovai. Ir atėjo jie ne džiazo festivalio programą aptarti, o reikalauti, kad uosto teritorijoje dirbančios įmones laikytųsi gamtosauginių reikalavimų.
Visiškai nereikalingas lietuvių kalboje terminas”socialiai atsakingas verslas”.Visai užtektų”įstatymų besilaikantis verslas”
Ne vienas yra girdėjęs apie vieną labai seną ir labai turtingą Rotšildų šeimą. Ji garsi dar ir tuo, kad laikosi vienos keistos taisyklės-niekada neviešina apie savo, kaip mecenatų, veiklą. Yra įtariami ,bet neprisipažysta. Keisti žmonės tie Rotšildai.
ar gali socialiai neatsakingas verslas siais laikais buti efektyvus ilgojoje perspektyoje? Grigeo kaip tik parodo, kad ne, anksciau ar veliau yla is maiso islys ir tada sekmes parduodant savo produkcija 😉
Yra skirtumas tarp buvimo socialiai atsakingu ir deklaravimo, kad toks esi, gruzino pateiktame pavizdyje, tai socialiai atsakinga imone ne darzeli statytu, o pirktu valymo irenginius. Kad daug kur tai tera apgaule – pritarciau, bet nereikia absoliutinti 😉