Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Istorikas apie Klaipėdos krašto prijungimą: „O dabar ar sugebėtume?“ (3)

Gabrielė Ruočkutė

Gabrielė Ruočkutė
2020-01-18


„Galvanauskas jautėsi kaltas, kad kone metus nieko neatsakė Žiliui dėl jo pasiūlymo imti Klaipėdą. Pamanė, jog reikėjo anksčiau nuraminti jį. Ko gero, žmogus nervinosi laukdamas sprendimo, todėl pasakė: „Jūsų pasiūlymas imtis ryžtingų veiksmų Klaipėdoje tada buvo ankstyvas, bet dabar jis prinoko. Mes turėjome jį galvoje ir vertinome, tačiau tada dar buvome silpni. Žilius su palengvėjimu atsikvėpė, supratęs, kad kova už Klaipėdą bus“.

Ši istoriko, diplomato, profesoriaus Alfonso Eidinto knygos „Pūga prie Mėmelio“ ištrauka sausio 15-osios vakarą skambėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, minint 97-ąsias Klaipėdos krašto sukilimo metines. Beletrizuotos istorijos apie 1923-iųjų Klaipėdą fragmentais ir paties knygos autoriaus pasakojimais buvo prisiminta „daugiabriaunė“ politinė bei diplomatinė karinė operacija.

„Sukilimo dalyviai turėjo tylėti. Buvo užčiaupti. Per svetimųjų valdymo lukštą, dar ir dabar jaučiamės daug ką praradę. Kaip istorikai, kaip skaitytojai, kaip istorijos mylėtojai, kaip žmonės, norintys kuo daugiau žinoti“, – sako Alfonsas Eidintas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Rašant šią istoriją ir renkant informaciją apie beveik prieš 100 metų vykusius įvykius, profesorius sako neapsiribojęs griežtu istorinių knygų formatu, o sukūręs savo žanrą – istorinę beletristiką. Tai jam leido parodyti savo poziciją ir plačiai atskleisi tiek tikrų, tiek išgalvotų veikėjų asmenybes.

„Žanras man leido šiuose įvykiuose sugalvoti du jaunus vyrukus – Kajų Miltrakį ir Kampainį. Du jaunus to meto gimnazistus su jų svajonėmis, kasdienybe. Tačiau 1923 metų sukilime tokių, kaip jie, iš tikrųjų, buvo. Knygą rašiau jaunimui. Norėjau, kad mano vaikai, mano anūkai suprastų, kaip mes gavom Klaipėdą. Man ir pačiam norėjosi geriau suprasti, kaip visa tai vyko ir kaip tuomet Lietuva sugebėjo padaryti tokį stebuklingą dalyką“, – savo knygos formatą pagrindė prof. A. Eidintas.

Kitokia sukilimo istorija

Profesorius teigia, kad sprendimas dėl sukilimo tuo metu buvo Lietuvos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko rankose. Nors pagrindiniu įvykio organizatoriumi istoriškai laikoma Lietuvos šaulių sąjunga su Vincu Krėve-Mickevičiumi priešaky, šauliai, būdami nevalstybine institucija, buvo tarsi priedanga diplomatų sprendimams ir Lietuvos kariuomenės dalyvavimui.

Pasak  A. Eidinto, E. Galvanauskas tada pats atliko daugybę „slidžių“ derybų. Pasirūpino, kad vokiečių organizacijos nesikištų į galimus įvykius Klaipėdos krašte, gavo patikinimą, kad Lenkija, tuo metu valdžiusi Vilnių, vykstant žygiui į Klaipėdą nepuls Lietuvos.

Lenkijos valdžia Vilniuje iš dalies sudarė palankias sąlygas kovoti dėl Klaipėdos. Vakarų Europos pozicija pajūrio teritorijos atžvilgiu buvo nuolaidesnė. Buvo aišku, kad lietuviai sostinės nebegaus, todėl kelias pasiimti uostą nebuvo užkirstas. Visgi formaliai Lietuva Klaipėdos krašto neatplėšė nuo jokios kitos šalies. Po 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijos, kai Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, Klaipėdą buvo ketinama paskelbti laisvuoju miestu.

Istoriko žodžiais tariant, sukilimas, atėjus sausiui, pavirto į tikrą daugiaplanę operaciją. Kauno VI forte jauni vaikinai treniravosi mėtydami granatas, Šaulių sąjungos V partizanų grupės Klaipėdos krašto vadas Jurgis Brūvėlaitis sutelkė jaunalietuvių būrelį, kuris turėjo rodyti kelią į Klaipėdos kraštą žygiuojantiems lietuvių daliniams. Ilgainiui šauliai susijungė su lietuvių kariniu vienetu. Juk šaulius, negavusius ugnies krikšto, buvo rizikinga paleisti vienus, o lietuvių karininkai turėjo patirties, buvo apmokyti.

Vis dėlto knygos „Pūga prie Mėmelio“ autorius tvirtino, kad prieš 1923 m. karinę operaciją būta ir tam tikrų psichologinių barjerų.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Klaipėdos kraštas šimtmečiais buvo Vokietijos valstybės nuosavybė. Rusija taip pat pretendavo į Rytprūsius. Labiau nei britai ar prancūzai, lietuvius dar gąsdino ir lenkai. Tautiečiai jau turėjo alergiją dėl Vilniaus, o Lenkija buvo labai suinteresuota. Ieškant sukilimo vado, atsisakė keli lietuvių karininkai. Visų pirma, jie nelaikė šio žygio kova už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę. Antra, nesėkmės atveju buvo tikimybė prarasti nepriklausomybę. Reikėjo labai tikėti sėkme, o dalis to entuziazmo neturėjo“, – pasakojo susirinkusiems į Klaipėdos krašto sukilimo metinių minėjimą istorikas.

Taip žygio vadu tapo ne kovos, o žvalgybos karininkas Jonas Polovinskas (Budrys). Sakoma, kad jis pats pasisiūlė į šias pareigas. Tuo metu didžiausias entuziazmas buvo matomas iš savanorių, kurie į karo žygį traukė net ir tėvams nieko nesakę, avėdami „tuflius“ ir vilkėdami rudeninius paltus sausio mėnesį.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

„Jei vilksiesi šiltus rūbus, motina klaus, kur eini. Žygis, kaip žinote, nusitęsė nuo sausio 10 iki 15 dienos. Įsivaizduokite, ką reiškia nakvoti su paltuku daržinėje. Jei dar ir ją gausi“, – savo pastebėjimais dalinosi A. Eidintas.

Nebenugriaunamas paminklas

Rinkdamas faktus savo knygai, istorikas padarė nemenką istorinių šaltinių analizę. Ieškojo faktų virtualios kultūros paveldo sistemoje, dalyvių atsiminimuose, kurie per klaidą buvo praėję pro Smetonos laikų cenzūrą.

„Tie prisiminimai man davė pajautimą, kaip buvo iš tikrųjų. Daugybės faktų nežinome, nes dauguma sukilėlių, turėjusių ką papasakoti, 1944 metais pabėgo į Vakarus, o tie, kurie liko, pavyzdžiui, majoras Petras Jakštas tylėjo kaip žemę pardavęs, gyveno Latvijoje pakeitęs pavardę. Jei kas nors būtų žinoję, kad jis dirbo Lietuvos žvalgyboje, turėjo majoro laipsnį ir dalyvavo 1923 metų įvykiuose – būtų su žemėmis sutrypę. Sukilimo dalyviai turėjo tylėti. Buvo užčiaupti. Per svetimųjų valdymo lukštą dar ir dabar jaučiamės daug ką praradę. Kaip istorikai, kaip skaitytojai, kaip istorijos mylėtojai, kaip žmonės, norintys kuo daugiau žinoti“, – neslėpė apmaudo A. Eidintas.

Profesorius priminė, kad toks pasiaukojimas, žygiavimas be maisto, vilkint plonais drabužiais, parodo, jog sukilime dalyvavę žmonės „degė idėja“.

Nors gabumų karininkai ir turėjo, svarbiausias buvo jų didelis ryžtas. Silpnai tų metų Lietuvai tai buvo labai rizikingas, bet labai didelis laimėjimas.

Knygos „Pūga prie Mėmelio“ autorius lygiagrečiai to meto drąsos ir ryžto įrodymams atsigręžia ir į kiekvieną iš mūsų, užduodamas klausimą: „O dabar ar sugebėtume?“. Juolab, kai pamirštame net padėkoti, priimdami Klaipėdos kraštą kaip natūralų dalyką, kuris tarsi visada buvo.

„Jie per šaltą pūgą apglėbė savo rankomis šį kraštą ir jau nebeišleis jo, kad ir kas benutikų. Paminklo jūs nematysite ir nepaliesite, net neapčiuopsite, nes jis nėra materialus, jis pastatytas tautos sąmonėje, jos amžinojoje atmintyje ir kasdienybėje. <…> Uostas, jūra, žuvis, inkaras, tinklai, pajūris, krantinė, tiltai, vytinės, Smiltynė, švyturys – taip, tai būtų paprasti žodžiai, kurie be Klaipėdos ir liktų tik žodžiais, bet dabar, jie yra kaip visatis. Kaip ištisai išlietas ir išbaigtas monumentas mano kariams. Dėl to jis yra nebenugriaunamas“.


2020-01-18

3 komentarai apie “Istorikas apie Klaipėdos krašto prijungimą: „O dabar ar sugebėtume?“”

  1. Na tai panašu į Rusijos ekspancinę viziją. Nesididžiuoju tuo. Ankstesniame straipsnyje atrodo net buvo parašyta kad kareiviai tai darė dėl pinigų. Bet neteikiu to kaip fakto nes nesinori nieko įžeisti ar nepelnytai nuvertinti,nors pasauli idealizuoti tikrai nepaprasta užduotis…..liūdna,ir dauguma turbūt nežino dar ko laukti ateityje. Gyvenimas susiklostė kad nesu lb veiklus as asmeniškai,žinant kokia padėtis Lietuvos balsas nėra labai reikšmingas. Kaip žmogui norėtųsi tiesiog ramiai gyventi,bet tai ne nuo manęs priklauso ko gero. Skauda širdį ir plėšo kaulus šią akimirką ,kad kraujo mašina bet kada vėl gali būti užvesta,televizija suformavo vilties kupiną asmenybę,ir dėl to kaltinti nereikėtų,bet plėšomas žmogus į visas puses

    • Gal yra įtakingų ir lietuvių,nors mūsų kraštą užpulti nesudarytų problemų nei lenkam nei rusam nei baltarusiam. Ačiū visgi tiem kurie pasistengė išsaugoti taiką,nors pradedu galvoti kad tai nėra lietuviškas bruožas. Dabar bent paprastom akim žiūrint nesuprasi kas Lietuva išnaikins greičiau noras užkariauti ar priešingas elgesys. Gyvenimas bet kuriuo atveju nėra lengvas daiktas.Graudu. Gal ir metas nustoti verkti ir parodyti tikrąjį savo veidą,nors po tiek ašarų nelengva. Linkiu kad niekas nepražūtų

  2. 1. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj.

    2. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.

    Tiems, kas skaio komentarus ir jau žino kur stovi Smiltynėje „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
    rekomenduojame dar nuvykti į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį… …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt