Praėjusią savaitę įvyko Klaipėdos pilies didžiojo bokšto atkūrimo pasiūlymų viešas pristatymas. Piliavietės atkūrimo projekte kaip architektas dalyvavau 2010-2018 metais, tad šiuo metu vykstančius procesus vertinu tiek kaip eilinis miesto gyventojas, tiek kaip architektas, prisidėjęs prie šiuo metu sėkmingai baigiamo realizuoti pirmojo piliavietės atkūrimo etapo.

Pilies bokšto atkūrimas turėtų būti vertinamas platesniame kontekste. Kviečiu prisiminti mano 2015 m. pavasarį parašytą straipsnį apie Klaipėdos fortifikacinę sistemą ir jos atkūrimo vizijas bei galimybes.

Klaipėda – fortifikuotas miestas. Išlikę istorinės fortifikacinės sistemos elementai (piliavietės bastionai ir fosa, ravelinas – vadinamasis Jono kalnelis) formuoja miesto vizualinį identitetą.

Todėl jų išsaugojimas ir sunaikintų elementų regeneravimas yra svarbus tiek miesto centrinės dalies plėtros, tiek viso miesto tapatumo formavimo aspektu.

Įvadas

Bastioninė fortifikacinė sistema – išskirtinis Klaipėdos m. urbanistinės struktūros elementas, formavęs miesto vizualinį identitetą, lėmęs kompaktiško senamiesčio susiformavimą.

Piliavietė – svarbiausias uostamiesčio istorinis objektas, miesto simbolis.

Išlikusių sistemos fragmentų (piliavietė, Jono kalnelis) regeneravimas ir sunaikintų elementų įprasminimas pastaruoju metu kelia įvairias diskusijas profesionalų (architektų, paveldosaugos specialistų ir kt.) ir visuomenės tarpe. Todėl logiška ne tik išsamiau pakomentuoti piliavietėje vykstančius procesus, bet ir plačiau pažvelgti į Klaipėdą kaip fortifikacinės sistemos liekanų turintį miestą bei iš to kylančias galimybes stiprinti miesto identitetą ir išskirtinumą (atpažįstamumą) kitų miestų tarpe.

Svarbiausi miesto istorinėje dalyje planuojami infrastruktūros objektai (nauja Bastionų g. ir tiltas per Danės upę, žiedinės Taikos pr., Tiltų ir Galinio Pylimo g. sankryžos rekonstrukcija, pagal dabartinio Bendrojo plano sprendinius numatyta Pilies g. platinti iki 6 eismo juostų, diskusijos Atgimimo aikštės sutvarkymo klausimu) patenka į buvusių gynybinių įtvirtinimų sistemos zoną.

Be to, šioje senamiesčio prieigų juostoje aktyviai planuojamos naujų pastatų statybos, neišvengiamai turėsiančios įtakos miesto centrinės dalies erdvinei struktūrai.

Klaipėdos fortifikacijos XX a. pr. Fotofiksacija iš dirižablio.

Klaipėdos piliavietė su prieigomis XXI a. pr.

Piliavietės atkūrimas

Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksas – miesto gynybinės fortifikacinės sistemos elementas, valstybinės reikšmės kultūros paveldo objektas. Sėkmingas šio objekto atkūrimas gali tapti stipriu impulsu kitų miesto įvaizdį formavusių istorinių objektų atkūrimui.

Istorinės piliavietės atkūrimas vykdomas remiantis Klaipėdos miesto savivaldybės patvirtinta piliavietės atkūrimo koncepcija. Tai ilgalaikis, strateginis miesto tikslas – regeneruoti šį istorinį objektą, atkuriant neišlikusius sistemos elementus ir pilies tūrius, pritaikant juos šiuolaikinio miesto ir visuomenės poreikiams.

Piliavietės atkūrimo galimybė numatyta:

• Klaipėdos miesto bendrajame plane, patvirtintame 2007-04-05 savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-110; sprendiniuose numatoma „sutvarkyti Klaipėdos piliavietę ir jos aplinką, atkuriant pylimus kaip miesto visuomeninių renginių, konferencijų ir turizmo traukos objektą“.
• Klaipėdos miesto plėtros strateginiame plane 2007-2013 metams, patvirtintame 2007-09-27 sprendimu Nr.T2-285; sprendiniuose numatomas tikslas – „stiprinti miesto urbanistinės plėtros darną, gerinti miesto vizualinę kokybę“<…> uždavinys – „didinti miesto viešųjų erdvių vizualinį patrauklumą, restauruoti ir tvarkyti kultūros paveldo objektus“; <…> veiksmas – „atstatyti Klaipėdos pilies tūrį bei gynybinius pylimus, įrengiant tarptautinį konferencijų centrą ir išplečiant pilies ir miesto raidos muziejų“.
• Teritorijos tarp AB ,,Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos“, Pilies g., AB ,,Baltijos“ laivų statyklos ir uosto akvatorijos detaliajame plane. Sprendiniuose numatomi Pilies ir bastionų komplekso apsauga ir regeneravimas, archeologinių tyrimų vykdymas.
• Klaipėdos pilies ir bastionų komplekso (G136KP), Žvejų g. 12, Klaipėdoje nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiajame plane.  Sprendiniuose numatomas pilies bastionų atkūrimas, atstatant XVIII-XIX a. pilies įtvirtinimų kontūrą ir siluetą gruntu, želdiniais ar statiniais“.
• Klaipėdos Piliavietės teritorijos atkūrimo bei pritaikymo turizmo ir kultūros poreikiams galimybių studijoje. Studijos rezultatas – Klaipėdos piliavietės atstatymas kaip siekiamybė.

Klaipėdos piliavietės atkūrimo darbus numatyta vykdyti trimis etapais:

1. Išlikusių gynybinių pylimų restauravimas ir jų dalių atkūrimas (šiuo metu vykdomas). Esminiai šio etapo darbai: šiaurinės kurtinos atkūrimas ir pritaikymas, sujungiant išlikusius Karlo ir Fridricho bastionus; rytinės kurtinos atkūrimas; esamo II Pasaulinio karo laikų kuro sandėlio pritaikymas; pilies ir bastionų komplekso teritorijos sutvarkymas. Planuojama atkurti šiaurinės ir rytinė kurtinų dalis, suformuoti pilies kiemo aikštę ir sutvarkyti jos gerbūvį, įrengti naujas konstrukcijas, apsaugančias archeologines atodangas nuo tiesioginių kritulių ir neigiamo aplinkos poveikio.

Piliavietės atkūrimo 1 etapas – atkuriamos šiaurinė ir rytinė kurtinos, tvarkoma pilies teritorija. L. Bogušo vizualizacija

Piliavietės atkūrimo 2 etapas – atkuriami pietiniai bastionai ir kurtinos, gynybinis griovys – fosa. L. Bogušo vizualizacija

Piliavietės atkūrimo 3 etapas – pilies tūrių atkūrimas. L. Bogušo vizualizacija

Šie etapai gali būti skaidomi. Pavyzdžiui, kaip realus variantas buvo svarstomas pilies Didžiojo bokšto, kaip simbolio, atkūrimas. Ši idėja siūlyta kai kuriuose 2002 m. lapkričio mėn. įvykusio architektūrinio konkurso pilies ir bastionų komplekso teritorijos vystymo ir valdymo modeliui sukurti darbuose.

Alternatyvus / tarpinis variantas – pilies Didžiojo bokšto atkūrimas. L. Bogušo vizualizacija

Vykdant kiekvieną iš šių etapų prioritetas turi būti skiriamas ne skubotam atkūrimui, o išlikusios vertybės dalies konservavimui ir restauravimui. Visi trys piliavietės atkūrimo etapai grindžiami archeologinių tyrimų išvadomis. Tai ilgalaikis (iš principo neturintis aiškiai nustatytos pabaigos datos) procesas. Archeologiniai tyrimai buvo vykdomi prieš projekto rengimo pradžią, jo metu, pagal tyrimų rezultatus koreguojant projektinius sprendinius.

2010-2012 m. UAB „Uostamiesčio projektas“ parengė (architektai S. Stripinienė, L. Bogušas, V. Paulionienė, G. Datkūnas) Klaipėdos piliavietės atkūrimo 1 etapo techninį projektą. Projekto sprendiniai apėmė išlikusių gynybinių įtvirtinimų restauravimą, jų sunaikintų dalių atkūrimą su pritaikomomis vidinėmis (požeminėmis) erdvėmis bei autentiškų pilies šiaurinio korpuso ir pylimų atraminių mūrų apsaugą, restauravimą bei konservavimą. Projekto įgyvendinimas pradėtas 2012 m. vasarą.

Vadovaujantis pastarųjų metų archeologinių tyrimų duomenimis, tiksliai nustatytas ir visų buvusių XVIII a. bastionų bei kurtinų kontūras, koordinuotos kampų koordinatės („žvaigždės“ kontūras).

Archeologiniai tyrimai šiaurinės kurtinos vietoje. L. Bogušo nuotr.

Vykstantys procesai iš esmės keičia piliavietės teritorijos su gretimybėmis charakterį. Apleista dykra, asocialių asmenų pamėgta vieta virsta matoma, visuomenės intensyviai naudojama bei turistų lankoma viešąja vieta. Be to, keičiasi piliavietės vaidmuo istorinės miesto dalies erdvinėje struktūroje – griaunami laivų remonto įmonių pastatai (sandėliai, dirbtuvių angarai ir kt.) atveria naujus erdvinius ryšius, perspektyvas. Keičiasi istorinės miesto dalies miestovaizdis.

Pagal projekto sprendinius įrengtas esamų bastionų apšvietimas piliavietę padarė matomą ir tamsiuoju paros metu.

Piliavietės bastionų apšvietimas. A. Velykienės nuotr.

Atkūrus rytinės ir šiaurinės kurtinų dalis nuo pagrindinių piliavietės apžvalgos taškų (išorinio fosos perimetro krantinės, Pilies ir Žvejų gatvių, iš dalies – Danės krantinių) suformuojamas nepertraukiamas fortifikuotos tvirtovės siluetas.

Tvarkant išorines fosos prieigas, tikslinga formuoti buferinę zoną, skiriančią piliavietę nuo statiniais užstatytų teritorijų, tokiu būdu respektuojant neišlikusius pilies gynybinės sistemos elementus – ravelinus, pilies fosos dalis.

Analogišku principu tikslingas miestą supusio išorinio gynybinių pylimų žiedo regeneravimas, suformuojant istorinės miesto dalies apsauginę (buferinę) zoną.

Bendras piliavietės teritorijos vaizdas 2011 m. L. Bogušo nuotr.

Bendras piliavietės teritorijos vaizdas 2013 m. L. Bogušo nuotr.

Archeologinės mūro atodangos. Apsauga, tvarkymas ir eksponavimas

Vienas sudėtingiausių piliavietės atkūrimo pirmojo etapo klausimų – esamų autentiškų pilies mūro atodangų ir grindinių, bastionų ir kurtinų atraminių sienų konservavimo bei restauravimo sprendimai.

Projekto sudėtyje parengta tvarkybos darbų dalis, kurioje išspręsti paveldotvarkiniai klausimai.

Sprendžiant pilies mūro liekanų restauravimo ir konservavimo klausimus, vienas esminių klausimų buvo esamų medinių stoginių pakeitimas šiuolaikinėmis priemonėmis, atitinkančiomis šiuolaikiniam muziejui keliamus reikalavimus.

Užduotis projektuotojams – parengti projektinius sprendinius, kuriais būtų užtikrintos tinkamos atodangų eksponavimo sąlygos visais metų laikais. Be to, svarbus ir estetinis faktorius, todėl logiškas buvo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (faktinio piliavietės valdytojo ir naudotojo) interesas didinti teritorijos patrauklumą potencialiems piliavietės lankytojams, kurti modernų, inovatyvų muziejų su šiuolaikinio muziejaus sampratą atitinkančiomis ekspozicijų erdvėmis.

Esamos medinės stoginės (sumontuotos kaip laikini statiniai) atodangų apsaugos funkciją iš dalies atlieka, tačiau dėl prastos fizinės būklės, neigiamo vizualinio poveikio (iš esmės stogines galima traktuoti kaip vizualinės taršos šaltinį), o ypač dėl nepakankamos atodangų apsaugos šaltuoju ir šlapiuoju metų laikotarpiu netenkina tiek muziejininkų, tiek paveldosaugos specialistų, tiek visuomenės, kaip muziejaus ir kultūros paveldo objekto lankytojo, poreikių.

Rengiant projektą, buvo plačiai nagrinėta užsienio šalių praktika, ypatingą dėmesį teikiant konceptualiems, tačiau realizuotiems sprendiniams, visų pirma – mūro atodangų apsaugos sprendimams. Klaipėdos piliavietės atvejui pasiūlyti alternatyvūs atodangų apsaugos modeliai – nuo vertingiausių mūro fragmentų „laidojimo“ iki visą pilies šiaurinį korpusą uždengiančio apsaugos statinio – paviljono įrengimo.

Iš principo skirtinga savivaldos tarnautojų, muziejininkų (MLIM atveju – turinčių šiuolaikinę muziejaus sampratą) ir paveldosaugos specialistų (sausas įstatymo raidės laikymasis) teritorijų planavimo dokumentų, kitų teisės aktų traktavimas lemia konfliktines situacijas, didžiausią neigiamą įtaką darančias kultūros paveldui – tarpinstituciniam susirašinėjimui sugaištas laikas turėtų būti skirtas gyvybiškai reikalingų sprendimų priėmimui. Be abejo, tai sisteminė valstybės problema, pasireiškianti politinio sprendimo viršenybe profesionalo argumentų atžvilgiu.

Klaipėdos piliavietės atveju, neradus kompromiso, dalis mūro atodangų fragmentų buvo konservuota ir užkasta, apsaugant nuo neigiamo išorės poveikio, tuo pačiu užkertant kelią visuomenei visapusiškai pažinti istorinį valstybės saugomą paveldo objektą.

Įrengus suprojektuotą archeologinių atodangų apsaugos statinį, išlikę mūrai ir grindiniai bus eksponuojami, pagal poreikį – restauruojami ar konservuojami.

Analogai pasaulyje. Regeneravimo patirtis ir tendencijos

Piliavietės atkūrimo 1 etapo techninio projekto rengimo metu nagrinėta analogiškų fortifikacinių sistemų užsienyje regeneravimo patirtis. Ieškota analogiškų ar artimų situacijų, problemų sprendimo būdų.

Frankfurto prie Maino (Vokietija) gynybinių įtvirtinimų regeneravimo koncepcija (Meurer Architektur + Stadtplanung schema).

Nagrinėtas situacijas galima suskirstyti į 2 tipus:

·        Visiškai ar iš dalies išlikę fortifikaciniai įtvirtinimai ne iš esmės pakitusiame kontekste (Krokuva, Bremenas, Kopenhaga ir kt.).

·        Gynybinių įtvirtinimų rudimentai iš esmės pakitusiose urbanistinėse struktūrose (Viena, Frankfurtas prie Maino, Drezdenas, Ryga ir kt.).

Visais atvejais galimų taikyti priemonių spektras labai platus – nuo klasikinio konservavimo bei restauravimo iki kardinalių rekonstrukcijų, taikant šiuolaikines architektūrines ir urbanizuoto kraštovaizdžio formavimo priemones.

Istoriniai Vakarų Europos didmiesčiai (Viena, Frankfurtas prie Maino, Kopenhaga, Drezdenas ir kt.), turintys ar turėję bastioninių gynybinių įtvirtinimų sistemas, išlikusius jų fragmentus ar teritorijas, pagal galimybes regeneravo arba respektavo istorinių objektų teritorijas, suformuodami buferines istorinių centrų zonas, tačiau pastaruoju metu vykstantys ar neseniai įvykę tarptautiniai architektūriniai konkursai Europoje panašaus tipo objektų (Danijos nacionalinio jūrų muziejaus konkursas ir realizacija, Narvos pilies ir gretimų teritorijų sutvarkymo – regeneravimo konkursas) sutvarkymo idėjoms išrinkti rodo, kad tema vis dar aktuali tarptautiniu mastu.

Būtent todėl ir Klaipėdos atveju logiška įvertinti galimybę organizuoti platesnio masto idėjų paiešką – tiek būsimųjų piliavietės atkūrimo etapų parengimui, tiek senamiesčio fortifikacinės sistemos regeneravimo galimybėms ištirti ir patikrinti.

Danijos nac. Jūrų muziejus. Konkursas ir realizacija (Helsingor. Arch. BIG).

Miesto gynybinių įtvirtinimų sistema. Regeneravimo galimybės

Akademiniuose architektūros studentų (VGTU, VDA) darbuose nuolat nagrinėjamos Klaipėdos miesto fortifikacinės sistemos ir jos elementų regeneravimo, respektavimo galimybės. Tai dar kartą įrodo, kad ši tema yra aktuali ir įdomi ne tik praktine, bet ir moksline prasme.

Darbuose siūlomi sprendiniai akivaizdžiai iliustruoja, kad galimų taikyti urbanistinių, architektūrinių ar kraštovaizdžio formavimo priemonių spektras yra platus – nuo konservavimo ar respektavimo kraštovaizdinėmis priemonėmis iki konceptualių interpretacijų ir drąsių architektūrinių idėjų. Be to, akademiniuose darbuose argumentuotai įrodoma galimybė suderinti naują statybą, istorinių urbanistinių struktūrų apsaugą bei visuomenės poreikius.

Senamiesčio prieigų urbanistinės struktūros koncepcija (stud. K. Martinaitytė. Architektūros magistro studijų baigiamasis darbas. VGTU, 2014 m.).

Klaipėdos centrinės dalies urbanistinė koncepcija (stud. T. Vaičiulis. Architektūros magistro studijų baigiamasis darbas. VGTU, 2014 m.).

Pažymėtina, kad rengiamame Klaipėdos m. mažosios architektūros ir aplinkotvarkos specialiajame plane įvertinta galimybė regeneruoti buv. išorinį senamiesčio gynybinį žiedą. Plano rengėjas – UAB „Nemuno deltos projektai“, planavimo organizatorius – Klaipėdos savivaldybės administracija.

Pasikeitusi urbanistinė struktūra, kvartalų audinys ir susiformavusi sklypų struktūra dažnai riboja realias galimybes atkurti sunaikintas gynybinių pylimų sistemas ar jas respektuoti, tvarkant teritoriją. Klaipėdos piliavietės atveju konfliktinės yra pietinės teritorijos prieigos, užstatytos laivų statyklų statiniais.

Galimybės regeneruoti senamiesčio fortifikacinę sistemą sudėtingos dėl intensyviai pastatais užstatytų teritorijų ir susiformavusio gatvių tinklo. Nepaisant to, būtina identifikuoti ir reglamentuoti buvusią senamiesčio gynybinę sistemą, kaip priemonę istorinio miesto centro buferinei zonai suformuoti. Tuo labiau, kad šioje zonoje planuojama ar rengiamasi planuoti bei projektuoti svarbius infrastruktūros objektus.

Miesto centrinės dalies, istorinio centro prieigų plėtra – realus miesto vidinės plėtros potencialas, argumentuotai intensyvinant ar pertvarkant esamą užstatymą galintis ne tik patenkinti plėtros poreikį, bet ir sustiprinti miesto išskirtinumą bei vizualinį tapatumą.

Vakarų Europos miestų patirtis įrodo, kad strateginius tikslus pasiekti galima iš principo skirtingomis priemonėmis – nuo kraštovaizdžio elementų formavimo (Vienos, Kopenhagos atvejis) iki aukštybinių pastatų ar kitų architektūrinių akcentų statybos, respektuojant neišlikusius bastionus, miesto sienos bokštus, vartus ir panašiai (Frankfurto prie Maino atvejis).

Išvados ir apibendrinimai

1. Istoriniai Klaipėdos senamiesčio ir piliavietės fortifikaciniai įtvirtinimai – svarbūs miesto centrinės dalies urbanistinės struktūros elementai, formuojantys Klaipėdos vizualinį identitetą ir išskirtinumą kitų miestų tarpe. Šių objektų regeneravimas suteikia galimybę stiprinti vizualinį identitetą ir fortifikuotos struktūros įvaizdį, didinti uostamiesčio turistinį potencialą.

2. Klaipėdos piliavietėje vykstantys atkūrimo darbai atspindi Vakarų Europoje vyraujančias tendencijas. Šiuolaikiniai miestai, turintys gynybinių įtvirtinimų sistemas ar jų liekanų, pagal galimybes regeneruoja ar respektuoja istorines fortifikacines sistemas ir struktūras.

3. Regeneruojant senamiesčio fortifikacinių įtvirtinimų juostą ar jos fragmentus gali būti stiprinamas istorinio miesto branduolio vizualinio identiteto faktorius, fortifikuoto miesto įvaizdis.

4. Respektuojant neišlikusius gynybinės sistemos elementus gali būti formuojama ir stiprinama apsauginė buferinė zona (juosta), skirianti senamiestį nuo vėlesniais laikais suformuotų miesto kvartalų. Be to, tokiu būdu gali būti išgryninta ir reglamentuota centrinės miesto dalies teritorijų vertybinė – hierarchinė struktūra (piliavietė – senamiestis – naujamiestis – naujieji rajonai).

5. Svarbiausi istorinio miesto centro prieigose planuojami infrastruktūros objektai patenka į sunykusio fortifikacinio žiedo zoną, todėl rengiant šiuos projektus būtina įvertinti sprendinių įtaką miesto urb. struktūrai ir vizualiniam išskirtinumui.

6. Miesto valdžios atstovų deklaruojamas siekis stiprinti Klaipėdos ir Skandinavijos miestų ryšius, stiprinti Lietuvos uostamiesčio konkurencines pozicijas gali būti pasiekiamas ir per istorinių fortifikacinių objektų regeneravimą, dalyvaujant fortifikuotus miestus vienijančiose organizacijose.