P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėdoje – šnipų lizdas (1)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2020-05-24


Tarpukariu gegužės mėnesiai Klaipėdai nepagailėjo ir rezonansinių įvykių, tarp kurių buvo ir tokių, kurie vadinti negirdėto barbariškumo darbais.

Apie juos ir kitus išskirtinius to meto įvykius – eilinėje ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ dalyje.

Klaipėdos teismo ir kalėjimo kompleksas Malkų (dabar Naujoji uosto) gatvėje. Politinė policija 1933–1939 m. laikotarpiu teismui perdavė 719 Klaipėdos krašto gyventojų. Tokios priemonės buvo gana veiksmingos ir laikinai pristabdė nacistų veikimą Klaipėdos krašte. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Giruliškių pageidavimai

Iki šiol cikle teko ne kartą rašyti apie tarpukario Smiltynės gyventojų skundus dėl esą prasto susisiekimo keltais, o 1938 m. gegužę naujuoju traukinių tvarkaraščiu buvo nepatenkinti giruliškiai.

„Ypatingai nusiskundžiama tuo, kad po pietų tarp 17 val. ir 21 val. į Klaipėdą nėra jokio traukinio. Kadangi visokios paskaitos, susirinkimai, kino ir kitokį parengimai paprastai įvyksta apie 20 val., tai norint į juos patekti tenka važiuoti 17.23 val. ir Klaipėdoje be reikalo laukti 2-3 val. Be to, pageidaujama taip pat, kad vienas traukinys arba automotrisa iš Klaipėdos kursuotų po 24 val., nes dabar giruliškiai neturi galimybės nueiti į kiną, kavinę ar kitokius parengimus. Kadangi vasarą Giruliuose bus daug vasarotojų, kuriems taip pat bus reikalinga tolimesnis susisiekimas su Klaipėda, todėl ir tais sumetimais bus geležinkelių Valdyba prašoma atkreipti dėmesį į girulišklių reikalavimus ir tvarkaraščius sudarant daugiau kreipti dėmesio į gyventojų reikalus“, – rašė „Vakarai“.

Šiaulių „Aušros” muziejaus nuotr.

Atrodo, kad geležinkelių valdyba nebuvo visiškai kurčia ir jau po keleto dienų tas pats laikraštis pranešė, kad „tarp Girulių ir Klaipėdos paskirtas naujas keleivių traukinys 69 Nr“. Iš Girulių šis pajudėdavo 22.50 val. ir Klaipėdoje būdavo po aštuonių minučių. Aišku, ne vidurnakčio reisas, bet vis šis tas.

O šiomis dienomis sugalvojus iš Girulių nusigauti iki Klaipėdos traukiniu irgi reikėtų užtrukti aštuonias minutes, bet paskutinis reisas jau būtų tik 19.02 val. Priešinga kryptimi traukinys paskutinį kartą pajuda 18.25 val. Veža dabar į Girulius bei iš jų ir dviejų autobusų – Nr. 4 bei 24 – šoferiai, vasarą prie jų dar prisijungia ir sezoninis 4A. Dėl karantino į Girulius paskutinis reisas šiuo metu išjuda 20.44 val., o iki karantino veždavo keleivius beveik iki dešimtos vakaro.

O 1936-aisiais autobusai važiuodavo ir „pagal reikalą”.

Krabai pasiliko

Su transportu, tiesa, vandens, buvo susijęs ir kitas 1938 m. gegužės „Vakarų“ pranešimas. To mėnesio 19 d. laikraštis informavo, kad „šiomis dienomis Preilos žvejys Vilius Bastikis Kuršių marėse sugavo didelį krabą, vadinamą krabą krantinį“.

„Tai labai retas mūsų vandenyse gyvis. Šis krabas yra labai kenksmingas žuvims ir jų nerštams. Sugavęs žuvį krabas savo žnyplėmis įsikabina į žuvies nugarą ir graužia gyvą, kol žuvis pastimpa. Žvejai tinkluose randa dažnai tokių žuvų pragraužtomis nugaromis. Tai vis tų nenaudėlių krabų darbas.

Krabo tėvynė yra Kinija, iš kur laivais atvežė Europos vandenis, pirmiausia į Ispanijos pakrantes. Iš Ispanijos vandenių jie įsikibę į laivų šonus buvo pervežti į Vokietijos vandenis, pirmiausia į Elbės upę, kur greitai jų priviso labai daug. Ypatingai daug tų krabų priviso aplink Hamburgą, kur išnaikino daug žuvų. Be to, jie turi tą ypatybę, kad graužia cementines uosto krantines. Hamburgo uostas turėjo įimtai susirūpinti, kol šiek tiek juos apnaikino. Mūsų vandenyse tie krabai pasirodė prieš 4-5 metus. Čia juos atvežė taip pat laivais. Tačiau čia dėl šalto vandens jų veisimasis, yra lėtas ir kol kas jie didesnio pavojaus. nesudaro. Prieš 4 metus vieną tokį. krabą buvo sugavęs agr. Zabielavičius. Dabar Bastikio sugautasis yra didžiausis, koks yra buvęs mūsų vandenyse. Jis sveria apie 150 gr, yra apie 12 cm platumo, o išskėtus žnyples apie 30 cm. Turėdamas daug kojų jis vienodai gauti plaukti pirmyn, atgal ir į visus šonus“, – rašė „Vakarai“.

Laikraštis taip pat informavo, kad krabas atsidūrė Rėzos mokykloje, kur bus konservuotas ir naudojamas gamtos mokslo pamokoms.

Nors ir neaišku, ar tas rekordinis krabas iki patekimo į Viliaus Bastikio rankas buvo spėjęs susilaukti palikuonių, tačiau galima daryti dedukcinę prielaidą, jog būtent jo proproproproanūkius 2019-ųjų rugsėjį traukė Smeltalės upės žiotyse, ties Malkų įlanka, žvejojęs klaipėdietis.

Šį kinišką gauruotažnyplį krabą klaipėdietis sužvejojo Smeltalės upės žiotyse. Skaitytojo nuotr.

Šiais laikais tokie krabai jau vadinami ne krantiniais, o kiniškais gauruotažnypliais, nes jų kilmės šalis yra Kinija, o išskirtinis bruožas – gauruotos kojos.

„Klaipėdos regione, mano žiniomis, buvo pagauti trijų rūšių krabai. Dviejų rūšių atstovai yra labai maži, gal kiek didesni už dviejų eurų monetą. Jie pagaunami labai retai, per 15 metų buvo gal du ar trys kartai. O kiniškas gauruotažnyplis krabas gali būti ir delno dydžio, jie pagaunami daug dažniau“, – tada „Atvirai Klaipėdai“ paaikšino Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo ir jūrų gamtos skyriaus vyriausiasis muziejininkas – biologas Remigijus Dailidė.

Šie krabai Lietuvoje oficialiai yra įvardyti invazine rūšimi. Pasak R. Dailidės, dabar kiniški krabai Klaipėdos regiono vandenyse per metus dabar pagaunami kartą ar du. Dažniausiai jie pagaunami Malkų įlankoje, Kuršių mariose ties Kiaulės nugara ar netoli Juodkrantės.

„Kai dar buvo galima žvejoti tinklais, Juodkrantės žvejai per sezoną pagaudavo ir po keliasdešimt tų krabų. Jie yra valgomi, tačiau vadinamosios mėsos turi labai mažai. Juodkrantės žvejai juos bandė virti, tačiau neapsimokėjo, todėl pagautų krabų galiausiai net nebeimdavo į krantą. Jie išskirtiniai tuo, kad gyvena ir gėlame vandenyje, tačiau neršia tik sūriame jūros vandenyje. Viena vertus, sąlygos pas mus jiems tiko, nes, akivaizdu, kad jie dauginasi. Kita vertus, tos sąlygos nėra itin geros, nes dauginasi jie negausiai. Ir nors šie krabai pripažinti invazine rūšimi, jie nedaro žalos“, – tada pasakojo R. Dailidė.

„Negirdėto barbariškumo darbas“

Jei minėtieji kiniški krabai ir nedaro žalos šalia Klaipėdos esantiems vandenims, tai gaisrai buvo nuolatinė mūsų miesto problema, ne kartą kardinaliai pakeitusi jo veidą. Problema jie liko ir tarpukariu. Tad tikriausiai ne veltui 1924 m. gegužę „Klaipėdos žinios“ pranešė, jog „Smeltės gyventojai labai džiaugiasi”, kad šiame priemiestyje „susitvėrė nauja laisvų ugniagesių kuopa“.

„Ketvirtadienį (gegužės 22 d. – autor. past.) ugniagesių centralinėje naujiesiems ugniagesiams buvo duodamos pirmos instrukcijos. <…> Iki šiol Smeltėje galėjo laukti tiktai iš pačios Klaipėdos ugniagesių“, – rašė laikraštis.

1927-aisiais „Klaipėdos garsas“ buvo pateikęs pastarųjų metų Klaipėdos krašto gaisrų statistiką. Klaipėdos krašto statistikos biuro duomenimis, 1924 m. buvo kilęs 101 gaisras. 1925 m. – jau 174. Daugiausiai gaisrų kildavo vasaros mėnesiais, dažniausiai tarp 22 val. ir 6 val. ryto. Didžiausioji gaisrų dalis kildavo dėl nežinomų priežasčių, antroje vietoje buvo padegimai ir neatsargus elgesys. 1924 m. gaisrų metu buvo sužeisti 5 žmonės, 1925 m. – 3.

„Trobesių nuostolių 1924 m. buvo 875 914 litų, inventoriaus nuostolių 597 894 litų, iš viso 1 473 808 litų. Tame skaičiuje draudimu padengta trobesių nuostolių 746 633 litų, inventoriaus nuostolių 353 339 litų, viso 1 099 972 litų. Tokiu būdu turėjo gaisro ištiktieji savininkai nepadengtų nuostolių 373 836 litų. 1925 m. trobesių nuostolių buvo 1 119 654 litų, inventoriaus nuostolių 926 710 litų, viso 2 049 364 litų. Už trobesių nuostolius draudimo draugijos atlyginimo išmokėjo 909 497 litų, už inventoriaus nuostolius 490 520 litų, viso 1 400 017 litų“, – su statistika supažindino laikraštis.

Kartais gaisrai pridaro didesnių moralinių nei materalinių nuostolių. Tokiam galima priskirti ir 1936 m. naktį iš gegužės 20 į 21-ąją kilusį gaisrą tuometinio Respublikos Pedagoginio instituto bibliotekoje (dabar – Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas), kurį „Vakarai“ pavadino „negirdėto barbariškumo darbu“.

1934 m. įkurtas Klaipėdos krašto pedagoginis institutas, nuo 1935 metų tapęs Respublikos pedagoginiu institutu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Šeštinių naktį priešvalstybiniai piktadariai sudegino Respublikos Pedagoginio Instituto biblioteką. Liepsnose žuvo apie 2000 vertingų mokslo veikalų. Nuostolių padaryta apie 15 000 litų. Pasipiktinimo banga Klaipėdos visuomenėje. Studentų protestai“, – taip publikaciją apie šį įvykį pradėjo laikraštis.

Pirmiausia „Vakarai“ citavo informacinės agentūros ELTA pranešimą, kuris skelbė, jog „nežinomi piktadariai sudegino Respublikos Pedagoginio Instituto biblioteką“.

„Visos knygos, ir bibliotekos inventorius sudegė. <…> Krašto policija, atvykusi į gaisro vietą konstatavo, kad piktadariai įėjo į bibliotekos skaityklą per balkoną. Kadangi durys iš skaityklos į knygų sandėli buvo užkimštos, piktadariai išlaužė duris ir, matyt, papylę kokio nors degamo skystimo, padegė. Biblioteka buvo dar neseniai įkurta, bet jau turėjo daug vertingų knygų lietuvių, prancūzų, anglų, vokiečių ir kt. kalbomis. Jei gaisras būtų laiku nepastebėtas, būtų sudegusi visa instituto patalpa. Gaisras pastebėtas 4 val. rytą. Smarkiai nukentėjo ir virš bibliotekos gyvenančio instituto lektoriaus Mertinaičio butas“, – skelbė agentūra ir ją citavęs laikraštis.

Patys „Vakarai“ nuo savęs pridėjo, jog „visos gaisro aplinkybės rodo, kad jis padarytas priešvalstybinio elemento vandališkos rankos“.

„Bibliotekos patalpos atrodo kaip po kokio karo, vertingų knygų krūvos pavirto anglimi ir pelenais. Supleškėjo ir bibliotekos lentynos. <…> Vakar visą dieną barbariško darbo vaisių pasižiūrėti ir bibliotekos apraudoti rinkosi studentai, lektoriai ir kiti miesto gyventojai. Gaisras galėjo išsiplėsti į visus rūmus. Tik Šeštinių rytui auštant virš bibliotekos gyvenęs Vytauto Didž. gimnazijos mokytojas Mertinaitis svaigulio ir dūmų kankinamas pabudo iš miego. Jo butas nebuvo panašus į butą. Vaikai jau alpo, tikriausia manė miegąs liepsnojančiuose rūmuos. Tačiau tuoj susigriebė, atplėšė langus, o per duris balkonan išnešė vaikus ir žmoną. Pašaukė gaisrininkus. Čia ir buvo pastebėta gaisro pradinė vieta. Į biblioteką galima įeiti iš skaityklos, o į skaityklą pro balkoną. Skaityklos durų užraktai paprasti ir jas galima lengvai atidaryti paprasta sulenkta viela. Tokiu nesudėtingu prietaisu bus matomai pasinaudoję ir bibliotekos padegėjai. Tačiau bibliotekos durys buvo užrakintos sklandžiai, užraktas geras ir norint be rakto įeiti, buvo galima tik kirvio pagalba. Bibliotekos duryse, apačioje išpjauta didelė skylė, Per jąja pralindo piktadariai ir atliko savo negirdėto niekšingumo darbą. Manoma, kad jie įlindo taip 12 ir 1 val. nakties. Knygos dega labai sunkiai, todėl ir jų ugnis ilgai ruseno. Dūmai veržėsi per visus plyšius. Ypatingai buvo pavojaus, kad liepsnos kibirkštys prasiverš pro lubas ir pasieks mokytojo Mertinaičio valgomąjį kambarį, kuriame buvo daiktų gaisrui daug palankesnių. Tada tai jau būtų supleškėję visi rūmai. Negalima. įsivaizduoti, kaip atrodė Mertinaičio butas, visi daiktai, baldai, indai. Rūbai ir indai taip aprūkę, kad stebėtis reikia pro kur tiek dūmų prasiveržė į antrą aukštą. Grindų dažai visai ištirpę ir įsisukę dūmai padarė, mokytojui daug nuostolių“, – rašė laikraštis.

Pasak jo, beveik kartu su ugniagesiais atvyko ir krašto kriminalinė policija ir esą neabejojama, kad biblioteką padegė žmonės, gerai žinoję jos patalpas.

„Jie greičiausiai įsiveržė į Seminarijos rūmus per vieną iš balkonų. Bibliotekos duryse skylę išmušė matomai kaltu, o gal tam tikru pjūklu. Policija išpjautą lentą pasiėmė. Padegimas padarytas neabejotinai politiniais sumetimais esančio Klaipėdoje priešvalstybinio gaivalo. Ir reikią pastebėti, kad tasai darbas, tai pirmasis tokio masto“, – rašė „Vakarai“.

Vėliau sudaryta komisija konstatavo, kad gaisro nuostoliai siekė 15 085,95 Lt.

Birželį buvo sudarytas komitetas bibliotekai atstatyti, kurio globėjais tapo tuometinis švietimo ministras Juozas Tonkūnas ir gubernatorius Vladas Kurauskas. Jam pirmininkavo instituto direktorius Vytautas Soblys.

Saugumas dirbo labai profesionaliai

„Priešvalstybinis gaivalas“ tais metais Klaipėdoje tikrai turėjo reikalų. Praėjus keletui dienų po gaisro „Vakarai“ paskelbė, kad „išardytas šnipų lizdas Klaipėdoje“.

Anot laikraščio, „Valstybės saugumo policijos organai susekė ir atskleidė plačiai išsišakojusį ir gerai organizuotą šnipų tinklą Klaipėdos krašte“.

„Šnipinėjimo darban buvo įtraukti įvairių įstaigų aukštesni valdininkai: šnipų buvo sekamas valstybinis paštas jie stengėsi įsibrauti į visuomenines lietuviškas organizacijas, jie organizavo Klaipėdos ir Kauno radiofonų transliacijos trukdymą. Keli pabėgę užsienin, daug suimtų“, – rašė „Vakarai“.

Anot jo, „šnipinėjimo afera“ palietė ne tik pašto įstaigą, bet ir didesnes centro įstaigas, krašto autonominę policiją, o pašto įstaigose buvo sutelktas „didžiausias šnipinėjimo agentų lizdas“.

„Pavyzdžiui, pašto įstaigose buvo agentų tikrinami valdžios įstaigų slapti raštai ir jie paskum perduodami vienos užsienio valstybės įstaigoms. Ir Saugumo policijos du tokie slapti raštai buvo paimti Klaipėdoj pašte. Buvo tikrinamos lietuvių spaudai siunčiamos korespondencijos jų autoriams susekti ir keli užsienio korespondentų originalūs rašiniai pašte paimti ir perduoti šnipinėjimo centrui Klaipėdoje“, – informavo laikraštis.

Anot jo, šnipinėjimo centras buvo Klaipėdos magistrate.

Magistratas. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) atvirukas.

„Jam vadovavo aukštas magistrato valdininkas Stoelger, nujautęs, kad šnipinėjimo aferą gali būti atidengta, šių metų pradžioje pabėgęs į užsienį. Stoelgeris turėjo savo didesnius agentus po visą kraštą ir stambesnes įstaigas, be to, magistrate jis turėjo porą padėjėjų. Laikė išnuomavęs atskirą kambarį, kuriame dirbo su magistrato tarnautoja Grapp’aite. Jai magistratas mokėjo algą, tačiau ji tiek tarnybos metu, tiek laisvu laiku atliko šnipinėjimo techniškąjį darbą: stenografiškai priiminėjo duodamus agentų pranešimus, juos perrašinėdavo mašinėle ir paruošdavo išsiųsti į užsienį. Kai saugumo organams krito į akį paslaptingas Stoelgerio ir Grapp’aitės konspiratyvus darbas, Stoelgeris ir Grapp’aitė įtikinėję esą juodu susitikdavę intymiškiems santykiams. Kambarys šiam reikalui buvo išnuomotas pas vieną magistrato valdininką“, – rašė „Vakarai“.

Anot straipsnio, buvo užverbuoti pašto valdininkai Špikeraitis ir Boehnke, kurie irgi pabėgo į užsienį. Pastarasis esą dar buvo radijo specialistas ir teikė vienai užsienio radijo stočiai instrukcijas, kaip ji turėtų trukdyti Kauno radijo stoties transliacijas.

„Gana būdingos priemonės buvo pavartotos naujiems agentams lietuvių organizacijose verbuoti. Pavyzdž., vienam Reisgio direktorijos priimtam magistrato valdininkui, turėjusiam lietuvių organizacijose pažinčių, buvo pasiūlyta ieškoti naujų sandarbininkų, priešingu atveju jis neteksiąs tarnybos. Vaidininkas sutiko ir jau buvo bepradedąs ieškot naujų bendradarbiu. Ryžosi šiam darbui įtraukit ir vieną saugumo policijos valdininką. Pasikėsinmas laiku susektas“, – rašė „Vakarai“.

Laikraštis dėstė, kad tarp agentų buvo ir aukštesni muitinės valdininkai, krašto policijoje taip pat susekti keli agentai, tarp kurių buvęs kriminalinės policijos asistentas Surau, pajutęs pavojų pabėgo į užsienį.

„Agentams atlyginimą išmokėjo Stoelgeris ir jo padėjėjas Heydeckis, taip pat aukštas magistrato valdininkas. Jiems pinigų atnešdavo vieno konsulato tarnautojas į magistratą. Šis tarnautojas išmokėdavo dar ir kitiems didiesiems agentams. Konsulato tarnautojas taip pat pabėgęs į užsienį. Stoelgeris ir Heydeckis gaudavo iš jo mėnesiui apie 15 000 litų. Šiedu tuos pinigus išdalindavo mažesniesiems agentams, jų dalį gaudavo iš centro valdžios įstaigų atleisti savo nelojaliais valstybei darbais pasižymėję valdininkai ir tarnautojai“, – informavo laikraštis, anot kurio, šnipinėjimo afera „jau seniai aiškinama, tačiau, apčiuopiamų davinių pasiekta tik pereitų metų pabaigoje“.

Buvo vykdyti suėmimai Klaipėdoje, Šilutėje „ir kituose didesniuose punktuose krašte“. Iš viso ištardyta 123 įtariamų asmenų.

„Didžiausia įtariamųjų dalis prisipažino kaltais, o tie, kurie mėgina gintis, pamatę jog jų nusikaltimas įrodyta, pagaliau prisipažino. Stambiausieji nusikaltėliai laikomi kalėjime. Jų yra iš viso 17 asmenų: teikę iš paštų korespondenciją, tikrine laiškus, verbavę šnipinėjimui naujus agentus, darę išmokėjimus mažesniems agentams. Verta pažymėti, kad nusikalstamąjį darbą jų dauguma padarė eidami savo tarnybos pareigas.Kvota daroma toliau ir dar turės būti ištardyta visa eilė asmenų įtariamųjų ir liudytojų“, – rašė „Vakarai“.

Šią „pašto šnipų“ bylą yra aprašiusi istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė savo darbe „Valstybės saugumo policijos pastangos įsiskverbti į Klaipėdos krašto nacistines organizacijas 1930–1939 metais“.

Pasak jos, Valstybės saugumo policija (VSP) nuolat sekė Vokietijos žvalgybos centrą Klaipėdoje – Vokietijos konsulatą. 1935 m. Klaipėdos krašto valstybinėse įstaigose buvo pastebėta, kad Juknaičių pašte (Šilutės apskrityje) kartais dingsta krašto valdžios įstaigų ir privati korespondencija, o jos turinys su tendencingais komentarais skelbiamas per Karaliaučiaus radiofono laidą „Heimatdienst“. Šilutės rajono VSP skyriui ėmus stropiai sekti pašto tarnautojus, pirmasis buvo sučiuptas korespondencijos prižiūrėtojas R. Gerulis, kišantis į kišenę atplėštą laišką.

Anot istorikės, 1935 m. rudenį VSP susekė platų Vokietijos šnipų tinklą, kuriam vadovavo Klaipėdos miesto valdybos tarnautojai, aktyvūs Vokiečių nacionalsocialistinė darbininkų partijos (VNSDP) nariai Hugas Štiolgeris, Heidekas (Heydeck, vardas autorei nežinomas) bei Klaipėdos rajono telefono ir telegrafo tinklo viršininkas Jonas Špikeraitis.

„Ši byla taip pat atskleidė Vokietijos konsulato vadovavimą Vokietijos agentūrai Klaipėdos krašto pašto įstaigose. Konsulato kurjeris Heincas Noimanas prisipažino, kad iš konsulo R. Zaukeno (R. Saucken) gaudavo vokus su pinigais, kuriuos turėjo nunešti Heidekui. Buvo įrodyta, kad Vokietija papirkinėjo svetimos valstybės tarnautojus. Suimtasis Heidekas nurodė, jog siunčiamus laiškus H. Štiolgeris siųsdavo per laiškininką Gudonių, kuris pasirūpindavo, kad laiškai būtų įdedami į cenzūros jau patikrintus pašto maišus, siunčiamus į Karaliaučių“, – rašė I. Jakubavičienė.

Anot jos, šioje byloje taip pat paaiškėjo, kad Vokietijos agentūrai dirbo VSP praktikantas Torė (vardas istorikei nežinomas) bei ilgametis VSP agentas H. Štiolgeris. VSP turėjo pripažinti, kad jos bendradarbiai tarnavo Vokietijai ir trukdė išaiškinti šią bylą.

„Lietuvos saugumo organai veikė ryžtingai ir tai pajutę Vokietijos agentai kreipėsi į konsulatą prašydami prieglobsčio bei pagalbos grįžti į Vokietiją. Konsulatas padėjo nuo teismo pasislėpti buvusiam VSP praktikantui Torei, kitiems įtariamiesiems: H. Noimanui, R. Geruliui, J. Špikeraičiui ir H. Štiolgeriui. Išaiškėjo, kad Vokietijos konsulatas buvo infiltravęs savo agentų į Lietuvos institucijas. Nustatyta, kad šio šnipų tinklo agentams konsulatas išmokėdavo Vokietijos fondų skirtas pašalpas po 120–180 Lt per mėnesį. Dėl atskleisto Vokietijos konsulato dalyvavimo šnipų tinklo byloje, Vokietija atsiuntė pageidavimą šią bylą kuo mažiau viešinti spaudoje, nes tai „pakenktų dvišaliams santykiams“. Klaipėdos krašto šnipų byla baigta 1937 m. gegužės 14 dieną. Dėl sustiprintų Vokietijos ekonominių sankcijų ir diplomatinio spaudimo, teismo nuosprendis nuteistiesiems buvo gana švelnus: nuo 6 mėn. iki 2 m. sunkiųjų darbų kalėjimo. Nubausta 13 kaltinamųjų. Nepaisant nepalankių aplinkybių ir Lietuvos nepajėgumo tinkamai nubausti Vokietijos šnipus, pats bylos faktas rodo gerai atliktą VSP darbą ir Vokietijos agentų neutralizavimą“, – rašo istorikė.

Ji pateikė ir daugiau kitų sėkmingos VSP veiklos Klaipėdos krašte pavyzdžių. Anot I. Jakubavičienės, pirmuosius Klaipėdos krašte veikusius VNSDP narius, kurie suteikė žinių apie pirmąsias slaptas nacistų kuopeles krašte, VSP užverbavo dar 1930 m.

1932 m. lapkritį saugumo pareigūnai areštavo Vernerį Sabrovskį, kuris Tilžėje buvo gavęs nurodymą steigti smogiamuosius būrius Klaipėdoje. Jo įkurtas smogikų būrys buvo likviduotas. Ištardyti 34 V. Sabrovskio būrio nariai atskleidė, jog jis į smogikų būrius buvo įtraukęs apie 200 vyrų. Atlikęs bausmę V. Sabrovskis pabėgo į Vokietiją ir dirbo Rytprūsių VNSDP apskrities (Gauleitung) štabe.

Lietuvos saugumo tarnyboms buvo žinoma, kad 1933 m. balandį nacistinio jaunimo grupelės kūrėsi beveik kiekviename didesniame kaime. Visas šias grupes prižiūrėjo ir nacistiniam judėjimui Klaipėdos krašte vadovavo Tilžėje reziduojantis VNSDP emisaras Hansas Mozeris. Jose veikė Lietuvos saugumo agentai, kurie leido ne tik iš labai arti stebėti nacistinių organizacijų veiklą, bet ir sužinoti visus tiesioginius VNSDP emisaro nurodymus Klaipėdos kraštui.

„Tai buvo didžiulis laimėjimas ir, be jokios abejonės, ypač profesionaliai atliktas konspiracinis darbas“, – konstatuoja istorikė.

Anot jos, akcentuotinas yra ir VSP vaidmuo didžiausio nacistų teismo – Ernesto Noimano ir Teodoro Zaso bylos metu. VSP per kratas surinko įvairios kaltinamosios medžiagos, kuri proceso metu buvo sukrauta salėje: 300 įvairaus dydžio dėžių su ginklais, smogikų uniformomis, vėliavomis, ženklais, partijos direktyvomis, susirašinėjimo medžiaga, nacistine literatūra ir kt. Remiantis surinktais įkalčiais buvo įrodyta, kad nacionalsocializmo ideologijos sklaidai ir ginkluoto sukilimo parengimui vadovavo Vokietija.

„Politinės policijos perduotų teismui ir administracijai asmenų Lietuvoje kasmet daugėjo. Lietuvos spauda informuodavo apie policininkų suimtus ir nubaustus pažeidėjus. 1933–1939 m. laikotarpiu teismui perduota 719, o administracijai – 2097 vokiečių, daugiausia Klaipėdos krašto gyventojų. Minėtos priemonės buvo gana veiksmingos ir laikinai pristabdė nacistų veikimą Klaipėdos krašte“, – rašė istorikė.

Nacių teismo procesas. Bernhard Waldmann (flickr.com) nuotr.

Visgi, anot jos, VSP padėtį Klaipėdos krašte apsunkino Vokietijos pastangos ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis priversti Lietuvos vyriausybę amnestuoti visus Klaipėdos krašto politinius kalinius. VSP profesionalaus darbo dėka demaskuota dešimtys Vokietijos agentų, kuriems už antivalstybinę veiklą teismai skirdavo griežtas bausmes, tačiau 1934–1935 m. įkalinti nacistai 1938 m. buvo beveik visi amnestuoti.

Galiausiai Ministrų Tarybos nutarimu vidaus reikalų ministras Silvestras Leonas 1939 m. sausio 1 d. atšaukė iš Klaipėdos VSP.

„Tai buvo didžiulis nacistų laimėjimas ir didelės Lietuvos suvereniteto gynimo priemonės netektis, nes be šios institucijos nacistai galėjo drąsiai veikti nebijodami teisinės atsakomybės. Kruopščiai rinkta medžiaga apie VNSDP narių antivalstybinę veiklą Klaipėdos krašte nepasiekė teismų, nes kraštas buvo perduotas Vokietijai. Nepaisant oficialaus pasitraukimo iš Klaipėdos krašto 1939 m. sausio 1 d., VSP iki pat kovo 23 d. išsaugojo savo agentūrą Klaipėdos krašte ir rinko informaciją apie nacistinių organizacijų ir jų vadų veiklą. Ypač buvo sekamas E. Noimanas“, – rašė I. Jakubavičienė.

Anot jos, kaip sunku Vokietijos slaptosioms tarnyboms buvo kovoti su VSP, 1942 m. pripažino Vokietijos Užsienio reikalų ministerija: „Kadangi Lietuva išnaudojo kiekvieną galimybę užkirsti kelią Vokietijos teikiamai pagalbai krašto vokiečiams, visi politiniai, kultūriniai ir ekonominiai Klaipėdos krašto vokiečių bei Reicho institucijų santykiai turėjo būti slepiami nuo Lietuvos ne tik Klaipėdos krašto, bet ir viso Reicho interesuose“.

Pasak istorikės, nors VSP Klaipėdos krašte patyrė ir nesėkmių – nepastebėjo dvigubų agentų savo tarpe, Vokietijos gestapas taip pat demaskavo nemaža jos agentų, nebuvo laiku pastebėta teroristų Valaičių grupė, jos profesionalumą įrodo ypač vertingų VNSDP agentų užverbavimas, įsiskverbimas į VNSDP emisaro Klaipėdos kraštui H. Moserio agentūrą bei į nacistinių organizacijų CSA ir SOVOG struktūras, demaskuotas profesionalių Vokietijos šnipų tinklas Klaipėdos krašto pašte, užverbuota dešimtys agentų Vokietijoje.

„VSP ne tik iš labai arti stebėjo nacistinių organizacijų veiklą Klaipėdos krašte, bet ir sukaupė vertingos informacijos apie VNSDP politinius planus, susijusius su Klaipėdos kraštu“, – konstatuoja I. Jakubavičienė.


    2020-05-24

    Vienas komentaras apie “Klaipėdoje – šnipų lizdas”

    1. AvatarVytautas (IP: 78.56.226.106)

      Reikia leidinio dėl šio atskleisti nusikaltimo prieš Klaipėdos krašto lietuviškumą. Tik žinojimas palengvina susikalbėjimą kas ir už kiek pardavė kraštą. 1944-1960 metais klaipėdiškiai “atvėso” – gavo žalius pažymėjimus-pasus, prastas maisto kortelės, gyveno kareivinėse ir kitose nepritaikytose patalpose… Dar daug reikia rašyti ir liudyti etninės Vokietijos “veiklą” Klaipėdos krašte. Klaipėdiškiai ne visuomet rado atjautą Kaune, o Berlynas juos pirko už pinigus.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt