Vienoje geroje prancūzų komedijoje apie policininkus yra toks epizodas: susiginčija du partneriai, vienas iš kurių teigia, jog bet kokį žmogų norint galima pasodinti, mat kiekvienas pilietis esą turi ką slėpti nuo teisėsaugos; antrasis, gerasis policininkas, jam prieštarauja, teigdamas, jog sąžiningų žmonių yra kur kas daugiau nei linkusių nusikalsti. Norėdami savo teiginius įrodyti praktikoje, vėlų vakarą partneriai sulaiko pirmą pasitaikusį pilietį, kuris net neklausiamas bemat prisipažįsta apie neva savo viršininko nurodymu vykdytas finansines machinacijas, mat paaiškėja, jog jis yra eilinis buhalteris…

Panašiu principu – svarbu rasti žmogų, o BK straipsnį jam bemat pritaikysime, Lietuvoje pastaruoju metu, regis, veikia iš viešosios erdvės dėl savo keistokų veiksmų niekaip nedingstanti Specialiųjų tyrimų tarnyba (SST).

Ką tik paskelbtas pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis minėtos tarnybos tradiciškai garsiai pradėtoje Gražvydo Vainausko ir Rolando Pakso prekybos poveikiu byloje yra tik žiedeliai paskui STT besivelkančių skandalų ir skandaliukų šleife, kuriame rastume ir po STT apklausų nusižudžiusios Mosėdžio buhalterės tragediją, už kurią niekam nė plaukas nuo galvos nenukrito, ir į keistus teisinius viražus įtrauktus žymius šalies advokatus, tarp kurių minimas ir buvęs Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras Giedrius Danėlius, ir po teismus trečius metus tampomą vienos iš uostamiesčio prestižiškiausių gimnazijų direktorę, kuri, kaip šnibžda moteriška intuicija, netrukus turėtų būti išteisinta.

Autorė spėja, jog STT byloje po teismus trečius metus tampma Klaipėdos licėjaus dikektorė Regina Kontautienė, kurią gina Giedrius Danėlius, turėtų būti ištieisinta. Virginijos Spurytės nuotr.

Bet neužbėkime įvykiams už akių, juoba kad šis rašinys – ne tiek apie galimus STT tyrėjų profesionalumo trūkumus ar net kai kada ties nusikalstamumo riba balansuojančius agentų žvalgybos bei tardymo metodus, kiek apie mūsų valstybės politikų į dešinę ir į kairę neracionaliai švaistomas biudžeto lėšas, skirtas išsipūtusiam šalies teisėsaugos aparatui išlaikyti.

Pradžioje tik įvardinsime pagrindines šio represinio aparato sudedamąsias dalis: tai policija, prokuratūra, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), minėtoji STT, Karo policija, Lietuvos Respublikos muitinė, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Valstybės saugumo departamentas, visų lygių teismai, Kalėjimų departamentas su įkalinimo įstaigomis ir Probacijos tarnyba.

Ko gero, biudžetinių teisėsaugos institucijų sąrašas būtų kaip ir visas, nors neatmestina, kad tarp jų gausos viena kita galėjo ir „pasimesti“.

Tačiau jei atidžiau panaršytume šių institucijų internetinėse svetainėse, sužinotume kur kas įdomesnių dalykų. Tai, kad kiekvienoje iš jų dirba daugybė nieko bendra su teisėsauga neturinčių raštvedžių, kompiuterininkų, buhalterių, personalo, komunikacijos specialistų, ūkvedžių, vairuotojų, valytojų ir kitokio plauko darbuotojų, yra tik nereikšminga smulkmena.

Gerokai įdomesnis faktas yra tai, jog nemaža dalis išvardintų institucijų iki šiol vis dar tebedubliuoja viena kitos funkcijas, kas įrodo, jog Lietuva yra labai turtinga valstybė, galinti sau leisti tokią neįtikėtiną prabangą.

Štai tik keletas tos prabangos pavyzdžių: analogiškas su kontrabanda ir akcizinėmis prekėmis susijusias nusikalstamas veikas mūsų šalyje narplioja ir Muitinės kriminalinė tarnyba, ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir gausūs su organizuotu nusikalstamumu kovojančių pareigūnų padaliniai – visuose apskričių policijos komisariatuose veikiantys Organizuoto nusikalstamumo tyrimų biurai, policijos departamente – šio pavadinimo valdybos, prokuratūrose – Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriai (ONKTS); beje, dalis išvardintų tarnybų narplioja ir su narkotikas susijusias nusikalstamas veikas; su keliomis dešimtimis šalyje galbūt veikiančių finansinių nusikaltėlių bando susitvarkyti ir FNTT, ir policijos komisariatų Ekonominių nusikaltimų tyrimų valdybos, kurių pareigūnai kartu su prokurorais bei mokesčių inspektoriais niekaip iki šiol nepajėgia suskaičiuoti ir įrodyti nelegalių kelių šalies karaliukų turtų; su mūsų valstybėje plačiai išbujojusia korupcija įnirtingai kovoja ir minėta STT, ir minėtieji penkiose apygardų prokuratūrose esantys ONKTS bei Generalinėje prokuratūroje veikiantis to paties pavadinimo departamentas.

Visi jie bei dar daugybė kitų neįvardintų departamentų, biurų, padalinių ir skyrių pareigūnų darbuojasi suplukę nuo ryto iki vakaro ir visiems jiems, o ypač jų vadams, dar geresnių darbo rezultatų pasiekti trukdo tik vienas vienintelis dalykas – lėšų, mūsų visų biudžeto pinigėlių trūkumas.

Todėl štai jau daugiau nei 30 metų šių institucijų vadovai kiekvienas į savo pusę įnirtingai tampo teisėsaugai skirto šalies biudžeto „kaldrą“, kasmet politikams aistringai įrodinėdami, kad tik jų vadovaujama tarnyba yra pajėgi ištirti vienas ir tas pačias nusikalstamas veikas bei susodinti į kalėjimus tik jiems „priklausančius” nusikaltėlius, nors pagal oficialią statistiką nusikaltimų šalyje, kaip ir gyventojų, kasmet mažėja.

Laikas nuo laiko kylančios kalbos, jog kai kurias tarnybas būtų tikslinga jungti (pvz., FNTT su Mokesčių inspekcija) arba net naikinti (pvz., STT, jos profesionalesniais tyrėjais papildžius minėtus prokuratūrų ONKT skyrius), bemat nutyla, vos tik kokį politiką pričiumpa vienos iš minėtų institucijų pareigūnai, taip neva įrodydami savo išskirtinumą ir būtinumą, net jei po to garsiai pradėtos bylos viena po kitos bliūkšta kaip oro balionai.

Juk, perfrazuojant minėtą prancūzų komediją, svarbu surasti žmogų, o straipsnį jam pritaikyti – juokų darbas. Ypač kai jį dirba stropieji agentai iš STT, FNTT ir t.t…