„Kapinių paminklai – tarsi knyga po atviru dangumi, kurioje galima išskaityti likimus, vardus žmonių, tų, kurie yra gyvenę čia, vardai ir pavardės tetų, dėdžių, senelių ir tų žmonių, iš kurių yra kilusios mūsų šaknys „, – mažose, jaukiose Dieglių kaimo kapinaitėse, esančiose Šilutės rajone, šeštadienį kalbėjo Vanagų parapijos liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis į prasmingą atminties ceremoniją susirinkusiems žmonėms.
Palmiros Mart nuotr.
Pasak kunigo, nors paminklinio krikšto pašventinimas skirtas vienos žinomos šio krašto Stubrų šeimos atminimui, jis svarbus ir kitiems čia gyvenusiems lietuvininkams, kurių kapai išblaškyti po visą pasaulį.
Juk ir Adomas Stubra, ir jo sūnus Vilius, kurių atminimui ir skirtas krikštas, ilsisi toli nuo gimtųjų vietų. Beje, tradicinis šių vietų kapo paminklas sukurtas pagal kitos žymios lietuvininkų giminės – architekto Martyno Purvino ir jo žmonos Marijos projektą.
Stubrų giminę jautriai prisiminė jų užauginta moteris. Palmiros Mart nuotr.
Adomas Stubra, darbštus Mažosios Lietuvos ūkininkas, savo rankomis pasistatė malūną, o vėliau – ir plytinę, mat atėjęs užkuriom rado gana dideles žmonos ūkio skolas, o aptikęs gero molio, bemat sumąstė, kaip būtų galima tas skolas padengti. Žmogus buvęs ne tik darbštus ir sumanus ūkyje, bet ir aktyvus visuomenininkas – dalyvavo 1923 metų Klaipėdos krašto sukilime, buvo šaulys, „Eglės” draugijos narys. Vėliau jo iniciatyva ir su materialia pagalba ant Skomantų piliakalnio buvo pastatytas paminklas, skirtas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui bei Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimo 5-mečiui paminėti, išlikęs iki mūsų dienų.
Deja, 1951 metais Adomas buvos ištremtas į Sibirą, iš kurio taip ir nebegrįžo.
Palmiros Mart nuotr.
Į gimtinę nebegrįžo ir jo sūnus Vilius, žuvęs Antrajame pasauliniame kare ir 1944 metais palaidotas Slovakijoje. Šios kapinaitės priglaudė tik dvi pirmagimes Adomo dukras, dėl neaiškios infekcijos anksti palikusias žemiškąjį gyvenimą.
Šeimos istoriją susirinkusiems jautriai papasakojo šio atminties renginio sumanytoja ir iniciatorė, visuomenininkė Jūratė Stubraitė, neslepianti giminystės ryšių su Ieva Simonaityte, nesantuokine vieno iš Stubros giminės vyrų dukra, kurią visada svetingai savo namuose priimdavęs jos dėdė Adomas.
Žinoma, jog I. Simonaitytė ne kartą lankėsi ir šiose kapinaitėse vykdavusiose tarp liuteronų populiariose kapinių šventėse, panašiose į šeštadieninę, kai susirinkę giminės ir artimieji mirusiųjų atminimui kartu meldžiasi ir gieda giesmes.
Nė vieno lietuvininkų renginio stengiasi nepraleisti ir Jurgis Aušra. Palmiros Mart nuotr.
Po šventės dalyvių apsilankymo ant Skomantų piliakalnio, lietuvininkų sodintų ąžuolų giraitėje bei įdomaus kunigo pasakojimo Vanagų bažnyčioje visus nustebino žymaus Klaipėdos krašto metraštininko Albino Stubros (Klaipėdžio) dukros Rasos iš mokyklinių sąsiuvinių paskaitytos jos tėvo ranka neįtikėtinai sklandžia kalba rašytos ištraukas iš dienoraščio. Ypač pribloškė pirmieji įrašai, daryti, kai Albinui buvo… vos 10 metų, kuriuose jis gyvai aprašė savo, vaiko, įspūdžius, kaip 1939-ųjų kovą Hitleris įžengė į Klaipėdą, danguje spėjęs suskaičiuoti net vokiškus lėktuvus!
Ir tada klausydamasis, regis, tokių tolimos, bet staiga neįtikėtinai priartėjusios gyvos istorijos aidų, suvoki, kokia prasminga yra tokia Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva” narių puoselėjama atminties tradicija, nenutrūkstančia tėkme tęsianti šio krašto žmonių gyvenimų istorijas, į vieną pynę sujungiančia kelių kartų patirtis.
Vanagų bažnyčioje pagal liuteronų tradiciją saugomos išlikusios atminimų lentos su per pirmąjį pasaulinį karą žuvusiųjų šio krašto vyrų pavardėmis. Šiuo metu Vanagų parapija vienija vos per 100 liuteronų – evangelikų tikėjimą išpažįstančių žmonių, tad pamaldos čia vyksta tik du kartus per mėnesį. Kitus du sekmadienius bažnyčioje meldžiasi katalikai. Palmiros Mart nuotr.
Jaunosios kartos atstovas, jau kino kalba pasakojantis savąją – „Nova Lituania” – istoriją Karolis Kaupinis kartu su kitais jaunais žmonėmis tarp garbaus amžiaus lietuvininkų irgi dalyvavo minėtose iškilmėse, per žmonos liniją įtrauktas į žymiosios šišioniškių giminės ratą, kurį jau sava istorija pratęs jų sūnus – mažiausias, dar nevaikštantis šeštadienio pasibuvimo dalyvis, kantriai ant tėvų rankų ištvėręs visą ilgą dieną…
Mes nesame iš niekus. Gražu, kai šaknys yra prisimenami ir gerbiami.