P0

Nuomonės

„Nova Lituania” magija ir neatsakyti klausimai (2)

Palmira Martinkienė

Palmira Mart
2020-06-27


Plačiai išreklamuotas, jau tarptautinę sėkmę pelnęs debiutinis Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania” sukelia dvejopus jausmus.

Viena vertus, jį žiūrėti yra be galo įdomu, dėmesį jis prikausto nuo pat pirmų akimirkų, kita vertus – kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau klausimų kyla.

Veiksmas vyksta konkrečiu, apibrėžtu laikotarpiu (1938-1939 m), jame vaizduojama konkreti šalis (Lietuva), jame kalbama apie konkrečius istorinius įvykius – Čekijos anšliusą, lietuvių – lenkų santykius, vokiečių užgrobtą Klaipėdos kraštą, Vilniaus grąžinimą etc., jame veikia konkretūs istoriniai veikėjai, tačiau… jie nėra vadinami tikraisiais vardais!

Autorei įsimintas ir daug minčių sukėlęs pasirodė pajūrio smėlyje įstrigusio automobilio epizodas.

Ir Antanas Smetona, ir Juozas Tūbelis, pagaliau ir pagrindiniu veikėju visur pristatomas geografijos mokslininkas Kazys Pakštas (nors asmeniškai pagrindiniu veikėju laikyčiau ministrą pirmininką) filme pavadinti ne savais, o išgalvotais vardais.

Tad pirmiausia ir kyla logiškas klausimas – kodėl? Kas lėmė tokį politologo pagal specialybę režisieriaus ir scenarijaus autoriaus pasirinkimą?

Nenoras prisirišti prie konkrečių istorinių asmenybių vizualinio panašumo, t.y. baimė „nepataikyti” į iš šykščių kino kronikų ar fotonuotraukų žmonių susikurto apibendrinto vieno ar kito istorinio veikėjo paveikslo? Baimė nerasti jų tipažą atitinkančių aktorių?

Juk jau vien tas faktas, kad prezidento (suprask – Antano Smetonos) vaidmenį kuria Valentinas Masalskis gali pasirodyti skandalingas, turint galvoje šio aktoriaus tiek vizualinį (veido bruožų, ūgio), tiek amžiaus neatitikimą kuriamo personažo prototipui.

O gal, sukosi mintis žiūrint filmą, taip netiesiogiai siekta jaunimą (pirmiausiai, žinoma, jaunimą) paskatinti išsamiau pasidomėti Lietuvos istorija? Nes ne vienam po filmo peržiūros iš tiesų gali kilti noras „pasigūglinti”.

Juk jei ir menkai istorija besidomintieji žino, kas toks buvo Antanas Smetonas, tai kas anuomet buvo ministras pirmininkas, kurį dėl sveikatos problemų paskutiniu momentu teko pakeisti kitu – prisimins toli gražu ne visi. Jau nekalbant apie nuolat aplinkui besisukiojantį bevardį aukšto rango kariškį (pagal istorinius faktus tai turėtų būti kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis) ar kad ir tą patį mokslininką utopistą, kliedintį apie atsarginės Lietuvos sukūrimą Afrikos žemyne.

Bet juk toks tikslas – paskatinti domėtis istorija, sutikite, būtų per menkas ir net nerimtas, nors visgi viename iš interviu (sąmoningai skaičiau tik vieną) jaunasis režisierius teigia besidžiaugiąs, kad filmas skatina žmones plačiau pasidomėti to laikmečio situacija Lietuvoje.

Tad sumąsčiau ir dar vieną tokio, sakyčiau, savotiško pasirinkimo priežastį – viso filmo metu neapleido jausmas, kad jo kūrėjai iš anksto žinojo, jog juosta bus skirta ne tik lietuviškajai auditoriai, ką ir patvirtino jau keli gauti apdovanojimai. O užsieniečiams tikrai nėra svarbu, ar mažytės šalies prezidentas vadinamas Petru Petraičiu, ar Jonu Jonaičiu.

Visgi drįsčiau manyti, jog autoriai tokiu būdu sau paprasčiausiai pasilengvino užduotį, pasilikdami galimybę laisviau interpretuoti politinių veikėjų veiksmus, žodžius, elgesį ir visą anuometinę aplinką. Tai daryti jiems, be abejo, leidžia vaidybinis filmo žanras, nors nesutikčiau su kai kuriais vertinimais esą dėl to filmas neturėtų būti laikomas istoriniu.

Juoba kad paradoksas yra tas, jog veikėjų „nuasmeninimas” visai nesumenkina paties filmo, kaip meno kūrinio, reikšmės.

Pagrindinis akcentas jame dedamas būtent į laikmetį, jo atspindėjimą, prieškario politinės atmosferos perteikimą, kas, mano supratimu, ir yra stipriausia šio filmo pusė.

Juodai baltas neplačiaekranis kinas jau savaime kuria „seno-gero” filmo įspūdį, tačiau to tikrai nepakaktų be ypač meistriškai parinkto garso takelio (turiu galvoje ne tik muziką, bet ir foninius garsus – radijo pranešimų, pokalbių nuotrupas etc.), itin kruopščių aprangos, interjerų detalių, kurias į darnią visumą supina pakankamai santūrus, bet kartu ir profesionalus operatoriaus Simono Glinskio darbas, savo maniera tarpais primenantis garsiojo švedo Ingmaro Bergmano filmų stilistiką.

Kita vertus, ši filmavimo maniera pastaruoju metu išgyvena renesansą – ja nufilmuotas ir vienų kritikų išliaupsintas, o kitų išpeiktas žymusis Robert Eggers siaubo trileris „Švyturys” (The Lighthouse). Ar „Nova Lituania” kūrėjai tiesiog nukopijavo šią manierą – belieka spėlioti, bet kuriuo atveju ji pasiteisino.

Kalbant apie filme vaidinančius aktorius, reiktų minėti, ko gero, visus. Visgi jei būtų mano valia, lietuviškąjį Oskarą – Sidabrinę gervę – už geriausią vyro vaidmenį skirčiau premjerą įkūnijusiam Vaidotui Martinaičiui, nors pagyros žodžių nusipelno ir jau minėtas V. Masalskis, ir mokslininko paveikslą sukūręs Aleksas Kazanavičius.

Jo žmoną suvaidinusiai Rasai Samuolytei – atskira pagarba už sugebėjimą sukurti įsimintiną vaidmenį tarsi iš nieko – vos kelių sakinių, žvilgsnių, gestų.

Apskritai nutylėjimus, žvilgsnius, gestus, perteikiamus dažnai operatoriaus naudojamais stambiais planais, galima būtų laikyti „Nova Lituania” stiliaus vizitine kortele.

Na, o žiūrint į A. Kazanavičiaus – R. Samuolytės duetą nori nenori prisimeni tų pačių aktorių irgi meistriškai suvaidintą kitokį duetą visiškai kitokios stilistikos ir siužeto Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas”.

Filmas „Nova Lituania” iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana paprastas, be didesnių poteksčių ar paslėptų minčių. Tačiau tai yra apgaulingas įspūdis: juostoje apstu ir poteksčių, ir perkeltinių prasmių.

Man labiausiai įsiminė epizodas, kai niekada jūros nemačiusį (!) buvusį premjerą, dabartinį banko valdytoją, mokslininkas savo automobiliu veža į pajūrį, ką tik Lietuvai praradus Klaipėdą, kurioje jam irgi neteko lankytis.

Svarbiausia šiame epizode, mano supratimu, yra ne ekspremjero replika, jog du kartus Klaipėdoje lankėsi tik prezidentas (nors ji irgi iškalbinga!), o jūros smėlyje įstrigusio automobilio vaizdas. Man šis epizodas, kuriame trumpam šmėkšteli ir pajūrio žvejai, sukėlė pačių įvairiausių minčių, kurias šįkart pasiliksiu sau.

Juk kiekvienas filmą „Nova Lituania” žiūrės savo žvilgsniu ir jį vertins pagal savo tiek istorinių žinių, tiek gyvenimiškųjų patirčių bei intelektinio – kultūrinio supratimo lygį ir skonį.

Aš gi šį kino kūrinį po kurio laiko norėsiu pažiūrėti dar kartą – liko dar keletas sau pačiai neatsakytų klausimų šalia įvardintųjų pradžioje.

P. S. „Nova Lituania” Klaipėdoje demonstruojamas net trijose „Forum Cinemas” salėse skirtingu metu penkis kartus per dieną : penktadienį, premjerinę dieną, vienoje iš salių filmą žiūrėjo vos 7 žiūrovai…


2020-06-27

2 komentarai “„Nova Lituania” magija ir neatsakyti klausimai”

  1. Sudomino zurnaliste filmo recenzija! Dabar jau tikrai pamatysiu si Kaupinio filma! Nors jau ir nemacius filmo puolu apgailestauti, jog rezisirius nuasmenino Lietuvos istorines asmenybes. Gal uzsienieciams ziurovams ir tas pats, kas buvo Lietuvos prezidentas Smetona, Jonaitis ar Petraitis, bet patiems lietuviams tai tikrai ne tas pats. Bet kam cia spelioti kodel Kaupinis butent taip kure filma apie Lietuva? Svarbu, kad jis talentingai perteike istorini Lietuvos laikmeti.

  2. 1. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj. REGATOS vietoj.

    2. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.

    Tiems, kas skaito komentarus tinklaraštyje ir jau žino kur stovi Smiltynėje „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
    rekomenduojame nuvykti dar į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį… … …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt