Vis dar neslopstant iš Kinijos išplitusiai COVID-19 pandemijai ši šalis ir jos piliečiai išlieka dėmesio centre, tad grupės kinų pasirodymas mieste dabar tikriausiai sukeltų nemažą ažiotažą. Kažkas panašaus dėl kinų buvo kilę ir 1938-ųjų liepos pabaigoje Klaipėdoje.

Apie šį ir kitus tarpukario liepos mėnesių įvykius Klaipėdoje ir jos krašte vėl pasakoja ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Klaipėdos uosto naftos krantinė, prie kurios 1938 m. liepą prisišvartavusiu tanklaiviu atplaukė nemažai kinų, nustebinusių klaipėdiečius. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Raupsuotųjų prieglaudos jubiliejus

1924-ųjų liepos 25 d. „Klaipėdos žinios“ pranešė apie paminėtą Raupsuotųjų prieglaudos 25 metų jubiliejų.

„Raupsai maždaug prieš 60 metų atnešta iš Baltijos provincijų į Klaipėdos kraštų. Dėl to atsirado reikalo steigti atskirų prieglaudų. Tam tikra komisija, kurioje dalyvavo Rusų vyriausybės atstovai, apkeliavo Baltijos provincijas, kur raupsų liga nepaprastai buvo įsivyravusi ir kur buvo galima surinkti patirimą dėl steigimo raupsotųjų prieglaudų – ligoninių. 1898 m. liepos 20 d. pradėta kasti pamatus raupsotųjų prieglaudai, ir jau po vienų metų prieglauda pradėjo veikti. Įšventinimo iškilmėje dalyvavo tuomet Prūsų kulto ministeris Bosse, Rytprūsių oberprezidentas grafas Vilius v. Bismarck ir tūli kiti ministerjjų atstovai. Be to dalyvavo Klaipėdos apskrities viršininkas, visiems dar žinomasis d-ras Cranz, Rusų atstovas d-ras V. Petersen ir tūli gydytojai“, – išskirtinės įstaigos pradžią aprašė laikraštis.

Iliustracija iš wikipedia.com

„Klaipėdos žinios“ pacitavo ir į pamatinį Klaipėdos leprozoriumo (kitas raupsų pavadinimas – leprozė) akmenį įmūryto dokumento tekstą.

„Raupsų liga, įnešta dviejų rusų tarnų į Klaipėdos apskritį 19-to šimtmečio vidurį, per 40 metų tiek paplito po kraštą, kad pastaruoju šimtmečiu planingai imtasi kovoti su šita epidemija. Pasirodymas raupsų ligos ir kitose Prūsų dalyse bei laikraščių sensacingi pranešimai patraukė 1896 m. rugsėjo mėn. prie to, kad ministerija atsiuntė į Klaipėdą Slaptą Medicinos Patarėją prof. dr. Koch ištirti ligos priežastį ir išsivystymą. Po prof. Koch tyrinėjimų ir apskrities viršininko bei apskrities gydytojaus dr. Urbanovičiaus pasiūlymu bei po tyrinėjimų kelionės į Rusiją išdirbtas planas ir Klaipėdoje pastatyta Raupsotųjų Prieglauda. Statybos darbus vedė apskrities statybos inspektoris Callenberg Klaipėdoje, padedant statybos technikui Richtsmeyer. Klaipėdos miesto už 4500 markių nupirktoji prieglaudai žemė turi 1,44 hekt. Raupsotųjų Prieglaudos pastatymas ir įrengimas kainavo 80 000 mk. Tegu Dievo palaiminimas dengia šį namą ir jo gyventojus“, – cituotas dokumentas.

Archiv der Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V. nuotr.

Anot „Klaipėdos žinių“, 25-aisiais veiklos metais įstaiga buvo priglaudusi 60 ligonių. Artėjant jubiliejui joje buvo gydoma 20 ligonių, kurių pageidavimu liepos 20 d. prieglaudos sodne ir buvo švenčiamas 25 metų jubiliejus.

„Šita vargingiausia iš vargingųjų prieglauda yra miesto parke (plantažoj) netoli kareivinių. Apie Prieglaudą užvesta aukšta tvora ir tokiu būdu ligonys visiškai nuo pasaulio atskirti“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Illustrirte Zeitung, Nr. 2929, 17. August 1899 (Archiv der Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V., Werner Boes) nuotr.

Architektūros istoriko Jono Tatorio teigimu, raupsuotųjų ligoninės planinė struktūra skyrėsi nuo kitų ligoninių. Pastatą sudarė trys siauru koridorium sujungti tūriai. Centrinėje dalyje, kuri skersai kerta išilginę pastato ašį, buvo kambariai administracijai, medicinos personalui, patalpos laboratorijai ir virtuvei. Šoniniuose fligeliuose – palatos: vienoje pusėje – vyrams, kitoje – moterims. Fligeliuose buvo ir bendri, vadinamieji dienos kambariai, taip pat prausyklos, vonios ir kitokios paskirties patalpos. Centrinė ligoninės dalis buvo dviejų aukštų. Jos siluetą paįvairino bokštelis su laikrodžiu, smailiu stogeliu ir metaliniu vėjarodžiu. Nors raupsuotųjų ligoninės fasadas iš pažiūros atrodė simetriškas, bet iš tikrųjų fligeliai nebuvo vienodi: moterų ilgesnis, su daugiau lovų negu vyrų.

Atvirukas iš ebay.de

Ligoninės teritorija, anot J. Tatorio, buvo tvarkoma pavyzdingai – čia augo dekoratyviniai krūmai, gėlės.

Pirmieji pacientai, žvejo Jurgio Maslos šeima iš Melnragės, į įstaigą buvo priimti 1899 m. liepos 22 d. Klaipėdos leprozoriume ligonius prižiūrėjo medicinos seserys, juos kas savaitę apžiūrėdavo gydytojas.

1939 m. miesto plane ligoninė pažymėta Lepraheim – kitapus geležinkelio, priešais stadioną.

Leprozoriumas likviduotas 1944 m. rudenį. Tuo metu likę penki pacientai buvo evakuoti į Vokietiją.

Buvusios Raupsuotųjų ligoninės vietoje šiandien yra įrengtas Poilsio parko skeitparkas ir laipynės. Martyno Vainoriaus nuotr.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, prie geležinkelio, kitapus stadiono buvęs kompleksas buvo nugriautas apie 1945-1947 metus. 1947-1949 m. miesto plane šioje vietoje jau parodyti griuvėsiai.

Istoriniai vizitai

1937-aisias laikraščiai „Darbininkų balsas“ ir „Vakarai“ pranešė, kad liepos 23-iąją į Klaipėdą pirmą kartą atplauks Švedijos karo laivai: šarvuotis „Manligheten“ ir du torpedininkai.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Liepos 23-iosios rytą, po 10 val. įvykusios po ceremonijos keleivių krantinėje (dabartinė Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorija) Vyriausiojo štabo viršininkas gen. štabo pulkininkas Jonas Černius ir vietos įgulos karininkai surengė svečiams priėmimą „Viktorijos“ viešbutyje. O vakare įgulos puskarininkiai suruošė priėmimą laivo puskarininkiams ir kareiviams. Tuo metu laivo vadas kapitonas S. G. Weinbergas ir karininkai dalyvavo gubernatoriaus Jurgio Juro Kubiliaus priėmime.

„Mokomasis karo laivas yra senas pakrančių apsaugos laivas, kuris dabar vizituoja įvairius kontinento uostus, norėdamas duoti progos įgyti patyrimo jauniems karališkojo švedų laivyno nariams. Laivas pastatytas Malmoe 1904 metais ir yra 3900 bruto tonažo. Yra 87 m ilgio, 15 m aukščio ir 5,50 m grimzles. Mokomasis laivas yra kūrenamas anglimis ir alyva. Apginklavimas susideda iš dviejų 5 colių patrankų. 6 patrankų 6 colių, ir keleto priešlėktuvinių. Laivas turi 282 žmonių įgulą, iš kurių 34 bocmanai karališkosios švedų laivyno akademijos auklėtiniai. <…> Į lietuvių kalbą išvertus, manligheten reiškia vyriškumą“, – parako neuosčiusį svečią (Švedija nuo 1814 m. nekariavo) pristatė „Vakarai“.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Vizito metu Švedijos karininkai dar lankėsi Nidoje, o liepos 25 d. vakarą jų laivus išlydėjo tūkstantinė minia.

„Manligheten“ laukė gana įdomus likimas – po to, kai 1950 m. jis buvo nurašytas, dalis laivo konstrukcijos tapo pontonu Lysekil uoste ir buvo supjaustytas tik 2015 m. Danijos uostamiestyje Frederikshavne.

O po metų „Vakarai“ pranešė, kad „Klaipėdą užplūdo Tolimųjų Rytų gyventojai – kiniečiai“, sukėlę nemenką miestiečių nusistebėjimą, ypač dėl to, kad tuo metu vis dar tęsėsi kinų-japonų karas.

„Jie į Klaipėdą atvyko modernišku ir visai nauju tanklaiviu „Amastra”, kurs priklauso britams. Šis tanklaivis Shell bendrovei į Klaipėdą atvežė 1000 t gazolino. Šis nemažas 8031 BRT, 4777 NRT, 465 pėdų ilgumo, 59 pėdų platumo ir kurs sėdi vandeny 33 pėdas, iš Afrikos uosto Curacau atvežė, kaip paminėta, Shell bendrovei Klaipėdoje 1000 t gazolino. Laive yra ir daugiau degamos medžiagos, kurią išvežios į kitas mūsų kaimynines valstybes. Laivas turi įgulos 52 žmonės be vadovybės. Iš jų 32 kiniečiai ir kiti įvairių Europos tautų piliečiai, daugiausia anglų. Laive yra 7 laivo inžinieriai, 3 karininkai ir laivo kapitonas. Į Klaipėdą šis laivas iš viso yra atplaukęs pirmą kartą. Laivas statytas 1935 metais Anglijoje, Glasgowe“, – dar vieną svečią išsamiai aprašė laikraštis.

„Amastra”. helderline.com nuotr.

Jo likimas taip pat gana įdomus – tanklaivis II pasaulinio karo metais buvo perdirbtas į lėktuvnešį ir lydėjo konvojus Atlanto vandenyne.

„Amastra”, tapusi lėktuvnešiu. helderline.com nuotr.

Baigiantis kartui jis vėl buvo perdarytas į tanklaivį. 1951 m. buvo pervadintas „Idas“ ir plaukiojo dar ketverius metus, kol buvo supjaustytas į metalo laužą Italijoje, uostamiestyje La Spezia.

Liepa – naujų dokų mėnuo

Prieš dvi savaites Vakarų laivų gamyklos įmonių grupė pažymėjo istorinį įvykį – į nuolatinę darbo vietą buvo pastatytas didžiausias Baltijos šalyse plaukiojantis dokas, skirtas remontuoti „Panamax“, „Postpanamax“ ir „Aframax“ tipo laivus, o šią savaitę jis jau sulaukė pirmojo kliento. O prieš 83-ejus metus panašiu pirkiniu džiaugėsi Lindenau laivų statykla.

„Sąryšy su padidėjusiais stambesniais užsakymais Klaipėdos laivų statybos įmonė Lindenau plečia savo veiklą ir apsirūpina reikalingomis didesnėmis laivams statyti priemonėmis. Liepos 19 d. iš Dancigo vilkiku Fairplay XIV buvo atvilktas plaukiojantis kranas, galįs kelti 20 t, o liepos 21 d. tas pats vilkikas iš Dancigo atvilks plaukiojantį doką. Teko sužinoti, kad viena bendrovė iš Vokietijos yra užsakiusi Lindenau laivų statybos įmonei pastatydinti didelį 2000 t keleivinį laivą. Tai būtų pirmas tokio dydžio statytas laivas Lietuvoje, įrengus doką, juo galės pasinaudoti ir kiti mūsų laivai. Dabar gi tenka remontuoti važiuoti į kitą valstybę“, – rašė „Vakarai“.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Kad šios laikraščio žinios apie stambų užsakymą nebuvo laužtos iš piršto „Atvira Klaipėda“ jau rašė apžvelgdama 1938-ųjų balandžio įvykius, tarp kurių buvo ir išskirtinio laivo „Helgoland“ statybos. 

Ventėje – „Paukščių tėvas“

1938-ųjų liepą „Vakarų“ bendradarbis apsilankė Ventės rage, kurio smaigalys tuo metu buvo „Paukščių tėvo” Posingio buveinės vieta. Ją, anot korespondento, jau ir tais laikais buvo verta aplankyti „kiekvienam į tą kampą nuklydusiam“.

„Tai žavi savotiškai įdomi vietovė“, – rašė „Vakarai“.

Žurnalistui, kuris Miką Posingį (Michel Posingies), kažkodėl buvo pakrikštijęs Jonu, pašnekovas pasakojo, kad į jo tinklus įkliūva kasmet „didelė daugybė“ paukščių.

„Dalis jų apžieduojami, kiti ir taip paleidžiami toliau skristi. Per devynerius metus Pozingis yra apžiedavęs per 74000 įvairių rūšių paukščių. Kai kada į Ragą užklysta ir labai retų sparnuočių, šiemet toks retas svečias buvo svilikėlis (Zerinus kanarija), kurį Pozingis nušovė ir padaręs iškamšą nusiuntė prof. Ivanauskui, kad papildytų V. D. Universiteto Gamtos-Muziejų“, – rašė laikraštis.

Jis priminė, kad Ventės rage esanti paukščių stebykla yra vienintelė Lietuvoje. Ji veikė nuo 1929 metų, kai buvo įsteigta jai vadovaujančio M. Posingio, „simpatingo paukščių draugo, daugelio paukščių tėvu vadinamo“.

Respublikos Pedagoginio instituto studentai Ventės rago ornitologinėje stotyje su stoties viršininku Miku Posingiu (aštuntas iš kairės viršuje su kepure) 1938 m. gegužę. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Be paukščių stebyklos Ventės Rage dar yra įrengta vandens ir vėjo matavimo stotys. Šias stotis tvarko taip pat Pozingis“, – rašė „Vakarai“.

Egidijus Bacevičius „Šilainės sode“ rašė, kad Mikas Posingis gimė 1887 m. balandžio 26 d. Voveriškių kaime, šiauriau Priekulės. Jaunystėje kelerius metus praleido Tilžėje, kur mokėsi staliaus ir baldžiaus amato. Gyvendamas Mediškiemyje (Katyčių apylinkėse), dalyvavo lietuvininkų draugijos „Vainikas“ veikloje. I pasaulinio karo banga jį nubloškė giliau į Vokietiją, kur dirbo laivų statytoju, meistravo baldus. Iki 1924-ujų, kai patraukė į gimtinę, su žmona ir dukra bei sūnumi gyveno Greifsvalde.

„Lietuvos valstybiniame centriniame archyve saugomas dokumentas liudijantis, jog balandžio 4 d. kapitonas Liudvikas Stulpinas pasirašė 45 įsakymą. Jame teigiama, kad „p. Mikas Posingies iš Voveriškių pas Priekule su 1924 mt. Birželio mėn. 1 d. įskaitomas Ventės švyturio prižiūrėtoju ir apmokamas sul(i)g IV kategorijos Lietuvos Valstybės valdininkams atlyginamo taisyklių“, – dokumentą citavo E. Bacevičius.

Pasak jo, Ventės rage paukščių stebėjimai pradėti 1929 m. liepą, kai nesuskaičiuojami varnėnų pulkai užpuolė vyšnaites ir medžiai liko be uogų. Apie išskirtinį paukščių antplūdį švyturio prižiūrėtojas M. Posingis laišku pranešė Rasytės paukščių stebyklai.

„Jis nepasitenkino trumpu žiedavimo stoties vedėjo E. Šiuco atsakymu. Rugpjūčio mėnesį nusiuntė antrą laišką, pranešdamas apie pakartotinius varnėnų pulkų apsilankymus ir galimybę juos stebėti. Atoveiksmio ilgai laukti neteko. Rugsėjo mėn. 14 d. pavakare, valtele pargrįžtant iš Kintų, per nuotolį pastebėjo lūkuriuojantį svečią. Tai buvo iš Rasytės paukščių stebyklos atsiųstas Ernstas Krištolaitis (Ernst Christoleit). Paukštininkas dvi savaites nuo Kintų iki Kuverthofo (Aukštadvario) stebėjo pietvakarių kryptimi skrendančius sparnuočius. Vėliau jį pakeitė studentai L. Šusteris (Liudwig Schuster), V. Riupelis (Werner Rueppel), E. Krecingas (E. Kraetzig) ir kt. Rudeninis sparnuočių traukimas stebėtas pakaitomis, po 14 dienų. Stebėtojai buvo apsistoję pas švyturio prižiūrėtoją ir buvo jo globoje. Bendravimas su gamtininkais, jų darbo eiga šeimininką sudomino. Veikiai ir jis užsidegė noru stebėti paukščius, atvėrė šią galimybę Lietuvos gamtininkams. Tų pačių metų lapkričio 30 d. laišku jis kreipėsi į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto dekaną, ekstraordinarinį profesorių Steponą Kolupailą. <…> M. Posingis rašė apie galimybę Ventės rage atlikti paukščių stebėjimus ir pranešti šio dalyko žinovams. Laiškas buvo perduotas zoologui T. Ivanauskui. Savo ruožtu Rasytės paukščių stebyklos vadovai taip pat rūpinosi užmegzti ryšius su Kauno universiteto paukščių stebėtojais ir atitinkamu laišku kreipėsi į vadovybę. 1930 m. pavasarį į Ventę buvo atsiųsti 600 aliuminio žiedelių, papildomi 150 gauti iš Kauno gamtos muziejaus. Birželio mėn. pradėti ženklinti lizdeliuose esantys varnėnų jaunikliai. Pagelbėjo Ventės mokyklos mokytojas ir vyresnieji mokiniai, buvo atvykę Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto Biologijos katedros zoologai Antanas Vaitkevičius ir Steponas Jankauskas. Pastarasis apmokė, kaip tinkamai reikia žieduoti paukščius ir vesti stebėjimus. Rudenį Ventės švyturyje apsilankė E.Šiucas, aptarė galimybę paukščius gaudyti gaudyklėmis“, – rašė E. Bacevičius.

Anot jo, 1944 m. spalį atsitraukiant vokiečių armijai, M. Posingis su šeima persikėlė į Rasytę, vėliau kartu su Rytprūsių bėgliais patraukė toliau į Vakarus kol galiausiai atvykę į Riugeno salą pateko į nelaisvę Oxbolyje, į priverstinių darbų stovyklą, kur praleido 2,5 metų. Bet ir čia M. Posingis domėjosi paukščiais. Parašė prisiminimus apie paukščių stebėjimą Ventės rage, progai pasitaikius vykdavo į pajūrį, stebėjo ir žiedavo paukščius iš Rasytės užsilikusiais 125 žiedeliais.

Iš priverstinio laisvės apribojimo Posingius išlaisvino Rasytės paukščių stebyklos direktorius E. Šiucas. Jie buvo paleisti 1946 m. liepos 23 dieną.

„Netrukus M. Posingis pakviečiamas dirbti į Moggingeno pilį, kur pokariu buvo perkelta Rasytės paukščių žiedavimo stotis. <…> 63 metus perkopusį bičiulį stoties vedėjas įdarbino staliumi ir ūkio reikalų pagalbininku. Vietinėse dirbtuvėse sumeistravo reikiamus baldus, pastatė paukščių gaudykles. Tačiau paukščių žieduoti jau nebegalėjo. <…> Naujoje vietoje jautėsi svetimu, sakėsi, kad apsistojęs laikinai, traukė į Tėvynę. Yra išlikęs ilgesio kupinas eilėraštis – kūrybinis bandymas“, – apie 1951 m. sausį Moggingeno kapinaitėse palaidoto „Paukščių tėvo“ likimą rašė E. Bacevičius.