P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Kaip susikombinuoti milijoną?

Avatar

Martynas Vainorius
2020-09-19


Tarpukario rugsėjis Klaipėdoje išsiskyrė ir tuo, kad jos teismui reikėjo gilintis į tarptautinę aferą, o miesto bei krašto vardas tarptautiniu mastu skambėjo ir dėl įtemptos diplomatinės kovos pabaigos.

Apie šiuo ir kitus reikšmingus to meto įvykius toliau pasakoja rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“.

1926 m. Klaipėdos geležinkelio stotis buvo tapusi milijoninės tarptautinės aferos epicentru. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Klaipėdietiška „konstitucija“

1924-aisiais „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad „Klaipėdos konvencija rugsėjo 14 d. specialiniu kurjeriu išsiųsta į Paryžių, kur bus deponuota Prancūzijos Užsienio Reikalų Ministerijoje“. Tai reiškė, jog artėjama prie diplomatinės kovos už Klaipėdos krašto valdymą pabaigos.

Istorikė Aldona Gaigalaitė yra rašiusi, kad antrajame Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos etape, prasidėjusiame po sėkmingos karinės operacijos, tuometiniame premjerui ir užsienio reikalų ministrui Ernestui Galvanauskui teko susidurti su didžiaisiais to meto Europos politikais. Jis daugiau kaip metus vykdė sudėtingą diplomatinę misiją Paryžiuje ir Ženevoje dėl Klaipėdos krašto juridinio statuso Lietuvos valstybės sudėtyje.

Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos prasidėjo Paryžiuje 1923 m. kovo 24 d. ir tęsėsi su pertrauka, kurios metu irgi vyko nuolatinis pasikeitimas notomis, iki liepos 23 d. Derybose Lietuvai atstovavo premjeras E. Galvanauskas bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas, jiems talkino tarptautinės teisės žinovas prof. Andre Mandelstamas.

Pirminiame konvencijos projekte buvo numatyta, kad kraštą valdys 2 rūmų parlamentas, Klaipėdos uosto administravimo komisija, kurią sudarys Klaipėdos krašto, Lietuvos ir Lenkijos atstovai, Tautų Sąjungos skiriamas pirmininkas, Lenkijai 99 metams bus išnuomota speciali zona jūrų uoste ir kt.

Reaguodamas į tai E. Galvanauskas pareiškė, kad Ambasadorių konferencijos projekte numatyta ne autonomija, bet unija tarp dviejų suverenių valstybių, kad tokiomis plačiomis teisėmis, kokias norima suteikti Klaipėdos kraštui, nesinaudoja net Anglijos dominijos. Pasisakė jis taip ir prieš uosto internacionalizavimą, Lenkijos atstovo uosto Taryboje dalyvavimą ir Tautų Sąjungos atstovo vadovavimą.

Visą 1923 m. vasarą vyko derybos dėl vis naujų konvencijos variantų, bet Lietuvos delegacijos jie buvo atmetami, pateikiant savus pakeitimus ir nuostatas. Galiausiai Ambasadorių konferencija visą bylą perkėlė į Tautų Sąjungą ir apkaltino Lietuvą, kad ji nevykdanti įsipareigojimų, priimtų pagal Ambasadorių konferencijos vasario 16 d. nutarimą.

Anot E. Galvanausko, ultimatumas perduoti bylą Tautų Sąjungai buvo netgi malonus. Dėl to jo našta esą žymiai palengvėjo, „nors Damoklo kardas tebekabėjo“.

Tautų Sąjungos Taryba pagal Urugvajaus atstovo Alberto Guani parengtą nutarimo projektą sudarė komisiją iš trijų nesuinteresuotų, neutralių šalių atstovų. Į ją įėjo pirmininkas, JAV valstybės veikėjas, stambus finansininkas Norman Davis, Olandijos atstovas Tautų Sąjungos Taryboje A. G. Kroleris ir Švedijos atstovas prof. M. Hornellis. Komisija pradėjo darbą 1924 m. sausį.

Vasarį komisija atvyko į Klaipėdą, lankėsi Kaune, kur buvo E. Galvanausko priimta, o po to išvyko į Varšuvą.

Tautų sąjungos komisijos, vadovaujamos Norman Davis sutikimas Klaipėdos geležinkelio stotyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Susitarimas buvo pasiektas komisijos pirmininko Daviso nemažo lankstumo, taip pat Anglijos diplomatijos dėka. Naujajame projekte, kuris buvo priimtas Tautų Sąjungos Tarybos, nebebuvo vietos Lenkijai uosto administracijoje, taip pat laisvos zonos uoste, laisvo tranzito per Lietuvą. Dėl to, kad nebebuvo akcentuojamos Lenkijos teisės, Lietuvos delegacija jį priėmė. Prieštaravo tik Prancūzijos atstovas, bet, anglų ir italų atstovams pritariant, ir jis nusileido“, – rašo A. Gaigalaitė.

Klaipėdos krašto konvencija ir sudėtine dalimi buvę Klaipėdos uosto bei tranzito statutai buvo pasirašyti 1924 m. gegužės 8 d.

„Klaipėdos krašto valdžios žinios“ 1924 m. rugsėjo 18 d. paskelbė išspausdino visą šį dokumentą, kurį paskelbė prezidentas Aleksandras Stulginskis, o Lietuvos Seimas buvo priėmęs dar liepos 30 dieną.

Klaipėdos krašto konvenciją sudarė 18 straipsnių. Pagal ją visas Vokietijos turtas, iki 1920 m. sausio 10 d. buvęs krašte, buvo perleidžiamas Lietuvai. Jį, išskyrus plačiuosius geležinkelius, plentus, paštą, telegrafą, telefoną, muitinės pastatus, uostą, jo įrengimus, Lietuvos valdžia turėjo perduoti krašto autonominiams valdžios organams.

Buvę Vokietijos piliečiai, kurie krašte gyveno iki 1920 m. sausio 10 d. ir kuriems, ratifikavus konvenciją, sukako 18 metų, automatiškai įgijo Lietuvos pilietybę. Kartu jie turėjo įgyti krašto gyventojo pasą. Taip susidarė dviguba – Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojo – pilietybė.

Nuo 1930 m. sausio l d. klaipėdiškiai buvo įpareigoti atlikti karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje.

Kiekvienas Tautų Sąjungos Tarybos narys turėjo teisę atkreipti Tarybos dėmesį į kiekvieną atvejį, kai, jo nuomone, Lietuvos valdžia pažeidė konvencijos ar statuto nuostatus. Patys, klaipėdiškiai galėjo kreiptis į Tautų Sąjungą per bet kurį jos narį.

Statutu „demokratybės pamatais suorganizuotam“ kraštui buvo suteikta teisė turėti savo valdžios organus: įstatymus leidžiantį seimelį, vyresnių nei 21 metų krašto gyventojų renkamą trejiems metams visuotiniu, slaptų balsavimu; vykdomąją valdžią – direktoriją iš penkių narių. Gubernatorius, kaip Lietuvos valdžios atstovas, turėjo teisę iš vietinių gyventojų skirti direktorijos pirmininką, o šis savo ruožtu rinktis jos narius. Seimelis direktorijos sudarymui neturėjo jokio įtakos, bet jam pareiškus nepasitikėjimą, direktorija privalėjo atsistatydinti. Gubernatorius turėjo teisę vetuoti Seimelio priimtus įstatymus, susitaręs su direktorija paleisti Seimelį, skirti naujus jo rinkimus.

Krašto autonominės valdžios kompetencijai priklausė krašto savivaldybinių įstaigų administravimas, valdininkija, finansų tvarkymas, teismai (teisėjus skyrė direktorija, o atleisti galėjo tik Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas), švietimas, bažnyčia, autonominė policija, sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas, vietinės reikšmės viešieji darbai bei vietinis susisiekimas. Viešosios tvarkos priežiūra buvo pavesta autonominei policijai. Pasienio muitinių, geležinkelių policija priklausė Respublikos valdžios organams. Lietuvos centrinė valdžia turėjo teisę kontroliuoti krašto mokyklas.

Lietuvių ir vokiečių, kalbos buvo pripažintos oficialiomis ir lygiomis krašto kalbomis.

Lietuvos valdžia statutu įsipareigojo krašte garantuoti susirinkimų ir sąjungų, sąžinės ir spaudos laisvę, „rezervuojant vykdymą tų įstatymų ir taisyklių, kurios reikalingos viešosios tvarkos ir Valstybės saugumo išlaikymui“.

Statutas galėjo būti pakeistas referendumu ar įstatymu sutikus Lietuvos seimui.

Svarbi konvencijos nuostata buvo nurodymas, jog Lietuva Klaipėdos krašto suvereno vykdymo neturi teisės perduoti jokiai šaliai be Santarvės valstybių sutikimo.

Ernestas Galvanauskas pasirašo Klaipėdos konvenciją. Iš kairės stovi  derybose dalyvavę Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas.

Konvencijos tranzito statute buvo nustatyta, kaip Lietuva turi elgtis su mokesčiais medienai, jos plukdymu Nemunu, numatytas laisvas tranzitas per uostą. O pastarojo veiklai skirtame statute buvo nurodyta, jog Lietuvos vyriausybė apsiima išlaikyti ir vystyti uostą, jo valdymui suformuojama trims metams skiriama trijų asmenų Uosto direkcija. Vieną jos narį skirdavo Lietuvos vyriausybė, kitą – Klaipėdos direktoriją, trečią, kuriam priklausė diplomatinės privilegijos – Tautų sąjungos susisiekimo ir tranzito komisijos pirmininkas (pastarasis narys negalėjo būti Nemuno kranto valstybės pilietis).

Pirmininką rinkdavo pačios direkcijos nariai. Direkcijos biudžetą tvirtindavo Lietuvos vyriausybė, o pati direkcija skirdavo uosto kapitoną.

Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys „Atvirai Klaipėdai“ yra sakęs, kad Klaipėdos konvenciją vienareikšmiškai galima vadinti Lietuvos sėkme.

„Aišku, gali teisininkai imti konkrečius konvencijos straipsnius ir cituoti sakydami – palaukit, palaukit. Aš visgi vertinčiau strategiškai – Klaipėdos prijungimo legalizavimas buvo didžiulė Lietuvos diplomatijos ir valstybės sėkmė. Manau, kad mes išsikovojom maksimaliai ką galėjome. Bet koks konfrontacijos atsiradimas derybų procese buvo labai pavojingas, nes galėjome pralošti viską kaip žaidžiant pokerį – sublefavęs gali laimėti viską, bet kartu ir viską pralošti”, – teigė V. Žalys.

Prof. dr. Vasilijus Safronovas savo ruožtu teigia, jog konvencija buvo kaina, kurią Lietuva turėjo sumokėti už tai, kad gautų Klaipėdos kraštą teisėtu būdu, o ne kaip iškovotą trofėjų. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad kraštas atitektų Lietuvai Versalio sistemos rėmuose, o ne tą sistemą pažeidžiant.

„Ernestas Galvanauskas vadovavo Lietuvos delegacijai itin sudėtingose derybose. Jo vadovaujamos delegacijos kieta laikysena lėmė, kad konvencija netapo Lietuvai primestu dokumentu – sąlygos, reglamentavusios Klaipėdos krašto autonomiją Lietuvos sudėtyje, mūsų valstybei iš esmės buvo palankios. Tačiau Ambasadorių konferencijai pavyko įrašyti į konvenciją nemažai saugiklių, gerokai ribojusių Lietuvos Respublikos teises krašte. Konvencija nenustatė preciziškai, kur baigiasi vietinės ir kur prasideda centrinės valdžios įgaliojimai. Ji buvo sudaryta taip, kad jos nuostatos nuolat verstų centrinę ir autonominę valdžią – Lietuvos vyriausybę ir Klaipėdos krašto direktoriją – bendradarbiauti bei ieškoti bendrų sprendimų. Tačiau realijos buvo visiškai kitokios. Toje geopolitinėje situacijoje, kuri susidarė regione po Pirmojo pasaulinio karo, abi pusės – ir Klaipėdos krašto vietiniai politikai, remiami Vokietijos, ir Lietuva –interpretavo konvenciją visai ne toje dvasioje, kuria rėmėsi Versalio sistemos architektai. Vokietija į konvenciją žiūrėjo kaip į apynasrį Lietuvai, kuris leis eskaluoti Klaipėdos krašto vokiečių „tautinės mažumos problemą“ ir tuo daryti tam tikrą įtaką visai Lietuvos politikai. Lietuvai, ypač po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo, konvencija tapo rakštimi Klaipėdos krašto kontrolei ir integracijai – Klaipėdos kraštas šiaip ar taip liko vienintele teritorija, kurioje toliau turėjo vykti demokratiniai rinkimai”, – sakė V. Safronovas.

Susisiekimo ir diplomatijos netektis

Pirmuoju lietuviškojo periodo Uosto direkcijos pirmininku tapusiam Tomui Norui-Naruševičiui likimas pagailėjo galimybės pamatyti, kaip neatpažįstamai pasikeis uostas kraštą valdant Lietuvai.

„Klaipėdos garsas“ 1927 m. pranešė, kad „buvęs Klaipėdos uosto Direkcijos pirmininkas inž. Norus Naruševičius ilgesnį laiką sirgęs, vakar, rugsėjo mėn. 16 d. mirė Kauno ligoninėje“.

„Iš pat jaunų dienų kovojęs už savo tautos teisės Velionis pašventė savo jėgas jaunajai Lietuvos Valstybei nuo pirmų jos kūrimosi dienų užimdamas jos vyriausybėj aukščiausias ir atsakomingiausias vietas. Vadovaudamasis savo prakilniais idealais jis 1925 metų perėmė Klaipėdos Uosto Direkcijos Vadovybę, pašvęsdamas ir šiai įstaigai visų savo žinojimų ir galėjimų įsteigiant Uosto Direkciją. Sunki liga jį atitraukė nuo jo veikimo srities ir mirtis jį dabar išplėšė iš mūsų tarpo. Velionies vardas neišdildomai liks įrašytas Klaipėdos Uosto analuose. Lengva jam tesie laisvos Lietuvos žemelė“, – kitame šio laikraščio numeryje paskelbtoje pro memoria rašė tuometinė Uosto direkcija.

Savo 58-ojo gimtadienio išvakarėse miręs T. Norus-Naruševičius buvo gimęs Daugirduose, Alytaus apskrityje. Jis buvo baigęs Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą bei Maskvos aukštąją technikos mokyklą.

„Pabaigęs aukštąjį mokslą, Maskvos savivaldybės buvo pakviestas prie vandentiekio statybos, vėliau jam buvo pavesta didžiausios Rusijoj centrinės elektros stoties statyba tramvajams varyti. Kurį laiką buvo svarbiausiu dirbtuvių ir vagonu statymo inžinierium ir vadovavo riedomojo sąstato eksploatacijai. Prieš pat karą Maskvoj kilo požeminio geležinkelio statybos klausimas ir tas darbas buvo taip pat pavestas velionui. 1916 metais Maskvos miesto valdybos buvo pasiųstas Anglijon ir Amerikon studijuoti požeminių geležinkelių konstrukcijos metodų. Kai tik susidarė dirva lietuvių visuomenės darbui Maskvoje velionis aktingai prie jo prisidėjo. Jis buvo vienas Maskvos lietuvių susišelpimo draugijos įkūrėjų (1905 m.) ir trejus metus buvo jos pirmininkui. 1907 m. įkūrė aukštųjų mokyklų moksleiviams šelpti draugiją, kurios narių skaičius karo metu siekė 400 žmonių, o kapitalas 90 000 rublių. Pradėjus lietuviams tremtiniams bėgti į Maskvą, a a. inž. Naruševičius įkuria Maskvos lietuvių komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti ir panaudoja pabėgėlių šelpimui visas savo įtakas Maskvos savivaldybėj ir tarp kitų žymesnių žmonių. 1917 m. Išvvko į Ameriką aktingai dalyvavo Amerikos lietuvių judėjime ir buvo išrinktas atstovauti jiems „Vidurio Europos Sąjungoje’’. Jis drauge su kitomis vienuolika tautų 1913 m. Filadelfijoj paskelbė „Tautų nepriklausomybės deklaraciją”. Prasidėjus taikos konfrencijai Paryžiuj 1919 m. buvo joje Lietuvos delegacijos nariu. 1920 m. pirmininkavo Lietuvos delegacijai taikos sutarčiai su Sovietų Rusija sudaryti. 1921 m. dalyvavo kaipo Lietuvos delegacijos narys Lietuvos Lenkijos derybose Briusselv. 1921-23 melais buvo Lietuvos ministeriu Anglijai, 1923 metais – susisiekimo minsteriu“, – su velionio biografija supažindino „Klaipėdos garsas“.

Anot jo, T. Norus-Naruševičius paskutiniu metu vėl buvo pakviestas į diplomatinę tarnybą, jam buvo pasiūlyta Lietuvos įgalioto ministerio ir nepaprasto pasiuntinio JAV vieta Vašingtone, kurią jis buvo sutikęs priimti, bet mirties patalan paguldžiusi liga nebeleido jam išplaukti anapus vandenyno.

Sukilimo atgarsiai

Su netektimis yra susijęs ir 1927 m. rugsėjo 15 d. „Klaipėdos krašto valdžios žinių“ paskelbtas Klaipėdos krašto ir Kretingos karinio komendanto Raimundo Liormano įsakymas.

„Tauragės sukilimas likviduotas tą pačią dieną. Daug sukilėliu areštuota ir teisiami karo teismo, bet dalis pabėgo ir slapstosi. Policija ir šauliai energingai persekioja plėšikus. Kviečiu visus gyventojus padėti policijai ir šauliams: nepažįstamus ir įtariamus asmenis įsakau sulaikyti ir perduoti policijai. Draudžiu plėšikams teikti bet kurią pagalbą. Nusikaltusieji šiam bus baudžiami iki 5000 litų, arba 3 mėnesių kalėjimo, svarbesniais atsitikimais perduoti karo teismui“, – skelbė komendantas.

1927 m. rugsėjo 9 d. karinį perversmą bandė įvykti Respublikos gelbėjimo komitetu pasivadinę sukilėliai, nepatenkinti po 1926-ųjų perversmo susiformavusia Antano Smetonos valdžia. Jam vadovavo buvę Seimo nariai Povilas Mikulskis, Jeronimas Plečkaitis ir atsargos kapitonas Antanas Majus. Pučai turėjo įvykti Tauragėje ir Alytuje, tačiau ginkluotas susirėmimas 4 val. ryto prasidėjo tik Tauragėje, kur buvo nuginkluoti policininkai ir šauliai, užimtas bankas, geležinkelio stotis. 14 val. visą miestą užėmę apie 200 sukilėlių paskelbė, jog valdžia visur nuversta, tačiau Vyriausybė greitai sureagavo ir apie 16 val nuo Klaipėdos pusės atėjusi kariuomenė užėmė miestą. Dalis sukilėlių buvo čia pat suimti, kiti pabėgo įvairiomis kryptimis.

Netrukus 8 sukilėliai buvo nuteisti mirties bausme. Šią bausmę planuota skirti ir kitiems asmenims, tačiau to atsisakyta sulaukus neigiamos užsienio šalių reakcijos. Pasmerktiesiems mirti bausmė buvo įvykdyta rugsėjo 13 d. nuošalioje Jūros upės senvagės vietoje.  Čia pat jie buvo ir palaidoti. Vėliau vienas iš sukilėlių – Jonas Milkeraitis – buvo perlaidotas kapinėse (krastogidas.lt nuotr.).

Šis 1927 m. sukilimas, istorijoje žinomas „Tauragės pučo“ vardu, anot istorikų Arvydo Anušausko ir Gražinos Sviderskystės, buvo ne tik neparuoštas, pradėtas nekoordinuotai, per anksti, beveik stichiškai, bet ir kupinas blaiviu protu sunkiai paaiškinamų „atsitiktinumų“ ar net į provokacijas panašių epizodų.

„Sukilėliai jau vien dėl netikėtos skubos buvo pasmerkti pralaimėti, nes buvo per silpnai pasirengę. Bet tarsi kažkieno pastūmėti leidosi į beatodairišką avantiūrą, – tvirtina knygos „XX amžiaus slaptieji archyvai“ autoriai. – Galiausiai keisti kai kurių sukilimo vadeivų žygiai ir dingimai, gaivališka akcijos eiga ir paskui valdininkų vykdyta bausmių politika taip pat kelia įtarimų, kad būta žvalgybos įsikišimo. O kai kurie liudininkai atvirai teigia, kad šį sukilimą per savo agentus tyčia išprovokavo Lietuvos saugumo struktūros.“

Pagrindiniai nusikaltimo organizatoriai atsakomybės išvengė, suspėjo pasislėpti Lenkijoje, o „iešmininkais“ tapo antro ar trečio plano veikėjai, net visai atsitiktiniai žmonės, kuriems teko pažinti visą autoritarinio režimo rūstybę.

Tarptautinė afera

O su teismais buvo susijusi ir kita 1927 m. rugsėjį „Klaipėdos garso“ paviešinta istorija. Apie jos pradžią šis laikraštis trumpai buvo skelbęs prieš metus, kai informavo, jog „pabėgo su vienu milijonu litų vyriausias miesto stoties kasininkas Rudas”.

Šįkart „Klaipėdos garsas“ jau išsamiai dėstė, kad stoties viršininkas p. Rudas buvo susidėjęs „su keliais pasauliniais aferistais“, o jų afera pagarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse.

Laikraštis aiškino, kad Klaipėdos miesto stotis tuo metu daugeliu atvejų pildė valdiškų geležinkelių ir jų įstaigų funkcijas, nors ir buvo „privatinės ekspedicijos įstaigos „Sandėlis” žinioje“. O aferistų sugalvotas mechanizmas buvo susijęs su įvertintų siuntų pervežimu.

„Išsiuntimo stotis patikrinusi paduotosios siuntos vertę, siunčia ton stotin, kurioje nurodytas adresatas (siuntos gavėjas). Pastaroji stotis išieško iš gavėjo įvertintą sumą ir patikrinusi tam tikrais susirašinėjimo dokumentais praneša išsiuntimo stočiai, kad siunta išpirkta, tuomet siuntėjas iš išsiuntimo stoties gauna įvertintos siuntos sumą pinigais. Vėliau išsiuntimo stotis per vieną antrą mėnesį atsiskaito su siuntos gavimo stotimi vienos ir antros valstybių aukštesniosios geležinkelių administracijos įstaigos. <…> Radosi keletas susibankrutavusių Vokietijos firmų savininkų. Jų vienas Edelšteinas gyvendamas Klaipėdoje susipažino su Miesto stoties viršininku Rudu. Paskiau su kitais bičiuliais – buvusiu Klaipėdos lošimo klubo Viiustu ir su berlyniečiais Kratošineriu ir Edleriu. Ilgai nelaukę jie ėmėsi tokių kombinacijų: Edelšteinas ir jo bičiuliai per Klaipėdos stotį 1926 m. birželio, liepos ir rugpjūčio pradėjo siuntinėti iš Tilžės įvertintas siuntas Talinan ir Rygon, mat, Tilžės stotis anomis nepasitikėjusi. Siuntos įvertintos buvo po 80 000, 60 000 ir pati paskutinė 240 000 vokiečių rentenmarkių. Klaipėdos miesto stotis jas turėjusi išpirkti ir siųsti Talinan ar Rygon nurodytais siuntėjų antrašais. Tilžės stotis gauna Klaipėdos miesto stoties pranešimą, kad tokios prekės čia priimtos ir siuntėjams išmoka įvertintos siuntos suma pinigais. Iš tikto buvo taip: siuntėjai, viršuje išvardinti apgavikai Edelšteinas, Kratošineris ir kiti, siunčia menkos vertės prekes – senas geležis, sagas, kelias centrifūgas ir šios rūšies siuntinį įvertina kartais net šimteriopai. Ateina siunta Klaipėdon – stoties viršininkas Rudas nei jokių pinigų iš siuntėjų neieškodamas, patvirtina, kad pinigai išieškoti ir nusiunčia iš siuntimo stočiai – Tilžėn, formalumais reikalaujamus patvirtintus Rudo parašu dokumentus, deja be valstybinės antspaudos, kuri šiuo atveju reikalinga. Siuntėjai gauna įvertintos sumos pinigus, kurių iš viso daugiau kaip vienas mil. litų. Tuo tarpu prekės išsiunčiamos Talinan ar Rygon fiktyviais antrašais ir laukia neišpirktos, tačiau didelių kliūčių nesudaro, nes įstatymu numatytas laikas, kurį jos gali būt neišpirktos jiems duoda galimybės ir toliau dirbti“, – sukčių sugalvotą schemą aprašė laikraštis.

Klaipėdos geležinkelio stotis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Apgavystė išaiškėjo, kai vokiečių geležinkelių valdyba nusiuntė dokumentus Lietuvos geležinkelių valdybai atsiskaityti iš išieškotų siuntos sumų, kurių Lietuvos pusė nebuvo gavusi. O stoties viršininkas jau iki tol buvo pasirūpinęs reikalingomis vizomis ir 1926 m. rugpjūčio mėn. 22 d. suspėjo pasprukti užsienin. Aplankęs sėbrus Vokietijoje jis išvyko Šveicarijon, kur ir buvo sulaikytas dar tų pačių metų rugsėjo pradžioje. Laisvės atėmimo įstaigose jis laukė teismo, kuris prasidėjo tik 1927 m. rugsėjį.

Buvęs stoties viršininkas buvo kaltinamas „dėl sufalsifikavimo ir sunaikinimo dokumentų, dėl valdininko pareigoms nusižengimo ir kyšių ėmimo ir dėl neteisėtos priesaikos“.

Teisme jis tikino nežinojęs apie suplanuotas apgavystes, nes manė, kad Edelšteinąs ir kiti yra rimti pirkliai ir jais galima pasitikėti, o siuntų vertės jis visai netikrinęs dėl to, kad tai atlikti turėjusi paskutinė gavimo stotis – Talinas.

Tačiau liudininkai tvirtino, kad Rudas suvokė savo veiksmus – „vieton tikrosios antspaudos pridėjo tik paprastą stoties štampą, o paskiau, kaip ši afera pradėjo kilti aikštėn Rudas, bėgdamas užsienin, pasigrobė su savimi siuntų priėmimo dokumentų nuorašus“. Paliudyta ir tai, kad jis iš Edelšteino gavo už šią machinaciją tam tikros apyvartos nuošimčius.

Šioje byloje pilietis Rudas buvo teisiamas ir už dar senesnes nuodėmes – dėl „neteisingos priesaikos“, nes anksčiau turėjo savo krautuvę Klaipėdoje, bet kaip ši bankrutavo aiškino neturėjęs iš ko padengti skolų nors kaip vėliau paaiškėjo, „turėjęs mažiausiai už 10 – 12 000 tūkstančių įvairių brangenybių“.

Valstybės gynėjas Kastede teismo prašė kaltinamajam skirti subendrintą 7 metų laisvės atėmimo bausmę sunkiųjų darbų kalėjime.

Kaitinamojo Rudo gynėjas advokatas Šteinas tikino, kad jo kliento negalima bausti kaip valdininko, nes jį tarnybon buvo priėmusi privati firma „Sandėlis“.

„Jei gavo nuošimčius iš prigavikų siunčiamų siuntų apyvartos, tai jis, išauklėtas rusų kultūroje, kur panašūs reiškiniai yra labai įprasti Ir pats būdamas rusas, tuo suprato ne papirkimą, bet kaip atlyginimą. <…> Jei bausti tai tik už suteiktą paprastą apgavikams paramą, kuri išeina iš suklastotų dokumentų. Kai dėl bausmės tai jei Berlyne šios aferos vyriausieji apgavikai buvo nubausti iki 2 metų kalėjimo, tai Rudui, kuris galėjo būti tik jų suvedžiojimų auka, tokia bausmė būtų toli per didelė“, – advokato argumentus perteikė laikraštis.

Po pasitarimo teismas nusprendė buvusį viršininką nubausti tik už dokumentų suklastojimą ir skirti jam 2,5 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, įskaitant aštuonis mėnesius, išbūtus arešte kalėjime.

Atidaryta radijo stotis

Tarpukariu rugsėjis atnešdavo ir džiugių naujienų – 1936-ųjų rugsėjo 14-ąją po pusmetį trukusių bandymų Jakuose įvyko iškilmingas naujos Klaipėdos radijo stoties atidarymas. Ją įrengė Latvijos elektrotechnikos fabrikas VEF.

„Stotis, pasipuošusi Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavomis, laukė aukštų svečių, kurių atvažiavo ne tik iš Klaipėdos ir Kauno, bet ir iš Rygos ir Talino. Stotis, pastatyta ant aukštos kalvos, yra matoma net toli Žemaitijos gilumoje“, – rašė laikraštis „Vakarai“.

Iliustracija iš „Vakarų“.

Tarp iškilmių dalyvių buvo susisiekimo viceministeris Juozas Jankevičius, Klaipėdos krašto gubernatorius Vladas Kurkauskas, Direktorijos pirmininkas Augustas Baldžius, Latvijos ir Estijos radiofonų generaliniai direktoriai Smilga ir Olbrei bei kiti iškilūs svečiai.

Stotį pašventinus katalikų ir evangelikų dvasiškiams susisiekimo viceminteris ją paskelbė atidarytą. O vakare, 19 val., „Viktorijos“ restorane VEF firmos, „atlikusi visus Klaipėdos radio stoties techniškus įrengimus“, direktoriai suruošė iškilmingą vakarienę.

Klaipėdos radijo stotis Jakuose. „Vakarų” nuotr.

Stotis, suprojektuota architekto Klaudijaus Dušausko-Duž, kurioje VEF įrengė 10 kW galios viduriniųjų bangų siųstuvą, o šalia jo – tarp dviejų 66 m aukščio metalinių stiebų kabančią vertikalią nekryptinę anteną, Jakuose veikė iki 1944 m. pabaigos, kai artėjant frontui vokiečiai išmontavo siųstuvą bei anteną ir išsivežė juos į Vokietiją. Po karo nebenaudojamame stoties pastate buvo įkurta Jakų pradinė mokykla, o stotis taip ir nebebuvo atstatyta.


2020-09-19

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt