Naujojo „Atviros Klaipėdos” ir iš dalies Klaipėdos savivaldybės remiamo projekto „30 Nepriklausomybės metų: valstybiniai pėdsakai Klaipėdoje” pirmąjį pasakojimą pradedame nuo bene žinomiausio visoje šalyje nepriklausomybės pradžioje uostamiestyje gimusio jūrinio objekto – delfinariumo.

Šis pažintinę, edukacinę, šviečiamąją, sveikatinimo ir, be jokios abejonės, pramoginę funkciją atliekantis protingųjų jūrų gyvūnų – delfinų – centras, įsikūręs Kopgalyje, kasmet sutraukia tūkstančius lankytojų ne tik iš visos šalies, bet ir iš užsienio.

Delfinariumas – beveik mūsų valstybės nepriklausomybės amžininkas, atsiradęs ekonomiškai sunkiais pirmaisiais jaunos šalies metais tuometinių miesto vadovų bei jau daugiau nei 20 metų sėkmingai Klaipėdoje veikusio, visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje spėjusio išgarsėti Lietuvos jūrų muziejaus ilgamečio direktoriaus Aloyzo Každailio ir kitų tuomečių muziejaus darbuotojų dėka.

Ištakos – kariniame forte  

Jūrų muziejus, įsikūręs buvusiame nerijos forte Kopgalyje, kartu su delfinariumu sudaro vieningą jūrinės kultūros kompleksą. Evaldo Lasio nuotr.

Delfinariumo pirmtaku ir reiktų laikyti Lietuvos jūrų muziejų, kurio ištakos siekia dar XIX šimtmetį, mat muziejus buvo įkurtas vadinamajame nerijos forte. Tai vienintelis iki mūsų dienų Lietuvoje išlikęs XIX a. pabaigos Rytprūsių karinio įtvirtinimo pavyzdys.

Pasak istoriko Jono Tatoriaus, fortas Kopgalyje pradėtas statyti 1865 metais. Tačiau kaip karinis forpostas jis niekada panaudotas taip ir nebuvo.

„Nors skubotai fortas buvo aprūpintas patrankomis, tačiau jų panaudoti neteko (…) 1987 metais patrankos pradėtos demontuoti – fortas buvo ruošiamas pritaikyti civiliniams tikslams (…) Fortas liko nepanaudotas ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Tiktai rusų kariuomenei užėmus Klaipėdą, keletui dienų jis buvo virtęs miestiečių prieglobsčiu“, – knygoje „Senoji Klaipėda“ rašo J. Tatoris.

Nuo 1879 m. iki 1900 m. viename forto kazemate veikė Kopgalio (Suderspitze) kaimo mokykla. Pirmojo pasaulinio karo metu forte glaudėsi ir miestiečiai, ir ligoninė. 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, čia buvo apgyvendintos kelios uosto darbininkų šeimos.

1944 m. spalį fortas nukentėjo sovietinei armijai bombarduojant Klaipėdą. 1945 m. atsitraukdama vokiečių kariuomenė išsprogdino tvirtovės redutą ir tiltą per griovį.

Po Antrojo pasaulinio karo nerijos fortą savo žinion perėmė sovietų pasieniečiai. Iki pat 1975 m. jame lankytis buvo draudžiama, jis priklausė uždarai vadinamajai pasienio zonai.

Tačiau uostamiesčio berniūkščiai įsigudrindavo čia slapta patekti, ieškodami „egzotikos“-  likusių sprogmenų ir kitokių „lobių“. Žinių, kad dėl to kas nors būtų nukentėjęs, oficialiai sovietmetį neskelbta, nors kalbų apie nuo sprogmenų nukentėjusius sklandė įvairių, jų yra tekę girdėti ir šių eilučių autorei.

Idėja, kaip buvusį karinį forpostą galima būtų panaudoti visų miestiečių labui, čia įkuriant Jūrų muziejų, pasak A. Každailio, subrandino tuometinis miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys kartu su muziejaus projekto autoriumi architektu Petru Lape.

Apie tai, kaip kone pogrindžio sąlygomis vyko šio muziejaus statybos, A. Každailis viešai yra pasakojęs ne kartą, o išsamiau besidomintiems verta paskaityti jo paties puikiu autoironijos ir humoro stiliumi parašytą prisiminimų knygą „Smagios sunkios dienos“.

Mums gi svarbus tik tas faktas, jog po daugybės vargų, derinimų Maskvoje, ekspedicijų, renkant muziejui eksponatus, Lietuvos jūrų muziejus Kopgalyje duris atvėrė 1979 m. liepos 28 d.

Delfinariumo gimimas ekonominio chaoso sąlygomis  

Knygoje „Lietuvos jūrų muziejus. Dvidešimt augimo metų“ A. Každailis rašo: „Per kasdienius darbus retai kada užsimindavome apie delfinų laikymą – nebent užklausdavo koks žurnalistas romantikas. Bet ir tada puikioji vizija tik švystelėdavo kažkur toli, ties ateities horizontu, ir tuojau pradingdavo užgožta kasdienybės“.

Delfinariumo statybą parėmė tuomet dvi finansiškai dar stiprios uostamiesčio įmonės – buvusi valstybinė elementų ir baterijų gamykla „Sirijus“ bei buvusi valstybinė Klaipėdos naftos  eksporto įmonė (dabar – AB „Klaipėdos nafta”). LJM archyvo nuotr.

Tačiau tas pats daugelio iniciatyvų uostamiestyje autorius A. Žalys 1985 metų rudenį A. Každailį, P. Lapę ir tuometinį „Klaipėdos komprojekto“ vyriausiąjį inžinierių Tautvydą Tubį, prisidėjusį ir prie Jūrų muziejaus įrengimo, pasikvietė į kelionę į Gruziją, kur jie Batumyje aplankė tuo metu vienintelį Sovietų Sąjungoje veikusį delfinariumą.

„Tai, ką išvydome Batumyje, sukėlė prieštaringų minčių. Viena tapo aišku: mes privalome padaryti kur kas geriau. Kitaip verčiau nepradėti“, – pirmus žingsnius delfinariumo idėjos įgyvendinimo link minėtoje knygoje prisimena A. Každailis.

Pradėjus parengiamuosius delfinariumo statybos darbus, toliau intensyviai ieškota informacijos, kuri A. Každailį ir būsimus projektuotojus atvedė į Vokietiją, į Duisburgo zoologijos sodo delfinariumą.

Pasak Jūrų muziejaus direktoriaus, kolegos vokiečiai būsimojo delfinariumo Klaipėdoje statytojams „negailėjo patarimų“.

Teorinė delfinariumo studija ir projekto apmatai bei būsimo pastato brėžiniai buvo parengti 1987 metų pavasarį.

„Balandžio 3–oji Jūrų muziejui tapo istorine delfinariumo statybos diena. Regis, suvokėme pradėto darbo mastą, rodos, numatėme „planinio“ socialistinio ūkio planuojamus sunkumus, tačiau apie netolimą jo griūtį, mūsų pradėtos statybos tykantį ekonominį chaosą tada nepagalvojome“, – rašo A. Každailis.

Kaip ir Jūrų muziejaus statybų metu, taip ir šį kartą prieš partinius to meto funkcionierius delfinariumo sumanytojams teko gudrauti – jis pradėtas statyti, prisidengus neva Jūrų muziejuje vykdomu kapitaliniu remontu.

„Trejus metus iki pat istorinių 1990-ųjų statėme ne delfinariumą, o papildomus Jūrų muziejaus ir akvariumo baseinus, paskui dengėm juos stogu ir tik pradėję montuoti vamzdynus bei technologinius vandens filtravimo įrengimus, kai vis dėlto yla išlindo iš maišo, finansiniuose dokumentuose pagaliau paminėjome delfinus – atseit baseinus pritaikome jiems laikyti. Dabar tai atrodo kaip vaikiškas slapukavimas, tačiau tada buvo tokios žaidimo taisyklės“, – prisimena A. Každailis, prisipažinęs, jog delfinariumo statybos buvo pradėtos net neturint statybos leidimo, kas mūsų dienos jau būtų laikoma nusikaltimu.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais ne vieno pradėto stambaus statybos objekto laukė liūdnas likimas. Dėl pasikeitusios santvarkos, nutrūkusių ryšių su tiekėjais iš kitų buvusių sovietinių respublikų, blokados ir kitų objektyvių to meto priežasčių ne viena tuomet pradėta statyba buvo įšaldyta, taip niekada ir neišvydusi dienos šviesos.

Delfinariumą nuo tokio likimo, pasak A Každailio, išgelbėjo klaipėdiečių patriotizmas. Jo statybą parėmė tuomet dvi finansiškai dar stiprios uostamiesčio įmonės – buvusi valstybinė elementų ir baterijų gamykla „Sirijus“ bei buvusi valstybinė Klaipėdos naftos eksporto įmonė (dabar – AB „Klaipėdos nafta”).

Delfinariumą pagal architekto P. Lapės projektą statė tuometinė Klaipėdos statybos-remonto valdyba Nr 1., kuriai už darbus Jūrų muziejus atsiskaitydavo ne tik kukliais biudžeto pinigais, bet ir minėtų įmonių finansavimo dėka.

Delfinariumo statyba vyko visuotinio deficito ir ekonominės suirutės laikais. LJM archyvo nuotr.

A. Každailis prisimena, jog sunkiausi buvo 1990- 1991 metai.

„Milžiniška „planinio ūkio“ materialiojo tiekimo sistema pakriko, įrengimai ir medžiagos buvo gaunamos tik tiesiogiai iš gamintojų viršininkų malone, o šie nuo tokių kaip mes prašytojų dyrė devynis kailius. Pinigai pinigais, o savo prašymus parduoti, pavyzdžiui, šaldymo agregatus statomai žuvies saugyklai ar PVC vamzdžius vandens technologinėms linijoms turėjome sustiprinti tokiais „argumentais“ kaip lietuviškos plytos, televizoriai „Šilelis“, drabužiai, avalynė, mėsos gaminiai“, – kone natūrinių mainų pagrindu tuo metu vykusius atsiskaitymus prisiminė A. Každailis.

Visgi didžiausia problema būsimo delfinariumo šeimininkams buvo rūpestis, iš kur gauti delfinų.

Nuspręsta pagalbos kreiptis į Ukrainoje Sevastopolyje veikusį uždarą karinį delfinariumą, kuriame sovietmečiu su delfinais buvo atliekami eksperimentai – jie buvo dresiruojami karo tikslais.

Su kariškiais klaipėdiečiams dėl 5 delfinų (2 patinų ir 3 patelių) įsigijimo pavyko susitarti tik dėl to, kad ir juos jau buvo pradėjęs spausti finansiniai nepritekliai. Buvo sutarta, kad kol delfinariumas Klaipėdoje dar nepastatytas, juos pas save palaikys ukrainiečiai. Tačiau praėjus kuriam laikui į Klaipėdą ėmė skrieti nieko gero nežadančios telegramos, raginant kuo greičiau atsiimti delfinus. Mat paaiškėjo, jog nebėra kuo gyvūnų šerti. Teko klaipėdiečiams vietoje pirkti žuvį ir ją autošaldytuvais gabenti į Krymą, pakely įveikiant jau pradėjusius veikti biurokratinius sienų tarp buvusių sovietinių respublikų barjerus.

1993 metų balandy pagaliau sumontuoti baseinai buvo užpildyti bandomuoju vandeniu, tikrinant, ar sandariai pavyko įstiklinti iliuminatorius, ar vanduo nesisunkia per betonines sienas.

Bandymai praėjo gana sklandžiai ir po kelių papildomų baigiamųjų darbų tų pačių metų rugsėjo 23 d. iš Sevastopolio į Palangą buvo atskraidinti tie patys penki klaipėdietiška žuvimi išmaitinti pirmieji delfinariumo gyventojai – Juodosios jūros afalinos.

Delfinų atskraidinimas iš Sevastopolio. Artūro Šeštoko (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

„Pagaliau po varginančios dvidešimties valandų kelionės delfinai vėl atsidūrė gimtojoje stichijoje. Visi pradžiugome, kai, apsukę kelis ratus gyvenamajame baseine, naujakuriai pareikalavo žuvies“, – prisimena A. Každailis.

Kartu su delfinais atskrido ir dvi jų prižiūrėtojos, viena iš kurių pasiliko ilgesniam laikui padėti parengti pirmąjį delfinų pasirodymą. Jis įvyko per 1993 metų Kalėdas ir žiūrovų buvo sutiktas entuziastingai.

Tačiau oficialiai delfinariumas buvo atidarytas 1994 metų balandžio 30 d.

Kitu sėkmingu pirmojo delfinariumo veiklos dešimtmečio etapu galima laikyti tą faktą, kai jame buvo pradėti veisti delfinai. Rusijoje įsigytas patinas, kurį Lietuvos vaikai pavadino Argu, sėkmingai apvaisino pateles Gloriją ir Gabiją ir 1998 metų rugsėjo 16-18 d. jos atsivedė du pirmuosius jau grynai klaipėdietiškus delfiniukus.

Delfinariumo rekonstrukciją vykdė apie 100 įmonių

Praėjus 15 metų po delfinariumo atidarymo, paaiškėjo, jog jį būtina atnaujinti. Rekonstrukcijos prireikė dėl dviejų priežasčių.

Kaip jau minėta, jis buvo statomas vadinamojo deficitinio nepriteklių laikotarpiu, naudojant ne pačios aukščiausios kokybės medžiagas. Per tą laiką jos nusidėvėjo, o ir pats delfinariumas moraliai paseno.

Bet dar svarbesnė buvo antroji rekonstrukcijos priežastis – padaugėjus delfinų bei pradėjus čia taikyti delfinų terapiją, jame fiziškai ėmė trūkti vietos.

Dabartinė Jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė, A. Každailis ir buvusi ilgametė Jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotoja Rūta Mažeikienė. Alfonso Mažūno nuotr.

2009 m. buvo parengtas techninis projektas delfinariumo rekonstravimui ir išplėtimui, įkuriant Delfinų terapijos centrą. Architektūriniame konkurse nugalėjo uostamiesčio architektai – Snieguolės ir Algirdo Stripinių darbas „Vanduo“, iki tol neturėjęs analogų Lietuvoje.

Rengdami rekonstrukcijos projektą, UAB „Uostamiesčio projektas“ architektai stengėsi išsaugoti ir pratęsti P. Lapės kūrinį, tad pagrindinį pietinį fasadą paliko beveik tokį pat, tik suteikė jam šiek tiek lengvumo, abiem pastatą gaubiantiems žiedams pasirinkę baltą spalvą. Nors delfinariumas po rekonstrukcijos gerokai padidėjo, pastato aukštis nepakito.

„Tai – išskirtinė vieta, Kuršių nerijos šiauriausias taškas, todėl natūraliai nesinorėjo „masyvesnio“ pastato, nei yra. Stengėmės viską „sudėti“ į kuo mažesnį aukštį ir plotą, pastatą projektuoti plastiškų formų, organiškai įsiliejantį į specifinę Kopgalio gamtinę bei urbanistinę aplinką“, – statybos portalui „Structum“ pasakojo architektas A. Stripinis.

Rekonstrukcijai delfinariumas buvo uždarytas 2010 m. spalį.

Įgyvendinti sudėtingą projektą padėjo net 100 kompanijų.

Griovimo darbus vykdė UAB „Vaidva“, šios įmonės darbuotojai prisidėjo ir prie pamatų įrengimo. Kadangi delfinariumas buvo įžemintas – padaryti įvairūs rūsiai, pagilinti baseinai, – įrengiant pamatus teko nukasti nemažai – apie 5 000 kub. m. smėlio. Juo buvo pamaitinti Smiltynės paplūdimiai. Vėliau tos pačios įmonės darbuotojai sutvarkė aplinką.

UAB „Togata“ įrengė vidaus ir lauko baseinų, persipylimo kanalų, Delfinų terapijos centro monolitines konstrukcijas. Šie konstrukcinės dalies darbai truko devynis mėnesius.

„Statinio architektai, žinodami, kad delfinams būdinga išskirtinė echolokacijos savybė ir jų uždaroje gyvenamojoje aplinkoje turi būti kuo mažiau aštrių briaunų, povandenines dugno ir sienų plokštumas suprojektavo taip, kad būtų maksimaliai suapvalinti visi po vandeniu esantys kampai. Rinkoje esančios klojinių sistemos ne visada leidžia išlenkti sienų klojinius taip, kaip tai reikėjo įvykdyti šiame projekte. Todėl didžiausia užduotis mums buvo pagaminti ir sumontuoti specialiai pagal skirtingus lekalus gamintus erdvinius klojinius“, – „Structum“ pasakojo „Togata“ direktorius Aurelijus Šleinius.

Delfinariumo atidarymas po rekonstrukcijos 2015 m. rugpjūtį. Alfonso Mažūno nuotr.

Pagrindinius statybos darbus atliko Alytaus bendrovė „Kortas“, laimėjusi rangos darbų konkursą.

„Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcija buvo vienas bendras didelis iššūkis. Jis pareikalavo tiek naujų specifinių, iki tol Lietuvoje netaikytų technologijų ir techninių sprendimų panaudojimo bei priėmimo, tiek ir gebėjimų suvaldyti sudėtingus rekonstrukcijos darbų eigos ypatumus. To reikėjo, kad būtų užtikrintas I etapo rekonstrukcijos darbų užbaigimas, baseinų jūros vandens paruošimo technologijos įrenginių sumontavimas ir veikimas, kartu užtikrinant ir kokybišką lankytojų aptarnavimą delfinų pasirodymų metu, ir tuo pačiu metu nepertraukiamai vykdant II etapo statybos darbus. Džiaugiamės, kad projektas įgyvendintas tinkamai ir laiku, o delfinai ilgai galės mėgautis didžiaisiais jūros vandens baseinais“, – pasibaigus rekonstrukcijai portalui SA.lt kalbėjo „Kortas“ generalinė direktorė Žaneta Overlingienė.

Objektas rekonstruotas dviem etapais, per kuriuos renovuota delfinų pasirodymų salė, įrengtas Delfinų terapijos centras su rekonstruotais ir naujai įrengtais vidaus baseinais bei visiškai naujas lauko baseinas „Saulės įlanka“, skirtas edukaciniams delfinų pristatymams. Taip pat buvo rekonstruota ypatingos aplinkos pusapvalė salė, esanti žemiau delfinų pasirodymų salės, pro kurios langus galima stebėti delfinus.

Pasak bendrovės projektų vadovo Valdo Smalinsko, iš viso objekto rekonstrukcijai prireikė daugiau kaip tūkstančio skirtingų, tarp jų ir nestandartinių, statybos produktų, technikos priemonių bei įrengimų. Pagrindiniams betonavimo darbams buvo naudojamas labai aukštos klasės hidrobetonas, baseinų gelžbetonio konstrukcijų deformacinių ir šaltų siūlių sandarinimui naudotos pasaulinio garso koncerno „Sika“ medžiagos.

Nelengva užduotis buvo ne tik sumontuoti ir paleisti įrenginius jūros vandeniui paruošti, bet ir užtikrinti didelių tūrių baseinų hermetiškumą.

Įgyvendinant rekonstrukcijos projektą teko naudoti ypatingesnes, retai Lietuvoje taikomas statybų technologijas ir medžiagas, todėl bendradarbiauta ir su JAV, Olandijos bei Šveicarijos specialistais. Pavyzdžiui, milžiniškų matmenų tiesius ir lenktus akrilo iliuminatorius bei skaidrias delfinariumo baseinų sieneles suprojektavo, pagamino, atvežė ir padėjo įrengti kompanija„Reinolds polymer technology” iš JAV .

„Dirbti buvo labai įdomu, nors paprastų sprendimų šiame objekte nebuvo, pradedant iki šiol Lietuvoje netaikytų ar retai taikomų technologijų diegimu, specifinių produktų panaudojimu, baigiant sudėtingais logistikos, darbų organizavimo procesais“, – kalbėjo V. Smalinskas.

Oficialiai skelbta, jog rekonstrukcijos darbai atsiėjo apie 13,5 mln. eurų.

Po rekonstrukcijos bendras baseinų vandens tūris padidėjo nuo buvusio 1500 iki 6500 kub. metrų. Paties pastato plotas buvo praplėstas tris kartus, dėl to pagerėjo sąlygos ir delfinariumo gyventojams, ir jo darbuotojams bei lankytojams. Evaldo Lasio nuotr.

Delfinariumo rekonstrukcija buvo baigta 2015 metų rugpjūtį.

Jai pasibaigus bendras baseinų vandens tūris padidėjo nuo buvusio 1500 iki 6500 kub. metrų. Paties pastato plotas buvo praplėstas tris kartus, todėl pagerėjo sąlygos tiek patiems delfinariumo gyventojams, tiek jo darbuotojams bei lankytojams.

Vykstant rekonstrukcijai, delfinai iš Klaipėdos buvo išgabenti į Graikiją.

Čia juos prižiūrėjo klaipėdietė mokslininkė, delfinų trenerė Rūta Vaicekauskaitė, kuri delfinus mokytis dresuoti Klaipėdos delfinariume pradėjo dar būdamas moksleivė, o meilė šiems gyvūnams padiktavo ir jaunos biologijos mokslų daktarės disertacijos temą.

„Kai vyko Klaipėdos delfinariumo remontas ir mūsų delfinai buvo išgabenti į netoli Atėnų esantį Spatos delfinariumą, jame su savo neišskiriamais draugais delfinais praleidau beveik ketverius metus. Būdama Graikijoje ir susirinkau visus duomenis, reikalingus mano disertacijai, ir dėl to mano buvimas Graikijoje užsitęsė, nes kitu atveju, kadangi tuo metu delfinų Lietuvoje nebuvo, būtų tekę keisti mokslinio darbo temą”, – daugiau nei prieš metus „Atvirai Klaipėdai” pasakojo mokslininkė, savo profesinę karjerą šiuo metu sėkmingai tęsianti užsienyje.

Iš Graikijos į Kopgalį grįžus delfinams, į delfinariumą ėmė plūsti minios lankytojų, kurių netrūksta iki šių dienų.

Klaipėdos universiteto absolventė, biologijos mokslų daktarė, delfinų trenerė R, Vaicekauskaitė delfinariumo rekonstrukcijos metu delfinus prižiūrėjo Graikijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Delfinų terapijos centras skirtas ne tik vaikams

Nuo pat Jūrų muziejaus įkūrimo pradžios čia dirbanti bei nuo 2002 metų Jūrų muziejaus delfinariumo direktorės pareigas einanti Olga Žalienė sako, jog mintis apie delfinų terapiją jai kirbėjusi jau nuo pat delfinariumo įkūrimo.

„Jau tada mus pasiekdavo televizijos laidos, pasakojančios apie delfinų pagalbą. Pradėti šiuos užsiėmimus padrąsino šeima iš Lenkijos, auginusi vaiką, turintį autizmo sutrikimą. Pirmieji užsiėmimai padrąsino eiti toliau: iš pradžių dirbo tik treneriai su delfinais, paskui paprašėme pagalbos Klaipėdos medikų – Jolantos Baliūnienės ir Nijolės Šostakienės. Tada surengėme tarptautinę konferenciją, mūsų specialistai pradėjo važinėti į stažuotes delfinų terapijos centruose, atlikome privalomą mokslinį tyrimą, ar delfinai negali pakenkti. Gavę labai pozityvius atsakymus, pradėjome sistemingai priimti vaikus į terapijos užsiėmimus, planuoti Delfinų terapijos centrą“, – „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo direktorė.

Jos teigimu, po rekonstrukcijos delfinariumą praplėtus Delfinų terapijos centru, buvo stiprinama specialistų komanda.

Dabar centrui vadovauja dr. Brigita Kreivinienė, kartu su ja dirba kineziterapeutai, psichologai, delfinų treneriai. Daug dėmesio skiriama ne tik praktinei veiklai, bet ir moksliniams tyrimams.

Pasak O. Žalienės, prieš penkiolika metų pradėta terapinė programa su delfinais buvo labiau orientuota į vaikus, tačiau šiandien vis dažniau kreipiasi ir suaugę, kuriuos kamuoja psichologinio pobūdžio problemos – chroniškas pervargimas, depresyvumas, įvairios asmeninės problemos ir rūpesčiai. Todėl Delfinų terapijos centre bus atidaryta nauja sensorikos laboratorija, skirta suaugusiems, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų.

„Mes turime įvairių programų, tačiau terapiniam poveikiui klientas atvyksta 10-čiai užsiėmimų. Kiekvieną dieną jis bendrauja 30 minučių su delfinais, užduotis formuoja specialistų komanda (socialinis darbuotojas, psichologas, kineziterapeutas, delfinų treneris) arba vadovaujantis konkrečiam atvejui specialistas, pasitaręs su komanda“, – apie delfinų terapijos centre teikiamas paslaugas pasakojo direktorė.

Dažniausiai delfinų terapija taikoma autizmo sutrikimą, Aspergerio, Dauno sindromą turintiems vaikams, kenčiantiems nuo logoneurozės ar elgesio ir emocijų sutrikimo. Daugėja žmonių, besikreipiančių dėl fobijų, patyrusių prievartą, smurtą, traumas, turinčių psichosocialinių barjerų.

Be delfinų terapijos, lankytojams gali būti siūlomos papildomos terapijos – meno, kineziterapijos, sensorinės integracijos, muzikos, taip pat šeimos gali naudotis relaksacijos kambariu, vaikai laiką gali leisti žaidimų kambaryje.

Tačiau labiausiai visi – tiek maži, tiek dideli – laukia nepakartojamų delfinų pasirodymų vieninteliame ne tik Lietuvos, bet ir visoje rytinėje Baltijos pakrantėje esančiame delfinariume, jau bebaigiančiame trečiąjį savo gyvavimo dešimtmetį.

Delfinų trenerių komanda. JLM nuotr.

INFORMACIJA

1987 m. balandžio 3 d. pradėta delfinariumo statyba.

1987-1994 m vyko oro kompresorinės, Baltijos jūros vandens siurblinės, valymo įrenginių statyba.

1993 m. rugsėjo 21  d. iš Sevastopolio lėktuvu atgabenti pirmieji 5 delfinai.

1993 m. gruodžio 26 d. įvyko pirmasis delfinų pasirodymas. 

1994 m. balandžio 30 d. – delfinariumo atidarymas.

1998 m. rugsėjį delfinės Glorija ir Gabija atsivedė pirmuosius jauniklius.

2001 m. rugsėjį pradėti pirmieji individualūs bendravimo su delfinais seansai.

2005 m. gegužės 14 d. pirmą kartą lankytojai pakviesti į muziejų naktį – surengta „Naktis su delfinais”.

2005 m. liepos 16 d. gimė delfinės Premijos jauniklis Nojus.

2005 m. rugpjūčio 17 d. gimė delfinės Gabijos jauniklė Bitė.

2005 m. spalio 3-4  d. vyko tarptautinė konferencija „Delfinų terapija – gamtos dovana XXI amžiuje“.

2006 m. gruodį baigtas delfinų terapijos tyrimas. 

2007 m. rugpjūčio 9 d. gimė dar vienas delfinės Glorijos jauniklis.

2010 m. spalį pradėta delfinariumo rekonstrukcija, kuri baigta 2015 m. rugpjūtį. 

Per metus šį jūrinės kultūros kompleksą –  Jūrų muziejų delfinariumą – vidutiniškai aplanko pusė milijono lankytojų. 

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 nepriklausomybės metų: valstybiniai pėdsakai Klaipėdoje“.