P0

Kelionės laiku, Svarbu

Tiltų gatvė: ne tik tiltai ir bažnyčios II (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2020-10-04


Kartu su Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomu AdM archyvu „Atvira Klaipėda“ toliau keliauja laiku po uostamiestį.

Šįkart baigsime praėjusį savaitgalį pradėtą kelionę po dabartinę Tiltų gatvę, kuri kartu su Turgaus gatve formavo senamiesčio struktūrą. Laukininkų, Friedricho Wilhelmo, Pergalės vardais vadintoje gatvėje stovėjo ne tik tiltai, bažnyčios, bet ir rotušė, pirmoji miesto vaistinėje, kartuvės.

Tiltų g. 13 – moderno stiliaus, dviejų aukštų, mūrinis gyvenamasis namas su prekybinėmis patalpom pirmajame aukšte, pastatytas XX a. pr. Gausiai dekoruotas Tiltų gatvės fasadas mažai pakito išliko iki šių dienų. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Kur stovėjo rotušė?

Istorikas Johanas Zembrickis rašė, kad 1594 ar 1595 metais nepaisant įsakymo, dėl tvirtovės saugumo mieste leidusio statyti tik medinius namus, buvo pradėta mūryti nauja rotušė ir taryba „prašė komisarų atgaline data leidimų mūrinei statybai”. Nors mintieji komisarai ir prieštaravo, masyvi rotušė su bokšteliu, kuriame kabėjo varpas, anot J. Zembrickio, visgi buvo užbaigta.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo, J. Zembrickis rašė apie dabartinio Tiltų g. 5 namo, esančio ties sankryža su Turgaus gatve, vietą.

„Kai kurie kiti šaltiniai tokia versija lyg ir leistų suabejoti. Bet kuriuo atveju, per 1678 metų gaisrą šis pastatas buvo iš dalies sunaikintas”, – sakė V. Safronovas.

Priešais miesto rotušės sargybinę, Tiltų ir Turgaus gatvių sankryžoje, stovėjo kartuvės, ten pat grįstoje aikštėje būdavo nuplakami ir nusikaltę valstiečiai.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak V. Safronovo, iki 1802 metų rotušė tikrai veikė dabartiniu adresu Tiltų gatvė 5. Ten ji užėmė visą kvartalą, įskaitant dabartinius sklypus Jono gatvė 5 ir Kepėjų gatvė 16.

Nuo 1802 metų rotušė buvo dabartiniame sklype Turgaus gatvė 7, o jos apleistame pastate įsikūrė sargybinė, egzistavusi čia iki didžiojo gaisro.

Jugendo stilius dingo sovietmečiu

Išskirtinis Tiltų gatvės objektas buvo ir ties sankryža su Turgaus gatve 1858 m. įsikūrusi universalinė parduotuvė.

„Pastatą puošė piliastrai, virš stogo linijos pereinantys į bokštelius, namo kampas buvo nusklembtas ir jame įstatytos durys. 1898 m. prie šio pastato prijungtas gretimas Turgaus gatvės triaukštis jugendo stiliaus namas. Po rekonstrukcijos abu pastatai buvo jau su aukštomis didelėmis vitrinomis. Šiuos abu skirtingus namus jungė virš pirmojo aukšto išsikišusi plati juosta su firmos pavadinimu „Lasso ir Ko”. Firma turėjo ir savo siuvyklą, gaminius pardavinėjo parduotuvėje; firmos savininkai laikraštyje gyrėsi, kad duoda darbo daugiau nei penkiasdešimčiai pardavėjų ir siuvėjų”, – rašė architektūros istorikas Jonas Tatoris.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Kitais duomenimis, čia prekiauta lovų spyruoklėmis, vyriškais kostiumais, galanterija, žaislais, kilimais, baldų audiniais, patalyne ir lino gaminiais. Pastate veikė ir amatų parduotuvė, o vietinė mados studija siuvo moteriškus ir vyriškus drabužius.

1963 m. sausį „Tarybinės Klaipėdos” paskelbtame straipsnyje rašoma, kad pirmaisiais pokario metais dalyje pastato buvo gyvenamieji butai.
Pasak V. Safronovo, 1946 m. rugpjūčio 21 d. pastate buvo atidarytas „Universalinių prekių magazinas”. Iš pradžių čia buvo tik audinių ir drabužių skyriai, po kelių mėnesių atsirado avalynės ir galanterijos, kosmetikos, žaislų ir kiti skyriai.

1952 m. kapitalinio remonto metu prekybos salės ir pagalbinės patalpos buvo šiek tiek išplėstos.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pastatas galutinai buvo subjaurotas 1963 m. pradėjus sovietinio stiliaus rekonstrukciją, kuri vyko trejus metus.

„Pirkėjas, šiandien užėjęs į universalinę parduotuvę, negaus nusipirkti nei audinių, nei galanterijos dirbinių. Sekcijose, jis pamatys tik tuščias lentynas, plikas sienas. Toks pat likimas laukia avalynės, trikotažo, vyrų ir moterų gatavų rūbų sekcijų. Universalinė parduotuvė kraustosi į kitas patalpas. Ji įsikurs P. Cvirkos gatvėje netoli „Gegužės Pirmosios“ konditerijos fabriko pastatytuose paviljonuose (liaudyje jie buvo pavadinti mediniu univermagu, kuris stovėjo šv. Jono bažnyčios vietoje – autor. past.)”, – rašė 1963 m. „Tarybinė Klaipėda”.

Jos cituotas parduotuvės direktorius Alfonsas Tumėnas aiškino, kad rekonstrukcijos prireikė todėl, kad prekių apyvarta išaugo nuo 3,5 milijono rublių 1957 metais iki 7 milijonų rublių 1962 metais ir prekių srautas ateityje esą dar labiau didės.

„Apie rekonstrukcijos mastus ir naudą galima spręsti jau iš to, kad prekybinis plotas padidės daugiau kaip dvigubai. Vienoje vietoje bus sukoncentruotos pagalbinės patalpos. Kai kuriose pastato dalyse reikės pristatyti trečiąjį aukštą. Po rekonstrukcijos pastato išorė žymiai pasikeis: bus ne du, bet trys įėjimai, vietoje mažyčių bus iškirsti dideli langai, kokie yra dabar iš P. Cvirkos gatvės pusės. Dideli pertvarkymai bus padaryti viduje. Į antrą ir trečią aukštus ves platūs, laiptai. Erdviose prekybos salėse išsidėstys įvairios sekcijos”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”.

Nuo 2008-ųjų pastatą valdo UAB „Mūsų laikas”.

Pirmoji miesto vaistinė

Tiltų gatvė yra išskirtinė ir tuo, kad ten, kur dabar yra 6-uoju numeriu pažymėtas pastatas, pradėjo veikti pirmoji oficiali Klaipėdos vaistinė įsteigta 1677 metais.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Žaliajai vaistinei“ (Grune Apotheke) privilegiją tų metų sausio 29 – vasario 8. datuojamu dokumentu suteikė  Brandenburgo margrafas Fridrichas Vilhelmas. Ji buvo skirta miesto magistrato kvietimu į Klaipėdą 1669 m. atvykusiam ir atitinkamą prašymą atsiuntusiam vaistininkui, Prūsijos dvaro vaistinėje anksčiau tarnavusiam provizoriumi Jacobui Jungui. Privilegijos jis prašė, nes įkūręs vaistinę susidūrė su nesąžininga konkurencija, kurią sudarė vaistininko amato nesimokę asmenys.

Suteikiama privilegija vienintelis J. Jungas ir jo įpėdiniai ar paveldėtojai (išlaikę egzaminus) galėjo Klaipėdoje laikyti vaistinę iki tokį patį norą pareikš kuris nors kitas profesionalus vaistininkas. J. Jungui vaistinėje buvo leista prekiauti ir prieskoniais bei užsiimti smulkiąją prekyba, bet jau be monopolinės teisės.

Už gautą privilegiją farmacininkas privalėjo vaistinę aprūpinti „gerais šviežiais vaistais”, o senus likviduoti, „prekiaujant neužkelti kainos”.

Prieš II pasaulinį karą „Žalioji vaistinė“ garsėjo kaip miesto šviesuomenės susibūrimo vieta. Antrame aukšte pas šeimininkus didelis puikiai įrengtas salonas, kur vykdavo klasikinės muzikos, poezijos ir šviesių diskusijų vakarai.

Nukentėjusiame nuo karo pastate vėliau veikė daržovių parduotuvė. 1981-aisiais čia atkurta „Žalioji vaistinė“ su senoviniu interjeru, su vaistinės istorijos ekspozicija ir Algirdo Dovydėno vitražais languose.

Nuo 2011-ųjų buvusias vaistinės patalpas, kuriose dabar veikia masažo salonas, valdo UAB „Friedricho pasažas”.

Vietoje pastato – ąžuolas

Pasak J. Tatorio, kartais senamiesčio gatvių galai buvo užstatomi aklinai. Taip ir nutiko ties Kalvių gatvės sankryža su Tiltų gatve.

XX a. pradžioje buvusiame sandėlyje įrengus kino teatrą „Kammer Lichtspiele“ (pokariu – „Baltija”) aklinai buvo užstatytas Kalvių gatvės galas, kad slopintų judrios Tiltų gatvės triukšmą.

Po Antrojo pasaulinio karo šis intarpas buvo išgriautas, o vietoje jo Sąjūdžio metais Vytautas Karčiauskas pasodino ąžuoliuką.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Sąjūdžio dvidešimtmečio proga 2008 m. prie šio ąžuolo buvo įrengtas pilko granito akmuo su dviem bronzinėm pėdutėm – paminklinis akcentas „Mūsų Sąjūdis 1988“.

Norėjo nugriauti pusę pastatų

Prie Biržos tilto, Tiltų g. 1 geltonos spalvos name, pastatytame apie 1915-uosius, ir išsiskiriančiame dabar nuimtu ir restauruojamu dekoratyviniu miesto herbu, veikė miesto taupomoji kasa (Städtische Sparkasse).

Pastato architektūra atspindi antrajame dešimtmetyje jau išblėstantį jugendo stilių bei ateinančio tėvynės stiliaus tendencijas: namo kampus apkabina erkeriai ir dinamiško piešinio augaliniai ornamentai. Pirmajame pastato aukšte buvo operacijų salė, tarnybinės patalpos, seifas – saugykla, antrajame ir mansardiniame aukštuose – butai, priklausę miestui.

Septintajame XX a. dešimtmetyje šiam ir kitiems toje pačioje gatvės pusėje per karą ir pirmuosius pokario metus išlikusiems pastatams buvo iškilusi grėsmė. 1967 m. vasarį vykusio Klaipėdos miesto vykdomo komiteto Techninės tarybos protokole matyti, kad Miesto projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus viršininkas Petras Lapė siūlė elgtis „kaip Osmanas Paryžiuje – griauti vieną gatvės pusę” (turimas omenyje Žoržo Eženo Hausmano Paryžiaus pertvarkymo projektas 1853-1870 metais – M. V.). Taip P. Lapė buvo įvertinęs siūlymus tuometinėje Pergalės gatvėje vykdyti rekonstrukciją „padarant po pastatais pėsčiųjų praėjimus”.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Architektas Algimantas Aušiūra, parengęs tris pastatų rekonstrukcijos variantus teigė reiškiantis bendrą nuomonę skyriaus architektų ir inžinierių, kad „pravedus praėjimus po pirmaisiais aukštais, susigadintų visas aukštas, nebūtų galima įrengti pirmuose aukštuose parduotuvių, valgyklų ir t. t. nuo ko senamiestis prarastų savo charakterį, o transporto problemos vis tiek būtų neišspręstos”. Anot jo, tikslingiau ieškoti būdų nukreipti transportą kitomis gatvėmis, o Pergalės gatvę palaipsniui padaryti tik pėsčiųjų gatve.

Tuo metu miesto vyriausiasis architektas Pranas Sabaliauskas siūlė abiejose gatvės pusėse „paaukoti dar penkis senamiesčio namus, padarant praėjimą po jais”.

Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Alfonsas Žilius savo ruožtu dėstė neįsivaizduojantis, kaip „atrodytų miestas, senamiestis su praėjimais po pastatais”. Esą tai primintų karo metu išdaužtas vitrinas, neaišku ir kaip būtų galima panaudoti likusias patalpas pirmuosiuose aukštuose.

Architektas Jurgis Putna tikino, kad įgyvendinus tokį projektą „senamiesčio vaizdas bus sugadintas visam laikui”. Jo kolega Juozas Gudelis aiškino, kad tokios rekonstrukcijos metu pastatus reikėtų labai pakeisti, ji kainuotų labai brangiai, o „rezultatas gaustųsi sugadinti pastatai ir siaura transporto juosta”.

Išsivysčius tokiai diskusijai minėtajame pasitarime joks sprendimas nebuvo priimtas. Tačiau po metų, 1968-ųjų vasarį Vykdomajame komitete jau buvo pritarta miesto transporto schemos korektūros variantui, kuriame „numatoma Pergalės gatvės važiuojamąją dalį išplatinti iki maksimumo”, o pėsčiųjų praėjimui „numatyti galimybę įrengti šaligatvius po rekonstruojamais gyvenamaisiais namais”. Vietinio ūkio valdyba buvo įpareigota skubiai užsakyti Pergalės gatvės rekonstrukcijos projektą „su tuo išskaičiavimu, kad dar šiais metais būtų atlikta gatvės projektinė užduotis”.

Po mėnesio vykusio dar vieno pasitarimo metu Valstybinio statybos reikalų komiteto vyr. inžinierius Steponas Stulginskis pareiškė, kad „praplatinant Pergalės gatvę gyvenamųjų namų griovimo sąskaita variantas nepriimtinas” ir reikia jos važiuojamąją dalį platinti tik iki leistinų ribų. Prieš namų griovimą kategoriškai pasisakė ir Miestų statybos ir planavimo instituto Kauno filialo architektas, miesto gen. plano autorius Petras Janulis, KPI Kelių katedros atstovas M. Raibys.

Kultūros ministerijos Paminklų apsaugos skyriaus viršininkas Jonas Glemža akcentavo, kad „reikalinga išsaugoti senamiesčio užstatymą”. Jam antrino ir Vykdomojo komiteto pirmininkas Feliksas Lengvenis, o jo pavaduotojas A. Žilius toliau laikėsi pozicijos, kad Pergalės gatvėje nereikia daryti praėjimų, nors jo kolega Valentinas Greičiūnas pasisakė priešingai: „Pergalės gatvę praplatinti iki leistinų ribų, įrengiant pėsčiųjų praėjimus po gyvenamaisiais namais”.

Protokolas baigiamas vyr. architekto P. Sabaliausko teiginiais, kad reikia „skubiai sudaryti Pergalės gatvės rekonstrukcijos projektą įrengiant p0 gyvenamais namais praėjimus”.

„Jeigu tolesnė projektavimo eiga parodys, kad ateityje teks vieną kurią tai Pergalės gatvės užstatymo dalį griauti, siūlo tai atlikti iš vakarų pusės, nes tuo bus mažiau sudarkomas senamiesčio užstatymo charakteris”, – rašoma protokole.

Galiausiai šie namai išliko, kai kuriais duomenimis arkados ir praėjimai pirmuosiuose jų aukštuose buvo įrengti apie 1971-uosius.

Tiltų g. 1 namo puošmena – dekoratyvinis herbas bendrovės „Pamario restauratorius” buvo nuimtas nuo fasado ir šį pavasarį restauruotas. Jis į savo vietą turėtų sugrįžti tik apie 2022 m. kai bus baigtas galutinis pastato tvarkymo darbų etapas – kol kas dar neprasidėjo net pirmas.

Prioritetas – švediškiems akmenims

Judresnėse gatvėse, kokia buvo ir Tiltų, vežimai greitai sugadindavo grindinį ir jį nuolat reikėdavo remontuoti. Anot istorikų, 1878-1879 m. buvo perklojamas ir Tiltų gatvės grindinys, o 1899 m. policija jau uždraudė gatvėmis vežti sunkesnį nei 6 tonų krovinį – sunkesniems reikėjo gauti leidimą.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

XX a. pradžioje Tiltų gatvės grindinys buvo padalintas į tris juostas: vidurinioji buvo platesnė, iš tašytų akmenų, o kraštinės iš apvalių. Tuo metinio miesto architekto nuomone, tašytų švediškų akmenų grindinys, nors trečdaliu ir brangesnis, buvo du-tris kartus patvaresnis už vietinių akmenų grindinį.

1936-aisiais laikraštis „Vakarai” rašė, kad „Laukininkų gatvės sklypelis iki Turgaus gatvės , išgrįstas, dailiai”.

Prieš grindžiant iš gatvės buvo išimti dujų vamzdžiai ir padėti po šaligatviu. Šaligatviai praplėsti apie 20 cm, jiems uždėti nauji kraštai.

„Visiems patinka, Tik reikia, kad tokių gatvių ir šaligatvių birtų daugiau”, – rašė laikraštis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Paskutinį kartą naujas grindinys Tiltų gatvėje dėtas prieš daugiau nei 12 metų – 2008-ųjų pradžioje beveik 7 mln. litų kainavusius rekonstrukcijos darbus baigė bendrovė „Klaipėdos keliai”. Vėliau šios įmonės kelininkams dar ne kartą teko grįžti ir tvarkyti grindinį.

2019 m. pabaigoje sankryžose su Tiltų gatve neįgaliesiems ir tėvams, stumiantiems vežimėlius, neįveikiami borteliai buvo keičiami patogiomis nuovažomis.

Šį pavasarį bendrovė „Vigrinda” šalino gatvės grindinyje atsiradusias provėžas ir įdubas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.


2020-10-04

Vienas komentaras apie “Tiltų gatvė: ne tik tiltai ir bažnyčios II”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt