Įsivaizduokite aplinką, kurioje visi resursai naudojami suteikti teisingą atlygį žmonėms, tenkinantiems kitų žmonių, bendruomenės, visuomenės poreikius, o ne atlyginti kapitalo investuotojams. Kapitalo judėjimas būtų nukreiptas tik į atlygį už veiklą ir į investicijas priemonių tobulinimui. Nebūtų poreikio kaupti perteklinį pelną, kuris kelių proc. žmonijos atstovų yra keičiamas į jachtas, pilis, salas vandenynuose ir prabangius bunkerius, įrengiamus tam, kad apsaugotų nuo galimų branduolinio karo padarinių ar išalkusių ir susivienijusių žemiau skurdo ribos gyvenančių pasaulio piliečių minios.

Įtakingiausių pasaulio universitetų strategai jau kurį laiką Verslo vadybos/administravimo programose diegia naują naratyvą: verslas ne dėl PELNO, verslas dėl VERTĖS. Suprask, orientaciją į godumą reikia švelniai pakeisti altruizmu. Būsimieji verslų akcininkai naujose Dizaino mąstymo paskaitose suka smegenis ne kaip išgręžti daugiau grąžos, o kaip kūrybiškai ir bendrai su kitais rasti vertę visuomenei teikiantį sprendimą vis didėjančios neapibrėžties sąlygomis.

Moterys turi stipriau išreikštą polinkį į paslaugų teikimą ir yra mažiau apsėstos godumo. Jos dažniau linkusios rinktis saviraišką, nešančią vertę bendruomenei. Unsplash nuotr.

Formuojama ir dar viena mada, įgalinsianti žmones spręsti jų pačių poreikių tenkinimą nesiekiant perteklinio pelno, kuriančio ne tik galimybes investuoti į inovacijas bei progreso spartą, bet ir didinančio atskirtį bei nelygybę – SOCIALINIS VERSLAS. Kas tai?

Iš principo, tai trys esminiai dalykai: 1) misija – spręsk socialines problemas, 2) modelis – gyvuok ne tik iš valstybės ar savivaldybės paramos, bet uždirbk ir iš rinkos, 3) reinvestavimas – jokio pelno akcininkams, viskas atgal į socialinio verslo veiklą.

Yra pasvarstymų, kad socialinio verslo idėją populiarina tie patys keli procentai pasaulio elito atstovų. Kapitalizmo religijos skelbėjai, matydami vis didėjančią socialinę ir turtinę atskirtį, sąlygotą nevaržomo laisvos rinkos siautėjimo, ne tik į pasaulio universitetų verslo vadybos programas bando integruoti VERTĖS sampratą, keičiančią PELNĄ, ilgus šimtmečius buvusį esminį kiekvieno doro verslininko tikslą, o ir jaukina visuomenes prie socialinės ekonomikos ir socialinio verslo veikimo modelių.

Vyriausybės yra išsigandusios ir vietoje eilę šimtmečių modeliuotos suvereno išsaugojimo politikos yra linkusi įsiteikti perleisdama dalį sprendimų priėmimo liaudžiai.

Galimas baimės šaltinis – Wicked problems, susijusios su gyvenimo trukmės bei socialinės atskirties didėjimu, tikėtina didėsiančia bedarbyste dėl DI/automatizavimo/robotizavimo atėjimo, kas kartu sudėjus reiškia problemas su finansais.

Nuo 2008 metų krizės pinigų masė, įliejama skatinti ekonomikai, tapo tokia didelė ir taip stipriai viršijanti realiai kuriamą vertę, kad bet kuriam skaitinį mąstymą turinčiam piliečiui susuka vidurius apie tai pagalvojus.

Galiausiai – tinklai. Internetui šiais metais sukako 30 metų, Facebook – 15. TIK, o JAU. Tinklai, jungiantys mases į jėgą, kuri šluoja režimus, gąsdina ne mažiau nei gręsiančios ekonominės problemos. Baimė skatina kurti naujus naratyvus ir sąvokas, tarp kurių ir mūsų aptariamos „vertės“ ir „socialinio verslo“.

Pasvarstymų apie liberaliosios demokratijos elito kuriamus naujus instrumentus visuomenės problemų sprendimui autoriai šiepia dantis ir sako: FUI. Kiti gi sako: kokio velnio, jei tos priemonės padės išlikti mūsų vakarietiškam demokratijos burbului ilgiau, kodėl gi ne. Priimkime tą įsivaizduotosios tikrovės patobulinimą ir padarykime jį NEW NORMAL.

ES politiniuose dokumentuose kalbant apie socialinę ekonomiką, siejamą su socialiniu verslu, pabrėžiamas svarbiausias šios ekonomikos subjektams būdingas požymis – jie vykdo veiklą, kurios pagrindinis tikslas – tenkinti žmonių, bendruomenės, visuomenės poreikius, o ne atlyginti kapitalo investuotojams. Kitaip tariant, uždirbkite, bet tik tiek, kiek reikia išsimokėti atlyginimams, o jei liko pelno, skirkite jį pasamdyti dar vieną bedarbį kaimyną ar investuokite į naujos paslaugos teikimą.

Aš kiek ironizuoju socialinio verslo atžvilgiu, tačiau reikia suprasti, kad iš principo, tai labai mums visiems vertingas instrumentas.

Jau netolimoje ateityje dirbtiniam intelektui (DI) keičiant žmones jų darbo vietose ir jiems nespėjant persikvalifikuoti į automatizuotų sistemų programavimo inžinierius, didės nedarbas ir mažės valstybių ir savivaldybių biudžetų krepšeliai, iš kurių užtikrinami viešieji poreikiai. Kas pakeis vis trumpėjančias savivaldybių administracijų ir joms pavaldžių įstaigų, nespėjančių lieknėti kartu su mažtančiu biudžetu, rankytes? Ogi socialiniai verslai, kuriuose už pakenčiamą atlyginimą dirbs piliečiai, teikdami socialines, švietimo, aplinkos apsaugos, kultūros ir kitas paslaugas.

Jau aptarėme, kad 3 kriterijai kurie taikomi apibūdinant socialinį verslą yra šie:

• socialinė misija, kurios tikslas (socialinis ar visuomeninis)- kuriama socialinė vertė (nauda);

• verslo modelis arba kitaip – verslumas;

• reinvestavimas. Organizacinis arba valdymo kriterijus, nusakantis tokio subjekto atskaitomybę, organizacinę struktūrą, kuri užtikrina dalyvavimą, skaidrumą ir socialinį teisingumą.

Verta pristatyti kelias esmines sampratas, atskleidžiančias skirtingus požiūrius į socialinį verslą: socialinis verslas kaip priemonė, leidžianti tvariai naudoti išteklius, kurie nėra naudojami (arba, nors ir yra kokybiški, dėl įvairių priežasčių yra nepanaudojami: gamybos ar produktų atliekos – pavyzdžiui, atraižos, kokybiški, tačiau nebenaudojami produktai, pastatai); socialinis verslas kaip priemonė, sprendžianti tam tikras socialines problemas ir kartu užtikrinanti vietos bendruomenių gerbūvį – tokiu būdu mobilizuojama vietos bendruomenė ne tik kurs pelningą veiklą, bet ir spręs problemas, su kuriomis susiduria – darbo įgūdžių praradimas dėl ilgalaikio nedarbingumo, gyventojų judumo keliamos socialinės problemos regione.

Europos mokslo institucijos sutaria (nežinia ar pačios ar su kapitalizmo religijos patriarchų pagalba), kad socialinė ekonomika ir socialinis verslas ateityje bus itin svarbūs užtikrinant visuomenės gerovę. Ir tai veikia. Pastebima, kad vis daugiau žmonių mano, jog karjera socialiniame versle yra prasmingesnė nei darbas didelėse verslo organizacijose, kurių veikla dėl pačios organizacijos veiklos pobūdžio ir masto ar taikomų vadybos principų gali būti suprantama kaip neetiška, neatliepianti visuomenės poreikių, neužtikrinanti visuomenės socialinės gerovės, ir linkusi didinti tik verslo pelningumą.

Socialinis verslas kaip idėja, ryškinanti socialinę verslo misiją, tampa vis populiaresnė.

Skandinavijos valstybių socialinio verslo ekosistemose, verslas skiria didelį dėmesį socialinės misijos išsikėlimui ir įgyvendinimui, bendruomenės įsitraukimui ir (savi)pagalbai, savanoriavimui ir įvairiai neatlygintinai veiklai sprendžiant socialines problemas. Ir žinote, gerai pagalvojus, koks skirtumas, ar tai godžių verslininkų savisaugos poreikių suformuota idėja, ar natūrali mūsų visų įtakota pasirinktos visuotinai priimtos tvarkos evoliucija. Skandinavijoje – rojuje žemėje – tai veikia. Norėčiau, kad čia, Lietuvoje būtų kaip Švedijoje. Kas nenorėtų?

Įdomu tai, kad du trečdaliai socialinio verslo darbuotojų – moterys, 41 proc. socialinių verslų vadovų – moterys, t. y. kur kas daugiau nei įprastai tarp verslo įmonių vadovų. Ką tai reiškia?

Ogi tai, kad moterys turi stipriau išreikštą polinkį į paslaugų teikimą ir yra mažiau apsėstos godumo. Jos dažniau linkusios rinktis saviraišką, nešančią vertę bendruomenei. Idėja – grožis išgelbės pasaulį – veikia!

Kaip gerai, kad tik prieš šimtą metų balsavimo teisę mūsų demokratinio pasaulio burbule įgijusios moterys šiandien kuria mokslą, kreipia verslą į VERTĖS kūrimą ir skatina socialinės ekonomikos raidą. Mums gali pavykti sukurti visuomenės veikimo modelį, kuriame riboti resursai bus paskirstyti padengti visuomenės narių savanoriško veikimo kompensavimui, ir spėti tai padaryti iki technologijų raida aplenks homo sapiens ne tik šachmatuose.

Koncentruotis derėtų į du dalykus:

1. Klientelizmo užkardymui. Klientelizmas pasireiškia perduodant viešąsias paslaugas ir jų įgyvendinimą tų pačių valdžios ir vietos institucijų įsteigtoms organizacijoms, kooperatyvams, su kuriais turimi geri ryšiai;

2. Socialinio verslo teisinio reglamentavimo, sampratos populiarinimo ir pagalbos kuriantis ir vystantis užtikrinimo. Škotijoje socialinis verslas, jo idėja, pavyzdžiai yra pristatomi bendrojo lavinimo mokyklų programose.

Antrasis siekis yra pakeliamas Švietimo ministerijos klerkams, o pirmasis be bendruomenės narių dalyvavimo ir įsikišimo nelabai išsispręs.

Lietuvoje yra 60 savivaldybių, kiekvienai jų priklauso nuo keliasdešimt iki kelių šimtų pavaldžių įstaigų, išlaikomų iš biudžeto ir teikiančių savivaldos bendruomenei už tos pačios bendruomenės susimestus pinigus paslaugas, kurias tos bendruomenės nariai galėtų teikti patys du kartus efektyviau ir pigiau. O tai reiškia du kartus daugiau viešųjų gėrybių ir/arba aukštesnę jų kokybę.

Kodėl taip manau? Paaiškinsiu antroje šio tekto dalyje.

Jei paskaitėte iki galo, esate tas, kuriam rūpi, kuris kurs socialinį verslą arba veiks jame, kuris naudosis teise dalyvauti sprendžiant vietos valdžios reikalus ir mėginti lemti ar daryti įtaką vietos valdžios įgaliojimų bei įsipareigojimų vykdymui.