Akivaizdu, kad nepaisant visų nerealių pranašumų, sunkiai, oi sunkiai įsivažiavo naujoji tarybinė santvarka pokario Klaipėdoje. Ir kultūringų kvalifikuotų kadrų trūko, ir profsąjunginis darbas buvo apmiręs, ir netgi algos ėmė vėluoti po keletą mėnesių. O kur dar atsiradę nubyrėjimai ir nutrupėjimai bei bjaurus vokiškųjų okupantų palikimas – lietuviškai vokiškieji nacionalistai!

Apie sunkią komunizmo statybą ir nelengvą kovą už Klaipėdos darbo liaudies gerovę toliau pasakoja ciklas „30 metų be komunistinių marazmų”.

Gyvenamasis fondas ne tik gyventi

Gerbiamas Linas Poška antrojoje ciklo „30 metų be komunistinių marazmų” dalyje vėl buvo labai teisus, tik tąkart jau konstatuodamas, jog kol „Raudonojo švyturio” skaitytojas K. Pašilis bergždžiai pas papirosų pardavėjus ieškojo lietuviško laikraščio, kiti klaipėdiečiai rūpinosi kuru žiemai iš miesto butų fondo plėšdami malkoms grindis, duris, baldus – bet kokią medieną, o pirmasis miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas dar tęsė kovas dėl Klaipėdos su tarybiniais kariškiais.

Sugriauti pastatai buvusioje Biržos gatvėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Lino teisumą liudija „Raudonojo švyturio” paskelbtas Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto nutarimas Nr. 4, priimtas 1946-01-17 ir pasirašytas to paties draugo Bergo. Jis skelbė:

„Pastebėta, kad kai kurios įstaigos, įmonės, organizacijos ir pavieniai asmenys, be Vykdomojo Komiteto leidimų, ardo, griauna ir naikina įrengimus (pečius, langus, duris, vandentiekio bei centralinio šildymo įrengimus ir t. t.) namuose bei pastatuose, kurie dar neapgyventi ir galėtų būti atstatyti. Tokiais naikinimais, ardymais bei įrengimų gadinimais miesto ūkiui daroma didelė žala.

Klaipėdos Miesto Vykdomasis Komitetas, norėdamas užkirsti kelią atskirų namų bei pastatų naikinimui, nutaria:

1. Uždrausti įstaigoms, įmonėms, organizacijoms ir pavieniams asmenims be Klaipėdos Miesto Vykdomojo Komiteto leidimo ardyti, naikinti, griauti, demontuoti ar gadinti namus, bei jų įrengimus, nesvarbu kokiam stovyje jie bebūtų.

2. Įstaigos, įmonės, organizacijos ar pavieniai asmenys, pastebėti naikinant ar demontuojant namų įrengimus, nežiūrint kokiame stovyje jie bebūtų, bus traukiami teismo atsakomybėn, kaip valstybinio turto naikintojai.

3. Įpareigoti Miesto Miliciją ir Miesto Butų Ūkio Valdybos skyrių sulaikyti asmenis, naikinančius valstybinį turtą, griaunančius pastatus ir jų įrengimus.

4. Šio nutarimo vykdymo kontrolę uždėti Miesto Milicijai ir Miesto Butų Valdybos skyriui”.

Šalia šio įsakymo, matyt, siekiant, kad darbo liaudis smarkiai neliūdėtų dėl tokios užklasinės veiklos uždraudimo, draugas Ant. Jakimavičius pranešė, kad nuo Naujųjų metų Klaipėdos mieste įsteigta Statybinių Medžiagų Pramonės Kontora Nr 3. (direktorius drg. Končius), perimanti savo žinion labai svarbias krašto atstatymui įmones: plytų ir čerpių fabrikus, silikatinių plytų fabrikus, koklių ir keramikos dirbtuves, kurios iki šiol buvo Statybos-Montavimo Kontoros Nr 3 žinioje. O pastaroji, nors ir turėjo vykdyti statybos bei remonto darbus, plytinių reikalus laikė paskutinėje vietoje ir jas privedė prie tragiškos padėties.

„Pavyzdžiui, Dangės, Luyzės plytinės visą laiką buvo be apsaugos ir neatsakingų asmenų smarkiai apgadintos ir nuardytos. Lygiai taip pat paliktas be apsaugos ir silikatinių plytų fabrikas Doviluose”, – rašė Ant. Jakimavičius.

Kultūringų kadrų trūkumas

Įvykus pirmajam sovietinės Klaipėdos mokytojų susirinkimui neišvengiamai atėjo eilė susirinkti ir miesto inteligentams.

Žinoma, kad į Klaipėdos teatrą 1946 m. sausio 11 d. inteligentai susirinko dėl rimto reikalo – jie panoro įkandin pedagogų apsvarstyti TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko drg. Michailo Kalinino straipsnį „Lietuvių tauta naujuoju keliu“. Su straipsniu susirinkusius supažindino mokytoja Rubaževičienė. Po to pasisakė visa eilė miesto inteligentų.

Matyt, tie pasisakymai nebuvo labai taiklūs, nes Klaipėdos MVK švietimo skyriaus vedėjas Žižys plačiau apibūdino drg. Kalinino straipsnio reikšmę lietuvių tautai ryšium su beartėjančiais rinkimais  į TSRS Aukščiausiąją Tarybą.

„Mes inteligentai turim ne tik patys aktyviai dalyvauti rinkimuose, bet taipgi užtikrinti šimtaprocentinį visų, turinčių teisę balsuoti, dalyvavimą taip svarbiame mūsų kraštui įvykyje”, – „Raudonasis švyturys” citavo I gimnazijos karinio apmokymo vadovą drg. Gudaitį.

Tuo metu LKp(b) Klaipėdos MK sekretorius Poškus savo kalboje pažymėjo tą bjaurų vokiškųjų okupantų palikimą – lietuviškai vokiškuosius nacionalistus ir kovą su jais.

„Kultūringų, kvalifikuotų kadrų trūkumas šiandien dar kliudo mums laiku atlikti daugelį svarbių, neatidėliotinų reikalų”, – sakė drg. Poškus, tolimesnėje savo kalboje užakcentavęs svarbų stalininės tautų draugystės klausimą.

Inteligentų susirinkimas, žinoma, kad praėjo „pakilioje nuotaikoje”. O kad ji būtų dar pakilesnė susirinkimo pabaigoje buvo meninė dalis.

Be profsąjungos nėra ir algos

Draugas K. Vilminskas informavo „Raudonojo švyturio” skaitytojus, kad Valstybinis elektros elementų fabrikas „Syrius”, kaip ir dauguma kitų Klaipėdos įmonių, 1946 m. sausį jau buvo prikeltas iš griuvėsių. Iš tiesų „iš griuvėsių buvo prikeltos” tarp dabartinių Tiltų ir Šaltkalvių gatvių tuomet išlikusios pirklio Eduardo Skwaro valdyto baterijų ir elementų fabrikėlio patalpos, į kurias iš Kauno veiklą perkėlė minėtasis „Syrius”, čia veikęs iki 1957 metų, kai gavo buvusias Mineralinių trąšų fabriko patalpas prie Dangės, Artojo gatvėje.

K. Vilminskas tikino, kad nepaisant to, jog didžiulė dalis šio fabriko pastatų sudegusi, apgriuvusi ir nuo gatvės pusės atrodo, kad čia vien griuvėsiai, tačiau tolėliau darbo žmonės, Klaipėdos atstatymo entuziastai jau dirba, pluša, gamina (Eugenijus Šiško nuotraukoje iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo – „Syrius” montuotoja T. Kemežytė).

Fabrike pasiruošimas rinkimams, anot K. Vilminsko, buvo pravestas gerai. Visi susipažinę su rinkiminiais nuostatais ir pagrindiniu tarybinės šalies įstatymu — Stalino Konstitucija. Dabar tik nekantriai laukia rinkimų dienos, kada visi kaip vienas galėtų atiduoti balsus už kandidatus, kurių kandidatūras visuotiniame savo susirinkime taip vieningai ir nuoširdžiai parėmė.

Tačiau čia buvo iškilusi ir bėda – profsąjunginis darbas „Syriuje” apmiręs, nes nėra, kas jam vadovautų.

„Trūksta tam darbui nurodymų ir iš viršaus. Nesant profsąjunginio veikimo, šlubuoja gamybinių planų įvykdymas. Tatai daugiausia dėl to, kad nėra tinkamo darbo suskirstymo, kuo turi susirūpinti įmonės techniškasis vedėjas. Dėl to paties prof-organizacinio darbo sustingimo nukenčia ir buitiniai dirbančiųjų reikalai. Jau keturi mėnesiai neišmokamas atlyginimas už darbą. Būtina proforganizacinį darbą sustiprinti ir įvesti į tinkamas vėžes”, – apie tai, kad galima atkurti įmonę ir negaunant algos, informavo K. Vilminskas.

Pasirodo, kad nepažangiai į prof-organizacinį darbą Klaipėdoje tuomet žiūrėjo ne tik pirmieji pokariniai elementų gamintojai – apie tai netruko informuoti „Raudonasis švyturys”. Priminęs, kad profsąjunginis darbas gali būti sėkmingai dirbamas tik tuomet, kai visi dirbantieji yra profesinių sąjungų nariais, laikraštis ėmė dėstyti nepageidaujamus faktus.

„Taip, pavyzdžiu Žuvies apdirbimo fabrike (komiteto pirm. drg. Eitmanas) iš 31 dirbančiojo iki šiol nariais priimta tik 3, Upių Laivyno Uoste (komiteto pirm, drg. Serkov) iš 36 dirbančiųjų profsąjungos narių tik 11, o Valst. Saldainių ir Biskvitų fabrike „Gegužės Pirmoji”, kur komiteto pirm. yra drg. Jūras, iš 80 dirbančiųjų iki šiol nė vienas neįtrauktas į profsąjungą nariais. Panaši būklė yra ir eilėje kitų Klaipėdos įmonių ir įstaigų. Iš to išvada, kad komiteto pirmininkai dirbančiųjų tarpe neveda aiškinamojo darbo apie profesinių sąjungų reikšmę ir jų uždavinius, nesiima iniciatyvos organizuoti dirbančiuosius į profsąjungas, ir to pasėkoje daugiausia nukenčia pačių dirbančiųjų reikalai” , – dėstė spaudos organas.

Laimei, buvo kuo ir pasidžiaugti šioje srityje – pavyzdžiui, Klaipėdos „Maisto” mėsos kombinato komiteto pirmininku drg. Miliūnu, kuris visus 160 dirbančiųjų sugebėjo įtraukti į profsąjungą nariais. Taip pat Klaipėdos Pramkombinato komiteto pirmininku drg. Jolfe, kuris visose kombinato sistemos šakose dirbančiuosius sugebėjo suorganizuoti į profsąjungos narius.

Nubyrėdavo ir nutrupėdavo

Tęsdamas apie prof-organizacinio darbo ir pačių profsąjungų svarbą laikraštis priminė, kad dirbančiųjų buičiai pagerinti reikalinga steigti siuvyklas drabužiams siūti bei taisyti, avalynei bei namų apyvokos reikmenims taisyti dirbtuves, kirpyklas, kuriomis dirbantieji galėtų pasinaudoti laiku ir prieinamomis kainomis.

„Klaipėdos mieste nenormali padėtis ir su pramoniniu prekių orderių paskirstymu. Pavyzdžiui, Žuvies kombinato ir jo žinybos dirbantieji pramoninėms prekėms orderių tiek gauna, kad jų neįperka, nes pritrūksta taškų, tuo tarpu kitų įmonių bei įstaigų dirbantieji mažai gauna. Profsąjunginių organizacijų pareiga organizuoti visuomeninius masinius kontrolierius tikrinti prekybines organizacijas, maisto produktų bei pramoninių prekių paskirų gavimą ir jų paskirstymą. Tikrinti valgyklas, parduotuves užkirtimui kelio visokiems „nubyrėjimams” ir „nutrupėjimams”, – dėstė „Raudonasis švyturys”.

Reikia pinigų? Pinigų yra!

Anot laikraščio, įmonių komitetai mažai kreipė dėmesį į technikinę darbo apsaugą, kuri tampriai surišta su darbininkų sveikata.

„Nepakenčiamose sąlygose dirba mėsos kombinatas „Maistas”. Dešrų rūkyklos skyriaus darbininkai visas 8 darbo valandas turi rūkti dūmuose, dešrų virimo skyriaus darbininkai paskendę garuose taip, kad sunku alsuoti”, – kažkaip greitai pamiršęs keliomis pastraipomis aukščiau išdėstytą faktą, kad šio kombinato komiteto pirmininkas drg. Miliūnas jau buvo spėjęs visus 160 dirbančiuosius įtraukti į profsąjungą, dėstė neįvardintas publikacijos autorius.

O Žuvų apdirbimo kombinate darbininkai visą darbo dieną tuo metu turėjo išstovėti ant šlapių cementinių grindų, negaudami spec. avalynės.

Konservų dėžučių štampavimo linija Klaipėdos žuvies kombinate. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Panaši padėtis – ir kitose įmonėse, konstatavo „Raudonasis švyturys”, primindamas, kad Tarybinė vyriausybė ypač rūpinasi dirbančiųjų sveikata ir tam tikslui iš valstybės biudžeto yra skiriamos milžiniškos pinigų sumos pašalpoms ligos atveju, nėščioms moterims, sanatorijoms, poilsio namams, kurortams, pionierių stovykloms, vaikų lopšeliams, darželiams ir kt. Visas šitas milžiniškas sumas tarybinė vyriausybė patiki ir perduoda profsąjunginėms organizacijoms, pabrėžė spaudos organas.

Yra kastuvų – bus ir daržų

Akivaizdu, kad pirmosios profsąjungos dar nebuvo praradusios gėdos jausmo ir operatyviai sureagavo į tokią viešą kritiką bei padarė tinkamas išvadas – 1946 m. sausio mėn. 18 d įvyko Klaipėdos m. profsąjunginio ir ūkinio organizacijos aktyvo susirinkimas, priėmęs labai vertingą nutarimą.

Juo, žinoma, kad buvo priminta, jog Tarybų Lietuvoje rinkimai vyks paaštrėjusios klasinės kovos sąlygomis ir reikia įpareigoti profsąjungines organizacijas stiprinti aiškinamąjį darbą su dirbančiaisiais, demaskuojant priešišką lietuviškai — vokiškųjų nacionalistų veiklą, likviduojant jų gaujas ir išvejant priešiškus elementus iš tarybinių įstaigų.

Kartu siekti, kad tokie demaskuotojai kuo mažiau suktų galvą dėl tokių buitinių dalykų, kaip butai, drabužiai, kirpimasis ir panašiai, tas profsąjungų komitetams buvo pasiūlyta:

a) Kartu su ūkinių organizacijų vadovais numatyti butų bei kultūros namų remonto bei statybos vykdymą ir numatyti priemones darbo sąlygoms pagerinti.

b) Pasiekti, kad būtų išplėstas pirčių, skalbyklų, ir kirpyklų tinklas, įsteigti visose didesnėse įmonėse drabužių bei avalynės remonto ir siuvimo dirbtuves.

c) Ypatingą dėmesį kreipti tėvynės karo invalidų ir demobilizuotųjų šeimų poreikiams patenkinti.

d) Organizuoti individualinių daržų aprūpinimą padėti dirbantiesiems gauti sėklos ir inventoriaus sėkmingam pavasario sėjos įvykdymui.

e) Sustiprinti visuomeninę kontrolę krautuvių, valgyklų, pagalbinių ūkių bei bazių veiklai kontroliuoti.

f) Pareikalauti iš įmonių direktorių įvesti ir atkurti savo įmonėse techniškos apsaugos įrengimus.

Beje, prieš priimanti šį nutarimą Klaipėdos MVK Pirmininko pavaduotojas Matvejevas buvo iškėlęs aktualų individualių daržų reikalą.

„Artimiausiu laiku kiekvienas vietinio komiteto pirmininkas turi žinoti, kiek jo kolektyvui reikia žemės individualiems daržams”, – sakė draugas Matvejevas, pabrėždamas, kad Klaipėdoje individualių daržų klausimą galima visai lengvai išspręsti, reikia tik noro – juk Miesto prekyba buvo gavusi per 1 500 kastuvų, kurie visi bus išdalyti kolektyvinių ir individualių daržų šeimininkams.

„Didžiosios represijos dar prieš akis”

Linas Poška, raštininkas

Žinoma, Tarybų Sąjungos prezidentas Kalininas pats jokio straipsnio apie lietuvių tautos
uždavinius nerašė, tas plačiai Klaipėdoje aptariamas straipsnis gimė centrinio partijos
sekretoriato gelmėse. Kalininas turi tik miglotą nuovoką apie lietuvių tautą ir jos uždavinius, o
ir šiaip jam dabar kiti rūpesčiai: kamuoja žarnyno vėžys, nuo kurio jis mirs birželio 3.

„Lietuviškai vokiškieji nacionalistai“ (po keleto metų šį pejoratyvą retorikoje keis į
„buržuazinius nacionalistus“) verbaliai rodo tautų gradaciją, aiškiai persišviečiančią pro
oficialųjį internacionalizmą. Patikimiausia tauta yra sutarybinti rusai (apibendrinant – senieji
Tarybų Sąjungos piliečiai); dar tik pradėti tarybinti lietuviai jau nebe tokie geri, o jau
vokiečiai išvis įtartini, nes nelabai perspektyvūs sutarybinti. Tokia trijų tautų gradacija išliks
iki 1958, kai senieji krašto gyventojai masiškai repatrijuosis į Vokietiją. Ne visai visi
repatrijuosis – mane elektriko meistrystės 1978 „Trinyčiuose“ mokys – nuoširdžiai, bet ne itin
sėkmingai – prieškarinis vietinis elektrikas.

Korupcija socializme turėjo kitokį pobūdį nei kapitalizme – straipsnio susirūpinimas „nubyrėjimais“ ir „nutrupėjimais“ (delikatus vagysčių pavadinimas) rodo, kad jau nuo pirmųjų tarybų valdžios mėnesių kūrėsi neoficiali ekonomika, užtikrinanti žvitresnei ir mažiau skrupulų turinčiai mažumai aukštesnį gyvenimo lygį.

Dvi to laikraščio istorijos tiesiog atsikartojo po 40 metų. Santvarkos pabaigoje jaunoji žvejų kolūkio inžinierė Judita Simonavičiūtė, išrinkta į Darbo žmonių deputatų tarybą, irgi rūpinosi, kad apdorojimo ceche dirbančios moterys turėtų tinkamą darbinę avalynę. Lygiai taip porą metų prieš santvarkos subyrėjimą klaipėdiečiams per darbovietes būdavo skirstomi daržai (tai ne kolektyviniai sodai; tiesiog už geležinkelio dabartinio LEZ laukuose būdavo rankos mostu skiriama po keletą vagų bulvėms pasisodinti, regis, būta tokių daržų ir prie „baikaliuko“; jokios nuosavybės teisės valdžia į tą žemę nesuteikdavo, po poros metų tas eksperimentas mirė natūralia mirtimi).

„Raudonojo švyturio“ skelbimų skiltyje pranešama apie „Tėvynėje“ ir „Kapitolijuje“ rodomą kiną. „Tėvynėje“ – amerikoniška muzikalinė filma „Pavasario valsas“, o „Kapitolijuje“ – tiesiog meninė filma „Trylika“. Pastaroji filma – pirmasis (1936) tarybinis ysternas. Šis žanras bus plėtojamas ir vėlesniais dešimtmečiais ir, jeigu neimsime domėn t.v. „guliašo vesternų“, zenitą pasieks 1970 su „Baltąją dykumos saule“.

Bet didžiausias kasas 1946 rinkdavo amerikiečių ir vokiečių spalvoti muzikiniai filmai, kaip šitas „Pavasario valsas“. Pramoginiai nacių filmai būdavo rodomi visiškai oficialiai, jie ir būdavo žymimi kaip trofėjiniai – žiūrovui tai būdavo kokybės ženklas, das ist fantastisch.

Vokiškuosius filmus, skirtingai nuo padorių (tuo metu) amerikietiškų, pakarpydavo, mat ten kartais originale parodydavo ir nuogus aktorės pečius, ir kojas aukščiau kelių, o to tarybiniam žiūrovui visai nereikia.

Goebbelso pramoginių filmų industrija ištisą dešimtmetį buvo vienintelis pasaulinis konkurentas Holivudui; po karo su ta Vokietijos pramoginių filmų pramone amerikiečiai susidorojo ne rinkos būdais, o tiesiog uždrausdami („denacifikacija“) kūrėjams dirbti profesijoje, ir todėl šiandien mes Vokietijos kiną žinome ne kaip pasaulio „sapnų fabriką“, o tik kaip tiesiog labai stiprų nacionalinį kiną (atsiprašau Skaitytojo už išplėtotą nukrypimą – esu Akademijoje studijavęs ir kino mokslus, tai kartais ir užneša į tą pusę).

Klaipėdos žiūrovas turės dar progos pamatyti amerikiečių „Tarzaną“; miesto paauglių kultūroje atsiras ant šakų rišamos virvės „tarzankės“ ir Tarzano šūkiai iš to filmo, bet jau tuoj ideologinis klimatas ims keistis. Tarzaną pakeis narzanas ir Vakarų kultūra vietiniams bus uždaryta iki maždaug 1958 (negali sakyti, kad ir po to būtų taip jau plačiai atveriama). Kovo 14 Stalinas „Pravdoje“ pernykštį savo sąjungininką W.Churchillį prilygins Hitleriui. Klaipėdos dar laukia didžioji represijų banga.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.