Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomo AdM archyvo dėka „Atvira Klaipėda“ šįkart savo skaitytojams gali suorganizuoti kelionę po nebūtin iškeliavusią Biržos gatvę.
Dauguma jos pastatų nukentėjo per sovietų bombardavimus 1944-ųjų spalį ir vėliau buvo išrinkti plytoms, o likę buvo nugriauti sovietmečiu pertvarkant vietoje gatvės suformuotą aikštę bei statant „Klaipėdos” viešbutį.
Buvo Krūmamiestis
Pasak architektūros istoriko Jono Tatorio, valdant Ordinui palei dešinįjį Dangės krantą driekėsi ganyklos ir pievos.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, profesorius Vasilijus Safronovas pasakoja, kad ankstyviausias užstatymas čia, manoma, buvo jau XVI amžiuje. Tada, anot J. Tatorio, čia esančios žemės buvo padovanotos miestui ir šį naują rajoną imta vadinti Krūmamiesčiu.
Užstatymas šioje vietoje rodomas ir XVII a. vidurio ikonografiniuose šaltiniuose. Priemiestis čia kūrėsi iš lėto, ne kartą buvo sunaikintas, nes kai grėsdavo priešo antpuolis, komendanto paliepimu sodybos būdavo sudeginamos arba nugriaunamos. XVII a. čia, anot J. Tatorio, daugiausia gyveno neturtingi lietuviai, kurių neįsileisdavo į senamiestį.
„Užstatymas buvo sunaikintas ir 1678 metų gaisro. Po jo šioje vietoje pastatytas miesto gynybinių įtvirtinimų elementas – ravelinas, apjuostas vandens grioviu. Šis ravelinas tuo metu dengė Tilto vartus, pro kuriuos buvo patenkama į miestą iš šiaurinės pusės. Ravelinas nukastas ir griovys užpiltas XVIII amžiaus antroje pusėje“, – pasakojo V. Safronovas.
Per Septynerių metų karą, 1756 m. gresiant rusų kariuomenės antpuoliui, Krūmamiestis buvo sudegintas, tačiau po karo vėl atgijo – buvo užstatytas daugiausia gyvenamaisiais namais.
XVIII a. antroje pusėje, anot J. Tatorio, Krūmamiestyje jau apsigyveno amatininkai, pirkliai, karčemininkai.
Vėliau ši miesto dalis imta vadinti Naujamiesčiu.
Ir gyvenamieji, ir visuomeniniai pastatai
Pagrindiniai ikikarinio užstatymo akcentai šioje gatvėje pradėjo formuotis XIX a. pirmoje pusėje, o galutinai susiformavo po Didžiojo gaisro 1854 m.
Dabartinėje Atgimimo aikštėje buvo visas gatvių tinklas, kurį sudarė Didžioji Biržos g. (Große Börsenstraße), Mažoji Biržos g. (Kleine Börsenstraße), Luizės g. (Luisen straße, dabartinė Danės g.) ir Palangos g. (Polangen straße, buvusi dabartinės Atgimimo aikštės pietvakarinėje dalyje).
„Dabartinė Danės gatvė atkarpoje tarp Pilies ir Biržos tiltų tuo metu vadinosi Luizės gatve, o jos tęsinys toliau į rytus, po to, kai kirto Biržos gatvę, nesutapo su dabartine Danės gatvės trasa ir vadinosi Skerdyklos gatve. Ši gatvė darė posūkį į vadinamąjį Laivogatvį (Werft Strasse). Dabartinio muzikinio teatro vietoje buvo tuometinių Aleksandro (dabar – Liepų) ir Biržos gatvelių kiemai“, – pasakojo V. Safronovas.
Dabartinės aikštės teritorijoje dominavo gyvenamieji namai – vieno, dviejų, trijų aukštų pastatai. Šių namų savininkai buvo pirkliai, amatininkai.
Išskirtinis kvartalo statinys buvo biržos pastatas. 1846 m. magistratui rotušei nupirkus gyvenamąjį namą dešiniajame Danės krante, kur XIX a. gyveno karališkoji Prūsijos šeima, aplinkui pradėjo statytis kiti visuomeniniai statiniai – gaisrinė, miesto gimnastikos kompleksas.
1894 m. priešais gaisrinę buvo pastatytas dviaukštis apskrities valdybos pastatas. Šiame pastate nuo 1895 metų veikė ir kadastro įstaiga.
Tapo karo veiksmų taikiniu
Pasak V. Safronovo, 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykusių SSRS pajėgų paimti Klaipėdą šturmu metu miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybos žiedo. Šių bombardavimų metu ir nukentėjo biržos bei rotušės kvartalas, o Biržos tiltą susprogdino sausio pabaigoje atsitraukdamas Vermachtas.
Dalis pastatų galėjo nukentėti ir dėl neoperatyvaus išminavimo – tuo galima paaiškinti neatitikimą 1945 m. sausio 28 d. datuotoms nuotraukoms ir pirmųjų miesto civilių gyventojų atsiminimų. Vienoje iš tokių nuotraukų matyti, kad biržos pastatas dar stovi su stogu.
Nuo 1945-ųjų gegužės Klaipėdoje gyvenantis į devintą dešimtį įkopęs Stasys (tikro vardo ir pavardės jis nenorėjo viešinti) „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad Biržos gatvės kvartaliukas, buvęs dabartinio Muzikinio teatro vietoje, tuo metu buvo „vieni griuvėsiai, absoliučiai viskas sumalta, griuvėsių krūvos, plytgaliai“.
Kvartalas buvo demontuotas plytoms 1945–1946 m.
„Tėvas, kaip ir visi dirbusieji, turėjo atidirbti tam tikrą valandų skaičių valydamas griuvėsius. Eidavo taip linksmai visi, susirinkdavo iš visų jau spėjusių susikurti organizacijų – pašto, geležinkelio ir kitų – sustodavo. Tada „samosvalų” dar nebuvo, jei kokia siena dar stovėdavo, imdavo kokią nors virvę, išsiūbuodavo „viens, du, trys“ ir nugriaudavo. Su laužtuvais ardydavo tas sienas, stovėdavo sunkvežimis ir iš rankų į rankas tas plytas perduodavo. Aš irgi eidavau su tėvu, man būdavo įdomu, stovėdavau toje grandinėje, priiminėdavau plytas. Tokiu būdu ir nuvalė tą kampą“, – pasakojo klaipėdietis.
„Dar, rodos, vakar dešiniojoje Dangės pakrantėje stūksojo griuvėsiuose pusiau sunaikintas bokštas, dabar jo nebėra, nebėra ir kitų pastatų bei sienų likučių, kurie ten gadino visą Dangės kranto ties tiltu vaizdą. Per tris mėnesius demontuota 6.200 kub. metrų griuvėsių, nuvalyta ir sukrauta į štabelius apie 1.531.000 plytų, iš jų į statybos vietas išvežta 360.000 plytų. 649 žmonės jau atidirbo 109.920 valandų pakrantės sutvarkyti”, – 1946 m. rugsėjį skelbė „Raudonasis švyturys”.
Kaip buvo elgiamasi su šia istorine miesto dalimi išvalius griuvėsius, ir kas jos laukia ateityje, papasakosime kitoje kelionėje laiku, kurioje – ir ankstyvuoju sovietmečiu šioje vietoje darytos AdM archyve saugomos nuotraukos.
Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.
Tikrai labai įdomūs ir naudingi straipsniai. Žiūrint į nuotraukas iš praeities tikrai stebina miesto struktūra ir architektūra- tikrai stiprus ispudis ,kad tai Vakarų Europos miestas ,o konkrečiai -vokiškas miestas.Visai natūralu,kad po tokios painios ir sudėtingos miesto ir visos šalies istorijos,ivyko daug pokyčių ir laiko atgal atsukti nepavyks. Tačiau
manau, Klaipėdai tiesiog būtina laikytis istorines stilistikos.Tuom ji išskirtinė,savita ir traukianti.Klaipėda nėra vien tik jūra. Ar važiuotume patys į ją atostogauti , jei Klaipėda būtų lyg koks Panevėžys ar Alytus? Kas iš Klaipėdos jei ne vokiška ,skandinaviška,prancūziška architektūra,dvasia ir miesto atmosfera? Kodėl jos nepuoselėti ir neplėtoti toliau? Kas butu is Klaipėdos jei ne sienamiestis su vokisku fachwerku ir kitais statiniais? Užtenka nuvažiuoti nuo miesto centro,ir atsakymas akivaizdus.Dėl to labai stebina diskusijos ir nuomonės,kad nežiūrim į praeitį,statom ,darom ir kuriam savo.Kurti ir statyti reikia,bet su protu ir su stilium.
agrokultūrinai architektai ir miesto vadukai, neįgalūs tęsti tokio miesto tradicijos. Jie net nesupranta, jog tai vientelis Lietuvos miestas /uostas kuris turi tikrą Šiaurės Europos paveldą. Vilniuj tik svajoti apie tai ką turi Klaipėda, Vilnius visada bus tik pronciali sostinė. O miestas uostas represetacinis turėtų būti Klaipėda
Nuvažiavus į Rytprūsius Lenkijoje ir širdis džiaugiasi, ir baltas pavydas ima, kaip lenkai sugebėjo atstatyti senuosius pastatus (buvo sugriauta 90 proc.) ir tuo pačiu naujomis statybomis senamiesčiuose (pvz., Gdansk, Elblag) tęsti Hansos miestų architektūrinį stilių. Klaipėda šiuo atžvilgiu labiau panaši į Bangladešą. Apie jau mūsų laiku lyg barbarų sunaikintą Vitės kvartalą su Klasco pastatytomis palapinėmis, apskritai tyliu.
Gražiai buvo, ką dabar pridirbs su tuo muzikinio monstru palei kartuves…. Ir bliudas aikštėje… Katastrofa kai kiauragalviai grobia plotus ir milijonus…
Griuvėsiai, griuvėsiais, bet SSSR planinis ūkis, iš Klaipėdos į labiau nuo karo nukentėjusius SSSR miestus turėjo būti išvežtas tam tikras kiekis statybinių medžiagų. Gal specialiai negriovė, bet geležinkelius buvo pratesę iki miesto centro.
kaip norit taip, bet beprasmiska viska fetisizuoti ir atstatineti vien del to, kad „va taip buvo” – parkai su zaluma ir medziais salia upes zymiai geriau dabar atrodo nei kad tiesiog prigrustos krantines su pastatais, tuo labiau kad tie pastatai (ta pati Birza ar senasis pastas salia Danges) nebuvo kazkokio tai Kelnono katedros lygio.
be abejo, tekste turejo buti „Kelno katedros” 🙂
O taip, žinoma, kad atstatytas Gdanskas su prigrūstais ant kratinių pastatais atrodo apgailėtinai bjauriai palyginus su mūsų nuostabia žaluma prie krantinių ir fantastiška Lenino, oi atsiprašau Atgimimo aikšte ir pusiau saugomais tarybiniais kultūros rūmais, prie kurių prilipdys XXI a. progresą liudijantį priestatą.
Nuostabus straipsniu ciklas apie pradingusius senosios Klaipedos pastatus bei gatveles. Kas kart su nekantrumu vis laukiu naujo straipsnio. P. Martynai, labai noretusi kazkada sulaukti Jusu straipsnio apie per kara sunaikinta Bomelsvites kvartala. Kiek esu pats ieskojes informacijos bei nuotrauku, ju labai nedaug 🙂
Ir vėl klounai nori statyti praeitį
pats klounas esi.
Buvo Europinis miestas su visa tokio miesto infrastrūktura , architektūriniu išplanavimu, estetika, savo veidu. Tapo sovietiniu baraku, iki šiol nepasiekusiu prieškario lygio. Kur tie mūsų architektai, miestų planuotojai, paminklosaugininkai..?
Va va, ne vieno senovinio pastato Laukininku gatveje
Pagal kokius parametrus miestas nepasieke prieskarinio lygio? Speju prieskaryje gyvene zmones su jumis nesutiktu 😉 O senamiescio aisku gaila, bet kiek galima rypauti?
Klaipėdos fenomenas arba kompleksas. Kai kiekviena nespalvota atvirutė apverkiama „kaip buvo gražu, kaip reikia viską atstatyti”. Komentatoriai „klaipėdiečiai”, suvažiavę iš visų Lietuvos ir SSSR kampų ir nei vieno tikro klaipėdiečio, kurio protėviai iš tiesų kūrė šį miestą. Jei atstatysim viską kas buvo – būsim biškį labiau vokiečiais, biški toliau nuo sovietinio mentaliteto. Tuom ir skiriamės nuo tikrų miesto šeimininkų, kurie mato savo mieste progresą ir ateitį, o neverkia kaip buvo gražu kai mūsų čia nebuvo.