Išskirtinį Klaipėdos statinį – Danės gatvėje stovinčią rotušę, kurioje XIX amžiaus pradžioje gyveno Prūsijos karalius ir karalienė, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje galėjo ištikti toks pat likimas, kaip ir kaimynystėje stovėjusią senąją gaisrinę. Šį pastatą ketinta nušluoti nuo žemės paviršiaus ir jo vietoje pastatyti naują sovietinį „šedevrą”.

Apie tai liudija Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai, kurie kartu su Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomu AdM archyvo nuotraukomis padėjo leisti į dar vieną kelionę laiku.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Karališkas miesto akcentas

Architektūros istorikas Jonas Tatoris rašė, kad dabartinė rotušė iš pradžių buvo pirklio ir danų konsulo Lorko namas, kurį jis pastatė XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Namo centre buvo rizalitas, kurio viršuje – trikampis frontonas. Pastato kampus puošė piliastrai, o langus – sandrikai. Lėkštą stogą nuo gatvės ir upės pridengė sumūrytas atikas. Vienas to meto keliautojas, anot J. Tatorio, rašė, kad tai – itališko stiliaus namas, pastatytas pagal kilmingųjų skonį.

Istoriko Johano Zembritckio teigimu, Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III su žmona karaliene Luize šiame name buvo apsistoję jau 1802 m. birželį, kai Klaipėdoje vyko jų susitikimas su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I.

1807 m. sausio 8 d. karalius ir serganti karalienė, po pralaimėjimų Napoleonui atvykę į prancūzų neužimtą Prūsijos kraštą, vėl apsistojo šiame name, kurį jau buvo paveldėjęs Lorko žentas, pirklys ir Karališkojo laivybos ir prekybos teismo asesorius Fr. Ludwigas Consentas, kilęs iš Kotbuso.

Karališkoji pora čia gyveno ir reikšmingus Prūsijai sprendimus priiminėjo iki 1808 m. sausio 15 d.

Pasak J. Zembrickio, kambariai, kuriuose gyveno karališka pora, nebuvo pakeisti dar ir XX a. pradžioje. 1900 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“ jis rašė, kad tarp išsaugotų karališkų relikvijų tuo metu dar buvo ir Luizės sofa, kuria karalienė naudojosi. Ją miestui buvo padovanojęs Joniškės dvaro savininkas, kapitonas Heinrichas Graffas.

Dar vienas karališkas pėdsakas pastate paliko, kai po 1907 m. rugsėjo 23 d. įvykusių Borusijos paminklo atidengimo iškilmių kaizeris Vilhelmas II aplankė istorinį rotušės pastatą, kuriame pasakė kalbą, kurios svarbiausias akcentas buvo lojalumas dinastijai ir tikėjimas jos būtinybe.

1907 m. rugsėjo 23 d. kaizeris Vilhelmas II prie rotušės per Borusijos paminklo atidengimo iškilmes. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Rotušė atkeliavo iš Turgaus gatvės

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, kur buvo ir ar buvo Klaipėdos rotušė iki XVI amžiaus pabaigos, šiandien pasakyti negalima. Pirmasis dokumentas, liudijantis rotušės statybą Klaipėdoje, datuojamas 1595 metais.

„Klaipėdos istorijos“ autoriaus Johanneso Sembritzkio nuomone, ši rotušė buvo statoma sklype, kurio dabartinis adresas Tiltų gatvė 7. Kai kurie kiti šaltiniai tokia versija lyg ir leistų suabejoti. Bet kuriuo atveju per 1678 metų gaisrą šis pastatas buvo iš dalies sunaikintas, todėl rotušė turėjo keltis kitur – iki 1802 metų ji veikė dabartiniu adresu Tiltų gatvė 5. Ten ji užėmė visą kvartalą, įskaitant dabartinius sklypus Jono gatvė 5 ir Kepėjų gatvė 16. Nuo 1802 metų rotušė buvo dabartiniame sklype Turgaus gatvė 7. Į buvusį gyvenamąjį namą kitapus Dangės rotušė buvo iškelta 1846-aisiais”, – pasakojo V. Safronovas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

J. Zembrickis rašė, kad pastatą su karališkais pėdsakais, kuriame prieš tai dar ilgą laiką veikė biržos halė, miestas įsigijo už 13 000 talerių.

Anot J. Tatorio, per didįjį Klaipėdos gaisrą 1854 m. sudegė visi miesto laikrodžiai, tad buvo planuojama laikrodį įtaisyti virš gaisro nepaliestos rotušės, tačiau dėl lėšų stokos tokių planų buvo atsisakyta.

„1876 m. namas buvo suremontuotas ir perstatytas. Senasis, labai plokščias, aukštu atiku apsuptas stogas buvo pakeistas. Tai sąlygojo ir viso fasado perstatymą, kai, deja, buvo padaryta architektūrinė klaida – įėjimas nebuvo išskirtas atskiru portalu. Deputatų posėdžių salė buvo apie 1 metrą paaukštinta ir išpuošta drožinėtu ąžuolu. Lėšos, iš viso 59 173 markės, buvo paimtos iš Schlewio (1870 m. sausį miręs pirklys ir laivų savininkas Christianas Vollradas Schlewis miestui buvo palikęs 90 257 talerių – M. V.) palikimo fondo. Iš šio fondo 2100 markių buvo užmokėta padengti pusę sumos už minėtai salei papuošti skirtą paveikslą „Balgos pilis”, nutapytą Karaliaučiaus profesoriaus Heydecko. Kitą pusę sumos už minėtą paveikslą padengė Meno draugijos prenumerata“, – rašė J. Zembrickis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

J. Tatorio teigimu, pastato išorės rekonstrukcijos projektą parengė vietinis architektas, statybos patarėjas Cornelius.

„Kad fasadai būtų plastiškesni, pirmąjį aukštą architektas padalijo reljefiniais rustais <…>. Karnizas buvo papuoštas lipdiniais, o po antrojo aukšto langais atsirado reljefinių dekoratyvinių detalių, primenančių renesansinių italų rūmų baliustras. Po šios rekonstrukcijos fasade įsivyravo renesansui įprastos horizontalios linijos – toks vokiečių nacionalinis renesansas plačiai buvo paplitęs Vokietijos rotušėse. Fasadai pasipuošė nauja heraldika: frontone buvo įkomponuotas Klaipėdos herbas, archivoltuose – ereliai, o virš pirmojo aukšto langų – kaukės, vaizduojančios senių galvas. Galbūt architektas, projektuodamas fasadą prisiminė antikinę Graikiją, kur tarybas sudarydavo seniausieji miesto vyrai. Rotušės frontono viršūnę papuošė akroterijai. Tačiau fasadų rekonstrukcija neįstengė paslėpti pastato klasicistinės kilmės: tai rodo išlikę rizalitai ir pastato centrą pabrėžiantis trikampis frontonas“, – rašė J. Tatoris.

Rotušės interjeras, anot jo, buvo rekonstruotas pagal Klaipėdos apskrities architekto Meyer projektą. Daugiausia dėmesio jis skyrė posėdžių salei, laiptinei. Posėdžių salės paneliai buvo apdailinti tamsia mediena, o grindys išklotos įvairaus atspalvio parketinėmis lentelėmis. Salė buvo apstatyta stilingais baldais, puošnios kėdės padarytos iš tekintų medinių detalių. Salės prieškambaryje ir salėje buvo meno kūrinių: istorinių kompozicijų, portretų, architektūrinių peizažų originalų ir kopijų.

Anot J. Tatorio, iš pirmojo aukšto vestibiulio į antrąjį aukštą ėjo stilingi mediniai laiptai: apačioje jie buvo dvipusiai, viduryje susiliejo į vieną aikštelę, o aukščiau — vėl šakojosi į dvi dalis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Išaugus miestui, magistratui ir jo įstaigoms pastate darėsi ankšta. 1928 m. buvo paskirta lėšų rotušei praplėsti – buvo pailgintas flygelis, kuris, anot J. Tatorio, nelabai dera su senąja statinio dalimi.

„Pristatytoje dalyje nesunku pastebėti ekspresionizmo apraiškų. Beje, ekspresionizmo bruožų turėjo ir naujos posėdžių salės kėdės: jų atlošai aštraus kontūro, prieštarauja šio baldo paskirčiai“, – rašė J. Tatoris.

Pasak jo, rotušės perkėlimas į dešinįjį Danės krantą šiai miesto daliai buvo reikšmingas.

„Priešais rotušę, skverelyje prie Danės, XX a. pradžioje buvo pastatytas „Borusijos” paminklas. Netoli rotušės statomi pastatai (netgi sandėliai kitame upės krante) puošėsi sudėtingesniu architektūriniu rūbu. Daug dėmesio pradėta skirti Danės krantinei“, – rašė architektūros istorikas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Klaipėdos Miesto Valdyba netolimoj ateityje rengiasi statyti naują miesto rotušę, kuri žada būti viena iš gražiausių pastatų mieste. Čia tilps visos Miesto Valdybos raštinės, Miesto policijos administracijos raštinės ir t.t.“, – 1938 m. balandį rašė laikraštis „Vakarai“ apie planus, kurie taip ir nebuvo realizuoti.

Statybininkų apetitas

Kai kurių šaltinių teigimu, pirmaisiais pokario metais buvusi rotušė buvo paversta bendrabučiu. Vėliau čia įsikūrė Klaipėdos miesto statybos trestas.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomas 1974 m. vasarį Lietuvos TSR kultūros ministro pavaduotojo A. Kudiulo raštas Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkui, Klaipėdos miesto vyriausiajam architektui ir Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijai, kuriame rašoma, jog „gauta informacija, kad minėtą pastatą miesto statybos trestas plėsdamas administracines patalpas, planuoja nugriauti” ir „tuo tikslu numatoma ruošti atitinkamą projektą”.

„Atsižvelgiant į tai, kad šis pastatas turi svarbią reikšmę miesto istorijai, nors jo istorinė vertė išaiškinta tik dabar, prašome papildomai peržiūrėti šį klausimą, ieškant galimybės išsaugoti minėtą pastatą. Kultūros ministerija, gavusi Jūsų atsakymą, spręs klausimą dėl šio pastato įtraukimo į istorijos paminklų valstybinę apskaitą”, – rašė kultūros ministro pavaduotojas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Po dešimt dienų laikinai Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininko pareigas ėjęs Petras Šmitas raštu kreipėsi į miesto vyr. architektą ir Klaipėdos miesto statybos tresto valdytoją Bronislovą Šešplaukį.

„Inspekcija pažymi, kad minimą pastatą /Dangės g. Nr. 15/, buvusį senąjį miesto Magistratą, griauti NEGALIMA. Pastatas turi svarbią istorinę, o taip pat ir architektinę vertę. Jis yra vienas iš seniausių Klaipėdos m. pastatų, kuris yra mažiausiai keistas istorinėje eigoje ir būtina jį išsaugoti bei restauruoti. Statybos trestas naujai numatomą statyti pastatą turi patraukti į didelį ir laisvą kiemą. Naują pastatą reikia įkomponuoti taip, kad jis savo formomis bei masteliu neužgoštų senųjų pastatų”, – rašė P. Šmitas.

Balandį jis parašė dar vieną raštą, tarp kurio adresatų dar buvo ir „Klaipėdos miestų statybos projektavimo instituto viršininkas drg. P. Lapė” bei Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba.

„Jūsų trestas, ruošdamas naujo pastato užstatymą Dangės gatvėje, turi užsakyti Paminklų Konservavimo Institutui atlikti architektūriniu ir archeologinius tyrimus pastatui Dangės g-vė Nr. 15. <…> Tyrimo darbus atlikti skubiai. <…> Dėl vienos ir kitos priežasties projektuojant naują pastatą, reikia ieškoti būdų, kaip senąjį pastatą įjungti į naują užstatymą. Atlikti kelis kompromisinius eskizinius projektus. Derinti juos su Kultūros paminklų apsaugos valdyba ir su Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcija”, – rašė P. Šmitas.

Dabar pakalbintas jis sakė šią prieš 46 metus vykusią istoriją atmenantis lyg per miglą – jam kur kas labiau įsiminė nesėkmingi bandymai išsaugoti netoli stovėjusią gaisrinę, nugriautą dėl Alfredo Gyčio Tiškaus suprojektuoto viešbučio „Klaipėda“.

P. Šmitas svarstė, kad, ko gero, Statybų trestas galėjo būti sumąstęs ne visai nugriauti buvusią rotušę, o pastatyti naujus aukštus.

Istoriko Vasilijaus Safronovo teigimu, rotušės vidinis kiemas iš pradžių buvo pusiau uždaras, o vėliau visiškai uždaras. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1978 m. pagal Petro Lapės projektą buvo atlikta pastato rekonstrukcija. Nuo 1972 m. Klaipėdos miesto statybos tresto pirmojoje valdyboje pradėjęs dirbti buvęs uostamiesčio meras Rimantas Taraškevičius prisimena, kad jos metu buvo įrengtas centrinis įėjimas į antrą aukštą – iki tol buvo šoninės laiptinės, visi vaikščiojo aplinkui. Ko gero, būtent šios rekonstrukcijos metu neliko ir vidinio kiemelio.

Anot V. Safronovo, po šios rekonstrukcijos iš pastato faktiškai liko tik išorinės sienos.

Pasak R. Taraškevičiaus, Statybos trestas taip pat greta pastatė naują priestatą, kuriame buvo įkurtas skaičiavimo centras (po nepriklausomybės čia veikė Vakarų Lietuvos finansų ir pramonės korporacija).

Miestas laukia sugrįžimo

Anot R. Taraškevičiaus, atgavus nepriklausomybę Statybos ir urbanistikos ministerija bei Statybos trestas geranoriškai perdavė buvusią rotušę įkurtam Klaipėdos universitetui, kuris čia įkurdino rektoratą ir kai kuriuos padalinius. Rektoratas į universiteto miesteliu tapusias buvusias kareivines įsikėlė 1996 m.

1994 m. pabaigoje Lietuvoje įstatymu suformavus dešimt apskričių buvusiame magistrato pastate įsikūrė Klaipėdos apskrities viršininko administracija.

Po apskričių administracijų likvidacijos čia 2011 m. įsikūrė meras su pavaduotojais ir jo bei Tarybos sekretoriatas, čia vyksta miesto Tarybos komitetų posėdžiai.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Senokai siekianti miesto nuosavybėn perimti rotušę Klaipėdos savivaldybė pernai susiderėjo su ją valdančiu Turto banku, kad jai atiteks ne tik šis istorinis pastatas, Santuokų rūmai bei patalpos Vytauto gatvėje, kur įsikūręs Socialinės paramos skyrius. Mainais valstybei būtų perleista buvusi Stomatologijos poliklinika Pievų tako gatvėje.

Tačiau tokie mainai gali įvykti tik priėmus atitinkamus sprendimus miesto Taryboje ir savo žodį tarus Vyriausybei. Klaipėdos miesto taryba pernai pavasarį priėmė paskutinius būtinus spendimus. Turto bankas dabar tvirtina, kad šiuo metu visi reikalingi formalumai jau yra sutvarkyti ir patalpų perdavimo dokumentai jau artimiausiu metu bus pateikti derinti Klaipėdos miesto savivaldybei ir Finansų ministerijai. Jei abi institucijos pritars perdavimui, bus pateiktas nutarimo projektas Vyriausybei ir po jos sprendimo turtas bus perduotas savivaldai.

Nuo šių metų rotušės pirmajame aukšte buvusias patalpas apleido čia 20 metų dirbę Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų darbuotojai. Pasak rūmų direktoriaus pavaduotojos Vidos Kažuro, taip nutiko dėl pasikeitusio įstatymo, pagal kuri ši institucija nebegali gauti patalpų iš valstybės ar savivaldos panaudos pagrindu.

Čia dar veikia Nacionalinė žemės, Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos – jos dar kurį laiką gali čia dirbti ir rotušei tapus miesto nuosavybe, kol Turto bankas suras kitas tinkamas patalpas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.