Jau kurį laiką su nerimu stebiu, kaip baigsis vienas žurnalistų teisinis ginčas Klaipėdoje. Ir kol kas žinios labai prastos. Prastos visiems jums. Atrodo, kad visai netikėtai viena nedidelė situacija Klaipėdoje gali tapti lemiama formuojant teisinę praktiką, ką jūs visi galėsite žinoti apie viešuosius pirkimus. Nes ta praktika galios absoliučiai visiems Lietuvos žurnalistams.

Istorija atrodytų paprasta. Kolegos Klaipėdoje aprašė abejonių keliančią vietos viešųjų pirkimų istoriją, kai pirkimą laimėjo bendrovė, kurios savininkas dar visai neseniai traukė į politiką, be to, pirkimą organizavusioje savivaldybės įmonėje aukštas pareigas užima jo mama. Žodžiu, visiška klasika.

Bet institucijų reakcija į tai absoliučiai nustebino. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba redakcijai skyrė papeikimą už tai, kad jie rašydami straipsnį paviešino pirkimą laimėjusios įmonės savininko asmens duomenis: vardą ir pavardę. Institucija teigė, kad tai buvo perteklinė informacija, kurios visuomenei visai nereikėjo žinoti. Giminystės ryšių su pirkimo organizatoriais irgi nereikėjo žinoti, nes ir šita informacija, pasirodo, yra perteklinė.

Tokį sprendimą patvirtino ir teismas, kurio vertinimu, nors asmuo ir yra bendrovės, kuri dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, akcininkas, tačiau atskleistos jo privataus gyvenimo aplinkybės (vardas, pavardė ir giminystės ryšys su perkančiosios organizacijos finansininke) neatskleidžia jokių viešo pobūdžio detalių.

Šitą sakinį turėjau skaityti dar ir dar ir dar kartą, kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju ir taip tikrai yra parašyta teismo sprendime.

Jei pirkimus laiminčių įmonių savininkai, žmonės, kurie gauna valstybės pinigus, jų ryšiai su politikais ar pirkimų organizatoriais nėra viešojo intereso klausimas, tada aš jau nebežinau, kas iš viso yra tas viešasis interesas ir ką mes apskritai visi čia darome.

Nes tokiu atveju nelabai jau ir lieka prasmės. Ir kam mes tada valstybėje kuriame tuos įmonių galutinių naudos gavėjų registrus? Kam į tai investuojate didžiules sumas pinigų? Kodėl apskritai saugome ir bet kam leidžiame nusipirkti duomenis apie įmonių akcininkus iš Registrų centro? Juk tai absoliučiai perteklinė informacija visuomenei. 🙂 Bent jau taip dabar išaiškinta.

Gerbiu teismo sprendimą, bet labai viliuosi, kad kolegos jį apskųs ir turės pakankamai resursų kokybiškai teisinei gynybai. Nes jei įsiteisės šis sprendimas, labai tikėtina, kad netrukus visoje Lietuvos žiniasklaidoje pamatysite štai tokius straipsnius: 10 milijonų eurų pirkimą laimėjo įmonė, kurios savininkas yra asmuo X, kuris yra giminystės ryšiais susijęs su politiku Y. Nes visa kita informacija bus laikoma pertekline.

Beje, pirmos instancijos teismas kadaise yra nusprendęs, kad ir mūsų su kolegomis noras gauti ištrintą Vyriausybės pasitarimo įrašą ir sužinoti, kokias nuomones apie svarstomą įstatymą išsakė ministrų kabinetas, yra laikomas noru gauti perteklinę informaciją. Žinoma, aukštesnės instancijos teismas tai paneigė.

Kažkaip abejočiau, ar tie žmonės, kurie Europoje kūrė Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą ir jame juodu ant balto parašė, kad valstybės privalo taikyti išimtis žurnalistams tam, kad dėl duomenų apsaugos nebūtų pažeista visuomenės teisė žinoti, tikėjosi, kad tas dokumentas pas mus bus taikomas va šitaip.