P0

30 metų be komunistinių marazmų, Svarbu

Mėšlas vidury miesto

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2020-12-19


„Atvira Klaipėda”, baigdama rašinių ciklą „30 metų be komunistinių marazmų”, apžvelgia, kaip vienintelis Lietuvos uostamiestis žengė į trečiuosius sovietinės santvarkos metus.

Kelias į šviesų komunistinį rytojų tuo metu ne tik vis dar buvo pilnas vokiškai lietuviškų nacionalistų, kenkusių kur tik begalėjo, bet ir skleidė ne itin malonų kvapą net pačiame miesto centre.

Simuliantai rateliuose

1946-ųjų gruodį „Raudonasis švyturys” informavo, kad Klaipėdoje yra šeši rateliai, kurie studijuoja „VKP(b) istorijos trumpąjį kursą”. Du rateliai veikė geležinkelių mazge (jiems vadovavo patyrę propagandistai drg. drg. Jakovlevas ir Batovrinas), kiti sukosi jūrų prekybos uoste, Celiuliozės bei popieriaus kombinate bei miesto dramos teatre. O prie Partinio švietimo namų veikė vakarinė partinė mokykla, numatyta devynių mėnesių laikui. Pamokos joje vyko kartą per savaitę, vakarinėje partinėje mokykloje mokėsi per 50 žmonių.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.

O jauniesiems komunistams, neturintiems pakankamo bendro išsilavinimo bei negalintiems savarankiškai studijuoti „VKP(b) istorijos trumpąjį kursą“, prie įmonių bei įstaigų pirminių partinių organizacijų VKP(b) CK propagandos ir agitacijos valdybos nutarimu turėjo būti įsteigtos politinės mokyklos, kad jose jaunieji komunistai galėtų studijuoti TSRS Konstituciją, penkmečio planą liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti bei VKP(b) įstatus. Laikraštis informavo, kad Klaipėdoje bus atidarytos septynios tokios mokyklos.

„Tačiau politinių mokyklų tinklo ir ratelių sudarymas dar neduoda teisės padaryti išvadą, kad komunistų politinio lavinimo srityje viskas gerai. Pirmiausia, daugelyje ratelių silpnai lanko pamokas, ne visi ratelių ir politinių mokyklų lankytojai susidaro konspektus, o kai kurie, nuduodami savarankiškai besimokančius, iš viso neužsiima savimoka. Komunistų. kurie nekelia savo idėjinio bei politinio lygio galima nemažai rasti jūrų prekybos uosto, celiuliozės bei popieriaus kombinato, geležinkelių mazgo ir kitose partinėse organizacijose. <…> Tie, kurie mokosi rateliuose ir politinėje mokykloje, turi reguliariai lankyti pamokas, kruopščiai joms ruoštis, o tie, kurie mokosi savarankiškai, turi būti kontroliuojami”, – simuliantus demaskavo laikraštis.

Iš kiekvieno pagal jo išgales

Tą patį gruodį „Raudonajam švyturiui” teko konstatuoti ir faktą, kad dar ne visi Klaipėdos profsąjunginių organizacijų komitetai rūpinosi darbo sąlygų pagerinimu ir nekritikavo tų įmonių vadovų, kurie visiškai nesirūpino darbo apsauga ir nepašalino gamybines netvarkos, kliudžiusios kelti darbo našumą.

Konstatuota, kad, pavyzdžiui, ketaus liejykloje „Liejinys” (profsąj. pirm. Abonkus) ir apskrities pramonės kombinato ketaus liejyklose (profsąj. pirm. Liorentas) vis dar tebebuvo apleistas technikos saugumo reikalas: mašinos neaptvertos, darbininkai neaprūpinti prijuostėmis, pirštinėmis ir akiniais, o kai kuriuose cechuose net nebuvo įstiklintų langų, patalpos neapkurenamos, drėgnos. O komunalinio ūkio profsąjungos pirm. Soltonas dar net nė karto neapsilankė šiose įmonėse.

Laivų statytojams tuo metu irgi teko dirbti ne tik langų neturėjusiuose, bet ir kiaurais stogais dengtuose cechuose.

Darbininkų technikinė apsauga buvo nesutvarkyta ir „Trinyčių” kombinate, „Gulbės” fabrike, alaus darykloje „Švyturys”, kur įvairios mašinos neaptvertos, o praėjimas tarp jų yra taip siauras, jog egzistavo pavojus netekti švarko ar palto skverno.

„Švyturio“ alaus daryklos alaus pilstymo į butelius linija. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

O po keleto dienų laikraščiui teko priminti, kad Stalino Konstitucijoje yra įrašyta kad „iš kiekvieno pagal jo išgales, kiekvienam pagal jo darbą.” Nesuprantantiems šio teiginio spaudos organas paaiškino: kiekvienam darbininkui turi būti skiriamas darbas pagal jo kvalifikaciją ir sugebėjimus; kiekvienas darbininkas turi gauti tokį atlyginimą, kokio naudingumo darbą kiekybiškai ir kokybiškai jis atlieka.

Šitą stalininę tiesą „Raudonajam švyturiui” teko priminti dėl to, kad Klaipėdoje vis dar buvo fabrikų, įmonių ir darboviečių, kur jokios išdirbio normos netaikomos, o darbininkams nustatyti padieniai arba mėnesiniai atlyginimai.

„Šitokia padėtis toliau pasilikti nebegali. Negalima prileisti iki to, kad dėl kai kurių pramonės įmonių vadovų ir profsąjunginių komitetų apsileidimo ir nerangumo nukentėtų dirbančiųjų reikalai. Pirmiausia, nesant išdirbio normų, sunku atžymėti geriau ir blogiau dirbančiuosius, dėl to dažnai gerai ir blogai dirbantieji atsiduria vienodoje padėtyje, vienodai yra atlyginami. Tai trukdo stachanovininkų ir spartuolių augimui, tai be abejo, savo ruožtu smukdo ir pačią gamybą”, – dėstė laikraštis.

Anot jo, faktai rodo, kad įvedus išdirbio normas ir vienetinį atlyginimą, geriau dirbančiųjų darbininkų uždarbiai žymiai padidėjo. Štai, nesant išdirbio normų ir vienetinio atlyginimo trikotažo fabrike „Aušra” stachanovininkė drg. R. Vaškevičienė per mėnesj uždirbdavo 400 rb., o įvedus išdirbio normas, uždirbo 1400 rb, spartuolė A. Čekanauskaitė bųtų uždirbusi 300 rb.. – uždirba 700 -800 rb., A. Pakulytė vietoje 300 rb., uždirba 650 rb. ir t.t. Ketaus liejyklos „Liejinys” formuotojas drg. P. Skrinkas be išdirbio normų uždirbdavo per mėnesi 350 rb, o įvedus išdirbio normas uždirba 1900- 2000 rb (akivaizdu, kad netrukdė langai be stiklų ir neapkurenamos, drėgnos patalpos). O miesto pramonės kombinato rūbų siuvyklos sukirpėjas drg. Čepas be išdirbio normų uždirbdavo per dvi savaites 150 rb., įvedus išdirbio normas uždirba iki 500 rb.

Skaitytojai rašo

Demaskuoti 1946-1947-ųjų žiemos negeroves „Raudonajam švyturiui” padėjo ir aktyvūs jo skaitytojai.

„Irgi miesto „tvarkymas“, – situaciją pačiame miesto centre apibūdino laišką redakcijai atsiuntęs A. Piliponis.

„Dar matosi ir tokių miesto „tvarkytojų”, kurie, pavyzdžiui, griauna, ardo geras, nors negyvenamas, patalpas. Yra dar ir tokių miesto „tvarkytojų“, kurie pradėjo gatves užversti visokiomis šiukšlėmis, įvairiu laužu.. Taip atsitiko su Mažosios Smilties gatve. Gal ji iki šiol buvo pamiršta todėl, kad pradedant nuo Simono Dacho gatvės iki Kiemų gatvės (vėliau įtraukta į M. Mažvydo alėja – M. V.) ji dar visiškai neapgyvendinta, bet ji vistiek turi gatvės teisę. Pastaruoju melu į šią gatvę vežimais vežamas įvairus gružas bei šiukšlės, kurios verčiamos tiesiog gatvėje, neskaitant jau to, kad ji nemažai apversta busimosios Klaipėdos pirties statybos medžiaga ir gretimų apgriautų namų šiukšlėmis. Atrodo, tarsi čia būtų paskirta šiukšlėms versti vieta. Be to, toje pačioje gatvėje prie kryžgatvio Kiemų gatvės galima pamatyti dar „puikesni papuošalą”. Čia, visiškai prie šaligatvio, verčiamas iš tvartų vežamas mėšlas”, – apie tai, kaip nevykdomas miesto Vykdomojo komiteto išleistas privalomasis nutarimas dėl švaros palaikymo mieste rašė skaitytojas.

O Kazys Plačenis konstatavo, kad neveikli buvo ne tik tuometinė Klaipėdos milicija, nekontroliavusi, kaip laikomasi minėtojo privalomojo nutarimo dėl švaros palaikymo mieste bet ir knygynas.

„Laikraščiuose dažnai skaitome apie naujas ir įdomias LTSR valstybinių leidyklų išleistas knygas. Tačiau mes jų Klaipėdoje nesulaukiame, mes Klaipėdos knygyne niekada negauname naujų knygų, laisvame pardavime jokios rašomosios medžiagos, kaip popieriaus, vokų, paišelių, plunksnakočių, plunksnų, rašalo ir kt. Nestebėtina, kad klaipėdiečiai reikalo verčiami važiuoja sau pirktis knygų, vadovėlių, rašomosios medžiagos į Telšius arba Šilutę. Šių knygynų vedėjai nesiskundžia, kad jie neturi transporto, kad jiems knygų prekybos bazė maža skiria prekių, priešingai, jie pasirūpina transporto bazėj reikalingų prekių. Atrodo, kad Klaipėdos knygyno vedėjas drg. Tumas permažai rūpinasi, neparodo reikiamo operatyviškumo ir visas negeroves, kurios glūdi jo blogame darbe, suverčia transportui ir kitų nerūpestingumui”, – konstatavo 39-erių K. Plačenis, nuo 1950 m. tapęs laikraščio „Tarybinė Klaipėda“ redakcijos Kultūros skyriaus vedėju.

Tuo metu K. Pranavičius „Raudonojo švyturio” puslapiuose retoriškai klausė, ką galvoja geležinkelio depo vadovai? Jis ne tik konstatavo, kad ir toliau nesikeičia rugsėjį laikraštyje jau aprašyta situacija su tarp Klaipėdos ir Kretingos kiekvieną dieną kursavusiu darbiniu traukiniu – jis ir gruodžio 12 d. išvyko su vienos valandos pavėlavimu, o kadangi nebuvo tinkamai paruoštas kelionei, kiekvienoje sustojimo vietoje prastovėdavo gana ilgokai.

Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotr.

„Tą pačią dieną grįžtant šiuo traukiniu į Klaipėdą atsitiko dar blogiau. Jau iš Kretingos jis išėjo pavėlavęs, o pasiekus Kretingalės stotį visiškai pasibaigė kuras. Kad būtų galima kelionę tęsti toliau, traukinį aptarnaujantis personalas ir keleiviai buvo priversti laukuose prisirinkti įvairių pagalių, kuriais užkurtas garvežys atvažiavo iki Kalotės geležinkelio stoties, čia vėl kurui pasibaigus traukinys sustojo. Vėl pradeda ieškoti kuro… Traukinį aptarnaujantis personalas, keleiviams padedant, vėl prisirinko kuro tęsti kelionei. Po didelių vargų ir pastangų Klaipėda buvo pasiekta apie 23 vai, t. y. su pavėlavimu 4 valandomis. Klaipėdos geležinkelio stoties atsakingi pareigūnai kelionei traukinį turėtų išleisti paruoštą, kad žiemos metu darbininkai bei keleiviai, ypač važiuojantieji su mažais vaikais, nešaltų neapkūrenamuose vagonuose ir nuotolį, kuris turi būti pravažiuotas per 1 valandą, nevažiuoti 4 ir daugiau valandų”, – rašė K. Pranavičius.

Rašyti laikraščiui anais laikais tikrai buvo ne koks šuns pypas – juk partijos apskrities komitetas partines, komjaunimo ir tarybines organizacijas dar lapkritį buvo įpareigojęs organizuoti tarybines spaudos platinimą valstiečių tarpe ir pasiekti, kad apskrityje neliktų nė vienos šeimos, neprenumeruojančio bent vieno respublikinio ir apskrities laikraščio „Raudonojo Švyturio“.

Tačiau per mėnesį buvo pasiekta tik labai menkų rezultatų: surinkta prenumeratų „Tiesai“ 30 nuoš, „Valstiečių laikraščio” 20 nuoš., „Raudonajam švyturiui” 22 nuoš., o kitiems laikraščiams dar mažesnis nuošimtis skirtų išplatinti limitų.

„Dabartinė padėtis kalba apie tai, kad iki šiol bolševikine spauda apskrityje teapima tik 15-20 nuoš. valstiečių šeimų Tai labai rimtas signalas valsčių partinėms. komjaunimu, tarybinėms organizacijoms ir visam aktyvui. Tai signalas, kad partiniai, komjaunimo ir tarybiniai darbuotojai bei aktyvas iki šiol vis dar neįvertino bolševikinės spaudos, kaip pačio aštriausio ir galingiausio ginklo kovoje dėl partijos ir vyriausybes duotų uždavinių įvykdymo, dėl bolševikų partijos politikos pravedimo kaime”, – konstatavo „Raudonasis švyturys”.

Rinkimai – su teatru ir kinu

Svarbų vaidmenį anais laikais partija buvo numačiusi ne tik bolševikinei spaudai, bet ir teatrui bei kinui.

1946-ųjų gruodį „Raudonasis švyturys” informavo, kad Klaipėdos muzikinis dramos teatras iki tol buvo parodęs 16 spektaklių „Eglė žalčių karalienė” ir septynis „ Atmintinus susitikimus”. Be to, teatro meninis kolektyvas darė išvykas į Kretingą, Šilutę bei kitur, kur surengė po keletą koncertų ir spektaklių. Šios gastrolės turėjo nemažą pasisekimą. Teatro meninė brigada lankė ir įvairias miesto įmones, kur dirbantiesiems surengdavo koncertus.

Laikraštis informavo, kad artimiausia premjera vyks Klaipėdos išvadavimo dviejų metų sukaktuvių proga – 1947 m. sausio 28 d. Tą dieną miesto dirbantieji pamatys tarybinį veikalą „Platonas Krečetas“ O kita premjera – Ofenbacho operetė „Perikola“ – buvo numatyta rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos garbei 1947 m. vasario 9 d.

„Ryšium su rinkimais į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą jau sudaromos specialios koncertinės brigados, kurios lankys visas rinkimines apylinkes Ir jose ruoš koncertus rinkėjams. Be to, sudaroma ir viena agitatorių brigada, kuri lankys rinkėjus bei rinkimų apylinkes”, – apie būsimą kultūros antplūdį informavo P. Valainis.

Tą žiemą miesto teatro patalpose vyko ir dar vienas rimtas spektaklis – gruodžio 19 d. susirinko miesto inteligentai, įvairių sričių darbuotojai, kuriems partijos miesto komiteto sekretorius drg. Poškus, ryšium su LKP(b) CK XI Plenumo priimtu nutarimu, padarė ilgą, išsamų ir kritišką pranešimą.

„Nors nemaži darbai yra vietos inteligentijos nudirbti, – sako drg. Poškus. -bet dar yra ir nemaža trūkumų. Daug inteligentų dar tebegyvena buržuazinių laikų dvasia, per maža kovojama su vokiškai lietuviškais nacionalistais, nedemaskuojama jų propaganda ir į mūsų tarybines įstaigas sulindę jų agentai. Kai kuriose pramonės įmonėse dar neprigijo, nerado dirvos socialistinės lenktynės, todėl daugelis įmonių dirba blogai, neišpildo plano, nesirūpina darbininkų buitiniais reikalais, neapmoko naujų kadrų, neplečia darbininkų skaičiaus. Todėl faneros fabrikas, kuris jau pilnai paruoštas gamybai — stovi. Bloga dirba „Trinyčių” kombinato ir „Aušros“ fabriko kolektyvai. Blogai dirbamas ir liaudies švietimo darbas, ką parodė pasibaigęs trimestras. I-je gimnazijoje iš 456 mokinių 130 mokinių nepažangūs moksle, II-je Gorkio vardo gimnazijoje, kur 351 mokinys 143 nepažangūs, penkiose pradinėje mokyklose mokosi 2367 mokiniai, iš jų ne pažangių yra 362. Dalis inteligentų dar tebegyvena buržuazinėje nacionalistinėje dvasioje, pritaria vokiškai – lietuviškiems nacionalistams ir net pereina į jų eiles, kaip Trukanas, Rubaževičius, Zižys ir kt. kurie nuodijo mokinių sąmonę (inteligentas Trukanas tą patį gruodį buvo pakviestas į atitinkamas institucijas, kurios jam vėliau išdavė bilietą pasitobulinti Mordovijos ir Sverdlovsko srities lageriuose, iš kurių jis grįžo 1954-aisiais ir dar trejus metus dirbo Klaipėdos viešojoje bibliotekoje – M. V.)”, – draugo Poškaus pastebėjimus išguldė laikraštis.

Po partijos miesto komiteto sekretoriaus pasirodymą surengė drg. Gustaitis, kuris pareiškė: „Inteligentai yra trys rūšių: tarybiniai inteligentai, „nosies inteligentai“, kurie nieko toliau savo nosies nematą ir inteligentai niekšai, kurie susideda su banditais”.

Po kalbų, susirinkusiems vienbalsiai pasiūlius buvo priimta rezoliucija, kurioje jie įsipareigojo dar daugiau dirbti pramonės išvystymui, pakelti kultūrinį bei visuomeninį darbo lygį, išvystyti kritiką Ir savikritiką, įsijungti į politini lavinimosi darbą, sustiprinti kovą su vokiškai-lietuviškais nacionalistais, studijuoti marksizmo – leninizno mokslą, aktyviai įsijungti į rinkiminį darbą rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, iš pagrindu pagerinti mokslo ir sveikatos įstaigų darbą.

O prasidėjus 1947-iesiems „Raudonasis švyturys” pranešė, kad j aktyvų rinkiminį darbą įsitraukė ir Klaipėdos kinofikacijos kolektyvas, vadovaujamas drg. Astrausko.

Kilnojamojo kino mechanikas M. Šadauskas prie kino projektoriaus. Jis aptarnauja Neringos, Girulių, Melnragės gyvenviečių ir miesto klubus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Miesto kilnojamasis kino teatras kiekviena dieną daro išvykas į miesto rinkimines apylinkes, kuriose ruošiami nemokami seansai tų apylinkių rinkėjams. Tokių išvykų jau buvo padaryta į tris rinkimines apylinkes, kur parodytos filmos: „Kaip grūdinosi plienas“ ir „Arinka”. Artimiausiomis dienomis bus aplankytos visos rinkiminės apylinkės. Šiomis dienomis apskrities kilnojamasis teatras išvyksta į apskrities rinkimines apylinkes, kuriose demonstruos nemokamus kino seansus tų apylinkių rinkėjams. Miesto kino teatrai taip pat ruošiasi prisidėti prie rinkiminio darbo ir demonstruos vertingas, meniškas filmas, o kino teatras „Tėvynė” kas savaitė parodys po dvi naujas filmas Be to, prieš kiekviena kino seansą agitatoriai padarys trumpus pranešimus, ryšium su pasirengimu linkimams j Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Agitatoriai kartu vyksta ir su kilnojamaisiais kino teatrais, tiek mieste, tiek ir apskrityje”, – rašė M. Viesulas.

Sveikatos apsaugoje – daug trūkumų

Kad miesto inteligentams reikėjo rezoliucija įsipareigoti ir iš pagrindu pagerinti mokslo bei sveikatos įstaigų darbą, liudijo ir 1947-ųjų sausio „Raudonojo švyturio” publikacija.

Laikraštis informavo, kad tuo metu mieste jau veikia apie 16 sveikatos Ištaigų, iš kurių didžiausios buvo Miesto ligoninė, Poliklinika, Infekcinė ligoninė, Poliklinika CPK, Vaiko ir motinos konsultacija. Miesto poliklinikoje veikė 13 kabinetų, tarp kurių – rentgeno, fizioterapijos, dantų-protezavimo, laboratorija, buvo teikiama ir akušerinė pagalba gimdyvėms namuose.

Klaipėdos respublikinės ligoninės chirurgijos skyriaus vedėjas Alfonsas Dirsė (kairėje) operacijos metu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Visgi spaudos organas turėjo konstatuoti, kad miesto sveikatos apsaugos skyriuje (vedėjas drg Voskoboinikovas) dar daug buvo trukumų.

„Pavyzdžiui, sanitarinė epideminė stotis neturi savo patalpų, todėl san epideminė stotis negali tinkamai veikti. Negeriau ir su tuberkulioziniu dispanseriu, kuris iki šio laiko visiškai neveikė. Neseniai Sveikatos Apsaugos Ministerija paskyrė tubdispanserio vedėju gyd. dfrg. Baniakovičių Taigi, tenka laukti, kad naujai paskirtasis vedėjas sugebės darbą pastatyti tinkamon aukštumon. Blogai veikia ir greitoji pagelba. Norint pagerinti jos veikimą Miesto Vykdomasis Komitetas turėtų paskirti atatinkamą kieki degamosios medžiagos greitosios pagelbos autotransportui. Dabartiniu metu miesto ligoninėje maitinimas blogas (ligoninės vedėjas drg Voskoboinikovas). Negeresnėje padėtyje yra ir ligonių slaugymas”, – dėstė straipsnio autorius J. Gandras.

Laivybinė batsiuvyba. Gimdyta madingai

Linas Poška, raštininkas

Nereikia stebėtis, kad upių laivininkystė klientų ieško reklamuodamasi laikraštyje: tiesioginių kontaktų vietiniai upeiviai su Klaipėdos įmonėmis neturi. Nemuno upių laivininkystė tuo metu – tai visame Nemuno baseine veikianti Kauno įmonė, kurios laivai dislokuoti Gardine, Vilniuje, Kaune. Centras yra Kaune, o Klaipėdoje būsimoji „Smiltynės perkėla“ turi tik techninius reikalus tvarkančią kontorą. Taigi, laikraščio pagalba įmonei gal ir prasminga.

Kroviniai po truputį auga: 1946 Lietuvoje perplukdyta 160 000 t, o būsimajame 1947 laivybos sezone jų padaugės iki 210 000 [Gryva]. Daugiausia tai – miškas; žvyras ir smėlis krovinių nomenklatūroje įsivyraus vėliau.

Šią 1946-1947 žiemą Danėje stovi 5 baržos, 2 žiemoja kauše prie CPK, viena jūrų uoste. Buksyras „Čkalov“ ištrauktas ant kranto. Dangės baržas prižiūri vietiniai, turbūt, klaipėdiškiai Balcerait ir Herman Laner. Šitais tai jau galima pasikliauti: nors laivininkystėje yra sukarintas režimas, kitiems, tarybiniams vyrams tai netrukdo gerti. Kontoros direktorius pasibaigus tai navigacijai apeidamas savo ūkį pamatė, kad „laivų remonto dirbtuvėse patikrinimo metu dirbo tik vienas šaltkalvis. Dirbtuvių direktorius drg. Lichačiovas, meistras drg. Stankevičius, normuotojas drg. Volkovas buvo neblaivūs.“ [čia ir toliau – „Smiltynės perkėlos“ archyvas]. Šaltkalvis Urbanavičius demonstratyviai suplėšė jam įteiktą raginimą susimokėti už butą. Laivininkystės kontoros batų dirbtuvės (taip, o ką? kokia laivininkystė be nuosavos batų dirbtuvės?) darbuotoją Trusovą direktorius areštavo 5 paroms. 

Direktoriui personalas kelia rūpesčių, užtat jam pasisekė su kontoros pavaldumu. Upeiviai ne tik kad neturi kontaktų su vietinėmis organizacijomis, bet ir nė neieško jų. Dengdamiesi pavaldumu Kaunui, jie lengviau gali išsisukti ir nuo gorkomo organizuojamų komunistinės scholastikos studijų, ir nuo stachanovizmo isterijos, ir nuo griuvėsių valymo. Todėl ir laikraštyje jie paminimi tik atsitiktine proga.

Naujai įsteigtas Rusų dramos teatras, regis, galėjo turėti savo žiūrovą: kol kas Klaipėdoje rusakalbių daugiau nei lietuvių. Bet po poros metų jis bus uždarytas. Manau, kad viena iš uždarymo priežasčių buvo dviejų teatrų emocinis nesutilpimas viename pastate. Teatralai patvirtins: gimtoji scena yra tarsi kiekvienos trupės šventovė, kurią svetimi gali tik profanuoti. Juk net vienoje ir toje pačioje trupėje jausmai kunkuliuoja, šnypščia ir putoja, o ką čia bekalbėti apie įsibrovėlius. Dabar jau turbūt nebėra kam patvirtinti ar paneigti, kad būta atšiauraus senbuvių teatralų sabotažo naujokų atžvilgiu, tai čia ir lieka tik toks mano spėjimas.

Antra priežastis galėjo būti ta, kad rusų trupę sudarė vienas maskviečių absolventų kursas. Jaunų maskviečių su aukštesniais buitiniais ir dvasiniais poreikiais nei maža ir nuniokota, banditiška Klaipėda negalėjo tuo metu patenkinti. Taigi ir išsilakstė kas sau, tik vienas jų vėliau dirbo Rusų dramos teatre Vilniuje.

Pirmas tarybinio filmo „lietuvių kalba“ paminėjimas. Kalbos dubliažas – politinis sprendimas. Nors užrašyti titrus būtų greičiau ir pigiau, bet kai tarybinis personažas kalba ne rusų, o gimtąja kalba, jis tampa paveikesnis. Pasirinkus ne titrus, o dubliažą, taip pat apribojamas anglų ir prancūzų kalbų supratimas (vėlesniais laikais kasiniai užsienio filmai dažniausiai buvo JAV arba Prancūzijos gamybos), paprastam tarybiniam žmogui ir nėra reikalo tų kalbų žinoti. O rusų kalbą vietinis ir taip išmoks mokykloje, armijoje, darbe.

Literatūros vakarai su rašytojais buvo populiari forma paskatinti rašytojus tarybiškesnei kūrybai. Nuveždavo, parveždavo, pamaitindavo, pagirdydavo, apnakvydindavo. Tas žanras išliko iki santvarkos pabaigos. Man jau Lietuvos laikais vienas rašytojas su nostalgija pasakojo, kokias puotas surengdavo jiems kolūkiai. Mūsų žodžio meistrų poreikis ne tik garbei, bet ir žemiškesniems priėmimo aspektams išliko iki šio tūkstantmečioIš „Raudonojo švyturio“ skelbime išvardintų tarybinių rašytojų tik Vytauto Sirijos Giros kūryboje klaipėdietiška scenerija vienaip ar kitaip vėliau buvo parodyta; kitiems mūsų miestas – tik trumpalaikės komandiruotės vieta be pėdsako kūryboje, kokia ji kukli dabarties akimis skaitant bebūtų.

Iš gerųjų laikraščio naujienų – žinia, kad Venskaitis ir Petravičius nėra buržuaziniai nacionalistai ir aparato prisiplakėliai. Neabejoju, kad šitą laikraštinį dokumentą abu stropiai saugos, kad, reikalui vėl prispyrus, galėtų išdidžiai pateikti. Jų vardai nepaminėti, tai tuo pačiu geras darbas padarytas ir kitiems tas neretas pavardes turintiems nacionalistams prisiplakėliams, – jie jau galės prisiplakti prie laikraščio reabilituotųjų.

Senovinis medicinos paslaugų diversifikacijos lygis po ilgų pastangų buvo pasiektais ką tik – tiktai pernai įteisintas gimdymas namuose. O 1947 jau buvo galima akušerę išsikviesti į namus.

Daugelis trečiojo tūkstantmečio madingųjų praktikų turi šaknis anoje epochoje. Dabar ne tik akušerė kviečiama į namus, bet ir ekoaktyvistai maitinasi išmestu į konteinerius maistu, graužia žalią ropę, į parduotuvę nešiojasi savo terbelę, kavą išsinešti pilasi į savo atsineštą puodelį, maistą augina be chemijos.

Kaip rizikos amžiaus raštininkas turiu pasakyti: taip, anūkėliai, prisimenu, tai jau buvo; džiugina senolio akį tas jūsų grįžimas prie patikrintų 1947-ųjų praktikų.

Linas Poška jau senovėje prusino Klaipėdos jaunimą. Juliaus Venskaus foto.

Svarbu tik laiku tame uolume sustoti ir įsibėgėjus nesugrąžinti ano politinio režimo.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.


    2020-12-19

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt