Kas vyksta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre ( LGGRTC)? Galimai ten buvo organizuotas vietinis dirbtinis skandalas, kurių Lietuvoje nemažai įvyko per 30 metų. Vienas šlykščiausių – tai pučas, kurio metu buvo pašalintas prezidentas Rolandas Paksas.

Šiandien LGGRTC susikovė dvi antagonistinės jėgos: kairiosios marksistinės ir dešiniosios akademinės. Ar jos gali susitaikyti? Ar vis tik iš vienos jų bus atimtos galios ir taps tarnaite?

Marksistai įlindo į Lietuvos mokyklas per švietimo programą. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.

Facebooke dažnai komentuojantis Gintautas Miknevičius manęs klausia „ar jums duota užduotis Jurkutę, Klumbį sunaikinti?“ Baisu, kai matomas tik vienas galutinis rezultatas – sunaikinimas, o ne intelektualinis smalsumas ieškant tiesos.

Į santykių aiškinimąsi, į bekompromisinį karą esame įtraukti ir mes, tretieji asmenys – visuomenė, per LGGRTC darbuotojų straipsnius: istorikės Mingailės Jurkutės straipsnis Delfi.lt 2021 m. vasario 10 d. apie įstaigos darbą pavadinimu „Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose“ ir Valdemaro Klumbio, istoriko, Vilniaus universiteto dėstytojo, humanitarinių mokslų daktaro, mokslo darbuotojo straipsnis Lrt.lt pavadinimu „Kas vyksta Genocido centre? Darbuotojo nuomonė“. Šie straipsniai tapo ekskursijų vadovais įstaigos „virtuvėje“.

Vaikščioti po LGGRTC „virtuvę“ tapo įdomiau, kai Delfyje perskaičiau apie istoriką Niallą Fergusoną straipsnyje „Žymus britų istorikas: universitetuose valdžią užgrobė kairieji“.

Mūsų visuomenė ilgą laiką buvo už geležinės uždangos, o šis istorikas – laisvo pasaulio atstovas. Mes, posovietinė visuomenė, neturėjome galimybių lyginti pasaulyje vykstančius procesus, o N. Fergusonas tokią galimybę turėjo. Jis teigia, kad pasikeitė istorijos mokslo supratimas laisvame pasaulyje po Sovietų sąjungos sugriuvimo. Anot Vakarų istoriko, Sovietų sąjungos ekonomika žlugo, tačiau sovietinis kultūrinis naratyvas tapo vyraujančiu pasaulio universitetuose ir žiniasklaidoje. Esmė, kad istorijos moksle imta balinti sovietinę okupaciją per vadinamąsias tikėjimo tezes.

„Pirma: stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti. Antra: stalinizmas ir maoizmas nėra taip blogai kaip nacionalsocializmas. Trečia: konservatyvumas yra pirmoji nacionalsocializmo pakopa, o pastarasis neturi nieko bendro su socializmu (nežiūrint to, kad jis yra netgi pačiame nacionalsocializmo pavadinime), – taigi, dešinysis gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciu“, – teigia N. Fergusonas.

Sugriuvus Sovietų sąjungai, Lietuvos universitetuose ir žiniasklaidoje įsigalėjo agresyvieji kairieji, kurie save pavadino liberalais. Jie ėmė šalinti dešinįjį akademinį sluoksnį.

Deja, kaip rodo dirbtinis skandalas, akademinio sluoksnio nėra taip lengva sunaikinti, atvirkščiai, jis siekia perimti iš vadinamųjų liberalų dalį galių. Apie tai Lietuvos visuomenę informavo „Lietuvos ryto” korespondentas Vytautas Bruveris. Jis pareiškė, kad jokiu būdu negalima perduoti sprendimų galios LGGRTC vadovybei. Tačiau net siekdami atsikratyti direktoriaus, jie nesugebėjo išsižadėti marksistinio įdirbio.

Pagal Auksę Ūsienę (Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. specialistė) jų elgesys ir „turinys primena sovietmečio darbo kolektyvų kreipimąsi“, o „paralelių galima rasti“ kreipimuose „į Lukašenką ar net Putiną, kad gelbėtų“.

Ginklai paruošti, o straipsniai turėtų tapti kulkomis. Pagal N. Fergusoną, į pagalbą susidoroti marksistai dažniausiai dar kviečiasi ir šmeižto logiką.

M. Jurkutė savo straipsnyje Delfi teigia, kad įstaigos vadovas meluoja, jog LGGRTC vyksta tik vidinės rietenos. Tačiau pati kažkodėl rašo apie
vidines rietenas dėl tyrimų patikimumo. Istorikė mano, kad turi moralinę teisę mokyti, kaip reikia dirbti su istoriniais šaltiniais, jog būtų atskleista tiesa. Ji kaip pavyzdį pateikia Dainiaus Noreikos darbą apie partizaninį judėjimą.

Šis istorikas ištyrė apie 1000 partizanų biografijų ir nustatė, jog tik apie 5 procentai partizanų buvo susiję su holokaustu. Šio istoriko atlikta analizė, pagal M. Jurkutę, paneigė informaciniame kare Rusijos naudojamą teiginį, kad „Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai, partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų.“

Pagyrusio istoriko D. Noreikos darbą tuo pačiu ji kritikuoja „Genocido centro viešųjų ryšių specialisto Daliaus Stanciko parengtą pažymą, kurioje nurodoma, kad Jonas Noreika gelbėjo žydus.“. Ar galima pagal šaltinių gausą lyginti nacių ir sovietų okupacijas, kai viena tęsėsi apie trejus metus ir rašytiniai šaltiniai galimai yra atsidūrę Vokietijoje, o kita – tęsėsi nuo 1944 m. rudens, išskyrus Klaipėdos miestą, iki 1990 m. kovo 11 d., ir didžioji dalis rašytinių šaltinių liko Lietuvoje? Aišku, kad negalima.

Riejasi LGGRTC istorikai ir dėl kunigo Jono Borevičiaus 1986 m. liudijimo teisme. Jungtinių Amerikos Valstijų teisme surastas liudijimas yra tinkamas istorinis dokumentas ir jį paneigti gali tik kitas panašus dokumentas. Agresyvieji kairieji neigia dokumento patikimumą ir jiems dalykiški argumentai nevaidina jokio vaidmens. Jie ieškojo rėmėjų ir užtarėjų Seime ir tuo tikslu susitiko su Seimo pirmininke.

Kita „virtuvės“ vietinės rietenos įdomi detalė yra LGGRTC darbuotojų galima nekompetencija. Apie tai rašo jau kitas istorikas V. Klumbys. Savo samprotavimus jis pradeda nuo to, „kad jau porą metų Centras, bandydamas kovoti tarptautiniuose informaciniuose karuose ir politinėse vidaus kovose, šaudė net ne į varnas, o sau (ir Lietuvai) į kojas.“

Jei buvo laikas, kai istorikai sau ir Lietuvai šaudė į „kojas“, tai kokie istorikų šūviai buvo skirti Lietuvos „kojų“ sunaikinimui? Klumbys apie tai nerašo, bet tame pačiame tekste rašo apie tai, kad Vidmantas Valiušaitis vedė mokymus, tinkamus pirmakursiams. Tai juos labai supykdė, atseit, išsityčiojo iš jų kompetencijos. Ar V. Klumbiui nekilo klausimas, gal informaciniame kare jie ir šaudė į „kojas“ Lietuvai dėl kompetencijos stokos?

Kuo dar pasireiškė galima nekompetencija? Keliaklupsčiavimu prieš žydų organizacijas.

Istorikė M. Jurkutė rašė, kad kunigo J. Borevičiaus liudijimas „suklaidino visuomenę, įsiutino žydų organizacijas, prajuokino istorikus. Šis neva sensacingas atradimas sukėlė įtampą ir visiškai bereikalingą ir Lietuvai žalingą reakciją už Lietuvos ribų.“ Ši istorikė tokiu būdu aiškiai pasakė visuomenei apie savo nekompetenciją, kai tinkamą dokumentą, t.y. liudijimą teisme, siekia parodyti kaip niekinį, nes jis „įsiutino žydų organizacijas“.

Kas nepatenkintas dėl paviešintos informacijos apie J. Noreiką? Įdomu būtų susipažinti su gausia įsiutusia žydų bendruomene. Pasirodo, jos nėra. Yra tik toks ponas G. Gochin, kurio Facebooko profilyje daugiausia informacijos iš Lietuvos. Todėl drąsiai galima teigti, kad pasaulio spauda G. Gochino „tyrimais“ nesidomi ir tai, ką matome jo profilyje, negalima vadinti pasaulinio lygio skandalu. Tiesa, paskutiniu laiku jis plačiai reklamuoja J. Noreikos anūkės knygą apie senelį.

Tą nedidelę grupę rašytojų ir propagandistų papildo ponia Faina Kukliansky, nes pono G. Gochin puslapyje gali rasti visus Lietuvos žydų bendruomenės straipsnius apie tai, kaip Lietuvoje nemėgstami žydai.

Gochin ir jo Co tikslas – juodinti Lietuvos istoriją bei žydus ne tik naikinusią, bet ir gelbėjusią tautą, mus, lietuvius. Net patiems žydams, kurie skaito straipsnius, žiūri įrašus, kyla klausimas, kodėl nekritikuojama sovietinė okupacija. Iš tikro, kodėl ponas nenori matyti holokausto, kurį vykdė socializmo bei komunizmo apologetai?

Stebina ir istorikės pergyvenimai dėl galimų konfliktų su mūsų strateginiais Europos, Artimųjų Rytų ir transatlantiniais partneriais. Ar tikras, ar tik apsimestinis M. Jurkutės rūpestis? Kai Rusija ir Vokietija vėl ima intensyviai draugauti – per Baltijos jūrą tiesti dujotiekį, tai kelia rūpestį ne tik mūsų strateginiam partneriui JAV, bet ir Lietuvos akademiniam sluoksniui, politikams bei visuomenei. Ypač kai Rusija nenori prisiimti kaltės dėl holokausto, kai ji suinteresuota klastoti istoriją ir kaltinti tik Lietuvą dėl žydų naikinimo, tai reikėtų ne nuolaidžiauti žydų bendruomenei, bet aiškintis, kodėl ji, kaip ir Rusija, neigia Sovietų sąjungos aktyvų dalyvavimą holokauste.

J. Noreiką – žydų gelbėtoją, komunistai sušaudė. Todėl Rusija turėtų sulaukti dar vieno kaltinimo už nusikaltimą žmogiškumui. Dabar aiškiai matosi, kad Rusija „kojas ir rankas“ mums toliau sukinės, bet kaltės dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros sušaudymo neprisiims.

Lietuvos jaunimas tapo negražių politinių žaidimų įkaitais.

Putino Rusija per agresyviąją kairiąją pasaulėžiūrą siekia Lietuvoje valdyti visuomeninius procesus. Kairiajam režimui reikia, kad būtų ugdomas nemąstantis jaunimas. Tokį ir ruošia šiandieniniai universitetai. Jaunieji istorikai keliaklupsčiauja prieš galingesnį ir gina sovietines propagandines kliauzes. Matyt. todėl Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis drauge su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekane Loreta Skurvydaite, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi Vasilijumi Safronovu bei VDU Istorijos katedros vedėju Mariumi Sirutavičiu informavo visuomenę, kad atsisako bendradarbiauti su LGGRTC, kadangi šis centras nepritarė sovietinėms kliauzėms, nukreiptoms prieš J. Noreiką.

Marksistai įlindo į Lietuvos mokyklas per švietimo programą. Jie programų turinį paruošė vadovaujantis agresyviąja kairiąja pasaulėžiūra, o iš tikrųjų, manome, pagal Putino Rusijos spec. tarnybų nurodymus. Svetimos valstybės vienas iš švietimo programos tikslų buvo, kad Lietuvoje neliktų elito.

Gaila, tačiau jaunimas, baigęs mūsų mokyklas, gali būti tik pastumdėliais. Pavyzdys – Gabrielius Landsbergis.

Kodėl jo tokie žemi reitingai, kodėl lydere turėjo tapti Ingrida Šimonytė? Todėl, kad vaikis neturi to, ką duoda akademinių sluoksnių pasaulėžiūra – idėjų, pozicijų, perspektyvų įvairovės bei intelektualinio integralumo, loginio mąstymo, kuris būdingas elitui.

Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky Seimo nario Valdo Rakučio pranešimą perfrazavo taip, kaip jai naudinga. Ar elito atstovas, moralus politikas, išdrįstų pasakyti taip, kaip išsireiškė G. Landsbergis, reaguodamas į prof. V. Rakučio pranešimą: „Pikta, labai žmogiškai pikta, kad pritrūko adekvatumo ir supratingumo. Seimo nario nuomonė neturi nieko bendro nei su mano pozicija, nei su nuostatomis, kurias gina mano atstovaujama partija ar Vyriausybė, kurioje dirbu“.

Manome, kad tikro elito atstovas pirmiausiai perskaitytų visą Seimo nario pranešimą, kuriame yra glaustai surašyti teiginiai apie holokaustą ir suprastų esmę, kodėl F. Kuklainsky nepatiko pranešimas. V. Rakučio pranešimas supykdė Žydų bendruomenės pirmininkę vien todėl, kad aukai buvo nuimta „karūna“. V. Rakučio pranešimo esmė – kad įvykus okupacijai, gyventojai gali tapti ir aukomis, ir žmogžudžiais. Tai yra tiesa.

Baikime krūpčioti iš baimės, kad supykdysime žydų organizacijas. Ne baimė turi vyrauti priimant sprendimus, bet tiesa.

Žlugus totalitarinei valstybei, nežlugo jos pasaulėžiūra. Apie tai šneka istorikas N. Fergusonas.

Lietuvoje tautinės-patriotinės mokyklos atstovai istorikai Merkys, Tyla, Jučas ir kiti buvo pastumti į šoną ir galias perėmė istoriko Gudavičiaus mokykla. Meilės Lukšienės tautinės mokyklos naikintojai švietimo doktriną vadina progresyvia, kitokia, o iš tikro ji ruošia tikrų tikriausius karjeristus, bet ne elitą.

Kitas istorikas iš JAV Timothy Snyder knygoje „Kruvinos žemės“ Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ aiškiai pasakė, kas nutiko žydų tautai, kai Lietuvoje buvo sunaikinta dalis elito. Todėl būtina išmokti skaudžią holokausto pamoką ir kurti visuomenę, kurioje nepasikartotų II pasaulinio karo scenarijus.

Aukai ne šiaip „nuimama karūna“, bet parodoma, kad nekaltai pralietas žydų kraujas neleidžia F. Kukliansky neigti socialistinės ir komunistinės sistemos įnašo į holokaustą.

Dievo palaima, kad išsivadavome iš geležinės užtvaros ir galime susipažinti su pasaulinio garso istorikų teiginiais, kurie padeda pamatyti ir suprasti, kas vyksta Lietuvoje. Išgirskime N. Fergusono kvietimą sukilti prieš šmeižto logiką ir kad tai turi tapti intelektualinio integralumo ir pasaulio egzistencijos klausimu.

Šis tekstas – asmeninė autorės nuomonė. Rubrikoje „Mums rašo“ publikuojamos nuomonės, už kurias redakcija neatsako.