„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakoja, kokie įvykiai Klaipėdos krašte nutiko kiekvienų metų pradžioje tarpukariu, kai jis buvo Lietuvos dalimi.

Pirmieji metų mėnesiai anais laikais buvo gausūs ir kriminalinio pobūdžio naujienų.

Prancūzų eibės

Civiliais drabužiais perrengtiems Lietuvos kariams slaptos operacijos metu užėmus Klaipėdos kraštą, į uostamiestį buvo pasiųsti Santarvės laivai. Istorikas Edvinas Vaidotas straipsnyje „1923 m. Lietuvos karinė akcija Klaipėdos krašte” rašė, kad sausio 17 d. į Klaipėdos uostą įplaukė Didžiosios Britanijos lengvasis kreiseris „Caledon“, kitą dieną į uostą įplaukė Prancūzijos torpediniai minininkai „Sénégalais“ ir „Algérien“. Sausio 22 d. prie Klaipėdos priartėjo prancūzų kreiseris „Voltaire“, tačiau dėl negilaus uosto pasiliko reide. Sausio 24 d. prie prancūzų laivų prisijungė „Durance“, o vėliau „Ailette“ ir „Oise“. Prancūzijos laivų grupei vadovavo kontradmirolas Andrė Ležieras (André Paul Marie Lequerré). Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos laivuose buvo apie 1800 jūreivių.

Pranešimus iš to meto Klaipėdos skelbęs laikraštis „Lietuva” rašė, kad naktį į sausio 28-ąją keliolika girtų prancūzų jūrininkų Malkų (dabar – Uosto) gatvėje išdaužė daugiau nei 60 paprastų ir „parados” langų.

Prancūzijos karinio laivyno kreiserio „Voltaire“ jūreiviai prie dabartinio Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

„Gyventojai yra labai nusigandę ir suerzinti. Nuostoliai yra dideli. Už tai dabar prancūzų laivai sustojo marių vidury. Sukilėlių vyriausias vadas uždraudė svetimų karo laivų jūrininkams supirkinėti Klaipėdoj maistą, nes pastaromis dienomis radosi per tai brangybė ir maisto stoka. Darbininkai buvo iš karo vado jau kelis kartus tokio įsakymo reikalavę. Sausio 29 d. Santarvės komisijai apie tai pranešta raštu”, – rašė laikraštis.

Po poros dienų jis pranešė, kad sausio 31-ąją Klaipėdos darbininkai kliudė prancūzams turguje supirkinėti maistą.

„Jie apstatė savaisiais žmonėmis rinką ir grasino pardavėjams atimti jiems produktus, jeigu jie pardavinės maistą svetimų karo laivų jūrininkams”, – rašė „Lietuva”.

Nelabai sekėsi prancūzams ir uoste – laikraštis praėjus dar kelioms dienoms pranešė, kad vienas iš jų karo laivų savo inkaru nutraukė povandeninį kabelį. Padarytas nuostolis įvertintas 50 milijonų markių.

Prancūzų šaulių ir laivo „Durance” įgulos narių grupė uoste 1923 m. vasarį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Vasario 5 d. Klaipėdoje dar stovėjo keturi prancūzų karo ir du transporto laivai bei anglų laivas „Caledon”. Visi Antantės laivai iš Klaipėdos išplaukė vasario 19-osios rytą, praėjus trims dienoms po oficialaus krašto perdavimo Lietuvai.

Telegrama Musoliniui

Gali būti, jog ir dėl to, kad kitos Santarvės šalies – Italijos – karių tuo metu Klaipėdoje nebuvo ir jie neturėjo galimybės čia taip pasižymėti kaip kolegos prancūzai, sukilėlių vadas Jonas Polovinskas-Budrys vasario pradžioje nusprendė pasiųsti sveikinimo telegramą premjerui Benitui Musoliniui.

Jonas Polovinskas-Budrys ir Benitas Musolinis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr.

Tiesa, bent jau „Lietuva” nurodė kitą tokio žingsnio priežastį – neva buvo žinių, jog B. Musolinis „išsitaręs, kad Klaip. kraštą reikia greičiausiai priskirti Lietuvai ir taipogi atsiliepė su dideliu pagyrimu apie Klaipėdos krašto sukilėlių žygi, jųjų drąsą ir narsumą”.

„Klaipėdos krašto savanorių armija sveikina Tamstą kaipo tą, kuris įvertina kiekvienos tautos kilnumą, moka pagerbti tautos aspiracijas ir pats davė pavyzdį kaip reikia ginti tautos idealai. Tegyvuoja Italija, Garibaldi ir Mussolini tėvynė”, – J. Polovinsko-Budrio telegramą citavo laikraštis.

Siautėjo kontrabandininkai

1927-ųjų vasarį „Lietuvos” apie kontrabandą kalbintas Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas Frydrichas Emilis Šneideraitis Italijos neminėjo, kaip šalies, iš kurios būtų plūdusi kontrabanda.

Pasak vado, jo pavaldinių darbo sąlygos buvo ir yra labai nepalankios.

„Nepalankumo priežasčių yra daug, bet svarbiausia ta, kad prancūzų buvimo metu Klaipėdoj, ekonominės Klaipėdos krašto suirutės metu, čia nepaprastai išbujojo kontrabandavimas. Susiorganizavo tam tikros organizacijos, kurios kontrabandavimą pavertė amatu ir pasienio gyventojų dauguma iki šiol tuo amatu verčiasi. Yra tikrų žinių, kad kontrabandą remia net turtingesnieji krašto asmenys. Be to, kontrabandininkai turi savo slaptas susišelpimo kasas, kurios dažnai nukentėjusiems apmoka visus nuostolius. Pabaudų čia praktikuoti beveik negalima, nes dauguma, nors ir turtingų kontrabandininkų, savo turtą yra perrašę savo žmonom, savo giminių vardu. Kontrabandos organizavimo darbe Lietuvos kontrabandininkams daugiausia padeda Dancigas, kuriame yra net speciali kontrabandininkų mokykla ir iš kur eina bevelk visa spirito kontrabanda. Yra tikrų žinių, kad du asmenys, tą mokyklą baigę, ir vadovauja mūsų kontrabandininkams. Be to, kova su kontrabandininkais yra žiauri. Kontrabandininkai susiorganizavę į ginkluotas gaujas, su kuriomis pasienio policijos valdininkams labai dažnai tenka susidurti. Tą žiaurumą patvirtina, kad ir šie daviniai: šiais metais kontrabandininkai sužeidė vieną mano vedamosios policijos valdininką, o 1926 m. net 9, kurių vienas liko be kojos. Be to, vienas buvo visai užmuštas, o 3 paskendo eidami tarnybos pareigas. Be šių susirėmimų, 1926 metais 7 ginkluoti susirėmimai su kontrabandiniais laivais. Šiais metais tokių susirėmimų buvo vienas. 1926 m. policijos laivas kartą buvo pramuštas 17 vietų, o laivo kapitonas sunkiai sužeistas. Kontrabandininkų laivams daugiausia vadovauja buvę vokiečių karo laivyno karininkai arba net rusai, kurie algos metam gauna iki 15 000 aukso markių. Daug lengviau būtų jei remtų visuomenė, bet ji neremia”, – pasakojo žurnalistui vadas.

F. E. Šneideraitis dėstė, kad, jo žiniomis, sulaikoma tik ik 15 proc. spirito kontrabandos.

Nidos pasienio punkto policininkai prie sulaikyto kontrabandinio spirito krovinio. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Dancige spirito litras gaunamas už 90-130 centų, gi pas mus krantan iškeltas kainuoja jau 5-6 litus, o toliau nuo sienos iki 15 litų”, – kalbėjo vadas, nusiskundęs ir tuo, kad Klaipėdos krašto teismai kontrabandininkams skiria labai mažas bausmes.

Jis taip pat minėjo, kad naujų iššūkių kėlė tai, jog kontrabandininkai „sistema, kuri vartojama Suomijos ir Skandinavijos valstybių pasieniuose, būtent: vartoja greitus jūrių laivus, kurie daro 14-16 jūros mylių per valandą”, o iki šiol Klaipėdos krašto pasienio policija „techniškai buvo menkai aprūpinta”. Svarbiausia, anot vado, kad nebuvo tinkamo laivo.

Kartu vadas informavo, jog šis klausimas jau bus išspręstas ir laivas bus nupirktas.

Istorikas Romaldas Adomavičius straipsnyje „Lietuvos sienų sargyboje: „Prezidentas Smetona” 1927-1932 m.” rašė, kad Vyriausybė 1923 m. rudenį iš Klaipėdos uosto direkcijos įsigijo ir jūrų sieną saugančiai valstybės policijai buvo perdavusi senus mažus motorlaivius „Argus“ (buvo pavadintas „Savanoriu“) ir „Möwe“ („Lietuvaitė“). Šie lėti laiveliai, kaip ir 1925 m. pabaigoje policijai perduotas motorlaivis „Šaulys“, kovoje su kontrabanda buvo labai neefektyvūs, jie tiesiog nepavydavo kontrabandininkų laivų, be to, buvo mediniai ir nesaugūs įguloms, nes persekiojami sienos pažeidėjai neretai atsišaudydavo, jūroje galėjo plaukti tik ramiu oru, buvo ir silpnai ginkluoti.

„Savanoris” Klaipėdos uoste. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Anot istoriko, šis klausimas iš esmės buvo pradėtas spręsti po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai naujasis vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis, prieš tapdamas ministru dvejus metus vadovavęs Klaipėdos krašto pasienio policijai ir puikiai žinojęs jūros sienos apsaugos problemas, kreipėsi į ministrą pirmininką. 1927 m. pavasarį buvo nuspręsta pirkti 1917 m. Vokietijos karo laivynui pastatytą minų tralerį M-59, kuris Lietuvoje tapo „Prezidentu Smetona”. Tačiau jam stojus jūros sienos apsaugos tarnybon paaiškėjo, kad su naujuoju laivu sieti lūkesčiai ne visiškai pasitvirtino.

„Laivas turėjo neblogas jūrines savybes, atitinkamą ginkluotę, pakankamą greitį, tačiau efektyviau jį panaudoti trukdė didelės išlaikymo sąnaudos ir operatyvumo stoka. Nemažai laiko praeidavo, kol gavusio užduotį išplaukti garlaivio įgula pasiekdavo reikiamą slėgį katiluose, o iš dūmtraukio virstantys juodi tiršti dūmai buvo puikus orientyras kontrabandininkams. Kita vertus, vienam laivui kontroliuoti kad ir neilgą jūros sieną buvo sunku. <…> Kontrabandos vežėjams likdavo pakankamai laiko netrukdomiems užsiimti savo reikalais”, – rašė R. Adomavičius.

„Prezidentas Smetona”. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Galiausiai, anot jo, Klaipėdos krašto pasienio policijos vadovybė 1931 m. birželį vidaus reikalų ministrui pasiūlė keisti kontrabandininkų persekiojimo taktiką, nes įsigijus „Prezidentą Smetoną“ laivai su spiritu ir kitokia kontrabanda retai berizikuodavo plaukti į 12 jūrmylių zoną, o draudžiamas prekes perkraudavo į mažus, manevringus ir mažą gramzdą turinčius žvejų laivelius, kurių susekti visame Lietuvos pajūryje nerangus garlaivis negalėjo. Daug efektyvesni ir ekonomiškesni naujomis sąlygomis galėjo būti nedideli greiti motorlaiviai – du Kuršmarėms ir vienas jūrai.

Nusprendus neefektyvų garlaivį pakeisti naujais motorlaiviais (juos pastatė Pauliaus Lindenau laivų statykla 1932 m.), 1933-ųjų sausį „Prezidentas Smetona“ buvo perduotas Vyriausiojo štabo viršininko sudarytai komisijai. Laivas buvo užkonservuotas ir tik po trejų metų vėl įvestas tarnybon kaip Karo laivyno flagmanas.

Įsikarščiavo dėl nusijuokimo

Kad neramu tais laikais buvo ne tik jūroje ir mariose, bet ir tarp elito, liudijo ir 1931 m. sausio „Lietuvos aido” antraštė: „Peštynės Klaipėdos miesto tarybos posėdy”.

Pasak jo, sausio 29-ajai numatyta miesto Tarybos posėdžio dienotvarkė dėl kilusio skandalo „negalėjo būti išsemta”.

„Susidariusi sunki atmosfera svarstant butų klausimą pasidarė dar sunkesnė, kada buvo imta svarstyti klausimą dėl laisvų vietų mokyklose. Darbininkų partijos atstovas ėmė skųstis, kad mokyklose į laisvas nemokamas vietas priimama darbininkų vaikų tiktai 3% ir kad valdininkų vaikams teikiama pirmenybė. Tarp miestelėnų frakcijos ir darbininkų kilo griežtų replikų. Darbininkų frakcijos vadas Žardeninkas, visą laiką siuntinėjęs įvairius grasinimus ir toli gražu ne parlamentarinius išsireiškimus į miestelėnų pusę, pagaliau taip įsikarščiavo dėl tarybos Vicepirmininko Rostecko nusijuokimo, kad ištraukęs iš savo piupitro stalčių, paleido jį iš savo vietos į Rostecką. Tačiau stalčius nepateikė į Rostecką, bet į greta sėdinčio atstovo Rupelio kaktą, kuri buvo lengvai sužeista. Kilo baisus triukšmas. Burmistras Šulcas tuojau pašalino publiką iš salės, o tarybos pirmininkas Pierach nutraukė posėdį”, – politines aistras aprašė laikraštis.

Klaipėdos miesto tarybos deputatų posėdis magistrato posėdžių salėje. Į dr. Roberto Grabowo (stovi pirmas iš dešinės) klausimus atsako miesto burmistras Gustavas Schulzas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Beje, tas pats Žardeninkas, jau buvo pagarsėjęs 1925 m. sausį prie rotušės vykusio darbininko piketo metu, kai išpravardžiavo Magistratą nykštukais, velniais ir dar bjauriau.

1930 m. rugsėjį Žardeninkas buvo minimas tarp nubaustų komunistų.

„Buv. seimelio atstovo Monieno bute neseniai, kaip žinoma, policija užtiko slaptą komunistą susirinkimą. Pravedus kvotą, Klaipėdos krašto komendantas visus susirinkimo dalyvius nubaudė. Buv. seimelio narys Suhrau nubaustas 500 litų arba vieną mėnesį kalėjimo, Monienas Neumannas ir Žardeninkas (miesto tarybos nariai) po 300 litų arba dvi savaites kalėti. Visi kiti nubausti po 50 litų arba 7 paras arešto”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Pipiruose – plytų miltai

Darbo tarpukariu netrūko ir Klaipėdos krašto cheminio tyrimo stočiai. Apžvelgdamas jos pasiektus rezultatus 1933 m. sausį „Lietuvos aidas” konstatavo, kad pieno produktų falsifikavimas sumažėjo, bet padaugėjo kolonialinių prekių klastočių.

„Klaipėdos krašto cheminio tyrimo stotis 1932 metais padariusi įvairius valdžios, įstaigų ir privatiškų asmenų pateiktus 6090 cheminius analizus. Iš stoties pranešimo matyti, kad praėjusiais metais pieno ir jo produktų prekyboje nepastebėti jokių falsifikatų. Mat pieno kaina jau tai pigi buvo, kad ir nesąžiningi vertelgos nematė anuodos pasipelnyti iš falsifikuoto pieno. Ir apskritai, pieno kokybė dėl gero ir sveiko pašaro buvo pakilusi. Visai priešingai buvę kolonialinių prekių prekyboje: iš užsienio įvežamų kolonialių prekių aukšta kaina vertelgas skatino pigiai pasipelnyti, todėl šios srities prekyboje falsikatai žymiai padidėjo. Naujai atidaromos maisto dalykų krautuvės dažnai įrengiamos visai nehigieniškai. Iš ušsienio įvežami vaisiai buvę labai dažnai supeliję. Be to, pastebėta parduodant supelijusius miltus. Jau iš seniau praktikuojamas dešrų falsifikavimas krakmolo miltais ir praėjusiais metais dažnai pasikartojo”, – rašė laikraštis.

Pienininko vežimas Aleksandro (dabar Liepų) gatvėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Anot jo, provincijoje padarytas patikrinimas parodė, kad ten maisto parduotuvės buvo labai nešvarios, o vienoje vietoje tokia parduotuve buvo įrengta neseniai buvusiame tvarte.

„Acto esencijos prekyboje dažnai pastebėtos per mažos talpos bonkelės. Ypač dideli neteisingumai pastebėti pipirų prekyboje. Aukšta jų kaina labai dažnai paskatinusi nesąžiningus vertelgas maišyti maltų plytų miltus. Pasitaikydavo surasti plytų priemaišų iki 50 procentų”, – informavo „Lietuvos aidas”.

Tų pačių metų spalį laikraštis informavo, kad laboratorijai atlikus patikrinimą kauniškės firmos „Neris“ maltuose pipiruose buvo rasta 20,54 proc. pelenų, 10 proc. druskinės rūgšties, 9 proc. „nieko bendra su pipirais neturinčių dalių” ir apie 15 proc. maltų plytų.

„Tad aukščiausios rūšies” pipiruose rasta net daugiau kaip 54% pašalinių medžiagų. Iš parduotuvininkės, iš kurios parduotuvės analizuojamieji pipirai buvo paimti, ir urmininko Klaipėdoje visi „Neries” pipirai konfiskuoti, o malėjas – „Neris” patraukta atsakomybėn už produktu falsifikavimą”, – rašė dienraštis.

Visgi gali būti, kad padėtis šioje srityje sparčiai taisėsi ir grietai tokia cheminio tyrimo stotis, išlaikyta krašto direktorijos, tapo nebereikalinga – 1934 m. rugsėjo 1 d. „Lietuvos aidas” pranešė, kad ji uždaroma, jos įrengimai parduodami, o pirkėjų neatsiradus – išnuomojami. Laboratorija buvo įkainota 60-80 tūkst. litų. Ją galėjo įsigyti „chemikai, farmaceutai, baigę aukštąjį mokslą”.

Stambūs sukčiai bėgdavo į Vakarus

Nesąžiningų piliečių tais laikais Klaipėdos krašte netrūko ne tik tarp prekybininkų. 1933 metų vasarį „Lietuvos aidas” pranešė, kad Klaipėdos miesto elektros stoties kasininkas muito deklarantas Kvičau (Qitschau) pabėgo su 25 000 litų.

„Kvičau miesto elektros stotyje dirbo jau nuo 1923 metų. Kaip dabar patirta, jis nuslėpimus jau kelinti metai darė suklastodamas muitinės kvitus. Apgavystės atidengtos, kai Kvičau porą dienų neatėjo tarnybon, o po to jo niekur nerado. Spėjama, kad jis savo automobiliu K. M. 464 pabėgo į Vokietiją”, – rašė laikraštis.

Klaipėdos miesto elektrinė ir jos kaminas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Po poros dienų jis jau pranešė, kad kasininką sulaikė Tilžės kriminalinė policija – jis šiame Vokietijos mieste buvo apsistojęs pas savo tėvus. Suimtasis prisipažino nusikaltęs padirbdamas parašus ir antspaudus ir tuo būdu neteisėtai gaudavęs didesnes pinigu sumas. Netrukus paaiškėjo, kad iš viso jis buvo išeikvojęs apie 30 000 miesto elektrinės litų.

„Į išeikvojimų aferą įveltas elektros stoties buhalteris Gracius šio mėn. 7 d. nusinuodijo, negalėdamas pakelti jam dedamą kaltinimą. Gracius paliko žmonai raštelį, kuriame tvirtina, kad jis esąs nekaltas dėl padarytų Kvičavo apgavysčių. Gracius miesto elektros stotyje tarnavo nuo 1917 metų, šiaip buvęs patikimas tarnautojas. Buvo 50 metų amžiaus. Spėjama, kad dar bus ir daugiau asmenų, įveltų į Kvičau apgavystes”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Dar po keleto dienų jis jau pranešė, kad sukčių kasininką Tilžės teisingumo įstaigos paleido, nes jis yra Vokietijos pilietis ir nebus išduodamas Lietuvai, prieš jį byla bus iškelta tik Tilžės teisme.

„Qitschau žmona gi visai laisva, likviduoja Klaipėdoje paliktą jo turtą ir su gautais už jį pinigais rengiasi tuojau išvykti pas pabėgusį vyrą”, – informavo laikraštis.

Balandžio viduryje „Lietuvos aidas” informavo, jog paaiškėjo, kad patikrinus dokumentus iki 1928-ųjų paaiškėjo, kad machinatorius galėjo pasisavinti apie 200 000 litų.

„Naujai elektros stočiai nupirktą garo katilą muitinės įstaigos buvo leidusios be muito įvežti, tačiau Quitshai ir šiuo atveju padaręs „muito sąskaitą“ 18 000 litų sumai. Buvę atsitikimų, kad didesnius miesto elektros stoties pirkinius jis po kelis kartus „apmuitindavo“ ir paimdavo pinigus. Viename pastaromis dienomis įvykusiame miesto ir privatiškų įstaigų tarnautojų susirinkime paaiškėjo, kad buvusiam Klaipėdos miesto vyr. burmistrui dr. Grabovui apie Quitschau varomas malversacijas buvo pranešta, tačiau burmistras tada nekreipęs pakankamo dėmesio”, – rašė laikraštis.

Visai gali būti, kad Qitschau prieš imdamasis juodų darbelių nebuvo girdėjęs istorijos, kaip baigėsi 1926 m. rugpjūtį su milijonu litų pabėgusiam iš Lenkijos kilusiam vyriausiajam Klaipėdos miesto stoties kasininkui Rudui, spėjusiam nukakti iki Šveicarijos. Arba priešingai – turėdamas Vokietijos pilietybę tikėjosi prasisukti kur kas sėkmingiau. Tai galiausiai jam ir pavyko padaryti.

„Tilžės priesėdų teisme jis teisinęsis girdi, apgavystes padaręs buvusio buhalterio Griciaus suvedžiotas. Kadangi išaiškinus aferą Gricius nusinuodijo, tai kaltinamajam buvo lengviau pasiteisinti. Tilžės teismas nubaudė Qitschau 10 mėnesių kalėjimo, įskaitant ligi teismo kalėjime išbūtus penkis mėnesius”, 1933-ųjų spalį rašė „Lietuvos aidas”.

Naudotą automobilį pardavė kaip naują

Pasirodo, kad auksarankių automeistriukų mūsų krašte buvo jau ir tarpukariu.

1934-ųjų sausį „Lietuvos aidas” pranešė, kad buvo nubaustas nesąžiningas automobilių pirklys.

„Automobilių prekybos Otto Zoeke firmoje pernai vienas advokatas iš Naumiesčio pirko automobilį, kurį firmos savininkas garantavo esant visai naują. Vėliau paaiškėjo, kad automobilis buvo jau vartotas, būtent, važinėtas net kelis tūkstančius kilometrų, ir tik naujai nudažytas. Pirkėjas apskundė firmos savininką dėl apgavystės. Šiaulių apygardos teismas Tauragėje svarstęs tris dienas Zoekės bylą, rado jį kaltu ir nubaudė 1,5 metų kalėjimo, nuteistasis tenai pat suimtas ir palaikytas kalėjime”, – rašė laikraštis.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Otto Zoeke firmos automobilių salonas tuomet Klaipėdoje buvo įsikūręs Liepojos gatvėje (dabar vietoje senojo pastato stovi prekybos centras „Herkaus galerija”).

Nacius įkišo už grotų

1934-ųjų žiemą už grotų atsidūrė ir daugiau plačiai žinomų veikėjų. Vasario 9-ąją „Lietuvos aidas” pranešė, jog „Suimtas dr. Neumann ir kiti Sovogo vadai”.

„Jie, susižinodami su užsieniais, sistemingai rengė savo partijos narius valstybės išdavimo žygiui. Su jais rungtyniavo ta pačia nusikalstama kryptimi ir Saaso partija. Saugomo policija jau prieš kuri laika gavo žinių, kad kai kurios vokietininku partijos ir atskiri jų nariai Klaipėdos krašte dirba priešvalstybinį darbą, juo toliau, juo daugiau buvo gaunama davinių šia prasme. Priešvalstybinis darbas įgaudavo vis platesnių ir gilesniu formų. Jau dabar turimais daviniais ir dokumenteliais įrodymais yra neabejotinai nustatyta, kad Sozialistische Volksgemeinschaft partijos vadas dr. Neumannas su tos partijos vadinamojo jaunimo skyriaus vado Ericho Lappins pagalba, susižinodami su užsieniais, sistemingai rengė to skyriaus ir pačios partijos narius valstybės išdavimo žygiui. Taip pat yra nustatyta, kad Christlichsozialistische Arbeiftergemeinschaft savo veikimu ir ideologija, pagal to veikimo dokumentalinius davinius, rungtyniavo su Sozialistische Volksgemeinschaft ta pačia nusikalstama kryptimi. Akivaizdoje tų faktų saugumo policija nebegalėjo toliau delsti šio pragaištingo darbo likvidavimu ir jau šiandien suėmė šio nusikaistamo darbo vykdytojus, būtent: 1) Sozialistische Volksgemeinschaft partijos vadą, dr. Neumanną, 2) tos partijos jaunimo skyriaus vadą Erichą Lappins, 3) tos pat partijos raštinės tarnautoją Horstą Lemmą ir 4) jaunimo skyriaus narį Heinzą Klingerį. Be to, saugumo policija iškratė Sozialistische Volksgemeinschaft ir Christlichsozialistische Arbeiftergemeinschaft partijų ir Kulturbundo raštines ir visą eilę žymesniu tų partijų veikėjų”, – apie viso pasaulio dėmesį vėliau prikausčiusio pirmojo nacių teisminio proceso pradžią rašė laikraštis.

Kitą dieną jis informavo, kad pas kai kuriuos šių partijų narius rasta slapta laikytų ginklų ir jų dalių. Daugiausia jų rasta pas Sozialistische Volksgemeinschaft grupės vadą, dvaro valdytoją H. Hilgendorffą iš Dumpių: kulkosvydžio dalys, trys vokiški kariški šautuvai, 5 kitų rūšių šautuvai, trys kardai, du paprasti ir vienas kariškas revolveris „Parabellum“ su buože ir du durtuvai. Pastarasis veikėjas irgi buvo sulaikytas.

Dalis nacių bylos teisiamųjų su įrodymais. 1935 m. nuotr.

Seimelių suoluose – svastikos ir rasistiniai šūkiai

Nors 1935-ųjų pradžioje jau buvo prasidėjęs Klaipėdos nacių teismas, tai, matyt, dar nebuvo sumažinę jų pasekėjų drąsos.

Vasarį „Lietuvos aidas” pranešė, kad salės, kur posėdžiaudavo krašto ir Klaipėdos miesto seimeliai, suolai išpieštos 67 svastikos ir aprašinėti šūkiais, nukreiptais prieš lietuvius ir žydus.

Klaipėdos krašto seimelio posėdis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Saugumo policija, krašto gubernatoriui sutikus, nes tuo tarpu krašto seimelio prezidiumo nėra, padarė posėdžių salės apžiūrėjimą. Apžiūrėjimo duomenimis, 35 stalčiuose rasti išpiešti 67 įvairūs svastikos ženklai iki 16 cent. didumo, ir 19 „Heil Hitler” šūkių. Dviejose vietose rasti šūkiai: „Heil Neumann” ir „Heil Sass”. Krašto seimelio posėdžių salėje posėdžiaudavo ir miesto seimelis, todėl ryškiai nustatyti, kurios frakcijos suolai yra „gausingiausi” šios rūšies literatūra, nėra galima. Pagal krašto seimelio posėdžiams suskirstytas vietas, daugiausia šūkių ir svastikos ženklų tenka Landwirtschaftspartijai ir Volkspartijai. Šių frakcijų vienas suolas turi net 16 svastikos ženklų. Tačiau ir kituose pakankamai jų yra. Be to, yra ir agresingų šūkių. Pavyzdžiui: „Litauer runter, Heil Hitler” (Lietuviai šalin, tegyvuoja Hitleris). „Heil Hitler”, „Heil Neumann”. Landwirtschaftspartijos suoluose išpieštas stambus užrašas: „Gib dem Saunus ir Heil Hitler”, kitame stalčiuje du svastikos ženklai ir rašalu stambiai įrašyta: „Memel kommt zu euch”. Kitoje vietoje buvo anksčiau užrašyta „Rot Front”, bet paskum tas užrašas sunaikintas ir išpieštas svastikos ženklas su „Heil Hitler” šūkiu. Be to, yra dar ir daugiau drastiško turinio šūkių, nukreiptų prieš lietuvius ir žydus. <…> Dėl užrašų sudaryta kvota ir aiškinami jų autoriai. Tuo tarpu užrašai palikti iki bus šis reikalas išaiškintas. Kitam posėdžiui atvykę atstovai jau galės susėsti švariuose suoluose”, – rašė laikraštis.

Jis taip pat pažymėjo, kad šie šūkiai jau buvo pastebėti žymiai anksčiau, tačiau seimelio nariai į juos nereagavo.

Tą patį vasarį Klaipėdoje saugumas susekė ir dar vieną priešvalstybinę organizaciją, kurią dar 1934 m. vasarą įkūrė magistrato tarnautojai Franz Naused, Gerhard Kundoch ir pilietis Siegfried Wertens. Organizacija buvo pavdinta „Jungvolk“.

„Kad gautų iš komendanto susirinkimams leidimus, surašė ir pateikė komendantui fiktyvius įstatus. Norėdama daugiau pritraukti narių, ši organizacija dar vadinosi ir savo laiku legaliai veikusios „Evangelischer Jungmaenner Verein“ organizacijos vardu. Pritraukę tam tikrą skaičių narių, pradėjo susirinkimuose mokytis nacionalsocializmo, teoretinės ir praktinės karo mankštos, lauko pratimų ir t. t. Susirinkimams buvo išnuomoję Klaipėdoje, Perkasų g. 10 patalpą (dabar – Sukilėlių gatvė, M.V.), kurią aprūpino visais reikalingais kariškam apmokymui įrankiais. Nelegaliai parsigabeno iš Vokietijos nacionalsocialistinės literatūros ir kt. Patalpai apmokėti ir įrankiams ir literatūrai pirkti Naused yra gavęs iš tam tikrų vietų atitinkamų lėšų. Dalis organizacijos narių, įsitikinę, kad joje ugdoma priešvalstybinė dvasia, patys iš jos išstojo, kitai daliai tėvai neleido dalyvauti ir painformavo atitinkamus policijos organus”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Jis taip ir informavo, kad saugumo policija visus tris organizacijos vadeivas suėmė ir pasodino į Kretingos kalėjimą.