Valdančios koalicijos sutartyje yra išskirtas atskiriems koalicijos partneriams ypatingas klausimas: „Įstatymų pakeitimai numatantys verslinės žvejybos vidaus vandenyse uždraudimą”.  Žvejams mėgėjams buvo žadama uždrausti verslinę žūklę Kuršių mariose (visuose vidaus vandenų telkiniuose). Ir dabar po truputį pažadas pradedamas realizuoti, Seime teikiamas uždraudimo projektas. Pabandysiu labai trumpai apžvelgti, ką tai reiškia mums visiems.

Tikrai neatsitiks kažkas labai baisaus. Valstybė nesugrius, gamtai nuo to blogiau nebus, tik mes prarasime galimybę įsigyti laukinės šviežios žuvies. Dreverna, Kintai, Nida, Juodkrantė, Rusnė ir kitos pamario gyvenvietės liks be tinklų, žvejų ir vietinio rūkyto karšio. Rūkyta žuvis neišnyks, šaldytos atveš iš kaimyninės Kaliningrado srities, Lenkijos, Latvijos ir gal dar iš kur nors, bet visais atvejais iš ten, kur valstybės išteklius naudoja, o ne marinuoja.

Akvakultūroje auginantys žuvis džiaugsis sunaikinta konkurencija, o ponams tinklai nebetrukdys puikuotis blizgančiais kateriais.

Meškeriotojams truputį geriau kibs, o Kuršių nerija liks išsterilintu prestižo ir prabangos rezervatu. Šimtmečiais vietos gyvenimui įtaką darančio verslo, žvejybos, neliks.

Viename geriausių šalies žuvies restoranų, Šturmuose, net tikros žuvienės su pūgžliais nebeparagausime, Drevernos ir Rusnės rūkyklos bus užpildomos importuota žuvimi. Vietos žvejų uždarbio dalis iškeliaus į užsienį, puikus turistinis produktas „Žuvies kelias” liks tik prisiminimuose. Nei stintos, nei tikro rūkyto karšio ant stalo pamaryje neliks.

Numatytas leidimas žvejoti stintas ant ledo, nėra tas šaltinis, kuris aprūpintų pajūrio regioną šviežia žuvimi.

Baltijos jūros priekrantėje sugavimai būdavo mažesni negu mariose, o pertekliumi vis tiek nesiskundėme, o dabar dar numatomi ir apribojimai priekrantėje. Kam patiko džiaugtis gyvenimu pamaryje ir dažnai mėgautis šviežia žuvimi ant stalo, privalės to atsisakyti žvejų mėgėjų pramogos labui arba imti meškeres į rankas patys.

Tačiau tokios drastiškos priemonės nesiūlo nei mokslininkai ichtiologai, nei ekologai, stebintys ekosistemų būklę.

Kuršių mariose per metus sužvejojama apie 1000 t žuvų, maždaug po 0,5 kg 2 mln. gyventojų per metus, bet žvejai mėgėjai teigia, kad žuvies nebėra ir dėl to kalti žvejai verslininkai. Bet taip nėra.

Žmonėms sunku kartais tikėti mokslu, bet tai yra vienintelis metodas gamtai pažinti.

Kaip daugiamečiai tyrimai vienareikšmiškai įrodė, kad žuvų ištekliams lemiamos reikšmės nedaro kormoranai, taip daugiamečiai tyrimai rodo, kad išteklių būklė Kuršių mariose nėra bloga net ir intensyviai žvejojant tinklais.

Gamtos tyrimų centro mokslininkų Aplinkos ministerijos užsakytų tyrimų „Kuršių marių žuvų išteklių tyrimai ir rekomendacijos dėl žuvų išteklių racionalaus naudojimo ir saugomų žuvų šalutinio laimikio sumažinimo 2019-2021 m.” ataskaita skelbia taip: „Verslinių 70 ir 40–45 mm tinklų laimikių analizė 2003–2019 m. laikotarpiu parodė, kad karšių gausumas Kuršių mariose didėjo, kuojų ir ešerių išteklių būklė kito nežymiai, žiobrių ir ypač sterkų gausumas mažėjo. 2019 m. stebėtas žymesnis žiobrių gausumo ir biomasės augimas, jie buvo didesni nei daugiametis vidurkis”.

Draudimo iniciatyvos nėra pagrįstos moksliniais tyrimais, ir yra labiau socialinių grupių kova dėl išteklių. Mokslininkai siūlo žuvų išteklių pereikvojimo problemas spręsti reguliavimo priemonėmis.

Taigi, yra žuvų, kurių ištekliai nemažėja, o yra kurių mažėja. Su sterkų ištekliais yra prastai, o su karšio net labai neblogai. Mariose ne žuvų nebėra, bet per mažai yra stambių žuvų, kas rodo kiek per didelį tinklų kiekį, todėl būklė neįvertinta kaip gera, o kaip patenkinama.

Mokslininkai todėl teikia rekomendacijas, kokių žuvų negaudyti ar gaudyti mažiau, o kurių galima gaudyti tiek pat. Bet jokio siūlymo uždrausti visą verslinę žūklę nėra, tik trečdaliu sumažint intensyvumą.

Mokslininkai siūlo žuvų išteklių pereikvojimo problemas spręsti reguliavimo priemonėmis. Patys verslininkai, ko gero, su tuo sutinka ir yra suinteresuoti. Ekologiškai vertinant, žuviai nėra skirtumo, kokiu būdu ji pagaunama, o gausus mėgėjų būrys taip pat nėra bereikšmis išteklių būklei.

Smulkusis žvejybos verslas yra svarbi pamario kultūros, kraštovaizdžio dalis, kuria regiono savitumą, turistinį patrauklumą ir yra vienintelis šviežios žuvies šaltinis nemeškeriojantiems. Ne visi Lietuvoje pramogauja meškeriodami, kai kas laisvalaikiu skaito knygas, dainuoja, šoka, sportuoja ir pageidauja nusipirkti šviežios žuvies tiesiai iš žvejo rankų, kodėl jų teisė į gamtos išteklius tapo nebesvarbi, sunku suprasti.

Lietuvai priklauso tik ketvirtadalis marių ir įstatymais žuvų Lietuvos ketvirtyje nesulaikysim. Lietuvai uždraudus verslinę žvejybą Kuršių mariose, Kaliningrado sritis iškart pasididins žvejybos limitus tuo pačiu dydžiu, kuriuo susimažino Lietuva, tą jie oficialiam susitikime ir pažadėjo padaryti. Tada sunku pasakyti, kas iš to draudimo laimės labiausiai, bet tikrai ne mėgstantys valgyti šviežią žuvį.

Eiliniai žvejai mėgėjai palaikantys šią užkurtą populistinę draudimo akciją taip pat galėtų pagalvoti ir apie savo interesą giliau. Ar patys parodę politikams mėgėjišką žūklę kaip avį nuo kurios galima kirpti mokesčius, nepasijaus vieną dieną, kad įpirkti licencijas toms pačioms lašišoms gaudyti pajėgs tik labai pasiturintys verslininkai ir trofėjų medžiotojai iš užsienio, o rimtam verslui trukdantys skurdžiai atsidurs prie tos pačios geldos, kur pasiuntė patys žvejus verslininkus ir liks it musę kandę, ir be rūkyto karšio, ir be licencijos žvejybai. Licencijų kainos kils ir ženkliai.