Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2021-04-04 |
Ar Lietuvos pajūriui gresia ekologinė katastrofa, kuo pavojingas giliavandenis uostas, ar neliks smėlėtų Palangos paplūdimių, ką daryti su pasauliniu atšilimu ir Baltijos dugne slypinčiais masinio naikinimo ginklais? Šiuos ir kitus klausimus uždavėme Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyriausiajai mokslinei bendradarbei, mokslų daktarei Loretai Kelpšaitei-Rimkienei.
Tai respublikinio masto problema. Deja, Lietuvoje vis dar stiprus įprotis, kad tai, kas teka, turi sutekėti į kokį nors vandens telkinį, nesvarbu, kas tai būtų – upė, ežeras ar jūra…Su analogiškomis problemomis susiduria ir Vilnius, kur nuotekos išleidžiamos į Nerį, Kaune kenčia Nemunas, o Klaipėdoje – Kuršių marios. Jei šalia vadinamosios sodų bendrijos teka upelis, tai nuotekų kanalai bus nukreipti tiesiai į jį.
Kuršių marios – toks pat vandens telkinys, tik labai didelis. Liūdna, bet visi teršalai, kurie atiteka iš sostinės, Kauno ir kitų miestų savo kelią baigia mariose, o galiausiai – Baltijos jūroje.
Būtina keisti visų šalies piliečių požiūrį į gamtą. Žmonės privalo garsiai kalbėti apie tai, jog jie nepakęs, kad didelės įmonės terštų mūsų vandens telkinius. O pradėti, žinoma, reikia nuo savęs. Pavyzdžiui, naujieji turtingi kvartalai, kuriuose gyvena pasiturintys lietuviai, neretai atliekomis atsikrato irgi ne pagal taisykles, nors jie galėtų tapti harmoningo gyvenimo pavyzdžiu. Kitaip tariant, ne veidrodis kaltas, jei snukis kreivas – iš pradžių pasižiūrėkime į save, o jau po to kaltinkime „Grigeo”, „Kauno vandenis” ar „Klaipėdos energiją”, nors tai jokiu būdu nereiškia, kad mes turime užsimerkti prieš didelių privačių ar valstybinių įmonių daromus pažeidimus.
Iš dalies jis teisus, kadangi pasaulio vandenyno lygis kyla, tačiau kur kas baisiau yra tai, jog mes galime susidurti su pavojingais hidrometeorologiniais reiškiniais, kurių negalime prognozuoti. Pavyzdžiui, mes įpratome, kad Palangos paplūdimys rudenį ir žiemą yra nuplaunamas, tačiau 2018-ųjų birželio 6 d. į Baltijos jūrą iš Šiaurės jūros plūstelėjo didžiulis vandens kiekis – tada jūros lygis pakilo beveik pusę metro. Be to, šiaurės vėjai išprovokavo vietinį vandens pakilimą, kuris nuplovė dalį kopų, o naujo paplūdimio tualeto vos nenunešė į jūrą. Kasmet prognozuoti tokius procesus tampa vis sunkiau.
Kur kranto linija bus po 40 metų? To tiksliai niekas negali pasakyti, nors aš susilaikyčiau nuo nepagrįstų gąsdinimų. Tuo labiau, kad prieš 120 metų Palangos kranto linija buvo ten, kur šiuo metu yra Meilės alėja. Dėl žmonių veiklos per tuos metus buvo nuplauta daug smėlio ir pakrantės kontūrai pasikeitė, tad šiuo metu jūra bando susigrąžinti tai, kas jai priklauso.
Prieš metus Europos Sąjungoje pasirodė didelės apimties veikalas, kuriame surinkti moksliniai tyrinėjimai apie pasaulio pakrančių linijas. Padaryta išvada, jog po 100 metų bus prarasta daugiau nei 50 proc. visų smėlio pakrančių. Pagrindinė priežastis – klimato kaita ir jūros lygio pakilimas.
Krantų bendruomenės į šią prognozę reagavo dvejopai: viena vertus, atrodo, jog tai rimta problema, kadangi mums įprasti paplūdimiai dings be pėdsakų. Tačiau tuo pat metu smėlio paplūdimiai išliks, tik pasikeis jų geografinė padėtis.
Kranto linija yra gana netolygi – tai tyrinėjimų objektas, kuris keičiasi, juda, nestovi vietoje. Pavyzdžiui, Klaipėdos gyventojai puikiausiai žino, kad atėję prie jūros žiemą paplūdimio beveik neras, o vasarą išvys gražias, plačias erdves.
Kitas klausimas, kaip reiktų reaguoti į krantų pokyčių eroziją. Tai gerai ar blogai?
Žmogui, kuris atvyksta pagulėti ir pasideginti – blogai, kadangi mažėja teritorija ir už vietą po saule poilsiautojams teks pakovoti, tačiau tiems, kurie užsiiminėja banglenčių sportu – gerai, kadangi keičiasi povandeninis nuolydis ir bangos geriau lūžta ties krantu. Dabar šiuo sportu ties Klaipėdos šiauriniu molu galima užsiiminėti ištisus metus, nes ta vieta buvo stipriai paplauta – ten beveik neliko smulkaus smėlio.
Na, nors čia mes pirmaujame…Pavyzdžiui, Suomijai jūros lygio pakilimas ne toks pavojingas, kadangi ten kyla ir žemės pluta, o pas mus – viskas atvirkščiai: mes leidžiamės žemyn, kadangi vandens lygis kyla greičiau, nei šiaurinėje Baltijos jūros dalyje. Tai nei gerai, nei blogai – tai duotybė, kurią reikia turėti galvoje pakrantėje ar šalia kranto linijos statant objektus.
Kaip pavyzdys galėtų būti Šventosios uostas, kurį jau daug metų bandoma reanimuoti. Prieš daugiau nei 10 metų valdžia norėjo jį pritaikyti mažiesiems laivams. Tada laivybos kanalą valė Latvijos kompanija. Formaliai ji savo darbą atliko – išvalė dugną nuo smėlio, kurį išpylė pietų pusėje. Ir kas atsitiko po pirmos audros? Smėlis sugrįžo atgal, milijonai eurų buvo paleisti vėjais, paplūdimys tapo dar platesnis, o laivai iki šiol negali išplaukti į jūrą.
Audros ir uraganai bus vis dažnesni, Šventojoje daug smėlio, todėl jos akvatorija visada bus pavojuje.
Šiuo metu Vyriausybė vėl skiria pinigus šiam projektui, jau prasidėjo darbai, tačiau ar sugebės užsakovai išvengti klaidų? Laikas parodys. Kodėl tada smėlį išpylė pietų pusėje, o ne šiaurės – iki šiol mįslė, juk techninį projektą, tikriausiai, rengė ne kvailiai…
Man rodos, kad Kauno gyventojai kaip tik gerai supranta, kodėl taip negalima daryti, nes jie apgynė savo ąžuolyną. Nemanau, kad eilinis vilnietis norėtų iškirsti Girulių mišką, o štai „Lietuvos geležinkeliams” tai – patogu. Jiems patogiau, jei geležinkelio linija būtų transformuota Giruliuose, o ne kokioje kitoje vietoje, kur statybas vykdyti būtų sudėtinga ir nepraktiška. Kai į procesą įtraukiami dideli pinigai, logiški eilinių piliečių argumentai ir jų pozicija praranda jėgą – ją bandoma apeiti.
Reikia suvokti, kad Girulių miškas yra unikalus – jame be žmonių yra daugybė kitų gyventojų – briedžių, zuikių, stirnų, voverių, paukščių, jau nekalbant apie augalus. Įdomu, kaip su jais elgsis geležinkeliečiai ir transportininkai – ar irgi juos apeis?
Be to, pušynas ir daugybė kitokių miško parko medžių atlieka svarbią funkciją – stabdo slenkantį smėlį. Girulių miškas suformuotas ant senų kopų, po medžiais – smėlis. Prisiminkime, kuo baigėsi medžių kirtimas XVIII amžiuje Kuršių nerijoje? Smėlis užkariavo dalį teritorijos, dingo nemažai gyvenviečių, o dalis sausumos virto dykuma. Ne veltui užsieniečiai Kuršių neriją vadino Šiaurės Sachara. Žinoma, dabar klimatas pasikeitė, todėl tokios pasekmės mums galbūt negresia, tačiau bet koks masinis miško kirtimas daro įtaką ekosistemai.
Tiesa, mums sako, jog viso miško nekirs, tik 50 ha, kas, tiesą sakant, yra nemažai, tačiau ir dėl to daug kas pasikeis. Padidės triukšmas, oro tarša, pakis šviesos srautas.
Tikiuosi, kad šis projektas liks popieriuje. Tam nepritariantys sakys – pažiūrėkit į Gdanską, pastatė išorinį uostą ir nieko blogo nenutiko. Tačiau reiktų prisiminti, jog geografinis Gdansko uostas įsikūręs įlankoje, o mes turime atvirą kranto liniją, todėl toks lyginimas su Klaipėda būtų nekorektiškas. Mes nežinome, kaip elgtųsi kranto linija mūsų atveju. Tokia mano nuomonė.
Kita vertus, jei Lietuvai prireiks giliavandenio uosto, jį vis tiek pastatys. Reikia tik pamąstyti ir suprasti, jog tokio projekto realizavimui yra ir geresnių vietų toliau nuo Klaipėdos. Pavyzdžiui, Būtingėje, kuri įsikūrusi netoli sienos su Latvija, bet tada statybos klausimą tektų derinti su kaimynais, o tai nepaprasta, nes tada būtų plaunama latvių pakrantė.
Kitaip tariant, reikia skaičiuoti, kur ekonomiškai naudingiau realizuoti tokį projektą, bet svarbiausia reikia nuspręsti, ar jis apskritai reikalingas? Mano žiniomis, nė viena Klaipėdos uosto krovos kompanija nemato tokio uosto tikslingumo prasmės.
Pirmiausia būtina išnaudoti visą dabartinio uosto pietinės dalies vystymo potencialą – ten yra, kur plėstis.
Jei kas nors man garantuotų, jog iš Baltijos dugno keliant kovines nuodingas medžiagas į išorę niekas nepateks, galima būtų bandyti iškelti, tačiau per 80 metų jų paviršius galėjo būti paveiktas taip, jog bet koks prisilietimas prie šio cheminio ginklo jau yra didelis pavojus.
Reikia atsižvelgti į visas rizikas. Šiuo metu niekas negali pasakyti, kad judinti skenduolius yra nepavojinga. Mąstant apie neutralizavimą, reiktų mąstyti kitaip: tai, kas ilsisi dugne, turi ten ir likti, nekeldamas pavojaus. Kaip pavyzdį galima pateikti Černobylį, kurį uždengė sarkofagu. Ir šiuo atveju reiktų ieškoti panašaus sprendimo.
Parašykite komentarą