Buvo laikas, kai biblioteką skaitytojai lankydavo norėdami pasisemti išminties ir žinių. Dabar gi, kada visos žinios su išmintimi beveik kiekvieno piliečio kišenėje ar rankinėje išmaniojo telefono ar planšetinio kompiuterio pavidalu, bibliotekas lanko vartotojai ir vartoja čia teikiamas paslaugas.

Mes nuolat kalbame apie skaitymo skatinimą, bet skaitytoją kaip tokį išbraukiame iš kasdieninės kalbos. Kaip ir kitos dabartinio gyvenimo keistenybės, taip ir ši autoriaus neturi arba jis niekada neprisipažins pasiūlęs paprastą skaitytoją vadinti vartotoju, o biblioteką paversti paslaugų tiekėja.

Esu ne kartą priminęs, kad su tomis paslaugomis nieko naujo nesugalvota, nes, tarkime, pokaryje tarybiniai bibliotekininkai buvo verčiami surašinėti galvijus, platinti valstybinės paskolos lakštus ir taip toliau. Sutinku ir nesiginčiju, dabar paslaugų spektras ir turinys kitokie, nereikėtų taip primityviai suprasti, bet sunku atsikratyti minties, kad pasikeitus turiniui forma išliko ta pati.

Bet tiek to, prieš vėją nepapūsi, tegul būna vartotojai ir paslaugos.

Abonemente. Fotografija iš KLAVB archyvo

Kaip ir kiekvienoje normalioje bibliotekoje, lankytojai buvo aptarnaujami skaityklose, bendrose ir specializuotose, abonementuose bei specializuotuose skyriuose, juk kiekvienas užsuka į biblioteką vedinas savų interesų.

Būtina priminti, jog bibliotekos pradžioje 1950–1951 m. veikė tik abonementas, skaitykla atsirado 1952 m. Štai liudijimas:

Nenueinant toli, reikėtų pažymėti, kad kažkada vadinamoji Bendroji skaitykla, būdama atskiru bibliotekos struktūriniu vienetu, patyrė nemenką metamorfozę, kol tapo Skaityklų skyriumi. 2011 m. eksperimento tvarka buvo bandyta Bendrąją skaityklą sujungti su Spaudinių saugojimo skyriumi, bet eksperimentas dėl įvairių priežasčių nepasiteisino, todėl 2013 m. atlikta rimtesnė struktūrinė reforma ir prie bendrosios skaityklos prijungtos periodikos, interneto skaityklos bei saugykla. Naujasis darinys vadinamas Skaityklų skyriumi, jam vadovauja Rasa Skudikė.

Periodiniai leidiniai bibliotekoje buvo kaupiami nuo pat bibliotekos įkūrimo, nors specialaus padalinio jiems bibliotekoje nebuvo iki 1989 m. Daugiausiai jų kaupdavo bendroji skaitykla, kasmet dėl vietos stokos atsakingai darydama atranką. Be skaityklos, pagal savo profilį periodiką kaupė ir Metodikos, Vaikų literatūros, Abonementas, Muzikos, Bibliografijos informacijos, net Komplektavimo skyriai bei Tomo Mano namelio skaitykla Nidoje. Metams pasibaigus paklausi, turinti išliekamąją vertę periodika būdavo perduodama į saugyklą, o vienadienė nurašoma.

Saugykla buvo įrengta visai šalia pagrindinio pastato kino teatre „Švyturys“, kuris aštuoniasdešimtųjų pabaigoje buvo intensyviai remontuojamas. Jau buvo užsiminta, kad sukauptus, saugojimui skirtus periodikos fondus, kurie pradžioje buvo dėstomi į lentynas, vėliau kraunami į stirtas tarp lentynų, teko perrūšiuoti, nes paaiškėjo, kad ne visi tinkami tolesniam naudojimui, ir periodika, surinkta iš visų skyrių, imta gabenti kitur – į Kauno g. 37 esančias patalpas, kurios, savaime suprantama, nebuvo pritaikytos nei spaudinių saugojimui, nei skaitytojų aptarnavimui.

Bet bibliotekininkai – išradingų žmonių padermė, o skaitytojai prie komforto dar neįpratę, tad pradžioje centriniuose rūmuose skaitytojų užsakoma periodika buvo vežiojama, vėliau Kauno gatvės saugykloje dvi dienas per savaitę budėdavo skaityklos arba saugyklos darbuotojai. Taip prasidėjo trumpa Periodikos skaityklos istorija.

Periodikos skaitykla, sukaupusi turtingiausius Vakarų Lietuvoje retrospektyvinius periodikos fondus, tris kartus keitė savo dislokacijos vietą: iš Kauno g. 37 į Herkaus Manto g. 9A ir galiausiai į Herkaus Manto g. 25.

Fotografija iš KLAVB archyvo

Skaitykla turi negausų, bet pastovų kontingentą vartotojų, kurie užsuka kasdien pavartyti einamosios periodikos. Juos papildo reti lankytojai, renkantys medžiagą iš senesnių metų periodikos.

Grįžtant atgal į pradžią. Tik persikėlus į Herkaus Montės g. 25 ir pamažu „išgujus“ bendranuomius, plečiant savo gyvybinę erdvę, padidėjo bibliotekos galimybės aptarnauti ir pritraukti daugiau vartotojų. Juolab kad netrukus (1963–1964 m.) įsteigti du nauji skyriai – Muzikos ir Vaikų, pastarasis, tiesą sakant, veikė tik formaliai.

Panagrinėjus bibliotekos veiklos ataskaitas, nesunku aptikti beveik metai iš metų besikartojantį leitmotyvą: skyriai, dirbdami ekstremaliose sąlygose, išlaiko stabilų skaitytojų skaičių, kai tuo metu skyriai, turintys normalias darbo sąlygas, metai iš metų praranda skaitytojus.

Pirmieji – tai abonementas ir bendroji skaitykla, antrieji – Muzikos, Vaikų ir vėliau prie jų prisijungęs Periodikos skyrius.

Tokiai padėčiai susidaryti buvo aibė priežasčių, tarkime, tais laikais, o kalbama apie aštuoniasdešimtuosius, devyniasdešimtuosius ir vėlesnius metus, iki persikėlimo į naujas patalpas knyga, ypač mokymo procese, vaidino kur kas svarbesnį vaidmenį nei dabar, todėl skaitytojų srautai tiek abonemente, tiek skaitykloje neslūgo, galop ir demografinė padėtis nebuvo tragiška. O specializuotuose skyriuose mažėjimas aiškintinas tik vadybos trūkumais.

Objektyvių priežasčių šiam reiškiniui įžiūrėti sunku, nors skyrių darbuotojai bandydavo aiškintis, jog Vaikų skyriuje trūksta vaikiškų knygų, o Muzikos skyriuje skaitytojų mažėja, nes konservatorijos fakultetai perprofiliuoja savo veiklą ir skyriuje trūksta dauginimo technikos. Vaikiški ir naivūs pasiteisinimai! Štai Periodikos skyriuje trūko elementarios tvarkos, buvo netinkamas mikroklimatas, netinkamai vedama vartotojų apskaita, trūko aptarnavimo kultūros. Viskas pasikeitė į gerąją pusę pakeitus skyriaus vedėją.

Ištraukos iš veiklos ataskaitų telegrafiškai:

1990 m. planiniai rodikliai nebuvo pasiekti – netekome Tomo Mano namelio, kuris sutelkdavo nuo 2,5 iki 3,5 tūkst. skaitytojų kasmet. Mažėja skaitytojų Vaikų, Muz. sk., nors jie turi normalias sąlygas.

1991 m. toliau mažėja skaitytojų, pagrindinė priežastis – prastos sąlygos, jos negerėja, bet ir neblogėja. Kol kas nepasiteisino viltys, sudėtos į Periodikos sk., skaitytojai telkiami vangiai, gerinant sąlygas nereikėtų pamiršti, kad nuo bibliotekininkų darbo kokybės daug priklauso, ar skaitytojai pamėgs tą vietą. Tobulinti darbą turi vaikų sk., kur skaitytojų skaičius mažėja stabiliai. Klaipėdos aukštosiose mokyklose yra 3 817 studentų, bibliotekoje skaito 3 655, galima spęsti, jog neskaito tik nemokantys skaityti.

1992 m. sumažėjo 755 skaitytojais. Stabiliai dirba abonementas bei periodikos sk., mažiausiai sutelkė vaikų sk. Dalinė priežastis: nepavyko įsteigti knygų išdavimo punkto stovykloje „Žuvėdra“, kur kasmet skaitydavo iki 300.

Mažėja ir Muzikos skyriuje. Pagrindinė priežastis, anot skyriaus darbuotojų, fakultetų reorganizacija. O subjektyvios priežastys glūdi mumyse, bibliotekininkuose.

1995 m. augantys rodikliai džiugina, bet nereikia pamiršti, kad vėliau ar anksčiau tai gali pasibaigti, nes biblioteka dėl lėšų stygiaus ir aukštos leidinių kainos (vidutiniškai knyga kainuoja 6 Lt) (Tai bent buvo laikai! – aut. pastaba.) tegali patenkinti tik 60 procentų savo poreikių, trūksta itin paklausių leidinių egzemplioriškumo, neužsakoma daug periodinių leidinių, leidyboje vyrauja chaosas, nepriklausomi leidėjai savo produkciją platina apeidami kolektorių bei „Mūsų knygą“, nėra institucijos, registruojančios, kas yra išleidžiama Lietuvoje, nevykdoma Bibliotekų įstatymo 21 str. nuostata dėl privalomo egz.

1996 m. iškėlus dalį funkcinių skyrių į II rūmus, prasiplėtė abonementas: įrengta gana erdvi rezervinio fondo patalpa bei darbo kambarys, Bendroji skaitykla turi darbo kambarį, Bbibliografiniame skyriuje įrengtos kelios vietos skaitytojams. Smuktelėjo skaitytojų skaičius, nors piko valandomis prie išdavimo stalų bei rūbinėje nutįsta eilutės.

Mažėja Muzikos, Vaikų skyriuose, stabiliai telkia Bendroji skaitykla ir Periodikos skyrius.

1997 m. tendencija – biblioteką užkariauja jaunimas – moksleivija, studentija, pamažu išstumdama eilinį skaitytoją, ieškanti lektūros laisvalaikiui, kita vertus, tai neturėtų atsispindėti komplektavimo prioritetuose.

1998 m. ryškiausias skaitytojų skaičiaus padidėjimas Periodikos skyriuje, kur pakeitus vadovą buvo sutvarkyta apskaita, abonemente sumažėjo dėl 2 mėnesius užsitęsusio remonto, džiugina Vaikų skyrius. Atrodo, bus atradę receptą, kaip telkti skaitytojus, iš lėto atsitiesia ir Lituanistikos skaitykla. Skaitykloje išaugęs skaitytojų skaičius, bet sumažėjęs išdavimas aiškintinas taip: įsteigus kopijavimo padalinį, daugiau kopijuojama. Moksleivių skaičiaus mažėjimas irgi aiškintinas tuo pačiu. Muzikos skyriuje skaitytojų skaičius toliau mažėja, tegul ir nežymiai.

1999 m. skaitytojams taikėme nuolaidas: neėmėme registracijos mokesčio iš nedirbančių pensininkų bei neįgaliųjų, o gruodžio mėn. iš visų naujai užsirašiusiųjų.

Piko mėnesiais – kovą, balandį, spalį, lapkritį, gruodį – ribojami skaitytojų srautai, nes bibliotekos pajėgumai išsemti.

Pastebėjimas: eilės nieko ir niekada nepuošė – ar jos būtų prie duonos, dešros, apelsinų komunistinėje santvarkoje, ar prie bilietų į populiarios žvaigždės koncertą dabar. Bet matyti eiles prie dvasinių dalykų – knygų, informacijos, išminties – būdavo ir keista, ir be galo malonu.

2000 m. Vartotojų telkimas vyko planingai – sutelkta per pusė tūkstančio daugiau nei 1999 m. Gaila, kad ne visuose padaliniuose toli gražu išnaudojamos galimybės (Muzikos, Lituanistikos), kituose pajėgumai bei galimybės seniai išnaudoti (abonementas, Bendroji skaitykla, artėja prie to ir Periodikos) reikėtų perprofiliuoti Lituanistikos skaityklos veiklą, nes metai iš metų ji pritraukia vis mažiau vartotojų, Muzikos skyriui reikėtų ieškoti naujų darbo formų.

2001 m. Veiklą suaktyvino Vaikų lit. skyriaus darbuotojai, ne tik laimėję „Prevencijos ir paauglių nusikalstamumo programų konkurse“ 1 000 Lt, bet ir aktyviai bendradarbiaudami su aplinkinėmis mokyklomis bei darželiais, organizavo daug įdomių renginių.

Sumažėjo vartotojų abonemente, nes mažėja rusakalbių skaitytojų (nepatenkiname jų poreikio naujiems leidiniams), mažėja moksleivių – čia ir demografija, ir mokymo programų liberalizavimas, ir nepakankamas dubletų skaičius bei skaitytojų bilieto mokestis.

2002 m. Sumažėjo daugiausia Muzikos sk. – 274; B. sk. – 268; Vaikų sk. – 236; padaugėjo interneto vartotojų – 551, dėl VIC Lituanistikos skaitykloje.

Kaip dirbo skyriai, išlaikantys stabilų skaitytojų skaičių? Abonemente dubletais apkrautos palangės, šildymo baterijos, lentynos sumontuotos visur, kur tik galima (ant normalių, beveik 3 m aukščio lentynų buvo primontuotos „antresolės“, kur darbuotojai dėdavo dubletus, durų praėjimai, nišos irgi „pasipuošė“ lentynomis) – tai nepridėjo estetinio vaizdo ir nekūrė skaitytojams jaukios atmosferos.

Jausdami nuolatinį lėšų trūkumą, imdavome perregistravimo ir naujai užsirašiusių skaitytojų mokestį bei įkaitą iš gyvenančių ne Klaipėdoje, kurio dydis nuolatos kito. Tarkime, jei 1992 m. buvo 25 rub., tai 1999 m. – 50 Lt. Kito ir skaitytojo bilieto kaina: nuo 5 rub. 1992 m. iki 5 Lt 2000 m.

Dar keli įdomūs vartotojų aptarnavimo faktai:

• Kaip TSKP galėjo pretenduoti į varomąją, vairuojamąją ir kitokią jėgą, jei 1963 m. iš 8 368 skaityklos skaitytojų tik 669 buvo TSKP nariai ir 2 916 komjaunuoliai. Taip išeitų, kad jie visuomenę vairavo perskaitę, jei perskaitė, vieną Lenino knygą, o dauguma gal net nemokėjo skaityti.

• 1957 m. skaitytojus aptarnavo 5 darbuotojai: abonemente – vedėja, vyr. bibliotekininkas ir bibliotekininkas, skaitykloje – vedėjas ir vyr. bibliografas.

• 1958 m. – jau 6 darbuotojai.

• 1959 m. – 7 darbuotojai.

• Abonemento fondai atverti skaitytojams 1964 m.

• Iki 1965 m. skaitytojų grupės buvo: darbininkai, tarnautojai, moksleiviai ir kt.

• Nuo 1965 m.: darbininkai, žvejai-jūreiviai, inžinieriai-technikai, spec. vidurinių ir aukštųjų mokyklų studentai, pedagogai, medicinos darbuotojai, tarnautojai, vid. mokyklų moksleiviai, kt.

Ne kartą jau buvo užsiminta, bet dar kartą pravartu pakartoti: bibliotekos fondai buvo sukaupti pagrindiniame pastate Herkaus Manto g. 25 – abonemento, skaityklos, bibliografinio, kraštotyros, metodinio, o saugyklos – pilkajame ir raudonajame pastatuose bibliotekos kieme bei dar trijose skirtingose miesto vietose. Skaitytojui atradus kataloge, kad reikiama knyga yra, tarkime, raudonajame pastate, saugyklos darbuotojas ją atnešdavo. Kiek kebliau būdavo, jei reikiamas leidinys būdavo aptinkamas saugyklos padalinyje Kauno gatvėje ar kino centre, vadinamajame Holivude, tada skaitytojui jis būdavo pristatomas tik kitą dieną. Sudėtinga, painu, bet ne beviltiška. Bibliotekininkai sukosi iš padėties ir išsisukdavo. Skaitytojai buvo užsigrūdinę ar užgrūdinti ir, reikia pastebėti, pretenzijas dėl tokios padėties reikšdavo tik be galo išlepę ir nenorintys suvokti, jog ne bibliotekininkai kalti dėl situacijos.

Kaip jau buvo užsiminta, vartotojų skaičiaus svyravimai atskiruose skyriuose, o ypač jų skaičiaus mažėjimas, neatsiejamas nuo psichologinio mikroklimato tuose skyriuose. Tenka pripažinti, jog tiek Muzikos, tiek Periodikos skyriuose, tiek abonemente panašių problemų būta.

Šalia pagrindinių skyrių, telkiančių skaitytojus, savo vaidmenį atliko ir kilnojamosios bibliotekėlės bei vartotojų aptarnavimas per Tarpbibliotekinį abonementą.