P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėdos energetikai – ir sukčiai, ir plėšikai

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-05-08


1923-1939 metų pavasariais vieninteliame Lietuvos uostamiestyje netrūkdavo ekonomikos, taip pat ir šešėlinės, naujienų. Būtent joms ir yra skirta eilinė ciklo „Tarpukario Klaipėdos” kaleidoskopas dalis.

Klaipėdos miesto elektros stotyje padarytų apgavysčių buvo pasipylę kaip iš kiauro maišo. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.
Verslų įkurtuvės, plėtra ir sunkumai

1924 m. dienraštis „Lietuva” pranešė, kad gegužės vidury Klaipėdoje, Unionstrasse (dabar – Artojo g.), atvira lietuvių bendrovė „Stiprumas” atidarys pirmąjį Lietuvoje fabriką „statybos toliui ir surištiems su juo produktams gaminti, būtent: tręšiamajam zuperio amoniakui, naftalmui, gudronui, asfaltui, varui ir tepamiems ir degamiems aliejams”.

Ji, anot laikraščio, „turėjo laimingas galimybės išrašyti pačių naujausiu konstrukcijų mašinas ir pakvietė darbui labai kvalifikuotų specialistų, dešimtis metu dirbusių toj srity vokiečių fabrikuos”.

„Fabrikas jau ruošias patentuoti savo naujus pagerinimus ir išradimus. Suprantama: gaminamieji produktai nieku nebus, blogesni už užsienio. Jeigu gi atsiminsim, kaip palyginti mažai tekainuos nuvežti prekę ligi vartotojo ir kad nėra jokių aukštų protekcinių muito rinkliavų, tat bus visai aišku, kad užsienio gaminiai ir savo kaina jokiu būda negalės konkuruoti su mūsų. Tas aplinkybes įžiūrėjo pirmiausia konkuruojančios vokiečių firmos Klaipėdoj ir dėjo didžiausių pastangų, kad lietuvių fabrikas nebūtų atidarytas. Tačiau visuomet saugodami valstybės ir krašto interesus p. Gubernatorius Budrys, p. Direktorijos prezidentas Borchertas ir p. burmistras Šulcas užkirto kelių tam nenormaliam siekimui”, – rašė laikraštis.

Matyt, jo prognozės dėl produkcijos konkurencingumo nebuvo klaidingos, nes istoriko Juliaus Žuko pateikiamais duomenimis, ši nedidelė įmonė darbavosi iki pat II pasaulinio karo.

Po metų, 1925-ųjų pavasarį, „Lietuva” pranešė, kad tabako ir papirosų fabriką valdžiusi firma „Werblowsky” vieno aukšto fabriko namą perstatė į keturaukštį ir „žymiai pakėlė tabako gamybą”. Kartu ji įrengė ir naują cikorijos fabriką.

Tarpukariu „Werblowsky”, anot J. Žuko, buvo viena seniausių ir didžiausių Klaipėdos krašte tabako produkcijos gamintojų, priklausiusi Werblowskių šeimai. XX a. 3–4 dešimtmetį ji gamino tabako gaminius L. Werblowsky Nr. 1, Elwe, Gold, Kabinett, Memelia, Privat, vėliau – cigaretes, papirosus Famos, Pikant, Safo, cigarus ir cigariles Klasse, Korso, Trumpf, rūkomąjį tabaką Havanna.

Dėžutė su dangteliu, kurioje buvo laikomas tabakas, pagamintas Werblowsky tabako fabrike apie 1930 metus. Zarasų krašto muziejaus nuotr.

1954 metais įmonės vietoje pradėjo veikti sovietinis Klaipėdos tabako fabrikas, kurį atgavus nepriklausomybę 1993–1994 m. privatizavo tarptautinė tabako gamybos kompanija „Philip Morris International“. Pasistačiusi naują fabriką Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje „Philip Morris“ senąjį uždarė ir 2001 m. jį už 1 litą perleido Klaipėdos savivaldybei, su sąlyga, kad jis bus pritaikytas visuomeninėms reikmėms. 2014 m. po kapitalinės rekonstrukcijos čia įsikūrė kūrybinių verslų ir meno inkubatorius Kultūros fabrikas.

1927-ųjų pavasarį „Lietuva” pranešė, kad Klaipėdos celiuliozės fabrikas iš medžio spirito su tam tikromis priemaišomis pagamino naują kurą automobiliams ir motorams.

„Inžinierių ir specialistų komisija Klaipėdoj darė bandymus išmėginti tą kurą praktikoj ir priėjo išvadą, kad iš medžio spirito pagamintas kuras tinka automobilių motorams varyti. Yra vilties, kad šis Klaipėdos celiuliozos fabrike pagamintas motorams kuras galės pakeisti iš užsienio įvežamą benziną. Pagamintąjį kurą minėtam fabrikui leista pardavinėti auto bendrovėms”, – rašė laikraštis.

Visgi su tokio biokuro gamyba „Grigeo Klaipėda” pirmtakei tikriausiai sekėsi sunkiai.

Zellulosefabrik Memel A.-G. (AB „Klaipėdos celiuliozės fabrikas“) iš marių pusės. Nuotrauka iš knygos „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija”

„Mūsų įmonė turi įrengusi didžiules medžio spirito dirbtuves. Jos lengvai galėtų pagaminti spirito visai Lietuvai, jei jis būtų naudojamas priemaišai su benzinu. Bendrai medžio spirito gamyba sunkioje būklėje, to spirito eksportas visai neįmanomas, nes ir užsieniuose stengiamasi pasigaminti, be to, jis toks pigus, kad ir neapsimoka eksportuoti. Mums šiandien tenka laukti, kai bus visiškai įgyvendintas įstatymas apie medžio spirito maišymą su benzinu. Didelė spirito įmonė galėtų atsigauti ir suteikti darbo dideliam kiekiui darbininkų“, – 1936 m. dienraščiui „Vakarai“ dėstė tuometinis fabriko direktorius Johannes Tenter.

O 1934-ųjų pavasarį Klaipėdoje atsirado dar viena lietuviško kapitalo gamybos įmonė – Joniškės priemiestyje įsikūrė metalo dirbinių fabrikas „Metalit”.

„Fabrikas steigėsi sunkiais laikais. Prieš porą metų Žemaitkiemyje toks pat fabrikas užsidarė. Fabriko organizatoriai, kurių priešakyje stovi E. Galvanauskas, imdamiesi šio darbo negalėjo turėti didelių išskaičiavimų, kai jau vienas tokios rūšies fabrikas sustojo. „Metalit“ būdamas lietuvių rankose, nemažam lietuvių amatininkų bei darbininkų skaičiui suteikė darbo. Yra vilties, kad šis fabrikas, nors ir sunkiose sąlygose, savo gamybą išplės. Tuo būdu dar didesnis darbininkų skaičius ras čia sau uždarbio ir duonos. Fabrikas įrengtas moderniškai, jo visos mašinos naujos, sulig paskutinio teknikos žodžio pastatytos. Fabrikas statytas inž. Etelsono projektais”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Visgi atrodo, kad šiuo atveju prognozės nelabai pasitvirtino – J. Žuko pateikiamais duomenimis, šį fabriką 1937 m. perėmė bendrovė „Ferrum”, kuriai vadovavo Samuelis Gamza. Tačiau ir pastarasis šio objekto ilgai neišlaikė – prasidėjus nacių siautėjimams ją pardavė bendrovei, kurios stambiausi akcininkai, anot laikraščio „Vakarai”, buvo Kauno kredito bankas, Vosylius ir Stungevičius. Fabrikas smarkiai nukentėjo per 1939 m. kovą kilusį gaisrą.

Su sunkumais baigiantis ketvirtajam XX amžiaus dešimtmečiui buvo susidūręs ir nuo 1930 m. švedų degtukų akcinės bendrovės „Svenska Tandsticks Aktiebolaget, Stockholm“ monopoliui priklausęs Klaipėdos degtukų šiaudelių fabrikas (dabar – „Klaipėdos baldai”).

1938-ųjų pavasarį „Lietuvos aidas” rašė, kad iki tol šio fabriko produkcija daugiausiai buvo išvežama į Prancūziją ir jos kolonijas, bet tais metais Prancūzija sudarė sutartį su SSRS, kuri perėmė šias rinkas.

„Tuo būdu pradžioje buvęs didelis mūsų šiaudelių išvežimas į užsienį laikinai sustojo. Teko ieškoti naujų mūsų degtukų šiaudeliams rinkų, o tai žinant daugybės medžio dirbinius eksportuojančių kraštų varžybas tarptautinėse rinkose, nebuvo lengva padaryti. Tačiau dabar, Švedijos karališkojo generalinio konsulo U. Philbado rūpesčiu, surastos naujos rinkos, būtent: dabar šiaudeliai bus išvežami į Sidnėjų, Melburną, (Australija), į Portugaliją, Šveicariją ir Angliją”, – rašė dienraštis.

Dėl brangios elektros – ilgalaikis protestas

Pirmosios XX a. 4-ojo dešimtmečio pusės pavasariai nestokojo ir įvykių, susijusių su dabartinės „Klaipėdos energijos” pirmtake, tiekusia miestui elektrą.

1933-ųjų kovą „Lietuvos aidas” pranešė, kad parduoti jau trejetą metų nebedirbusios pirmosios miesto elektrinės (stovėjo Povilo gatvėje, kuri pokariu sunyko patekusi į Baltijos laivų statyklos teritoriją) įrengimai. Jie iškeliavo į Didžiąją Lietuvą ir Latviją – konkrečių miestų laikraštis nenurodė.

„Senoji elektros stotis buvo pastatyta 1900 metais ir veikė iki 1930 metų. Buvusios stoties pastatytas numatytas pavesti kuriai didesnei industrijos įmonei. Jame ir toliau palieką elektros tramvajaus depo”, – rašė dienraštis.

Po mėnesio laikraštis informavo, kad „Klaipėdos miesto elektros stotyje padarytų apgavysčių pasipylė kaip iš kiauro maišo”. Priminęs, kad šios įmonės kasininkas Quitschau iš viso buvo pasisavinęs apie 200 000 litų, „Lietuvos aidas” pranešė, kad elektrinės direktorius Richard Wilke prisipažino, jog nuslėpdavo mokesčius nuo savo ir nuo žmonos turto, kuris sudaręs apie 800 000 litų.

„Dėl šio nusikaltimo jis pats paprašęs užvesti prieš jį bylą. Kaip žinoma, prieš keletą dienų jis taip pat paprašė prieš jį užvesti bylą dėl permenkos priežiūros elektros stotyje”, – apie energetikų viršininko atsivertimą rašė laikraštis.

Elektrinės nuotrauka, publikuota Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejaus albume

Visgi vien tik atgaila penkerius metus įmonei vadovavęs direktorius neatsipirko. Birželį „Lietuvos aidas”  informavo, kad valstybės gynėjas už nemokėtus mokesčius jam buvo paskyręs 148 000 litų baudą, bet Richard Wilke padavė skundą teismui, kuris baudą sumažino iki 90 000 litų arba pasiūlė alternatyvią laisvės atėmimo bausmę, vieną dieną kalėjime prilyginant 500 litų. 

„Byla dėl nusikaltimo pareigose dar tebėra administratyviniame teisme”, – rašė laikraštis. 

O gegužės 1-ąją „Lietuvos aidas” buvo pranešęs, kad elektros stoties revizijos komisija jau spėjo nustatyti, jog padarytos apgavystės siekia apie 220 000 litų, bet dar reikia išaiškinti galimus nuostolius iš 1923-1925 metų laikotarpio.

„Policija suspenduotam elektros stoties direktoriui atėmė pasą. Laikinai jo pareigoms eiti paskirta tam tikra komisija iš trijų asmenų, būtent, magistrato finansų skyriaus patarėjo Makenseno, inžinieriaus Müllerio ir inžinieriaus Faerberio. Abudu inžinieriai jau anksčiau tarnavo elektros stoties įmonėse. Be to, miesto vyr. burmistras dr. Brindlingeris pats tuo tarpu kontroliuos elektros stoties veikimą. Po miesto seimelio rinkimų gegužės 22 d. bus išrinkta nauja revizijos komisija, Jau anksčiau išrinkta apgavystėms aiškinti komisija dabar pradės tikrinti naujai elektros stoties statybai išleistas lėšas ir statybai sudarytų sutarčių vykdymą. Spėjama, kad ir ten esą padaryta tam tikrų netobulumų”, – rašė laikraštis.

O netobulumų tikriausiai galėjo būti įspūdingų, nes visa elektrinės statyba vienais duomenimis kainavo 8,5 mln., o kitais – 10 mln. litų. Pasak J. Žuko, visas lėšas statybai skyrė miestui priklausiusi bendrovė „Klaipėdos miesto įmonės

Taip pat laikraštis tada informavo, kad Klaipėdos miesto elektros įmonių valdyba atgaline data – nuo balandžio 1-osios – sumažino 10 centų kw/h elektros kainą visoms įmonėms.

Visgi toks tarifo sumažinimas, matyt, buvo tik simbolinis, nes tik po metų, 1934-ųjų pavasarį, „Lietuvos aidas” pranešė, kad Klaipėdos prekybininkai nutraukė dvejus metus trukusią protesto akciją – vėl apšvietė savo vitrinas.

„Klaipėdos prekybininkai prieš dvejetą metu protestui dėl brangios elektros pareikšti nutarė neapšviesti krautuvių vitrinų. Šiomis dienomis miesto elektros stotis šiam reikalui ir kai kuriais kitais atvejais sumažino elektros kainą. Todėl prekybininkai liovėsi streikavę”, – rašė dienraštis.

Ir tada tikriausiai eilinį kartą pasitvirtino teiginys, kad mažesnės kainos garantuoja didesnį vartojimą. Tad dar po metų – 1935-ųjų pavasarį – „Lietuvos aidas” jau informavo, kad elektrinėje paleistas dirbti naujas 5 000 kwh pajėgumo turbogeneratoriųs.

„Dabar elektros stotyje yra trys turbogeneratoriai su 9 500 kwh. Ikšioliniai du 4 500 kwh pajėgumo generatoriai negalėjo patenkinti reikalavimų ir neturėta jokios atsargos priemonių. Senieji generatoriai kol kas sustabdyti, bet jei elektros suvartojimas Klaipėdoje taip augs kaip iki šiol, tad teks į darbą paleisti ir senuosius generatorius. Tenka pastebėti, kad Klaipėdos naujoji elektros stotis jau didinama trečią kartą per paskutinius penkerius metus. Anksčiau pristatytas 1 500 kwh generatorius ir dabar 5 000 kwh. Kaip augo Klaipėdoje elektros sunaudojimas, rodo šie skaičiai – 1923-24 apyskaitos metais, (metai skaičiuojami nuo balandžio 1 d. iki kovo mėn. 31 d.) sunaudoja 1,25 mil. kw val. elektros, o 1933-34 apyskaitos metais sunaudota jau per 9 mil. kw val.”, – informavo laikraštis.

Apie dar vieną plėtros etapą pastatant dar vieną katilą su nauju kaminu, naują turbogeneratorių, skirstyklos išplėtimą buvo mąstoma 1938 metais, tačiau Klaipėdos krašto anšliusas, prasidėjęs karas pakoregavo planus ir naujasis katilas su turboagregatu buvo pradėti eksploatuoti tik 1942 m. gruodį.

1943 m. sausį elektrinės vadovybė prašė reicho energetikos ministro leisti statyti šeštąjį katilą, nes paskutinio plėtimo metu buvo padaryta nemažai darbų, kad būtų galima jį įrengti, tačiau tuomet toks leidimas nebuvo duotas.

Atsitraukiančių vokiečių pajėgų suniokota elektrinė vėl pradėjo veikti 1945 metų lapkričio 8 d. Elektra prie Dangės buvo gamina iki 2013-ųjų.

Brangus šilkas virsdavo medvilne

Sukčiai tarpukario Klaipėdoje sukosi ne tik energetikoje. 1930-ųjų balandžio pabaigoje „Lietuvos aidas” rašė, jog apie kovą Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis „gavo rimtų žinių, kad Klaipėdos muitinėj kažkas netvarkoj, buk kai kurie tos muitinės valdininkai, susitarę su visą eile pirklių, praleidžia prekes, išieškodami žemesnį muitą, negu kad turi būti išieškota”.

„Gautomis žiniomis buvo veikta plačiu mastu ir malversacijos buvo pravedamos sulig gudriai paruoštu planu ir eilinėms departamento daromoms revizijoms negalėjo pasisekti nustatyti daromus neteisėtumus. Tuomet departamentas paskyrė specialų šio reikalo sekimą ir tokiu būdu neseniai pavyko išaiškinti, kaip šios malversacijos atliekamos”, – rašė laikraštis.

Kaune, ministerijos Prekybos departamente, specialiai sukurta komisija patikrino visus per Klaipėdos muitinę praleistų prekių nuo 1929 m. pradžios dokumentus.

Klaipėdos muitinės pastatų kompleksas prie Karlo (dabar – Pilies) tilto. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.  

„Buvo nustatyta kad malversacijos buvo atliekamos dviem būdais. Pirmas būdas toks: viena Klaipėdos ekspedicijos kontora turėjo atidariusi Tilžėj savo skyrių, šis skyrius išrašydavo savo vardu brangias prekes kaip šilkas ir pan. iš Prancūzijos, ar Šveicarijos. Prekės išsiunčiamos iš Prancūzijos savo tikru pavadinimu, kaip šilkas, iš Tilžės į Klaipėdą buvo siunčiamos su pavadinimu audiniai, o šis persiuntimas iš Tilžės į Klaipėdą būdavo pritaikinamas tokiai dienai kuomet Klaipėdos muitinėj dėžuruotų „savieji“ valdininkai. Klaipėdoj audiniai virsdavo medvilne, už kurią, žinoma, imamas daug žemesnis muitas, kaip už šilką. Antras būdas buvo paprastesnis: siuntiniai ateidavo stačiai į Klaipėdą be „persėdimo“ Tilžėje, teisingais dokumentais. Čia valdininkų pagelba dokumentai buvo naikinami padirbami kiti, pagal kuriuos buvo išieškotas daug žemesnis negu reikalingas muitas”, – išaiškintas sukčiavimo schemas aprašė laikraštis.

Bylai tirti vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjas paskyrė specialų tardytoją Ciglerį.

„Buvo suimti du valdininkai, paleisti už užstatą, kurių vienas jau spėjo pasislėpti. Be valdininkų tieson traukiami septynių stambių firmų savininkai. Patiektasis prekybos departamento ieškinys siekią keletą šimtų tūkstančių litų. Tardymas dar vedamas ir vis atidengiama naujų įdomių dalykų”, – intrigavo laikraštis.


    2021-05-08

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt