Žmogaus teisių pažeidimai Kinijoje jau nieko nebestebina – religijos ir sąžinės laisvės, kaip pamatinių Vakarų vertybių, suvaržymai nuolatos iškyla santykių su Kinija fone. Komunistų partijos valdomą valstybę apie tai reguliariai įspėja tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, tarp jų Jungtinės Tautos, Amnesty International, Human Rights Watch ir kt. Tačiau šiame, jau įprastiniame kontekste išsiskiria žiaurūs nusikaltimai žmogiškumui, kuriuos patiria uigūrų etninė mažuma, gyvenanti šiaurės vakarų Kinijoje, Sindžiango regione.

Įtampa čia egzistuoja jau dešimtmečius, dar nuo tada, kai 1949 m. Mao Dzedongui įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką nemažai uigūrų
separatistų ir regiono nepriklausomybės siekusių judėjimų nepripažino Kinijos valdžios ir priėmė naujos valstybės atsiradimą, kaip okupaciją.

Įtampa pradėjo stiprėti 2014 m., kai Kinija ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama perauklėti uigūrų etninę mažumą ir paversti ją kultūrine Kinijos dalimi. Dienraštyje „The New York Times” buvo publikuoti nutekinti dokumentai, kuriuose kalbama apie uigūrų perauklėjimo politiką, kaip
vykdomą „be jokio pasigailėjimo“.

Netrukus Kinijos Liaudies Respublikos centrinės valdžios nurodymu buvo pradėtos steigti perauklėjimo stovyklos. Šių metų pradžioje BBC paskelbtas tyrimas aiškiai parodė, jog šiose stovyklose vyksta precedento neturintys, itin žiaurūs nusikaltimai žmogiškumui – grupiniai prievartavimai, Uigūrų prievartinė sterilizacija, kankinimai. Šiuo metu jau yra kalinama per milijonas uigūrų. Palyginimui, nacių valdomoje Vokietijoje buvo pasiektas maksimalus milijono šešių šimtų penkiadešimties tūkstančių kalinių skaičius.

Protestas prieš Kinijos veiksmus su uigūrais. Malcolm Brown (flickr.com) nuotr.

Kinija vykdo genocidą

Anot įvairių nepriklausomų žurnalistinių tyrimų ir nevyriausybinių organizacijų pateikiamų duomenų, Kinijos veikla Sindžiango regione atitinka penkis Jungtinių Tautų genocido apibrėžimo kriterijus: grupės narių žudymas, sukeliama rimta fizinė ir psichologinė žala, priverstinis gyvenimo sąlygų bloginimas, siekiant visiško ar dalinio sunaikinimo, gimstamumo ribojimas bei prievartinis vaikų perdavimas kitos rasės ar tautybės žmonėms.

Taigi, Kinija vykdo genocidą ir taip pat yra antra didžiausia bei viena iš geriausių COVID-19 krizę suvaldžiusių ekonomikų, kuri JAV žvalgybos taip pat yra apibūdinama, kaip didžiausia grėsmė Amerikai, laisvei bei demokratijai visame pasaulyje.

Ko imasi ir ko galėtų imtis tarptautinė bendruomenė?

39 Vakarų valstybės, tarp jų ir Lietuva, jau pasmerkė Kinijos veiksmus Jungtinėse Tautose praėjusių metų rudenį, o neseniai JAV, Kanada, Didžioji Britanija ir Europos Sąjunga paskelbė apie sankcijas Kinijai. Tai buvo pirmas kartas nuo 1989 m., kai Europos Sąjunga ėmėsi
taikyti sankcijas Kinijai.

Neseniai ir Lietuva žengė savarankišką žingsnį santykiuose su Kinija – gegužės 20 d. Seime priimta rezoliucija, smerkianti Uigūrų genocidą bei sistemingus žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, o vėliau ir pasitraukta iš 17+1 bendradarbiavimo formato su Kinija. Šis formatas buvo
skirtas septyniolikos vidurio ir rytų Europos valstybių ekonominiams ir politiniams saitams su Kinija stiprinti. Kaip teigė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis: „Šis formatas yra skaldantis, o Europos jėga yra jos vienybėje.“

Istorinės paralelės

Lietuvai Uigūrų genocido pripažinimas bei pasmerkimas taip yra labai svarbus ir istoriškai, kadangi Lietuva pati patyrė sovietų vykdytas represijas – trėmimus, kalinimus priverstinio darbo stovyklose, kurių Vakarai dažnai neskubėdavo pripažinti ir kurie vis dar yra ne taip gerai žinomi, kaip nacių vykdytos represijos Antrojo pasaulinio karo metais.

Anot, Seimo narės Dovilės Šakalienės, Kinijos komunistų režimas ilgus metus persekiojo ir naikino savo piliečius, o ypač etnines ir religines mažumas žiauriau, nei sovietinis komunistinis režimas.

„Masinis žmonių įkalinimas, priverstinė moterų sterilizacija ir prekyba organais yra šių dienų Kinijos realybė. Mes, lietuviai, labai gerai žinom, kaip ištisus dešimtmečius sovietai neigė mūsų tautos persekiojimą, tremtis, Sibiro gulagų egzistavimą ir vadino mūsų skundus Vakarų propaganda. Todėl priimdami rezoliuciją mes prisijungiame prie šalių, kurios yra perkandusios komunistinį melą”, – teigia ji.

Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis taip pat brėžė istorinę paralelę dabartiniams Kinijos veiksmams. Anot parlamentaro, Kinija ir Rusija dalijasi įtakos zonomis panašiai, kaip Ribentropo – Molotovo paktu įtakos zonomis prieš Antrąjį pasaulinį karą dalijosi Vokietija ir Sovietų sąjunga.

„Mūsų gyvenamoje teritorijoje vyksta tam tikras įtakos sferų pasidalijimas. Kinijos veikimas čia yra skaldantis, pradedant Astravu, baigiant Klaipėdos uostu. Klaipėdos uostas Kinijai yra labai svarbus objektas – tai tarsi langas į Vakarus. Kinija taip pat turėjo ir nemenkų planų įsitvirtinti Lietuvoje išvystytose finansų bei fintech srityse, kuriose mes esame labai toli pažengę“, – apie potencialias grėsmes Lietuvai kalbėjo Žygimantas Pavilionis.

Ekonominis bendradarbiavimas su Kinija

Lietuvos pasitraukimas iš 17+1 formato didelių ekonominių nuostolių neatneš – anot Žygimanto Pavilionio, Lietuva daugiau investuodavo į santykius su Kinija, lietuviškų prekių eksportą nei gaudavo iš to ekonominės grąžos.

„Yra ir kitų būdų bendradarbiauti su Azija, pavyzdžiui su Singapūru bendradarbiauja maždaug 100 lietuviškų įmonių, todėl Lietuva planuoja kitais metais ten atidaryti ambasadą, taip pat paskirti ambasadorių ir Australijoje, kur jo dar niekada neturėjome“, – teigė Žygimantas Pavilionis.

Neseniai įšaldytas ir dar sausio mėnesio pradžioje Europos Sąjungos pasirašytas investicinis paketas su Kinija galėtų būti laikomas tam tikru lūžiu Europos Sąjungos ir Kinijos santykiuose. Nepaisant to, jog Kinijai Europa yra viena iš svarbiausių rinkų, visos 27 valstybės pritarė tokiam veiksmui. Taigi, panašu, jog yra vis labiau judama link 27+1 formato santykiuose su Kinija.

„Šiuo metu Europos Sąjunga taiko sankcijas atskiriems Kinijos valdžios atstovams – aukštiems Kinijos komunistų partijos pareigūnams, priimantiems sprendimus dėl LAOGAI „perauklėjimo“ stovyklų, priverstinio darbo ir kitų nusikaltimų. Taip pat ir ES-Kinijos prekybos sutarties ratifikavimas yra sustabdytas, kadangi Kinija paskelbė sankcijas ES parlamentarams ir jų šeimoms – tame tarpe ir man bei mano šeimai. Europa vieningai pasisakė – kol šios sankcijos nebus panaikintos, apie jokį prekybos susitarimą nebus kalbama“, – teigė Dovilė Šakalienė.

Tolesnis veikimas Kinijos atžvilgiu

Kinija dar ilgą laiką išliks skaldančiu veiksniu pasaulio politikoje. Anot Žygimanto Pavilonio, Kinija jau kartą dalyvavo Rusijos rengiamose karinėse pratybose Zapad, ruošiamasi įsitraukti ir į šiemetines pratybas, tad tolesnis jos veikimas kartu su Rusija ir Baltarusija yra neabejotinas.

„Jau gerus 15 metų pasaulyje galime stebėti demokratijos recesiją. Autoritariniai lyderiai, diktatūros mobilizuojasi, jie veikia operatyviai ir koordinuotai.“ – teigė parlamentaras.

Nors apie tolesnes sankcijas Kinijai šiuo metu dar nėra kalbama, tačiau Seimo paskelbta rezoliucija kviečia Jungtines Tautas pradėti nepriklausomą tyrimą dėl Uigūrų genocido, kas turėtų paskatinti ir daugiau šalių aiškiau deklaruoti savo poziciją Kinijos atžvilgiu.

„Lietuva kai kurių žingsnių ėmėsi anksčiau nei Europos Sąjunga. Pavyzdžiui dėl investicijų į strateginius valstybei objektus tikrinimo
– Klaipėdos uostas, 5G kūrimas. Atsižvelgiant į tai, kad Kinijoje įstatymais reglamentuota, jog net privačios kompanijos valstybei pareikalavus privalo perduoti visus duomenis apie savo klientus žvalgybos institucijoms, eilėje pasaulio valstybių buvo imtasi žingsnių apsisaugoti nuo potencialios grėsmės strateginei infrastruktūrai“, – teigė Dovilė Šakalienė.

Kultūriniai karai

Kinijos klausimas Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos išorinės sienos valstybėje, ir toliau išliks aktualus. Integrali šio klausimo dalis bus ir santykiai su Rusija, bei juos lydinti propaganda, dezinformacija bei naudojimasis šalies vidaus politikos įtampomis savo naudai. Arba kitaip tariant, aktyvūs kultūriniai karai, siekiant mobilizuoti sau kuo platesnę visuomenės dalį.

Nesenas to pavyzdys – Vingio parke nugriaudėjęs Šeimų maršas, iš kurio politinės naudos tikėjosi gauti ir daugybė antivalstybinių veikėjų, kaip kad jame dalyvavęs Algirdas Paleckis bei pasisakęs prorusiškos partijos „Alternatyva Vokietijai“ atstovas Bernhard Zimniok, palaikantis sankcijų Rusijai atšaukimą.

Tad tokiu būdu piliečių naudojimasis savo teise, išreikšti poziciją valstybės gyvenimui svarbiais klausimais, labai lengvai tampa geopolitinių žaidimų įrankiu. Šiuo atveju labai parankiu Rusijos propagandinei mašinai, galinčiai lengvai pasinaudoti maršo dalyvių skaičiumi bei vaizdais, deklaruojant juos, kaip žmones palankiai žiūrinčius į Rusiją, jai prijaučiančias partijas ar Rusijos vykdomą, išimtinai tradicinės šeimos politiką, imantis represijų prieš bet kokių kitų orientacijų atstovus.