P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Klaipėda vos netapo uždaru kariniu uostu

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-07-03


Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safrnovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo, kad svarbiausią vystymosi potencialą Klaipėdos miestui tarybiniais metais suteikė uostas. Pasak istoriko, turėdama atitinkamą infrastruktūrą laivams stovėti, pakrauti ir iškrauti, Klaipėda išsyk patraukė skirtingų TSRS valdžios piramidės sluoksnių ir žinybų, suinteresuotų jūriniais verslai ir transportavimu jūra, dėmesį. Itin didelių interesų čia turėjo kariškiai.

Visos žinybos, anot V. Safronovo, beveik visiškai nederino savo interesų su Klaipėdos miestu ir uosto bei miesto skirtis po II pasaulinio karo tapo akivaizdi.

Kaip sovietinio uosto kūrimasis atsispindėjo miesto Vykdomojo komiteto (VK) 1945-1946 metų dokumentuose – dar viename „Atviros Klaipėdos” ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje.

Lietuvos SSR vadovai (iš kairės – Motiejus Šumauskas, Antanas Sniečkus) ir 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos vadovybė Klaipėdos uoste 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Trys viename

Anot V. Safronovo, Klaipėdos uosto zona tarybiniu laikotarpiu, lyginant su situacija prieš jį ir po jo, išsiskiria tuo, kad Klaipėdoje tuo metu egzistavo trys skirtingo institucinio pavaldumo uostai – upių, jūrų žvejybos ir jūrų prekybos.

Anksčiausiai iš jų buvo įsteigtas upių uostas, formaliai atkurtas 1945 m. gegužės 20 dieną. Tai buvo vienas iš kelių 1945 m. balandį TSRS upių laivininkystės liaudies komisaro įsakymu atkurtos Nemuno upių laivininkystės valdybos su centru Kaune uostų (jai dar priklausė Gardino, Alytaus, Kauno, Jurbarko, Sovetsko, Polesko, Gvardejsko ir Kaliningrado upių uostai).

Birželio 15 d. TSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu buvo įkurtas I kategorijos žvejybos uostas.

„Tokį uostą atkurti pirmiausiai rūpinosi Lietuvos TSR vadovybė. Jos įsivaizdavimu, tai turėjo būti 40 tralerių ir 80-100 motorizuotų burlaivių laivyną aptarnausiantis uostas su atitinkama žuvies apdorojimo pramonės baze krante, iš esmės patenkinsiantis pačios Lietuvos TSR poreikius”, – rašo V. Safronovas.

1945-ieji. Susprogdinti uosto sandėliai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasak jo, kiek ilgėliau buvo sprendžiamas prekybos uosto įkūrimo Klaipėdoje klausimas.

„Po daugelio tuometinės Lietuvos vadovybės laiškų ir derybų su TSRS jūrų laivyno liaudies komisariatu tokio uosto steigimą galiausiai sankcionavo į diskusijas įsitraukęs Valstybės gynimo komitetas – aukščiausioji karo metų TSRS valdžios instancija. Tik po to, kai 1945 m. birželio 26 d. šis komitetas priėmė atitinkamą nutarimą, jūrų laivyno liaudies komisaras birželio 28-ąją irgi pasirašė nutarimą „Dėl Klaipėdos jūrų prekybos uosto organizavimo”, – rašo istorikas.

Tarp slaptais buvusių VK dokumentų yra bendras Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos ir Lietuvos komunistų partijos 1945 m. liepos 3 d. nutarimas, kuriuo paskirstytos teritorijos visiems minėtiesiems uostams.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve tarp buvusių slaptų dokumentų saugomas 1945 m. Klaipėdos uosto planas – priedas prie sprendimo. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pagal jį prekybos uostui buvo skirta visa teritorija nuo dešiniojo Dangės kranto iki molų, išskyrus žvejų uostelio įlanką (valgumą), buvusią dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco”) teritorijoje. Upių uostui buvo priskirta visa Dangė nuo žiočių iki geležinkelio tilto, išskyrus  kuro aikštelės, statybinių medžiagų gamyklos, elektros stoties, trąšų bei degtukų fabrikų (būsimų „Sirijaus” ir „Klaipėdos baldų”) krantines, rytinė piliavietės fosos dalis bei krantinės išskyrus valdiškus sklypus. Žvejybos uostui skirta minėtoji buvusio žvejų uostelio įlanka ir gretima teritorija.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve tarp buvusių slaptų dokumentų saugomas 1945 m. buvusios žvejų įlankos ir jos gretimybių planas – priedas prie sprendimo. Martyno Vainoriaus nuotr.

Paskutiniu nutarimo punktu buvo prašoma, kad jį patvirtintų TSRS Liaudies Komisarų Taryba ir Komunistų partijos Centro komitetas.

Ribų perbraižymas ir namų dalyba

Ilgai netrukus idėjos plėtoti žvejybos uostą minėtoje teritorijoje buvo atsisakyta. Spalio pabaigoje VK nusprendė sudaryti komisiją dėl prekybos ir žvejybos uostų ribų nustatymo, kuriai pirmininkavo vyriausiasis miesto architektas Albertas Cibas. Komisijai darbui atlikti buvo duotas 10 dienų terminas.

Nauji žvejybiniai laivai Klaipėdos uoste. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Tą pačią dieną kitu sprendimu VK jau pasirūpino, kad kuriamas žvejybos uostas turėtų, kur apgyvendinti savo darbuotojus – jam buvo priskirti visi 26 tuomet Blumenstraße (nutarime panaudotas būtent vokiškas Gėlių gatvės pavadinimas) stovėję namai, Farmacijos (dabar – Galinio Pylimo) g. 20, 20A, 26 ir 28, Tomo g. 15/16, 17/18, 18/28, 20, Jono g. 7 ir Grįžgatvio 5.

Beveik po savaitės VK priėmė sprendimą dėl teritorijos ir pastatų priskyrimo Nemuno upių laivininkystės uostui. Juo šio uosto nuosavybėn buvo perduoti Perkasų (dabar – Sukilėlių) g. 2 ir 3 buvę sandėliai, pastatai Teatro aikštė 1A, 1B, 1C, 1 D ir 1 F, šalia buvusioje Naujo Turgaus g. 77 stovėjusi keleivių stotis, sandėliai Žvejų g. 7 ir 9 bei šalia stovėjęs sudegęs sandėlis, kuriam buvo duotas 4-asis šios gatvės numeris.

Taip pat buvo pasiūlyta šio uosto viršininkui ir Zagotzerno direktoriui sudaryti susitarimą dėl galimybės užimti prie Dangės buvusio saldainių fabriko sandėlį, kad jame būtų galima laikyti grūdus. Sandėlio atstatymo darbus įsipareigojo finansuoti miesto Komunalinio ūkio skyrius.

Šiam uostui buvo leista išmontuoti prie piliavietės buvusią dengtą turgavietę ir medžiagas panaudoti savo statyboms, o teritoriją nurodyta išvalyti ir sutvarkyti pagal vyriausiojo miesto architekto parengtą planą.

Butų valdybai VK nurodė pasirašyti su upių uostu nuomos sutartis dėl namų Perkasų g. 4, 5 ir 6, Pylimo g. 15, Tilžės g. 7, Didžioji Vandens g. 21, Tomo g. 13 ir 14, Kirpėjų g. 5, 6, 8, 9, 10 ir 12, Vežėjų g. 3, Naujoji (vėliau įtraukta į Turgaus aikštę) g. 2, Aukštoji g. 5 ir 16 bei Turgaus g. 47.

Upių uosto statybai, pradedant nuo dirbtuvių, buvo skirta kairioji Dangės krantinė, sandėlių Žvejų g. 4, 7 ir 9 vietoje.

Lapkričio 10-ąją VK žvejybos uostui jau paskyrė kitą teritoriją – buvusių P. Lindenau ir J. G. Gerlacho įmonių teritorijas su piliaviete. Šiaurine priskirtos teritorijos riba buvo numatytas kairysis Dangės krantas iki pasukamojo tiltelio. Rytuose jos riba tapo rytinės piliavietės fosos vakarinė krantinė, pietuose – Celiuliozės fabriko teritorija.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomas 1946 m. balandį nubraižytas tuometinio žvejybos uosto planas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak V. Safronovo, piliavietės teritorijoje turėjo būti kuriama laivų remonto bazė ir Aktyviosios jūrų žvejybos bazė, o buvusioje lentpjūvėje – Medinės taros kombinatas.

Tarp slaptais buvusių VK dokumentų yra 1945 m. gruodžio 31 d. TSRS liaudies komisarų tarybos sprendimas dėl neatidėliotinų priemonių aprūpinant Narkommorflot priklausančius uostus darbo jėga. Tarp 17 įvairiose TSRS dalyse buvusių uostų patekusios Klaipėdos VK nurodyta per mėnesį skirti uostui greta jo esančias teritorijas, kur būtų galima statyti namus uostininkams. Taip pat nurodyta 1946 m. pirmoje eilėje statybines medžiagas skirti būtent tokių gyvenamųjų namų statybai.

Baigiantis 1945-iesiems į VK su priminimu kreipėsi Klaipėdos jūrų prekybos uosto viršininkas Kuzminas. Jis priminė, kad dar prieš mėnesį siuntė raštą, kuriame prašė suteikti patalpas, kuriose galėtų įkurti uostininkų poilsio namus, bet taip ir nesulaukė atsakymo.

1946-ųjų vasarį draugas Kuzminas atsiuntė dar vieną prašymą, motyvuotą tuo, jog siekiant baigti 500 uostui reikalingų krovikų verbavimą reikia jam perduoti eilę namų, duoti žemės individualių namų statybai bei daržams. Kovo pabaigoje parašytame prašyme buvo išvardinti konkretūs namai, kuriuos šis uostas pagal gautus Būtų ūkio orderius atstatė, suremontavo ir jau apgyvendino, tad prašė juos priskirti jo nuosavybėn. Informuota, kad 100 proc. šio uosto darbuotojais yra apgyvendinti namai Malkų (dabar – Uosto) g. 3A, 3E, 6, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 20A, 20B, 21, 27, 28, 29, 30, 30A ir 30B, Mėsininkų g. 1, 2, 3, 4, 5, Locų g. 4, 6, 7, Locų skersgatvis (dabar – Jūrininkų tako g.) 3 ir 4, Rožių g. 2, 3, 4, 5, Grandinių (dabar – Titnago) g. 1, 2, 4, 5, 7 ir 8, Jūros g. 2 ir 4, Puodžių g. 1A, Kepėjų g. 4, 5, 6, 13, 17, 18, 20, 21, 22/24, Plytų g. 1, 1A ir 4, Lenino (dabar – Vilties) g. 4 ir 8, Kurpių g. 1/2, 6, 6A ir 9, Bokštų g. 2/4, Krovėjų (sunyko 9-ajame dešimtmetyje patekusi į prekybos uosto teritoriją) g. 4/5, Dangės (dabar – Danės) g. 5 ir 7, Palangos (dabar – S. Šimkaus) g. 3, Malūnų vartų (dabar – Minijos) g. 3, 61, 62, 62A, 62B, 63, 64, 65, 66, 85, 89, 91, 91A ir 92 bei keletoje kitų sunkiai identifikuojamų gatvių.

1946 m. liepą Klaipėdos jūrų prekybos uosto viršininkas Kuzminas VK atsiuntė dar vieną raštą, kuriame dėstė, kad kartu su organizacija „Klaipedamorstroj” prašo joms skirti pusiau sugriautus pastatus, stovėjusius ties dabartine Herkaus Manto ir Liepų gatvių sankryža bei ties dabartine Vytauto gatve, kad galėtų juos kapitaliai remontuoti. Uosto viršininkas informavo, kad dar tais pačiais metais tam gali skirti 800 tūkst. rublių.

Šeimininkavo kariškiai

1946 m. birželio viduryje VK priėmė sprendimą šiaurinę prekybos uosto teritorijos dalį, kur jau tarpukariu veikė naftos uostas, perduoti kuriamai Klaipėdos naftos bazei.

Kartu su šiuo sprendimu namas Burių g. (tuometinis kelias į Melnragę) 19 buvo perduotas naftos bazei, kad ji čia įsirengtų tarybines patalpas.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomas 1946 m. Klaipėdos naftos bazės planas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tačiau jau 1946 m. rugpjūčio pabaigoje VK teko kreiptis į Lietuvos TSR ministrų tarybą su prašymu padėti iš šios teritorijos iškrapštyti Pietinės Baltijos rajono karinio jūrų laivyno kariškius.

„Pietinės Baltijos karinio jūrų laivyno rajono dalis 1945 metais be leidimo ir sutikimo, ignoruodama Miesto tarybą užėmė Respublikinę naftos bazę, esančią šiaurinėje Kuršių marių dalyje. Dėl to Klaipėdos krašto pramonė ir žemės ūkis yra atsidūrę nepakenčiamoje padėtyje, nes kuras tiekiamas iš už 180 km esančių naftos bazių”, – rašoma nutarime.

Juo buvo prašoma Ministrų tarybą paveikti kariškius, kad jie išsikraustytų iš Klaipėdos naftos bazės.

Pasak V. Safronovo, pirmaisiais metais po karo realiai svarstyta galimybė Klaipėdoje kurti karinį uostą. TSRS Baltijos karinis jūrų laivynas pirmaisiais pokario mėnesiais užėmė didelę Kuršių marių pakrantės dalį.

„Būsimosios laivų remonto įmonės teritorijoje ir žiemos uoste dešiniajame Dangės krante jau nuo 1945 m. vasario mėn. buvo dislokuota dalis laivyno – daugiausia torpediniai kateriai, tuo metu dar talkininkavę karinėse operacijose jūroje. Laivams remontuoti čia buvo įsteigtos ir Liepojos karinės jūrų bazės laivų remonto dirbtuvės. Jūreiviai buvo užėmę daugelį objektų pačiame mieste – buvusios draudimo įstaigos pastate dab. Bokštų g. įsikūrė karo ligoninė, Jūros g. veikė bazės duonos kepykla, Dangės g. – šios bazės valdyba. Kariškiai, atrodo, tikėjosi Klaipėdoje įsitvirtinsiantys ilgesniam laikui, tad iniciatyvas mažinti jų įtakos sferą sutiko labai nenoriai. Kai 1945 m. rugpjūčio mėn. TSRS Liaudies Komisarą Taryba įsakė jūrų uostui perduoti 18 sandėliavimo ir pagalbinių patalpų, tuo metu užimtų Raudonosios žvaigždės Baltijos laivyno, kariškiai šį nutarimą tiesiog sabotavo. 1946 m. pavasarį Jūrų laivyno ministerija spaudimą karinių pajėgų ministro pavaduotojui dėl to darė Maskvoje, tačiau kariškiai nebuvo atlaisvinę patalpų ir 1946 m. birželio mėn. Palikdami užimtus objektus, jie demontuodavo juos iki tokio lygio, kad buvo išvežama netgi centrinio šildymo įranga. Gali būti, kad būtent jie buvo atsakingi už fugaso sprogimą uoste 1945 m. gruodžio 5 d., dėl kurio buvo sunaikinta 22 m krantinės”, – rašo V. Safronovas.

Apie kariškių apetitus liudija ir tarp buvusių slaptų VK dokumentų esantis Lietuvos TSR ministrų tarybos pirmininko Mečislovo Gedvilo pasirašytas atsakymas TSRS ginkluotųjų pajėgų ministro pavaduotojui admirolui Nikolajui Kuznecovui į užklausą dėl uosto akvatorijos, gyvenamųjų ir paslaugų paskirties pastatų.

Rašte M. Gedvilas nurodo, kad kariškiams negalima perduoti buvusio magistrato (dabartinės rotušės) pastato, nes čia numatoma įkurdinti VK, taip pat buvo išreikštas nepritarimas perduoti namus, kuriuos savo lėšomis buvo atstatęs prekybos uostas ir juose apgyvendino darbuotojus su šeimų nariais. Teigta, kad VK esą neturėtų jokių galimybių pasiūlyti uostininkams adekvačios alternatyvos. Kariškiams pasiūlyta įsikurti miesto centre esančiuose statiniuose, kuriuos dar reikėjo atstatyti ir suremontuoti. Taip pat nurodyta, kad VK jau pasiūlė kariškiams įsikurti Kuršių nerijoje bei Melnragėje esančiuose vilų tipo namuose.

Ministrų tarybos pirmininkas taip pat informavo, kad prekybos uostas numato į infrastruktūros tvarkymą 1946 m. investuoti 7 mln. rublių, tad 1-4 krantinių ir greta esančios infrastruktūros bei statinių perdavimas kariškiams būtų itin žalingas uostui. Akcentuota, kad prekybos uostui kyla didelių sunkumų vienu metu iškrauti 4-5 laivus, o netekus minėtųjų krantinių jis negalėtų įvykdyti 1947 m. numatyto 1,5 mln. tonų krovos plano, taip pat negalėtų pastatyti prie 1-2 krantinių numatytos keleivių stoties.

1946 m. birželio iliustracija iš „Tiesos”

„Suprasdama Karinės jūrų bazės sukūrimo svarbą Klaipėdoje Lietuvos TSR ministrų taryba negali pritarti šio klausimo sprendimui padarant žalą jūrų prekybos uosto plėtrai”, – rašoma atsakyme.

1947 m. spalio pradžioje Lietuvos TSR ministrų taryba VK atsiuntė raštą su grafa „visiškai slaptai”, kuriame pasiūlė 4-ojo karinio jūrų laivynu pasirašyti susitarimą, pagal kurį prie Klaipėdos švyturio esanti teritorija tektų kariškiams. Kartu informuota, kad Ministrų taryba lauks atitinkamo VK nutarimo ir pasirašytos sutarties, kad galėtų juos patvirtinti.


    2021-07-03

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt