1923-1938 metų rudens mėnesiais Lietuva autonomijos pagrindais jai priklausiusiame Klaipėdos krašte patyrė ir triumfo akimirkų, ir tokių atsitikimų, kuriuos norėjosi kuo greičiau pamiršti.

Apie šiuos įvykius pasakoja dar vienas ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinys.

Nesmagus „Prezidento Smetonos“ krikštas

Pirmosiomis 1927-ųjų lapkričio dienomis dienraščio „Lietuva” puslapiuose vis mirgėjo prieš daugiau nei keturis mėnesius į Klaipėdą atplaukusio ir po remonto visai neseniai budėti atviroje jūroje pradėjusio laivo „Prezidentas Smetona“ vardas.

Laivas „Prezidentas Smetona” Dangės upėje. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

„Vakar Kaune buvo pasklidę gandai, kad laivas „Prezidentas Smetona” išplaukė iš uosto į jūrą ir dingo. Buvo kalbama, kad jis nuskendo. Mes gavome žinių apie nepaprastus „Prezidento Smetonos” laivo nuotykius. Lapkričio mėn. 3 d. mūsų laivas „Prezidentas Smetona“ kaip paprastai buvo išplaukęs iš Klaipėdos uosto į atvirą jūrą. Besižvalgydamas jūroje ties Palanga apie 12 val. pastebėjo 6-7 jūrmylių tolyje nuo kranto nežinomo tipo povandeninį laivą naikintoją. Kalbamasis laivas pastebėjęs iš savo pusės „Prezidentą Smetoną” 15-16 mazgų greitumu pasuko į Liepojaus pusę. Iš „Prezidento Smetonos” buvo duotas ženklas sustoti ir nepildant šito reikalavimo buvo paleista keletas šūvių iš patrankos įspėjimui. Kontrabandinis laivas tačiau nekreipė į tai jokio dėmesio ir stengėsi išvystyti kuo didesnę skubą. Prasidėjo savotiškos lenktynės. „Prezidentas Smetona” būdamas greitesnis, per pusantros valandos pavijo bėglį ir jį paėmė. Į kontrabandinį laivą tuojau buvo perkelti šeši žmonės iš „Prezidento Smetonos” komandos apžiūrėti laivą ir komanduoti jo vairavimą. Minėti žmonės išaiškino, kad laivas buvo krautas 30 000 literių spirito ir kitokių kontrabandinių prekių. Laivas iš pradžios buvo paimtas ant buksiro, bet dėl kilusios audros turėjo būti paleistas vienas. Didelės bangos ir sutema nedavė galimumo daboti laivo plaukimo. „Prezidentas Smetona“ priplaukė uostą ir minėto laivo ilgai nesulaukė. Šiuo metu minėtas laivas yra ieškomas jūroj”, – rašė „Lietuva”.

Kitame numeryje dienraštis jau informavo, kad visą kitą dieną „Prezidentas Smetona“ plaukiojo jūroj ieškodamas dingusiojo kontrabandininku laivo, bet jokių pėdsakų nerado. „Lietuva” paskelbė ir kartu su šiuo laivu dingusių šešių „Prezidento Smetonos” įgulos narių pavardes: bocmanas leitenantas Tamošauskas, jūrininkai Pakliopkinas, Būčys, Račkauskas ir Kaminskas, vyresnysis mašinistas Pulkaitis ir jaunesnysis mašinistas Kreidankas.

Laivo paieškos buvo pratęstos ir kitą dieną, nepaisant to, kad lijo smarkus lietus ir pūtė stiprus vėjas. Su „Prezidentu Smetona“ tada į jūrą plaukė ir Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas Frydrichas Emilis Šneideraitis, Uosto direkcijos kapitonas Liudvikas Stulpinas.

Kitoje publikacijoje laikraštis jau informavo, kad kontrabandininkų laivas kartu su „Prezidento Smetonos” įgulos nariais atplaukė į Dancigą (Gdanską).

„Tuo tarpu stinga žinių apie jų tą kelionę. Matyti, laive, buvo susirėmimas. Esamomis žiniomis, kontrabandininku laivo šturmanas nukautas. Mūsų bocmanas leitenantas Tamašauskas sužeistas į koją ir guli Dancigo ligoninėj”, – rašė „Lietuva”.

Kitame numeryje dienraštis pranešė, kad jūrininkai grįžta į Klaipėdą, o laivą buvo apšaudę latvių pasieniečiai, kai jis nepakluso reikalavimui sustoti. Galiausiai buvo pranešta, kad grįžta tik penki jūrininkai, o leitenantas Tamašauskas kartu su mašinistu Kreidanku, kuris audros metu susižeidė galvą, dar liko ligoninėje.

Šį incidentą išsamiai yra aprašęs istorikas Romaldas Adomavičius straipsnyje „Lietuvos sienų sargyboje: „Prezidentas Smetona“ 1927–1932 m.”. Pasak jo, per 1,5 valandos „Prezidento Smetonos” pavytas povandeninių laivų naikintojų tipo motorlaivis buvo su Turkijos vėliava ir vadinosi „Hassan Bier“.

„Prezidentas Smetona”. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Sustiprėjus vėjui ir bangavimui, trūkinėjant plieniniams buksyro trosams, teko atsisakyti pažeidėjų laivo tempimo. „Hassan Bier“ varikliai buvo sugadinti ir laivas negalėjo plaukti savo eiga. Motorlaivyje likusi patikrinimo komanda su J. Tamašausku per kelias valandas pataisė vieną variklį. Kilo audra, sutemo ir – kontrabandininkų laive likusių pasieniečių nuostabai – „Prezidentas Smetona“ pasuko Klaipėdos link ir nuplaukė. Jis nesunkiai atlaikė audrą ir atplaukė į Klaipėdos uostą lapkričio 5 d. rytą. <…> Netekęs ryšio su „Prezidentu Smetona“, lietuvių pasieniečių valdomas kontrabandininkų motorlaivis prarado orientaciją ir įgula Klaipėdos uosto žiburiais palaikė Latvijos krante, ties Papės ežeru, degusias šviesas. Laivo mašinų skyriuje kilo gaisras, todėl vadas įsakė plaukti tiesiai į krantą. Netoli kranto laivas užplaukė ant seklumos. Gaisrą gesinti padėjo ir išlaisvinti jų prašymu kontrabandininkai. Nutarus gelbėtis, pirmasis su virve pririštu gelbėjimo ratu krantan nuplaukė areštuotojo laivo kapitonas. Tuo tarpu žuvo bangos nuplautas laivo mašinistas. Gelbėjimosi operaciją nutraukė iš tamsos krante pasigirdę šūviai: nežinomas laivas patraukė latvių pasieniečių dėmesį. Prie vairo stovėjusį leitenantą J. Tamašauską kulka sužeidė į koją. Mišrios „Hassan Bier“ įgulos didelėmis pastangomis pavyko nuplaukti nuo seklumos, vėl „atgaivinti“ užpiltą variklį, suremontuoti vairą ir po trijų parų klajonių šiaip taip pasiekti Dancigą, nes likę laive kontrabandininkai sugebėjo apgauti nepatyrusius lietuvių pasieniečius ir išvengti vizito Klaipėdoje. Atviroje jūroje nukentėjo dar du sulaikymo komandos nariai, kurie susižalojo bangų mėtomame laive. <…> Klaipėdos laikraščiai nepraleido progos pasišaipyti iš Lietuvos pasieniečių nesėkmės. Buvo paskleista žinia, kad kontrabandininkai patys suėmė pasieniečius ir paleido jūroje. Šis įvykis laivo vadui A. Daugirdui kainavo postą. Motorlaivio „Hassan Bier“ areštas buvo pripažintas teisėtu, laivas perduotas Lietuvos valstybei ir 1928 m. Klaipėdoje parduotas iš varžytinių”, – rašė R. Adomavičius.

Pasak jo, kokiomis legendomis pavirto šis įvykis rodo ir 1991 m. žurnale „Karys“ paskelbtas Venanto Butkaus rašinys „Laiko uždangą praskleidus“.

„Dar carinių laikų jūrininkas Petras Daunoras, kuris Nepriklausomybės metais dirbo Klaipėdos uosto darbų valdyboje, prieš keliolika metų (dabar jis jau miręs) yra man pasakojęs apie pirmąjį ką tik įsigyto laivo išplaukimą į jūrą. Neturint patyrusios įgulos, laivas išplaukė tinkamai neparengtas jūros žygiui. Kilus audrai, kapitonas nerizikavo pro siaurus vartus lįsti į uostą, todėl laivui teko keletą dienų laikytis priešakiu į bangas. Per tą laiką buvo sudegintos ne tik visos akmens anglies atsargos, bet ir laivo baldai, jo medinės dalys. Po šio žygio gerokai nuniokotas laivas ilgai „ilsėjosi” Danės upėje, vėliau buvo remontuojamas Klaipėdos uosto dirbtuvėse. Dokumentinio patvirtinimo šiam atsitikimui nesu radęs, tačiau apie nesėkmingą pirmąjį reisą man yra pasakojęs ne vienas senas klaipėdietis”, – rašė V. Butkus.

„Akivaizdu, kad pagyvenęs žmogus supainiojo jaunystės dienų įspūdžius, tačiau jo prisiminimus už gryną pinigą priėmė ir G. Surgailis studijoje „Lietuvos karinis laivynas. 1935–1940“, – rašė R. Adomavičius.

Išvyko ilgametis miesto vadovas

1930 m. „Lietuvos aidas” pranešė, kad lapkričio 2 d. įvyko „nepaprastas uždaras Klaipėdos miesto tarybos posėdis”, skirtas atsisveikinti su vyriausiu miesto burmistru Robertu Grabovu, kuris gavo burmistro vietą Rostoko mieste.

Robertas Grabovas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos miesto istorija” rašo, kad autonomiją turėjusiame Klaipėdos krašte savivaldą reglamentavę Lietuvos įstatymai negaliojo. Miesto valdymo srityje ir toliau remtasi principais, kadaise įvestais Prūsijos teise.

„Tai pasakytina ir apie valdžių atskyrimo principą, taikomą komunalinei savivaldai. Iš karjeros valdininkų sudarytas magistratas su jam pavaldžiu tarnautojų korpusu toliau atliko vykdomosios valdžios funkcijas – tiek pavestąsias jam aukštesnės valdžios (policija, civilinė metrikacija ir kt.), tiek ir numatytąsias miesto delegatų susirinkimo. Magistratą sudarė vyriausiasis burmistras, burmistras, du apmokami ir aštuoni neapmokami tarėjai”, – rašo V. Safronovas.

Pasak jo, R. Grabovas (1885-1945) buvo iš Pomeranijos kilęs jurispridencijos daktaras, 1909 m. apgynęs disertaciją Graifsvaldo universitete. Į Klaipėdą jis atvyko iš Štetino. 1917-1919 m. ėjo burmistro pareigas, iš jų buvo paskirtas vyriausiuoju burmistru. R. Grabovas buvo vienas iš Volkspartei steigėjų.

1926-1927 m. R. Grabovas dar buvo ir III Lietuvos Seimo narys, dirbo Finansų ir biudžeto komisijoje. Kadangi nemokėjo lietuvių kalbos, Seime neturėjo galimybės reikšti savo pozicijos svarstant priimamus įstatymus ir kitus teisės aktų projektus.

„Posėdy dalyvavo beveik visi miesto tarybos nariai, miesto patarėjai ir magistrato vaidininkai. Tarybos pirmininkas Pierachas pasakė atsisveikinimo kalbą, kurioj pažymėjo, kad dr. Grabovas išbuvo Klaipėdos miesto burmistru daugiau kaip 12 metų. Dr. Grabovas padėkojo visiems savo bendradarbiams už solidarumą miesto tvarkymo darbe. Tą pat vakarą dr. Grabovui buvo surengtos išleistuvės”, – apie ilgamečio vyriausiojo burmistro atsisveikinimą su Klaipėda rašė „Lietuvos aidas”.

Rostoke R. Grabovo kaip burmistro karjera nebuvo tokia ilga kaip Klaipėdoje – po Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. jis buvo priverstas apleisti pareigas dėl to, kad nepriklausė Nacionalsocialistų partijai. Nuo 1935 m. balandžio iki mirties jis ėjo patarėjo pareigas miesto valdyboje. 1945 m. gegužės 2 d. kartu su žmona nusižudė kai Rostoką okupavo Raudonoji Armija.

Sprangus gatvės pavadinimas

1932-ųjų lapkritį „Lietuvos aidas” aprašė politines aistras Klaipėdos krašto seimelyje, kilusias dėl lietuvių deputato pateikto siūlymo atšauti Klaipėdos miesto valdžios tą vasarą priimtą sprendimą Pailgintąją Liepų gatvę paskelbti birželį mirusio buvusio direktorijos pirmininko Otto Bottcherio (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.), dėl kurio veiksmų atsirado byla Hagos tribunole, vardu.

Atitinkamą siūlymą pateikė deputatai Jurgis Bruvelaitis ir Statkus.

„Pas mus vyrauja nuomonė, kad krašto direktorija, kaipo savivaldybių priežiūros įstaiga, pati būtų galėjusi paveikti ta kryptimi, kad Otto Boettcherio gatvės pavadinimas būtų pakeistas kitų. Bet, deja, to nepadaryta. <…> Mes pasiryžome šį savo pasiūlymu įnešti į seimelio posėdį, kad seimelio daugumos partijos turėtų progos tuo reikalu pasisakyti viešai. Mums nemalonu, kad mirusiojo pavardę turime prisiminti šioj vietoj, bet tai ne mūsų kaltė, o tų, kurie, nesulaukę autoritetingo Hagos Teismo sprendimo, panorėjo iš mirusio Otto Boettcherio vardo padaryti demonstraciją prieš lietuvius ir Lietuvos tezę Hagoj. Mums rodos, kad ir direktorijos pirmininkas gatvės pavadinimą Otto Boettcherio vardu negalėtų pripažinti lojaliu žygiu Lietuvai ir derinti tą žygį su geru lietuvių vokiečių sugyvenimu Klaipėdoj. Boettcherio veiksmas buvo toks veiksmas, kurį Lietuva turėjo pagrindu laikyti pavojingą ir galintį pakenkti suverenumo teisėms. Tai buvo, turint galvoj tai, kad Teismas, jau pripažino jį statuto užgavimu, toks veiksmas, nuo kurio Lietuva turėjo teisės apsisaugoti. <…> To paties Boettcherio vardu grynai politiniais sumetimais pavadinta gatvė Klaipėdoj, kurios pavadinimą stengtasi pateisinti autonominių įstaigų autoritetai. <…> Mums rodos, kad šioj vietoj visiems turėtų rūpėti vieningas sugyvenimas abiejų tautybių tarpe Klaipėdos krašte, o tai reikėtų įrodyti darbais, kurie neužgautų vienų ar kitų įsitikinimų ir jausmų, bet ne kokiais neapgalvotais žygiais, daromais politiniais sumetimais. Jeigu iš įkarščio ir buvo atsitikimų, nesuderinamų su valstybės padėtimi, tai vis dėlto, reikėtų turėti tiek drąsos artimiausia proga Otto Boettcherio gatvės pavadinimą skubiausiai pakeisti. Tokio atitaisymo, turbūt, niekas neaiškintų silpnybe, bet vertintų kaipo geros valios pareiškimą”, – J. Bruvelaičio kalbą citavo laikraštis.

Landwirtchatspartei ir Volkspartei vardu kalbėjęs deputatas James Gubba akcentavo, kad „gatvių pavadinimas yra grynai miesto dalykas, Seimelis, su tuo nieko, bendra neturi”.

„Ne valstybės, vyriausybės priešininką, ne Lietuvos ir lietuvybės priešą, bet teisingą žmogų, kuris save tokį, koks buvo, be klastos ir iškraipymo tiesiai pašventė klaipėdiškių, be tautybės skirtumo, gerovei ir teisėms ir kuris, be to, ilgus metus buvo pilietis, miesto atstovas ir užėmė daug garbingų miesto vietų, norėjo pagerbti Klaipėdos gyventojai, pavadindami miesto gatvę jo vardu”, – pastarojo kalbą irgi citavo laikraštis.

Seimelio dauguma pritarė J. Gubbos pozicijai ir atmetė tokį pasiūlymą.

Ši prolietuviškai orientuotai Klaipėdos visuomenės labai nemiela problema buvo pašalinta tik 1934 m. rugsėjo pradžioje, kai įsikišant į vietinės valdžios kompetenciją miesto policijos valdybos sprendimu Liepų ir Pailgintoji Liepų gatvės buvo pavadintos 60-metį minėjusio šalies vadovo garbei Prezidento Antano Smetonos alėja.

„Švyturys visam Klaipėdos kraštui”

1934-ųjų rudenį buvo fiksuotas ir dar vienas lietuvybės triumfo Klaipėdoje aktas – lapkričio 3 d. buvo iškilmingai atidaryti naujieji Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmai.

„Iškilmingas rūmų atidarymas buvo pradėtas tautos himnu. Toliau rūmų statybos komisijos pirmininkas Galvanauskas nušvietė rūmų statybos istoriją ir pateikė įdomių statybos skaičių”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Laikraštis vardijo, kad rūmų statybai buvo sunaudota 1 350 000 plytų, 450 000 kub. metrų žvyro, 950 kub. m miško medžiagos, 4500 metrų parketo, 5 km vandentiekio vamzdžių ir 6 km elektros laidų.

Naujajame pastate mokslus pradėjo 420 gimnazijos mokinių, 173 Prekybos instituto studentai ir 100 kursų lankytojų.

Gimnazijos pastatas 1934 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Iškilmių metu kalbėdamas Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Navakas pabrėžė didžiulę šios gimnazijos reikšmę Klaipėdos krašto visuomenei, „ypač prisimenant tas dideles pastangas, kurias svetimos jėgos daro krašto gyventojus, kalbos ir papročių grynus lietuvius, nutautinti”.

Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Martynas Reizgys, teigė, jog naujieji gimnazijos rūmai yra „švyturys visam Klaipėdos kraštui”. O Švietimo ministerijos atstovas Kairiūkštis gimnazijos rūmus vadino gražiausiais Lietuvoje.

Iškilmes užbaigė vakare gimnazijos salėje surengta vakarienė.

Išskirtinis sklandytuvo skrydis

Po metų „Lietuvos aidas” pranešė apie dar vieną išskirtinį lietuvių pasiekimą Klaipėdoje.

„Spalių 30 d. Klaipėdoje, Rumpiškio aerodrome, Nidos sklandymo mokyklos viršininkas Pyragius padarė pirmą Lietuvoje bandymą sklandytuvą išvilkti į orą su automobilio pagelba. Nors oras buvo nepalankus, tačiau bandymas gerai pavyko. Sklandytuvas prikabintas prie 600 metrų ilgio lynos, iškilo apie 100 metrų ir atsipalaidavęs nusileido čia pat aerodrome”, – rašė dienraštis.

Jonas Pyragius sklandytuvo kabinoje apie 1935 metus. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr,

Aviacijos majoras Jonas Pyragius yra palikęs ir dar keletą išskirtinių žymų Lietuvos aviacijos istorijoje. Jis ir Bronius Oškinis su sklandytuvais LY-„Biržietis“ ir LY-„Rūta“ pirmą kartą išėjo į tarptautinę areną – dalyvavo pasaulio sąskrydyje Elmyroje (JAV). Jis yra ir kelių Lietuvos aviacijos rekordų autorius. 1934 m. rugpjūčio 23 d. sklandytuvu „Sakalas“ išsilaikė ore 7 val. 2 min., o rugpjūčio 30 d. – 12 val. 35 min. 1935 m. birželio 5 d., naudodamasis audros frontu, atliko pirmąjį perskridimą sklandytuvu iš Nidos į Palangą (75 km). 1936 m. birželio 16-17 d. su sklandytuvu „Sakalas“ išsilaikė ore 22 val. 36 min. (ketvirtas rezultatas pasaulyje). 1938 m. liepos 25 d. sklandytuvu „Biržietis“ nuskrido 170 km ir pasiekė 2660 m aukštį (Kaunas-Sakūčiai).

Rezonansinė byla

1938-iųjų lapkričio pradžioje Klaipėdoje buvo nagrinėjama didelį rezonansą sukėlusi baudžiamoji byla – pasienio policijos vyr. policininkas 33-iejų nevedęs Jonas Lelys buvo teisiamas už tai, kad spalio 10 d. persekiodamas nušovė vokiečių jūrininką virėją Erichą Kranichą, kuris buvo suimtas su kontrabanda, bet mėgino nuo Lėlio pabėgti.

Klaipėdos autonominis prisiekusiųjų teismas posėdžiavo teismo rūmuose (buvęs komisariatas Jūros gatvėje).

Teismo rūmai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Malkų gatvėje buvo didelis judėjimas: žmonės rūpinosi patekti į posėdžių salę, būreliai kuluaruose svarstė galimus bylos rezultatus, ginčijosi, diskutavo. Publikai vietos posėdžių salėje yrą labai nedaug, ir todėl tik maža dalis tegalėjo patenkinti savo smalsumą: leidimus įeiti į posėdžių salę gavo tik „laimingieji“. Posėdžių salė tokia pat, kaip mes dažnai matome filmose: priešai pusračio formos stalas, dešinėje prisiekusiųjų loža, kairėje kaltinamųjų suolas ir šiek tiek žemiau jų advokatų stalas. Viduje apvalus stalas ekspertams ir vertėjui. Čia pat ir spaudos atstovams staliukai, už kurių suolai liudytojams, o už šių barjerų atitvertos vietos publikai”, – rašė „Lietuvos aidas”.

9 val. prasidėjęs procesas užtruko iki vėlaus vakaro.

Kaltinamojo advokatas Vladimiras Stankevičius pirmiausia teismui priminė, kad J. Lėlys dar spalio 25 d. buvo parašęs prašymą, jog bylą nagrinėtų Šiaulių apygardos teismas, tačiau po pasitarimo teismas šį prašymą atmetė.

Apklausos metu J. Lelys tikino, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, nes jis šauti nenorėjo, ginklą pavartojo tik savo gyvybei gelbėti, nes jūrininkas jį buvo užpuolęs ir ėmęs abiem rankom smaugti.

Dr. Izidorius Matusevičius, pakviestas nelaimės vakarą apžiūrėti J. Lelį konstatavo, kad ant jo kaklo buvo penkios žymes, atsiradusios dėl didelio suspaudimo, dėl kurio žmogus mažų mažiausia galėjo nustoti orientacijos. Medikas taip pat paneigė, kad pareigūnas galėjo pats taip susižaloti.

Kaip liudytojas apklaustas Wehduszas papasakojo, kad maždaug savaitę prieš įvykį J. Lelys jį buvo pagavęs iš laivo benešant kontrabandą ir vesdamas į policiją buvęs pridėjęs revolverį jam prie smilkinio.

Ekspertai dr. Kakowskis ir dr. Regehras, darę aukos lavono skrodimą, paaiškino, kad jis mirė nuo kulkos, kuri įlindo į pakaušį ir išlindo viršugalvyje.

Vyr. valstybės gynėjas Adomeitis tikino, kad pasienio policininkas šovė tikslingai, siekdamas nužudyti kontrabandininką. Liudininko Wehduszo parodymai esą rodo, jog kaltinamasis „ praktikuodavęs sulaikytiesiems grasinti ginklu”. Kaltintojas siūlė nubausti kaltinamąjį 6 metais sunkiųjų darbų kalėjimo, 5 metams atimti teises ir konfiskuoti ginklą.

Apie 21 val. teismui ir prisiekusiesiems išėjus pasitarti pasitarimas užtruko pusantros valandos. Paskelbtas verdiktas – 8 metai sunkiųjų darbų kalėjimo ir bylos išlaidų atlyginimas, nes auka formaliai nebuvo joks nusikaltėlis, o antruoju tapęs mirtinas šūvis į jį buvo paleistas tyčia.

„Teismui pirmininkavęs Klaipėdos apygardos teismo direktorius Korkas, motyvuodamas sprendimą pareiškė, esą pavojaus, jog nuteistasis galįs pabėgti nuo bausmės atlikimo. Esą, jei prisiekusiųjų teismas nutarė, kad jis kompetentingas šią bylų spręsti, tai jis yra kompetentingas ir parinkti nuteistajam bausmės atlikimo vietą. <…>J. Lelys kone jėga buvo atimtas iš jį atvežusių į teismą Kretingos kalėjimo pareigūnų ir tuoj pat uždarytas vietiniame kalėjime”, – rašė „Lietuvos aidas”.