P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Subrendęs klaipėdietis ima domėtis savojo miesto šaknimis (4)

Agnė Bukartaitė
2021-12-31


Klaipėdiečių dėmesys miesto istorijai ir supratimas apie vykstančius procesus pastebimai išaugo, tačiau specialistų, architektų, urbanistų profesionalumu tenka abejoti iki šiol, sako „Vakarų su senąja Klaipėda” rengėjas, istorikas Vacys Vaivada.

„Kol kas negalvojame apie taip gražiai susiformavusios klubinės aplinkos stabdymą. Temų yra, o svarbiausia, plečiantis tyrinėjimų spektrui, jų pasiūla auga. Šiuo metu, gal daugiau reikia dėmesio skirti miesto, krašto gyvenimo aktualijoms”, – apie ateities planus sako Vacys Vaivada.

Nedidelė Žemaitijos dailininkų sąjungos galerija, kur sovietmečiu veikė sultininė, o senamiesčio vaikai po pamokų užsukdavo šviežių bandelių, šiandien tuščia. Dveji pandemijos metai išvaikė nuo 2008-ųjų žiemos nedidelėse skliautuotose erdvėse veikusius klaipėdiečių susibūrimus ir susitikimus su miestu, į kurį atvyko jie patys, jų tėvai ar seneliai.

Mokytojai, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai, studentai, moksleiviai šiose senamiesčio erdvėse pirmieji išgirsdavo apie atliktus naujausius archeologinius tyrimus, istorikų įžvalgas ir atradimus, galėjo gyvai ne tik pasiklausyti, bet ir padiskutuoti jautriomis miestui temomis.

126-asis „Vakaras su senąja Klaipėda”, vykęs nuotoliniu būdu, užvėrė šių metų temų knygą, kurios įrašus galima bet kada pažiūrėti internete.

Pokalbius apie Klaipėdos istoriją ir gyvus susitikimus su visuomene, pasak šio projekto idėjos autoriaus, Klaipėdos universiteto istoriko V. Vaivados, išprovokavo 2006 metais prasidėjęs istorinės miesto dalies niokojimas ir pastatų griovimai. 2022-ųjų metų vasarį vakarai ims skaičiuoti penkioliktus pasimatymų metus.

Su V. Vaivada kalbamės apie „Vakarų su senąja Klaipėda” įtaką augančiai klaipėdiečių savimonei bei ateities planus.

Kaip gi kilo mintis pradėti gyvus susitikimus su žmonėmis, tarsi būtų nepakakę Klaipėdos žiniasklaidos kuriamų temų ar Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto švietėjiškų pastangų?

Iniciatyvinės grupės, pasisakiusios prieš Klaipėdos senamiesčio pastatų naikinimo procesus, susitikimuose su miestiečiais akivaizdžiai buvo matoma, kad gyventojams tiesiog trūksta informacijos apie Klaipėdos paveldo turtus. Pirmojo renginio metu pranešimą apie senuosius Klaipėdos atvirukus skaitė vienas iš vakarų organizatorių – leidyklos „Libra Memelensis‘‘ vadovas, ilgalaikis ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narys, Kęstutis Demereckas. Be jo tarp organizatorių buvo dabartinis ICOMOS Lietuva pirmininkas Dainius Elertas, teko paplušėti ir man. Patalpas renginiams mielai pasiūlė Žemaitijos dailininkų sąjungos įkūrėjas ir vadovas Aleksandras Ilginis. Nuo tada iki pat pandemijos renginiai nekeitė savo vietos – renginių lankytojai rinkdavosi Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje Klaipėdoje, Žvejų g. 1/2.

Pradžioje buvo galvojama apie dviejų renginių per mėnesį organizavimo galimybę, tačiau dėl riboto galimų prelegentų pasirinkimo, dėl laiko sąnaudų, reikalingų pasiruošimui, vis tik buvo apsistota prie vieno. Tad jau nuo 2008 m. balandžio nusistovėjo vieno renginio per mėnesį tvarka. Pauzė buvo daroma vasaros mėnesiais – tada išvažiuodavo studentai, be to, reikėjo ir laiko pasiruošimui.

Bendru sutarimu renginiai vykdavo nemokamai. Tad praeinantys 2021 metai mums buvo kaip ir savotiška dovanėlė – laimėjus projektą „Klaipėdos miesto ir krašto tapatumo ženklų atpažinimo skatinimas istorinėje-kultūrinėje atmintyje“, renginius parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė, todėl šiais metais turėjome galimybę atsilyginti nesavanaudiškai pranešimus ruošusiems žmonėms. Tad nors dabar galėjome šiek tiek pagerbti naujausiais tyrimais su Klaipėdos gyventojais besidalijusius profesionalus.

Vakarus su Senąja Klaipėda vedė istorikai, etnologai, kraštotyros tyrinėtojai, temų įvairovė buvo labai plati: nuo istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Rubeno Bukavickio pasakojimo apie Klaipėdos krašto sovietizaciją 1945-1960 metais iki gamtos, jūrinio paveldo tyrinėtojo Egidijus Bacevičius istorijų apie žūklę, žuvies vartojimą Klaipėdoje XX a. I pusėje ar Kęstučio Demerecko įžvalgų apie seniausią veikiantį Klaipėdoje viešbutį „Viktorija”. Visgi daugiausiai peržiūrų sulaukė įdėmus Vilniaus universiteto istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Vilmos Bukaitės žvilgsnis į XX a. I pusės Klaipėdą Prancūzijos archyvuose. Kuri tema Jums asmeniškai šiemet pasirodė „aktuali”, įdomi ir vertinga, kokių pats padarėte atradimų kaip profesionalus istorikas?

Kadangi „Vakarai su senąja Klaipėda” visada orientavosi į naujausių tyrimų aktualizavimą arba tuo laiku svarbių temų parinkimą, atskirai išskirti „pačiausią“ būtų labai sunku. Čia kiekvienam klausytojui būtų svarbūs savi kriterijai. Ne visada jie sutampa su tyrinėtojų nuomone. Pastariesiems dažniausiai svarbiausios temos tos, kurios padeda išspręsti konkrečią problemą, nors pateikimas kartais gali būti ir kiek monotoniškas. Tuo metu mieste, krašte gyvenantiems kraštotyrininkams ar šiaip mėgėjams labiausiai patinka tos temos, kurios pateikiamos įtaigiai ir gyvai aptarinėjamos.

Jei man pačiam reikėtų rinktis aktualiausią, susidurčiau su problema. Man, kaip vienam iš organizatorių, rūpėtų ne tik profesionaliai pateikti tekstai, bet ir aktualios bei gyvai pateiktos temos. Kaip tyrinėtojas aš neišvengiamai sustočiau ties dr. Vilmos Bukaitės, dr. Rubeno Bukavicko, Kęstučio Demerecko, Dainiaus Elerto pavardėmis. Tačiau privalome pripažinti, kad savo informatyvumu, medžiagos pateikimo gyvumu labai svarbus buvo ir Egidijaus Kazlauskio kartu su D. Elertu rengtas pranešimas senųjų Klaipėdos miesto kapinių istorijos tema. Specifinės informacijos naudingumu pasižymėjo ir Egidijaus Bacevičiaus pranešimas apie žvejybą ir klaipėdiečių valgymo įpročius.

Pragmatiška visuomenė nuolat ieško būdų įvertinti vieną ar kitą projektą, įvykį, dalyką, kokią vertę Jūs įžvelgiate šių virtualių ir gyvų susitikimų? Kaip istorines temas pavyko pritraukti prie dabarties miesto gyvenimo? Ar istorinės atminties temos sudomino žmones, matote pokyčius?

Kaip jau buvau atkreipęs dėmesį pradžioje, mums svarbiausia, kad akivaizdžiai matome miestiečių, besidominčių Klaipėdos miesto, krašto praeitimi, brendimą. Šiuo metu beveik nebereikia pastangų atkreipti jų dėmesį į vieną ar kitą su paveldo išsaugojimu kylančią problemą. Viena vertus, esame gavę tam tikrą miesto gyventojų pasitikėjimą, kita vertus – jie patys jau gerai suvokia bent jau esminius vieno ar kito pastato, kvartalo ar krašto vietovės istorinės raidos kontekstus. Kaip tik šviečiamasis aspektas vakarų pradžioje ir buvo svarbiausias, dabar galim pasakyti, kad nuveikta daug. Aišku, nuveikti vis tik reikia daug daugiau.

„Vakaruose su senąja Klaipėda” visada buvo orientuojamasi į naujausios bei aktualiausios informacijos pateikimą. Tad tapome tiek mokslo tyrimų, ypač atliekamų Klaipėdos universitete, populiarintojais, tiek ir konkrečioje situacijoje reikalingų teminių duomenų pateikėjais. Kai kurie miestiečiai dažnai net nepajunta, kaip pradeda vartoti daugiau specialistams būdingus terminus, apibendrinimus. O tai taip pat džiugina.

Kaip jums atrodo, ar kurdami savąją naują, modernią Klaipėdą mes pakankamai atsižvelgiame į miesto istorines ir kultūrines šaknis?

Kad dalis dabartinės miesto visuomenės, beje, turinčios galimybę užsiimti architektūriniu, urbanistiniu Klaipėdos senamiesčio modeliavimu, o tai reiškia, bent jau popieriuje turintys kompetencijos, tiesiog ignoruoja senąją miesto istoriją, akivaizdžiai matyti iš XVIII a. pastato Daržų g. 17 likimo. Čia grupė „specialistų“, tarp kurių buvo ir p. Marius Šeškauskas, 2019 metais tiesiog sunaikino pastatą. Aišku, mes galim kalbėti apie bent jau išoriškai tapataus pastato atkūrimą, bet XVIII a. žavesio mes ten jau niekada nerasime. Taip, beje, buvo ir 2006 metais su „Lūja“, su eile kitų pastatų. Svarbiausia, kad rašomuose pasiaiškinimuose ar paaiškinimuose iš tokių asmenų ar jų globėjų sulaukiama jų veiklos profesionalumo neatspindintys tekstai. Tai liudija viena – supratimas apie miesto, krašto paveldo specifiką, vertę tarp susidomėjusios visuomenės auga, o tarp „kompetentingų“ specialistų – nepasikeitė. Kyla klausimas, kodėl ne tik paveldosaugos struktūros, bet ir savivaldybė, žinodami apie tokią panašių veikėjų veiklą, iš viso leidžia jiems darbuotis paveldiniuose objektuose.

Palydint senuosius metus dera paklausti, o kas toliau? Ar „Vakarai su senąja Klaipėda” tęs savo misiją auginti miesto praeities patirtims neabejingą miestietį?

Kol kas negalvojame apie taip gražiai susiformavusios klubinės aplinkos stabdymą. Temų yra, o svarbiausia, plečiantis tyrinėjimų spektrui, jų pasiūla auga. Šiuo metu gal daugiau reikia dėmesio skirti miesto, krašto gyvenimo aktualijoms. Kiekvienais metais susitinkame, kartais net ne po vieną kartą, su Vakarų organizatoriais, K. Demerecku bei D. Elertu, ne išimtis bus ir šie metai. Galų gale išjudėjus Šv. Jono bažnyčios atkūrimo mintims, neišvengiamai norisi dėmesio skirti ir šiai temai.

Nepaisant to, kad šia informacija labai noriai ir dosniai dalinasi dr. Raimonda Nabažaitė, vis tik dabartinėje komunikacijoje labai svarbu, kad informaciją būtų galima įmanomai plačiau paskleisti. Gyventojams knieti sužinoti, ką naujesnio aptiko dr. Miglė Urbonaitė-Ubė ir dr. Edvinas Ubis, tad jei tik galimybės pandeminiu laikotarpiu bus palankios – susitiksime ir su jais. Visiems patiko labai ekspresyvus, informatyvus dr. V. Bukaitės pasakojimas, jau gavome jos pažadą vasario mėn. pratęsti prancūziškąją Klaipėdos istorijos temą. Jau numatyta pranešimų ir rudeniniam Vakarų laikotarpiui.


    2021-12-31

    4 komentarai “Subrendęs klaipėdietis ima domėtis savojo miesto šaknimis”

    1. AvatarMemelietė (IP: 86.100.67.51)

      Paminklą Borusijai turėtu atstatyti

    2. AvatarMiestietis (IP: 93.159.188.28)

      Eiliniai miestiečiai ir miestą mylintys žmonės subrendo. Ir nepaisant to, jog Klaipėdos istorija nėra išsamiai mokoma mokykloje, o taip pat ir miesto valdžia vengia ją pasakoti, tarsi slepiasi nuo jos.. eiliniai miestiečiai patys surado šią istoriją, miestas savo išlikusiu paveldu (nors ir negausiu bei stipriai karo ir sovietų naikintu, bjaurotu) brandino žmones, kurie dabar jau drąsiai ir garsiai kalba UŽ miestą ir architektūrinį paveldą! Ir nepaisant to, kad savivaldybė ir architektai išduoda leidimus istorinėje miestoje dalyje vietoje atkūrimo statyti naujdarus (“šiuolaikinę architektūrą”), miestiečiai jau reikalaus vis daugiau atsakomybės ir nepraleis pro akis kiekvieno tokio “reikalo”. Kitaip sakant savivaldybė ir statybininkai-architektai turės vis mažiau galimybių naudotis žmonių nežinojimu, kas yra istorinis teisingumas! Kaip kažkada vienareikšmiškai buvo pripažinta, jog atstatyti Anikės skulptūrą yra istorinis teisingumas. Taip ir kito sovietinio paveldo šalinimas iš istorinės miesto dalies bei sunaikintų pastatų atkūrimas (remiantis išsamiais tyrimais) yra tai, kas yra teisinga.

    3. AvatarAnonimas (IP: 90.131.34.122)

      Ačiū, kad esate ir, kad dalijatės istorija, pasakojimais ir žiniomis.

    4. AvatarGražu (IP: 88.118.160.21)

      , kad dar kažkas nori priminti, papasakoti. Tik ar dejuojant ir sekant pasakas vakarais apie buvusį miestą, jo pastatus, gatves kas pasikeis? Aišku, kodėl gi neprisiminus, besidomintiems nepasiklausius. Tikrai verta, prasminga ir tauru, bet jei išties norima pokyčių tai kur buvo tie susirūpinę, beje puikiai išmanantys projektavimo procesą, saugotojai V.Vaivada, D. Elertas, K.Demereckas kai buvo rengiamas ir tvirtinamas uosto bendrasis planas, miesto bendrasis planas kuriuose ir derėjo nors pabandyti tuos lūkesčius, prievoles į miesto kuriamą ateitį integruoti? Nei vieno iš jų neteko nei matyti nei pasisakant girdėti.
      Tad dar labiau keista ir gal jau net nelabai padoru, kad buvęs garbingų visuomeninių organizacijų ir visokių istorijos centrų direktorius, vyresnysis mokslo darbuotojas, visokių visokiausių tarybų narys ir pirmininkas, visuomeninės regioninės politikos tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento narys, visuomeninės kultūros paveldo komisijos prie Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio narys, ICOMOS LIETUVA narys, humanitarinių mokslų daktaras, bet dar dar nesuvokė, kad ne architektas ar urbanistas stumia savo interesus, formuoja Užduotį projektavimui, o visus projektus derina visa armija dar didesnių saugojimo „specialistų“ ir vieniems viskas galima, o kitiems ne. Dėl minimo Šeškausko tai pilnai pritariu, bet jis nei architektas nei urbanistas, nei šaknimis klaipėdietis. Kaip ir dižiumai Klaipėdos verslo taip ir jam – dzin ant to miesto, bet todėl ir toliau sėkmingai dirba.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt