Mieste nėra tvarkdarių ir sargų, todėl jo gatvės, šaligatviai ir kiemai yra nevalomi, „o toliau antihigieniška padėtis gali privesti prie ligų plitimo”, skelbė vienas pirmųjų naujosios pokarinės Klaipėdos valdžios sprendimų – 1945 m. kovo 10 d. miesto Vykdomojo komiteto (VK) priimtas nutarimas.

Atrodo, kad padėtis mieste nelabai buvo pasikeitusi ir po daugiau nei poros metų. Apie tai liudija Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi 1947-ųjų pavasario VK dokumentai.

1947-ųjų pavasarį tikrintojai konstatavo, kad įvairių maisto pramonės įmonių direktoriai „nepakankamai kovojo, kad būtų įdiegta sanitarinė kultūra jų gamyklose”. Tokios nuodėmės tuo metu buvo nesvetimos ir Konservų fabrikui. Nuotraukoje – Klaipėdos konservų fabriko įpakavimo cecho darbo pirmūnė A. Vasiutina (dešinėje). Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Medicinos mokyklai prireikė išvietės

1947-ųjų kovo raštas liudija, kad tuo metu mieste jau veikė Klaipėdos medicinos mokykla. Palangos (dabar – S. Šimkaus) gatvės namuose Nr. 37/38 įsikūrusios įstaigos direktorius savo rašte VK prašė jai priskirti kiemą.

„Kiemą skiriant prašau turėti omenyje, kad bendrabutyje gyvena 38-40 žmonių. Tuo būdu kiemas yra reikalingas kiek galima erdvesnis, kad būtų galima įrengti švarai palaikyti: 1. Išvietę 2. Šiukšlių duobę 3. Malkoms sandėlį”, – rašė direktorius.

Ar medicinos mokyklos prašymas buvo patenkintas tarp to meto VK dokumentų aptikti nepavyko. Tuo metu Sanepideminei stočiai VK 1947-ųjų balandį paskyrė gyvenamąjį namą Liepų g. 18, kuri iki tol gyveno Ryšių kontoros darbuotojai.

Kur pažvelgsi – visur bjaurastis

1947-ųjų gegužę vyriausiasis valstybinis saninspektorius drg. Banadikovas ir miesto epidemiologas drg. Kabenecas VK raportavo apie miesto sanitarinę-epidemiologinę padėtį. Konstatuota, kad VK sprendimai yra nevisiškai įvykdyti.

Pirmiausia paminėta tai, kad vis dar nebuvo suremontuotos pirties dezokameros, o pačios pirties patalpos pertraukų metu nevalomos.

Konstatuota, kad atsakingos komunalinės organizacijos – Gorkomunchoz, Butų ūkio valdyba ir kt. – visiškai nesurūpino ir sanitarine viso miesto padėtimi. Tvarkomasi buvo tik pavasarinių ir rudeninių kampanijų metu.

Gorkomunchoz gavo velnių ir už tai, kad iki tol vis dar nebuvo užtikrinęs tinkamos vandentiekio sanitarinės būklės, o griežtam režimui priskiriamos jo zonos buvo nesaugomos.

Pranešime taip pat dėstyta, kad tuo metu dar nebuvo sutvarkytas kanalizacijos tinklas ir kilo grėsmė nuotekoms susimaišyti su geriamuoju vandeniu.

Vandentiekis 1947 m. pavasarį dar neturėjo laboratorijos, o asinezacinių bačkų vežimų ūkis organizacijose vis dar nebuvo sukomplektuotas – neturėjo ir technikos, ir „traukiamosios galios”.

Konstatuota, kad turgaus, darbuotojų aprūpinimo skyrių viršininkai bei įvairių maisto pramonės įmonių direktoriai „nepakankamai kovojo, kad būtų įdiegta sanitarinė kultūra jų gamyklose ir prekybos tinkluose”. Tokios nuodėmės tuo metu buvo nesvetimos Konservų fabrikui, Mėsos, žuvies ir duonos kombinatams, Pienocentrui – su maisto produkcija tiesiogiai dirbęs šių įmonių personalas „nepakankamai buvo supažindintas su sanitarijos ir higienos elementais”. Maisto produktai – duona, mėsa, žuvis, pienas – buvo vežiojami visiškai tam nepritaikytomis mašinomis ir autofurgonais.

Klaipėdos duonos kombinato brigadininkas M. Prokaziuk darbo metu. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Miesto turgus, anot tikrintojų, neatitiko net minimalių sanitarinių reikalavimų – buvo užterštas, neturėjo viešo tualeto, stalų ir stoginių.

„Turgus gali tapti įvairių infekcijų ligų ir toksinių infekcijų židiniu”, – konstatavo inspektoriai.

Švietimo įstaigoms – mokykloms, internatams, vaikų darželiams – kliuvo už tai, kad juose jaunieji klaipėdiečiai nebūdavo sistemiškai apžiūrimi, ar neturi utėlių.

Miesto prekybos skyriaus, Voentorgo ir Darbuotojų aprūpinimo skyriai barti už tai, kad vis dar neužtikrino klaipėdiečiams ūkiško ir tualetinio muilo tiekimo.

Kaip didelis trūkumas buvo įvardinta ir tai, kad kai kurios mokyklos, įmonės (Celiuliozės ir popieriaus kombinatas, Elektrostotis, Faneros fabrikas, Žuvies kombinatas, „Artojas” , „Trinyčiai” ir kt.) bei geležinkelio stotis nebuvo įsirengę įrenginio, kurį šių laikų terminais galbūt galima pavadinti higienos stotele (Санпропускник).

„Trinyčių” fabriko verpėja M. Boltunytė, darbo pirmūnė. A. Fatejevo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Geležinkelio stotis, neturėdama tokio įrenginio ir negalėdama dezinfekuoti keleivių, anot tikrintojų, buvo tapusi infekcinių ligų židiniu.

Miesto Sanepideminė stotis neturėjo tinkamo transporto pervežti karščiuojančius ligonius, o gydymo įstaigos – sąlygų hospitalizuoti sergančiųjų dėmėtąja šiltine ir žarnyno infekcijomis.

Išvardinę visus šiuos trūkumus specialistai konstatavo, kad miestui gresia masinis dėmėtosios šiltinės, žarnyno infekcijų protrūktis ir apsinuodijimai maistu.

Gausybė nurodymų

Reaguojant į tokią ataskaitą buvo parengtas VK sprendimo projektas, kuriuo buvo numatyta įpareigoti Sveikatos skyriaus vedėją drg. Jakovą Voskoboinikovą ir kitus atsakingus asmenis užtikrinti, kad visi į gydytojus besikreipę užkrečiamomis infekcinėmis ligomis sergantys ligoniai būtų hospitalizuojami per parą, o infekcijos židiniai būtų dezinfekuoti per 24 val. po tokios hospitalizacijos.

Kad karščiuojantys ligoniai sulauktų greitos pagalbos gydomo įstaigoms buvo numatyta priskirti konkrečias teritorijas: miesto dalis į pietus nuo Dangės bus paskirta II poliklinikai (atsakingas – gydytojas Vul), į šiaurę – I poliklinikai (atsakingas – gydytojas Rikas).

Atskirai buvo numatyta pasirūpinti uostininkais ir geležinkelininkais. Už Jūrų ir Upių uostus atsakingu buvo paskirtas drg. Truchinas, už geležinkeliečius – drg. Arenko.

Visi atsakingi medikai jiems priskirtose zonose turėjo vykdyti ir švietėjišką darbą apie infekcines ligas.

Fabrikinio-gamyklinio mokymo mokyklos ir kitų švietimo įstaigų direktoriams buvo formuluojamas nurodymas pasirūpinti izoliatoriais, kuriuose karščiuojantys asmenys galėtų laukti gydytojo; užtikrinti kasdienę bendrabučių gyventojų apžiūrą, tikrinant ar jie neturi utėlių; uždrausti bendrabučiuose apsigyventi naujiems moksleiviams arba atvykusiems komandiruotiems asmenims, jei jie nepraėjo dezinfekcijos procedūrų. Darželiuose ir internatuose turėjo būti užtikrinta periodiška vaikų apžiūra ar jie neturi utėlių.

Ataskaitoje minėtų pramonės įmonių vadovybei buvo numatyta duoti užduotį iki liepos užbaigti įrengti higienos stoteles, skirtas iki 15 žmonių, prekybinių organizacijų vadovams – imtis visų priemonių, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas muilo tiekimas.

Vasarai buvo numatoma Infekcinėje ligoninėje padidinti lovų skaičių iki 60 ir prašyti Sveikatos apsaugos ministerijos, kad ši skirtų atitinkamą finansavimą, o Miesto prekybos skyrius turėjo užtikrinti tokiam kiekiui ligonių reikalingą produktų tiekimą.

Miestiečių dezinfekciją buvo numatyta vykdyti Mortorgo dezokameroje, tad Gorkomunchoz viršininkas drg. Zirjanovas turėjo užtikrinti jai reikiamo kuro tiekimą. O pirties dezokamera turėjo būti baigta remontuoti per 8 dienas po tokio VK sprendimo priėmimo.

Taip pat buvo suplanuota mieste sukurti asinezacinę „gurguolę” iš dviejų automobilių su cisternomis ir dešimties vežimų su bačkomis.

Mėsos ir duonos kombinatams turėjo būti uždrausta produkciją išvežioti nepritaikytuose mašinose ir furgonuose, o tvarka ir jos priežiūra miesto turguje turėjo pasirūpinti Miesto prekybos skyriaus vedėjas drg. Rudalevas.

Geležinkelių sanitarinės tarnybos viršininkui drg. Arenko ir analogiškos uosto tarnybos (водздравотдел) vadui drg. Truchinui buvo nurodoma užtikrinti griežtą atvežamų produktų kokybės kontrolę.

Vyriausiasis valstybinis saninspektorius drg. Banadikovas turėjo gauti ne tik nurodymą sustiprinti profilaktinių priemonių taikymą mieste, bet ir mandatą traukti atsakomybėn asmenis, pažeidinėjusius sanitarinę tvarką.