1947-1948 metais Klaipėdos valdžia turėjo nemažai rūpesčių su kariškiais – ir su negyvais, nes reikėjo spręsti, kur iškelti pačiame miesto centre įkurdintas jų kapines, ir su gyvais, reiškusiais didžiules pretenzijas į gyvenamąjį fondą. O karą pralaimėję ir belaisviais tapę kariai tuo metu jau apleidinėjo miestą ir jo valdžia sprendė, ką daryti su nemenku buvusio jų lagerio ūkiu.  

Apie visa tai – dar viename ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje, parengtame pagal pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus. 

Buvę Šaulių namai Karininkų namais tapo po to, kai 1946 m. sausį Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba kompleksą, kurį sudarė ir viešbutis, ir butai, ir tiras, perdavė Pabaltijo karinės apygardos Kultūros reikalų valdybai. L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Išbrokavo paminklą kariams

1945 m. pavasarį Klaipėdos užėmimo operacijos metu žuvę raudonarmiečiai buvo palaidoti individualiuose kapuose K. Donelaičio aikštėje ir masinėje kapavietėje Lenino (dabar – Lietuvininkų) aikštėje. Joje jau gegužės 27 d. buvo atidengtas Pergalės paminklas, kurį sudarė ant postamento pastatytas 45 mm kalibro prieštankinis pabūklas, prie postamento pritvirtinti TSRS ordinai ir postamento papėdėje įrengta dekoratyvinių rutulių ir inkarų kompozicija. 

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“ rašo, kad K. Donelaičio aikštėje per 1945 metus palaidojimų skaičius vis didėjo, tad tų metų rugpjūtį Lietuvos komunistų partijos miesto komiteto nutarimu ir ten buvo nutarta įkurti TSRS karių kapines.  

Žuvusių SSRS karinio jūrų laivyno jūreivių laidotuves K. Donelaičio aikštėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1946-ųjų kovą laikraštis „Raudonasis švyturys” skelbė, kad VK „įamžindamas kritusiųjų už Klaipėdos laisvę atmintį dar šiais metais pastatys čia didelį laisvės paminklą”. Tačiau paminklas šioje aikštėje tais metais taip ir neiškilo – VK sprendimą dėl priemonių tokio paminklo statybai K. Donelaičio aikštėje priėmė tik 1947 m. balandžio 15 d.  

Juo pagalbos statant tokį paminklą buvo paprašyta iš Jūrų prekybos uosto, Celiuliozės ir popieriaus kombinato, belaisvių lagerio ir keleto statybinių organizacijų.  

Statybų vadovu buvo paskirtas paminklo autorius architektas draugas A. P. Popovas, o darbų vykdytoju – drg. Sagaitis, o bendra projekto priežiūra buvo pavesta vyriausiajam miesto architektui Albertui Cibui.  

Statybas buvo nurodyta pradėti jau kitą dieną, o paminklo autorius galutinį jo projektą tvirtinimui turėjo pateikti iki balandžio 25 d.  

Statybos dalyviai turėjo būti įamžinti memorialinėje lentoje, o draugams Popovui, Sagaičiui ir A. Cibui už darbą su šiuo projektu turėjo būti apmokama iš nelimituotų Komunalinio ūkio skyriaus lėšų.  

Gegužės 20 d. VK priėmė atskirą sprendimą dėl atlyginimo architektui A. P. Popovui. Šiame sprendime rašoma, kad pagal susitarimą Kelių ir tiltų trestas jam jau buvo išmokėjęs 1500 rublių avansą, o likę 4500 rublių turėjo būti išmokėti priėmus galutinai suderintą projektą. Kadangi projektas nebuvo priimtas, nes neatitiko reikalavimų, VK nusprendė architektui palikti avansą ir apmokėti jam tik dviejų komandiruočių į Vilnių, susijusių su projektavimo darbais, išlaidas.   

Tarp buvusių slaptų VK dokumentų yra jo 1948 m. spalio 5 d. vykusio posėdžio protokolas, kuriame rašoma, kad buvo nutarta sudaryti komisija, turinčią nuspręsti, į kurią Mokytojų instituto rajono vietą iškelti karių kapus, buvusius K. Donelaičio aikštėje.  

Klausimą pristatęs Komunistų partijos miesto komiteto karinio skyriaus vedėjas drg. Lavizinas konstatavo, kad K. Donelaičio aikštė yra apsupta gyvenamųjų namų ir dėl to negalima užtikrinti „šiuolaikinės” kapinių priežiūros bei sutvarkymo. Tad buvo sukurta palaikų perlaidojimu turėjusi rūpintis komisija, kurios pirmininku paskirtas minėtasis drg. Lavizinas, o nariais tapo Klaipėdos apskrities karinio komisariato pulkininkas Molodčenko, Gorkomchozo vedėjas Tverijonas, miesto vyriausiasis architektas A. Cibas ir kariuomenės atstovas Sičevas. Rasti naują vietą komisijai ir atlikti perlaidojimus komisijai nurodyta per spalio mėnesį.  

Taip pat slaptu buvusiame 1948 m. lapkričio 4 d. VK pirmininko pavaduotojo Ivano Sinycino rašte LTSR komunalinio ūkio ministro pavaduotojui Astafjevui rašoma, kad gavus LTSR Ministrų tarybos ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nurodymus VK nusprendė iškelti karių palaikus iš K. Donelaičio aikštės, bet šito klausimo suderinimas Vilniuje užsitempė iki rugsėjo.  

„Rugsėjį buvo parinktos 3 aikštelės karių kapinėms perkelti, bet jos netiko Architektūros valdybai prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos. Tik spalio 25 d. išrinkta vieta Maksimo Gorkio (dabar – Liepų, M. V.) g. karių kapinėms perkelti ir jau artimiausiomis dienomis kapinės bus perkeltos ir pradėtos tvarkyti”, – rašė I. Sinycinas.  

V. Safronovas rašo, kad 1949-aisiais baigtame Klaipėdos miesto plane karių kapinės jau fiksuojamos nebe K. Donelaičio aikštėje, o senųjų miesto kapinių šiaurės vakariniame kvartale.

Paminklas kariams iškilo būtent šioje, naujojoje kapinių vietoje. Tai buvo ant betoninio postamento užkelta ant kairės kojos klūpančio kario, dešinėje rankoje laikančio TSRS vėliavą, o nuleistoje kairėje – šalmą, skulptūra (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.). Ant betoninio postamento buvo pritvirtina lentelė su užrašu lietuvių ir rusų kalbomis „Amžina garbė didvyriams, žuvusiems kovoje dėl mūsų Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės”.  

1965 m. gruodį VK nusprendė rekonstruoti šias karių kapines. Skulptoriaus Juliaus Vertulio sukurtas paminklas – tarp dviejų skydų nuleistas kalavijas – čia buvo atidengtas 1975-aisiais (rekonstrukcijos autorius – architektas Petras Šadauskas). Memorialą 1980 m. lapkritį papildė skulptoriaus Rimanto Dauginčio sukurta ir Vakarų laivų remonto įmonėje išlieta trijų karių skulptūrinė kompozicija.  

Karo belaisvių lageris – vaikų kolonijai

Šio ciklo rašinyje pernai liepą jau buvo rašyta, kad Klaipėdoje nuo 1945 m. rugpjūčio 1 d. iki 1948 m. liepos veikė gamybinis karo belaisvių lageris Nr. 57, įkurtas perkėlus Telšiuose veikusį fronto priėmimo-persiuntimo lagerį.  

Lagerio „šerdimi” tapo buvęs tabako fabrikas „Werblowsky” (dabar – Kultūros fabrikas). 

Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Karo belaisvių lagerio Nr. 57 (Klaipėda) pastato projektas. 1945 m. rugsėjo 4 d. LYA, f. V-69, ap.1, b. 65, l. 71

1947 m. rudenį prasidėjus ir 1948 m. toliau vykstant belaisvių repatriacijai, be to, daug darbingų vyrų išvežus į Sovietų sąjungą, Lietuvoje buvo nuolat mažinamas lagerių ir jų skyrių skaičius. 

57-ojo karo belaisvių lagerio 1-asis ir 3-iasis skyriai buvo išformuoti 1947 m. spalio 30 d., 2-asis ir 4-asis – 1948 m. liepos 15 d. 

Tarp 1948-ųjų VK dokumentų yra gegužę surašytas sprendimo projektas dėl lagerio pastatų perdavimo į LTRS Vidaus reikalų ministerijos balansą. Pagal jį pastatus Bangų g. 1, 5, 8, 10, 11, 12, 14, Kūlių vartai 1, Baltikalnio g. 1, 2, 3, 8, 10, garažą bei automobilių dirbtuves Tilžės g. 1 ir pirtį Naujasis skersgatvis Nr. 4 buvo numatoma perduoti minėtajai ministerijai atstovavusiai Klaipėdos vaikų darbo kolonijai. 

Taip pat kolonijai turėjo būti perleisto lagerio nuomoti gyvenamieji namai Kūlių vartai 6, 8 ir 10, Bangų g. 13, 13A, 13B ir 14, Joniškės g. 2, Rumpiškės g. 10, Mokyklos g. 5 ir Grįžgatvio 3.  

Elektros stočiai ir Klaipėdos vandentiekio kontorai (Vodokanal) buvo formuluojamas nurodymas užtikrinti elektros ir vandens tiekimą kolonijai tokiais pat limitais, kaip ir belaisvių lageriui.  

Nepasotinamas kariškių apetitas

1948-ųjų birželį slaptas VK pranešimas LTSR Ministrų tarybai rodo apie miesto valdžiai nepriimtiną didžiulį Klaipėdoje įsikūrusių kariškių apetitą gyvenamajam ir kitos paskirties nekilnojamajam turtui. 

Teikdamas ataskaitą apie kariškių užimamus namus VK dėstė, kad jie gyvena daugelyje Melnragėje esančių namų, nes jie yra riboto patekimo zonoje ir natūraliai atlieka tokią funkciją.  

VK aiškinosi, kad neturėjo jokių lėšų kariškių užimamiems namams remontuoti ir nebuvo jų numatęs 1949 metų miesto biudžete, juolab kad kariniai daliniai iki tol jokių pretenzijų dėl to esą ir nereiškė. VK taip pat priminė, kad 1948-aisiais dauguma tokių namų ir patalpų buvo perduota į Gynybos ministerijos balansą. Kadangi Ministrų taryba tuo metu jau buvo priėmusi nutarimą, pagal kurį VK jau teko pareiga rūpintis ir tokių namų remontų, miesto valdžia prašė duoti jai konkrečius nurodymus.  

Kartu VK nurodė, kad dalis patalpų karininkų ir jų šeimų apgyvendinimui buvo tik išnuomotos, tačiau nei garnizono Butų eksploatavimo dalis, nei karinės jūrų pajėgos tokios nuomos nemokėjo motyvuodamos tuo, kad pačios surenka mažai nuompinigių ir už 1948 m. toks įsiskolinimas jau siekė 39 000 rublių. VK prašė Ministrų tarybos nurodymų ir dėl to, kaip spręsti šią situaciją.  

VK taip pat informavo, kad be kariškiams perduotų ar išnuomotų namų dar papildomai vadovybei ir jos šeimoms buvo skyręs 180 butų. Į šį skaičių nebuvo įtraukti karinėms jūrų pajėgoms ir pasieniečiams skirti butai.  

VK dėstė, kad Klaipėdos garnizono vado pretenzijos dėl kariškiams neišnuomojamų ar į jų balansą neperduodamų namų Montės (dabar – Herkaus Manto) g. 90, 92, 94, 96, 98, 100, 102, 104, 106 ir 108 yra nepagrįstos, nes 70 proc. jų ploto jau buvo užimta civilių. Pabrėžta ir aplinkybė, kad šie nedidelio ploto namai buvo tik laikiname Butų ūkio valdybos balanse, nes yra skirti apgyvendinti iš „okupuotų zonų” grįžtantiems gyventojams ir grąžintini kaip buvusi nuosavybė. Taip esą buvo pasielgta su 106-uoju namu, kuris grąžintas grįžusiam savininkui.  

Klaipėdos valdžia savo rašte pabrėžė, kad vis dar yra neišspręstas Karininkų namų (dabar – Klaipėdos koncertų salė) klausimas. VK priminė, kad 1946 m. sausį Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba šį kompleksą, kurį sudarė ir viešbutis, ir butai, ir tiras, buvo perdavusi Pabaltijo karinės apygardos Kultūros reikalų valdybai, o 1948-ųjų balandį Ministrų taryba jau persigalvojo ir į buvusius Šaulių namus nusprendė įkelti Rusų dramos teatrą (Klaipėdoje įkurdintas 1946-ųjų pabaigoje).  

Karininkų namai 1947-aisiais. Aleksandro Šestakovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Tačiau Pabaltijo karinė apygarda atsisakė perduoti karininkų namus ir klausimas taip ir liko atviras”, – rašė VK, prašydamas galutinai jį išspręsti ir duoti atitinkamus nurodymus.  

Akivaizdu, kad kariškiai turėjo gerokai stipresnį užnugarį nei teatralai – iki 1949-ųjų Klaipėdoje veikęs rusų dramos teatras visą laiką buvo įsikūręs kartu su lietuviais kolegomis teatro pastate dabartinėje Teatro aikštėje. 

O apibendrindamas visą minėtąjį savo raštą VK konstatavo, kad nesant tinkamų gyvenamų patalpų jis neturi galimybės padidinti kariškų gyvenamojo fondo ir prieštarauja, kad garnizonui būtų perduota eilė namų. VK pareiškė manantis, kad kariškių poreikiams tikrai turi užtekti tų būstų, kuriuos jie jau turėjo savo balanse ar nuomojosi.