Trimito era Klaipėdoje prasidėjo kur kas anksčiau nei 2011-ųjų balandžio 12-ąją – apie tai liudija Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai.

Šiame ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje – apie kultūrinius ir švietimo srities reikalus 1948-ųjų Klaipėdoje.

1948-aisiais Klaipėdos valdžia kino reikalus planavo gerinti ir ne rečiau kaip kartą per savaitę dienos metu rodant mokslinius-populiariuosius filmus už mažesnę kainą, padidinus vaikiškų seansų skaičių nuo trijų iki keturių bei pagerinus meninės reklamos kokybę. L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Orkestrui – ugniagesių instrumentai

1948-ųjų vasarį siekdamas „pagerinti miesto gyventojų kultūrinį aptarnavimą” VK nusprendė įpareigoti Kultūrinio švietimo skyriaus vedėją drg. Pilajevą Kultūros namuose įkurti dvidešimties muzikantų pučiamųjų orkestrą.

Kuriamą orkestrą instrumentais aprūpinti buvo nurodyta ugniagesių savanorių viršininkui drg. Kazlauskui. Pastarasis instrumentus per 12 dienų turėjo perduoti Kultūros namų direktoriui drg. Gintalui.

VK paprašė LTSR Finansų ministerijos, kad ji orkestro kūrimo darbams skirtų 50 000 rublių.

Reikėjo trečio kino teatro

Gerinti kultūrinį miestiečių aptarnavimą tuo metu reikėjo ir kino srityje. Apie ta liudija dar vienas 1948-ųjų dokumentas, atgulęs į parengiamosios medžiagos bylą. Jame buvo dėliojami planai, kaip pagerinti padėtį ir stacionaraus, ir kilnojamojo kino srityje.

Kilnojamojo kino mechanikas M. Šadauskas prie kino projektoriaus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Konstatuota, kad gamyklų bei mokymo įstaigų vadovybė skyrė per mažai dėmesio šiam svarbiam reikalui, todėl buvo numatyta įtvirtinti reikalavimą, kad išvažiuojamieji kino seansai mokslinėmis-populiariosiomis ir meninėmis juostomis būtų rodomi ne rečiau kaip du kartus per mėnesį.

Tai pat buvo numatyta iki lapkričio pirmosios surasti patalpas, kurios būtų tinkamos kino technikos remonto dirbtuvėms, o iki 31-ųjų spalio revoliucijos metinių radiofikuoti kino teatrus „Kapitolijus” (nuo 1953 m. – „Švyturys”) ir „Tėvynė” (nuo 1958 m. – „Baltija”). Taip pat buvo planuojama padidinti pastarojo foje čia veikusio baro sąskaita, iki gruodžio 1-osios baigti centrinio šildymo sistemos remontą. Abiejose įstaigose planuota atlikti dekoratyvinį remontą, o „Kapitolijaus” fasadas turėjo būti nubalintas.

Grupė žmonių prie kino teatro „Kapitolijus”. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Buvo fiksuotas ir kadrų poreikis – reikėjo ne tik mechanikų padėjėjų. Planuota VK prašyti, kad jis išskirtų lektorių, kuris galėtų pravesti trumpus pokalbius prieš pradedant demonstruoti politines-idėjines ir mokslines-populiariąsias juostas.

Kinui irgi buvo nustatomos normos bei jų įvykdomo planai. Kilnojamasis kinas seansų normas turėjo įvykdyti 110 proc., žiūrovų ir pajamų – 105 proc. Stacionariems kino teatrams užduotys buvo numatomos didesnės – 125, 115 ir 110 proc.

Kino reikalus planuota gerinti ir ne rečiau kaip kartą per savaitę dienos metu rodant mokslinius-populiariuosius filmus už mažesnę kainą, padidinus vaikiškų seansų skaičių nuo trijų iki keturių bei pagerinus meninės reklamos kokybę ir padidinus jos kiekį nuo 12 iki 14 vienetų. Numatyta, kad kinas turi būti reklamuojamas ir spaudoje, ir per radiją.

„Atsižvelgiant į tai, kad abu kino teatrai yra miesto centre, pakraščių darbininkai negali žiūrėti filmų dėl didelio atstumo /penkių ir daugiau kilometrų/, prašyti Kinematografijos ministerijos skirti lėšų dokumentacijai 1949 metams ir kino teatro statyboms 1950 metais”, – rašoma dokumente.

Visgi šis noras realybe tapo keletu metų vėliau. Tomas S. Butkus knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo, kad buvusiame Smeltės priemiestyje pagal tipinį projektą kino teatras „Aurora” buvo pastatytas 1952-1953 metais. Jis tapo pirmu stambiu miesto kultūros objektu.

O 1948-ųjų vasario sprendimo projekte dėl sausį Valstybinio banko neįvykdyto kasos plano nurodoma, kad viena iš tokių priežasčių buvo ir netvarka kino srityje – Kinofikacijos skyriaus viršininkas drg. Astrauskas nesistengė, kad iš Kinematografijos ministerijos nuolat gautų naujas, žiūrovams įdomias juostas ir po 7-10 dienų vis suko tuos pačius filmus. Dėl to per sausį atsilikimas nuo plano pasiekė 171 tūkst. rublių. Dėl to VK planavo viršininką įpareigoti repertuarą abiejuose kino teatruose keisti ne rečiau kaip du kartus per savaitę.

Mokyklos – iš įmonių pinigų

Plėsti reikėjo ir augančio miesto švietimo infrastruktūrą. 1948 m. vasario 27 d. VK priėmė sprendimą dėl mokyklų Nr. 3, 4 ir 13 statybos.

Naujų mokyklų poreikis buvo aiškinamas tuo, kad mokyklose Nr. 2, 3, 4 ir 8 iš viso mokėsi 1727 moksleiviai dviem pamainomis, o mokyklos Nr. 13 pastatą Balnių g. 3 (dabar – Martyno Šerniaus gatvė) buvo užėmęs Jūrų prekybos uostas. Pastarasis nepaisė dar 1945-ųjų kovą SSRS Liaudies komisarų tarybos sprendimo dėl švietimo įstaigų atlaisvinimo ir aiškino, kad to negali padaryti, nes pastatas stovi uosto teritorijoje, o naujo pastato mokyklai pastatyti neketino.

Fizikos pamoka Klaipėdos 7-os gimnazijos 2b klasėje. B. Umbro (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Sprendime pabrėžta, kad mokyklos Nr. 3 ir 4 stovėjo teritorijoje, priskirtoje būsimai „Baltijos” laivų statyklai, ir turėjo būti perkeltos į kitą vietą, bet statyklos direktorius drg. Jemeljenovas statybų vis dar nepradėjo.

Tad VK kreipėsi į LTSR Ministrų tarybą, kad Jūrinio laivyno ministerija skirtų Klaipėdos jūrų prekybos uostui lėšų 400 vietų mokyklos statybai. O „Baltijos” laivų statyklos direktorius drg. Jemeljanovas buvo įpareigotas „forsuoti mokyklos statybą”, kad ji būtų baigta iki tų pačių metų rugsėjo 1-osios.

Į buvusią ligoninę – būsimus mokytojus

Po savaitės VK priėmė sprendimą dėl sudegusios buvusios Miesto ligoninės pastato, stovėjusio ties Donelaičio ir Kiemų (vėliau tapo M. Mažvydo alėjos dalimi) perdavimo Mokytojų seminarijai.

Sprendimas buvo motyvuojamas gautu Klaipėdos mokytojų seminarijos direktoriaus drg. A. Racevičiaus prašymu ir „turint omenyje, kad minimas namas stovi Sveikatos Ministerijos organų žinioje ir iki šiol neremontuojamas”.

„Švietimo Ministerijos Pedagoginių institutų ir Mokytojų seminarijų Viršininko parėdymu, Klaipėdos Mokytojų Seminarija turi pasirūpinti įstaigai ir bendrabučiui patalpas, kurios būtų galima patalpinti tris šimtus /300/ mokinių. Prašau Vykdomojo Komiteto Pirmininką padaryti nutarimą perdavimui Klaipėdos Mokytojų Seminarijai sekančioms patalpoms: 1. buvusius Klaipėdos Miesto Ligoninės namus, sklypą ir kitus priklausančius pastatus, tame sklype, kurie priklauso Klaipėdos Miesto sveikatos skyriui ir randasi Donelaičio gatvės ir Kiemų gatvės kampe”, – rašė seminarijos, tuo metu įsikūrusios priešais stovinčiame, dabartiniame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete, direktorius.

Ant šio prašymo miesto vyriausiasis architektas Albertas Cibas ranka buvo užrašęs savo pastabą, kad miesto generaliniame plane buvusį ligoninės pastatą yra numatoma atstatyti ir jis „pagal savo išplanavimą pilnai gali tikti ir mokslo įstaigai”.

„Metai iš metų jo sienos įra ir genda ir greitai gali būti netinkamos atstatymui”, – rašoma lietuviškai surašytame VK sprendime (išskirtinis atvejis tuo laikotarpiu), kurį dar turėjo patvirtinti LTSR Ministrų Taryba.

Vaikų namuose – netinkamas politinis auklėjimas

Tarp 1948-ųjų vasario VK dokumentų yra ir sprendimo projektas dėl Vaikų namų darbo.

Jame rašoma, kad šios įstaigos direktorius drg. Kovrikovas sugebėjo žiemai apsirūpinti daržovėmis, įstatė antrus langų rėmus, suremontavo keletą krosnių, gavo minkštojo inventoriaus, gerai įrengė ikimokyklinukų grupės miegamąjį, tačiau jo darbe dar buvo daug trūkumų.

Pirmiausia buvo pažymėta, kad netinkamai sutvarkyta idėjinė-politinė kadrų ugdymo veikla – auklėtojos netobulino savo profesinės kompetencijos, neskaitė laikraščių, knygų ir t.t.

„Auklėjimo planai labai sausi ir neparemti komunistiniu auklėjimu. Planuose nenumatyti pokalbiai, laikraščių, žurnalų apie mūsų vadus, Tėvynės karo herojus, taikos statybas, tautų draugystę, meilę tėvynei, Sovietinį patriotizmą skaitymai. Vaikams neugdomi kultūringo ir atsakingo elgesio su sovietine nuosavybe bei drabužiais įgūdžiai”, – rašoma sprendimo projekte, kuriame taip pat pabrėžta, kad iš penkių auklėtojų dvi neturėjo net vidurinio išsilavinimo.

Negerove buvo įvardinti ir darbuotojų giminystės ryšiai: Ugdymo skyriaus vedėju dirbo drg. Jakovlevas, o auklėtoja – jo žmona Ficeva; auklėtojos Mironovič sesuo rūpinosi įstaigos patalyne ir drabužiais; Ūkio dalies vedėjo Ivanovo sesuo dirbo sandėlininke.

„Tai neleidžia plėtotis sveikai bolševikinei kritikai”, – konstatuojama sprendimo projekte.

Dirbančiam jaunimui – gimnazija

1948-ųjų rugpjūčio 31 d. VK priėmė sprendimą dėl dirbančiam jaunimui skirtos gimnazijos atidarymo.

Tokios įstaigos poreikis buvo motyvuotas tuo, kad mieste buvo daug jaunų darbininkų, neturėjusių vidurinio išsilavinimo, iš kurių daugiau nei šimtas jau buvo išreiškę norą jį įgyti tuo pačiu ir toliau dirbdami.

Tad jau nuo rugsėjo 1-osios buvo nuspręsta tokią vakarinę įstaigą atidaryti 1-osios gimnazijos (dabar – Vytauto Didžiojo) patalpose, o jai mokytojus priskirti iš 3-iosios lietuviškosios suaugusiųjų gimnazijos.

Naujosios įstaigos direktoriumi paskirtas drg. Stepanas Jakovlevas.

Mieste – beveik 4500 pradinių mokyklų mokinių

1948-ųjų spalį VK patvirtino 7-15 metų amžiaus vaikų, kuriems buvo privalu lankyti mokyklas skaičių, ir kiekvienos mokyklos moksleivių skaičius.

Iš viso mieste buvo 4 485 tokio amžiaus vaikai, dar 132 – miestui priskirtose Neringos gyvenvietėse: 69 turėjo eiti į Nidos, po 19 į Juodkrantės ir Preilos, 25 – į Pervalkos pradines mokyklas.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Daugiausia vaikų Klaipėdoje buvo nukreipta į pradinę mokyklą Nr. 2 – čia turėjo mokytis 912 jaunųjų klaipėdiečių.