Ironiškas populiarus rusiškas posakis, kuris, išverstas į lietuvių kalbą, turėtų skambėti kaip „lengviau nugriauti nei pastatyti” („ломать – не строить”), man niekada nekėlė susižavėjimo.

Ne kartą socialiniuose tinkluose ir palaikiau, ir komentavau savo draugų įrašus, kuriais buvo pasisakoma prieš paminklo rašytojui Petrui Cvirkai Vilniuje nukėlimą. Ir buvau pakraupusi, per televiziją pamačiusi, kaip kažkurioje JAV valstijoje buvo nugriautas paminklas kažkokiam veikėjui, kuris esą pritarė vergijai.

Toks tiesmukiškas bandymas perrašinėti istoriją, kai talentingo rašytojo nupelnai viens-du nubraukiami vien už tai, jog jis, kaip ir dalis menininkų, nelabai orientavosi tuometiniuose sudėtinguose politiniuose procesuose, ar kai kelių šimtų metų senumo įvykiai vertinami iš mūsų dienų pozicijų man, deja, asocijuojasi su nacių knygų deginimo akcijom.

Tad ir į diskusijas apie paminklų tariamiems „išvaduotojams” likimą, pritardama Dainiui Urbanavičiui, žvelgiu pirmiausia pagal tai, kokią konkrečiai žinią jie skleidžia ir kokias idėjas savimi įkūnija.

Būtent šia prasme nuliūdino žinomo klaipėdiečio istoriko Vasilijaus Safronovo, kurio publikacijas visada su malonumu skaitau, pastebėjimai.

Ilgame rašinyje, kurį vargiai visi skaitytojai įveikė iki galo, deja, neradau atsakymų į esminius klausimus, dėl kokių priežasčių būtent šiuo metu iškilo minėtų paminklų likimo klausimai.

Autorius išsamiai išvardijo Klaipėdoje ir apylinkėse išlikusius sovietinių karių „žygdarbiams” skirtus paminklus (dėkui už vertingą informaciją), apžvelgė jų istorinius pokyčius, skrupulingai pacitavo užrašus ant jų, tačiau kaip tai siejasi su aptariama tema?

Istorikas, deja, neaptaria (publikaciją skaičiau du kartus) bei neanalizuoja šių paminklų ideologinės/propagandinės reikšmės, kuri dar kitu kampu atsiskleidžia šių dienų įvykių kontekste, rusofašistams Ukrainoje brutaliai žudant niekuo dėtus civilius gyventojus. Tuos pačius, kurių jie ir atėjo „denacifikuoti” ir „išgelbėti”.

Pasak V. Safronovo, minėtieji memorialai „kaip ir daugelis kitų paminklų, patys savaime jie yra nebylūs”.

Argi? Perfrazuojant istoriką, nesugebėjimas įžvelgti jų skleidžiamos žinios „yra jo ar jos išsilavinimo, o ne paties paminklo problema”.

Niekam ne paslaptis, jog vadinamosios pergalės dienos („День победы”) minėjimas gegužė 9-ąją įvairiose šalies vietoje, tarp jų – ir Klaipėdos karių kapinėse – jau seniai yra peržengęs santūrios žuvusiųjų atminimo pagerbimo ceremonijos ribas, kaip tai įprasta Vakaruose.

Atvirkščiai – šie minėjimai, į kuriuos būriais susirenka dažniausiai rusakalbiai, yra tapę vienais iš svarbiausių Kremliaus vadinamųjų minkštųjų propagandos galių įrankių. Juose skamba ugningos kalbos, šlovinančios „išvaduotojus”, tuo pačiu lyg tarp kitko nepamirštant paminėti ir „nedėkingų tautų”, iki galo neįvertinančių jiems atnešto Rusijos „gėrio”. Georgijaus juostelėmis, žmonių pramintomis koloradkėmis, pasipuošusių asmenų postringavimuose nesunkiai girdimas rusiškasis šovinistinės ideologijos naratyvas: Rusija vienintelė laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, „didžioji” rusų tauta yra žmonijos nuo fašizmo gelbėtoja, kitų (suprask – prastesnių) tautų išvaduotoja ir t.t., ir pan.

Būtent šiam naratyvui pastiprinti ir tarnauju ne taiką, susitaikymą, o karą, agresiją, jėgos kultą simbolizuojantys tankai, patrankos ar kalašnikovo automatais ginkluotų karių, tariamų išvaduotojų, skulptūros bei įvairios panašaus tipo skulptūrinės kompozicijos.

Nemanau, jog nepriklausomoje Europos Sąjungos valstybėje reiktų saugoti šiuos agresijos simbolius, įkūnijančius, kalbant šiandienos terminais, fake news tikrovės vaizdus bei kuriančius pseudoistorinius mitus.

Šiuose memorialuose užkoduotos žinutės, manyčiau, ir turėtų būti pagrindinis kriterijus, dėl ko šiuo metu atėjo laikas jais atsikratyti.

Džiaugiuosi, jog viešojoje erdvėje akcentuojamas karių kapų, t.y. palaidojimo vietų neliečiamumas. Mūsų tautai, pagarbiai žiūrinčiai į mirusiųjų atminimą, šis klausimas nediskutuotinas.

Juoba kad kapų perkėlimas į kitą vietą, jei atsirastų toks siūlymas, reikalautų ir nemažų finansinių išteklių.

Mano supratimu, Klaipėdos karių kapus, pirma, reiktų sutvarkyti pagal santūrų, vakarietišką karių kapinių pavyzdį, kurį, beje, turime ir Klaipėdoje – tai šiaurinėje miesto dalyje esantys I pasaulinio karo vokiečių palaidojimai.

Sektinas pavyzdys galėtų būti ir mažame, gražiame Tauragės krašto miestelyje – Skaudvilėje – esantys karių kapai.

Antra, tvarkant karių kapus, mano nuomone, reiktų atsižvelgti į planuojamo pertvarkyti viso Skulptūrų parko stilistiką, kad karo laikų palaidojimai harmoningai įsilietų į bendrą erdvę, juoba kad parke numatoma pažymėti ir kitų tautybių palaidotų žmonių vietas.

Ir trečia – bendrai stilistikai, mano galva, neturėtų trukdyti meninę, išliekamąją vertę turintis kalavijas, tačiau sutvarkytame Skulptūrų parke sunkiai įsivaizduočiau ideologinę-propagandinę funkciją atliekančią skulptūrinę karių kompoziciją, penkiakampę žvaigždę bei plokštėse iškaltus šovinistinius užrašus.

Perfrazuojat Bibliją, palikime mirusiuosius mirusiesiems – lai jų palaikai ramiai ilsisi mūsų svetingoje žemėje, neslegiami ideologinių simbolių.

P. S. Kitaip nei V. Safronovas, manau, jog ne tik dėl Klaipėdos monumento, bet ir dėl kitų panašių paminklų likimo nederėtų įsivelti į ilgai trunkančias diskusijas – jos būtų naudingos tik Rusijos propagandistams.