P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: gąsdino ir žemės reforma

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-04-24


Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomus dokumentus vartanti „Atvira Klaipėda” toliau pasakoja apie padėtį Klaipėdoje 1921-aisiais.

To meto dokumentai liudija ir apie susitartą „bevizį režimą” pasienio gyventojams, ir apie tai, kad mažlietuviai nebuvo tvirtai apsisprendę, kokiomis sąlygomis norėtų glaustis prie Lietuvos ir vis jas kaitaliojo.

Ieškojo vairuotojo prezidentui

1921-ųjų gegužės viduryje į Lietuvos atstovą Klaipėdos krašte Leopoldą Dymšą raštu kreipėsi užsienio reikalų ministro Juozo Purickio sekretorius, prašydamas paieškoti „gerą šoferį dėl „Mercedes” mašinos p. Prezidentui”.

Prezidento Aleksandro Stulginskio (prezidentavo nuo 1920 m. birželio iki 1926-ųjų birželio) automobilis aviacijos manevruose 1922 metais Batakiuose. Antrasis iš dešinės – prezidentas. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

„Sąlygos: 900 auks. algos mėnesiui, kambaris, šviesa ir drabužis dovanai. Geistina, kad tai butų lietuvis. Nе per jaunas. Turi gerai žinoti „Mercedes” mekaniką”, – rašė sekretorius.

Ar tokiam vairuotojui siūloma alga buvo patraukli galima bandyti spręsti pagal1920-ųjų gegužę priimtą Algų nustatymo centralinių ir vietos įstaigų valdininkams įstatymą. Juo premjerui buvo numatyta 6000, ministrui – 4500, teismo tardytojui svarbesnėms byloms – 1500, miškų urėdui – 1200, girininkui – 850, vyresniajam milicininkui – 550 auksinų dydžio algos.

„Neradus lietuvio, galima imti ir nekalbantį lietuviškai, by tik būtų ištikimas”, – rašė sekretorius.

Mažlietuviai – įprasti užsieniečiai

Tarp 1921-ųjų Klaipėdos krašto bylose esančių dokumentų yra ir teisingumo ministro Vinco Karoblio pasirašytas paaiškinimas Užsienio reikalų ministerijai, kad Mažosios Lietuvos lietuviai gali pirkti Lietuvoje nekilnojamąjį turtą tik Ministrų kabinetui leidus. Tai numatė Laikinojo Lietuvos pilietybės įstatymo papildymas.

Minėtasis 1920 m. kovo pabaigoje priimtas įstatymo papildymas numatė, kad „išimtinais atsitikimais Ministerių Kabineto nutarimu gali būti paimtas Lietuvos piliečiu svetimasis, kuris ir nėra išgyvenęs Lietuvoje paskutiniu penkerių metų”. Taip pat „išimtinais atsitikimais” Vyriausybės nutarimu galėjo būti leista „svetimašaliui pirktis ir kitokiu būdu įsigyti Lietuvoje nuosavybe nekilnojamasis turtas”.

Sulaukus tokio išaiškinimo užsienio reikalų ministro sekretorius jau po keleto dienų jį persiuntė Lietuvos atstovui Klaipėdos krašte L. Dymšai ir paprašė apie tai „pranešti viešumoj”.

Susitarė dėl lengvesnio sienos kirtimo

1921-ųjų birželio 2-ąją Klaipėdos krašto civilinis vyriausiasis komisaras Gabrielis Petisné ir L. Dymša sudarė sutartį dėl leidimų peržengti sieną išdavimo tvarkos.

LCVA saugomame jos vertime į lietuvių kalbą rašoma, kad sutartis buvo sudaryta siekiant „palengvinti abiejų šalių tarpusavį susisiekimą”.

Pagal sudarytą sutartį, Lietuvos gyventojai, gyvenę gretimuose Klaipėdos kraštui valsčiuose ir turėję nuolatinių reikalų važiuoti į šią prancūzų administruojamą teritoriją galėjo tai daryti be paso, tik su specialiu leidimu, kurį išduodavo prefektas.

Norint gauti tokį leidimą reikėjo pristatyti „asmens liudymą su fotografija”, valsčiaus viršaičio išduotą pažymą apie gyvenamąją vietą, nurodyti priežastį, kodėl norima važiuoti į Klaipėdos kraštą ir kuriam terminui norima gauti tokį leidimą. Terminą, kuriam išduodamas toks leidimas, nustatydavo prefektas.

Buvo numatyta, kad 20 auksinų kainuojantis leidimas galiojo tik su minėtu asmens liudijimu, o su juo sieną buvo galima pereiti tik per mutinių punktus.

Kretingos muitinės tarnautojų grupinis portretas priešais pastato pagrindinį įėjimą, darytas tarp 1919 ir 1923 m. Kretingos muziejaus nuotr.

Klaipėdos krašto gyventojams, gyvenusiems 20 km atstumu nuo sienos, įskaitant Klaipėdos miestą, atitinkamus leidimus keliauti į Lietuvą galėjo išduoti tik L. Dymša. Visos sąlygos tokiam leidimui gauti buvo tokios pačios kaip ir lietuviams, tik Klaipėdos krašto gyventojai su tokiu leidimu galėjo lankytis tiktai 20 km spinduliu nuo sienos nutolusioje Lietuvos teritorijoje.

Prisijungimo sąlygas keitė

1921-ųjų rugpjūčio 2-ąją Mažosios Lietuvos tautinė taryba (Prūsų Lietuvos tautinė Taryba) Lietuvos užsienio reikalų ministerijai įteikė su egzempliorius „Pagrindinių dėsnių prisijungimo Klaipėdos krašto prie Lietuvos valstybės”.

Taryba „maloniai prašė” grąžinti vieną egzempliorių „savo ir saimo partijos vadų parašiais užtvirtinus”. To buvo prašoma, kad būtų galima „tinkamai užkirsti vokiečių propagandai kelią, kurie skelbia žmonėms, kad įvykus Klaipėdos Krašto priglaudimui prie did .Lietuvos, būtų ir ir šiame krašte vykinama žėmės reforma”.

„Dabar neturėdami faktų iš gerb. Ministerijos, kurie užtvirtina, jog Klaipėdos krašte, žemės reforma nebūs vykinama, negalim gana tvirtai ginties prieš vokiečių propagandą. Pasekmės to yra, kad šio krašto viena dalis gyventojai spiriasi kojomis ir rankomis prisidėjimui prie did. Lietuvos. Kad mes galėsim žmonėms išrodyti, kad jų sąvastis nebus užgauta, kryps dalykai mūsų pusėn ir mes žengsim pirmyn”, – rašė Tarybos prezidentas Kristupas Lekšas ir generalinis sekretorius Rėsulaitis.

Klaipėdos krašto laukininkų sodžius. Mažojoje Lietuvoje laukininkai terminas vartotas visais laikais kaip valstiečio ūkininko sinonimas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pastarieji „prisijugnimo dėsniai” matyt, buvo nuolat tobulinami, nes tarp Klaipėdos krašto bylų LCVA yra bent jau jų variantai.

Prieš pirmąją „dėsnių” versiją esančiame poros puslapių tekste rašoma, kad Klaipėdos kraštas turėjo sudaryti „Lietuvos Respublikos sudėtinį dalį atskiro kantono teisėmis”, jo gyventojai lygiomis teisėmis galėtų rinkti Respublikos Seimą, galiotų bendra Konstitucija.

Klaipėdos krašto Seimo ir jo vykdomosios valdžios kompetencijai buvo numatyta palikti vietos administraciją ir savivaldybes, krašto ūkio, darbo ir socialiniai, švietimo (paliekama teisė steigti savo aukštąsias mokyklas), kultūros, tikybos reikalai, vietinių mokesčių reguliavimas, vietiniai keliai.

„Žemės reformos klausimas pasilieka Klaipėdos krašto Seimo kompetencijoj”, – rašoma šiame dokumente.

Taip pat buvo numatyta, kad krašte veiktų vietiniai teismai, tik aukščiausiosios apeliacines teismo įstaigos jau būtų respublikinės. Taip pat buvo pageidaujama, kad krašte liktų veikti Vokietijos civilinis ir baudžiamasis kodeksai. Jų pakeitimai būtų galimi tik Klaipėdos krašto Seimo valia.

Pirmojoje pačių „dėsnių” versijoje rašoma, kad iš pradžių autonominę krašto valdžią sudarytų 30-ies žmonių Prūsų Lietuvos Taryba, demokratiškai išrinkta penkeriems metams (rinkimo teisę planuota suteikti vyresniems nei 21 metų piliečiams, kandidatai turėjo būti bent 25 metų amžiaus), ir penkių narių Prūsų Lietuvos valstybės sekretoriaus institucija, taip pat renkama penkeriems metams.

„Prūsų Lietuvos Taryba gali baigti savo amžių, išgyvenusi mažiausia 20 metų, daugumos savo narių nutarimu. Tada visą jos darbą visą jos legislatyvę ima į savo rankas Lietuvos valstybės Taryba Vilniuje”, – rašoma dokumente.

Buvo numatyta, kad valstybės sekretorius privalo būti prūsų lietuvis, protestantas ir turėti Lietuvos ministro teises. Jo kandidatūra teiktų Taryba, o penkerių metų kadencijai tvirtintų Lietuvos prezidentas. Pirmąjį tokį pareigūną planuota skirti bendru Antantės komisijos ir Lietuvos prezidento sutarimu. Prie sekretoriaus galėjo veikti Lietuvos valdžios įgaliotinis „ypatingiems patarimams”.

Pradžios mokyklose pagrindine buvo numatyta lietuvių kalba, nuo 2-ojo skyriaus būtų galima būti mokyti ir vokiškai 4-6 valandas per savaitę.

„Mokyklose, kuriose gera dalis mokinių yra vokiečių kilmės, tie mokiniai mokomi tikybos, kalbos, rašto – ir vokiškai, jei kuriame krašte gyvena vieni vokiečiai, tad visas mokslas gali būti dėstomas vokiečiu kalba, bet jos ir vokiečiai mokiniai turi mokytis lietuviu kalbos. Vokiečiams gali būti leidžiama steigtis šalia lietuviškų, ir savas mokyklas, po valdžios priežiūra; tų mokyklų visi mokiniai turi taipgi mokytis lietuvių kalbos. <…> Aukštesniosiose miestinėse vokiečių mokyklose bei gimnazijose mokomoji kalba yra vokiška, bet mokiniai per 8-erius metus turi ir lietuviškai gerai išmokti. Jų mokiniams lietuviams turi bent tikyba ir lietuvių kalba būti dėstoma lietuviškai; jie mokosi, žinoma, ir rašyti lietuviškai. Klaipėdoje tuojau reikia įsteigti valstybės lėšomis bent vieną bernaičiu ir mergaičių lietuvišką reforminę gimnaziją. Ten pat turi tuojau pradėti darbą mokytojų seminarija su kursais preparandų bei seminaristų, įsteigta tiek vyriškiams, tiek mergaitėms. Mokslas dėstomas joje lietuvių kalba, tiktai tikybą vokiečiu kalba bei literatūra vokiečių kilmės mokiniams gali būti vokiškai dėstoma. Norima, kad prie mokytojų seminarijos, kuri duoda protestantų mokytojų visai Lietuvai ,prisidėtų ir protestantų kunigų pro seminarija”, – apie švietimo reikalus buvo rašoma „dėsniuose”.

Juose taip pat buvo numatyta išlaikyti vokiškąją socialinio draudimo sistemą, cirkuliuoti turėjo lietuviškieji pinigai, valstybinė kalba buvo numatyta skelbti lietuvių, tačiau vokiečių kalba irgi galėjo būti vartoja įstaigose, „kur yra reikalo ir žmonės nesupranta lietuvių kalbos”.

„Valdininkai vokiečiai gali ir toliau eiti savi ikišiolines pareigas jei nėra jie buvę smarkiais lietuvių kalbos priešais ir apsiima veikiausiai išmokti lietuvių kalbą ir vartoti ją reikalui. Išimtys daromos tiktai sekretoriui leidžiant. Atstatant valdininką galutinai sprendžia valstybės Prezidentas”, – skelbė „dėsniai”.

Juose taip pat buvo numatoma, kad norint apsigyventi krašte arba įsigyti čia nekilnojamo turto, būtų reikėję gauti leidimo „iš vietos gyventojų bei valstybės sekretoriaus”.

Antrojoje „dėsnių” versijoje, ant kurios yra 1921 m. rugsėjo 2 d. data, Klaipėdos kraštas jau matomas kaip autonominė Lietuvos dalis, o „valstybės spalvos yra drauge ir Klaipėdos Krašto spalvos”. Tiesioginiai, prekių apyvartos mokesčiai turėjo būti mokami tiesiai į krašto biudžetą.

Šioje versijoje jau buvo numatyti kitokie krašto valdžios organai: Krašto Direktorijos prezidentas (kilęs ir krašto, evangelikas, skiriamas valstybės prezidento), mažiausiai trijų narių Krašto Direktorija ir Krašto Taryba. Pastarąją turėjo sudaryti visų trijų apskričių komitetai, šeši Klaipėdos miesto seimo atstovai ir 16 žemės ūkio, du žvejybos, keturi pirklių, du amatų, du valdininkų ir 6 darbininkų atstovai.

Šiame dokumente išliko reikalavimas, kad užsieniečiai arba Didžiosios Lietuvos gyventojai krašte gali apsigyventi ir nekilnojamąjį turtą įsigyti tik gavę leidimą. Ji turėjo duoti Direktorija.

Taip pat buvo numatyta, kad nauji Klaipėdos kraštui skirti įstatymai įsigaluotų tik tada, kai jiems pritaria ¾ visų jo atstovų valstybės Seime, Klaipėdos krašto ministras (kilęs iš krašto, siūlomas Direktorijos, tvirtinamas valstybės prezidento) ir Direktorijos prezidentas.

„Vyresnieji politiškieji valdininkai, einant lig apskričių viršininkų, reikalingi patvirtinimo per valstybes prezidentą. Žemesniųjų savivaldybos įstaigų (Komunių) valdininkai privalo būti patvirtinami Direktorijos prezidento. Visi valdininkai, kurie eina savo pareigas Klaipėdos Krašte, privalo būti krašto žmones. Tarp valstybės organų pristatomųjų valdininkų gali būti lig 25% tokių, kurie šitai sąlygai neatitinka. Šiaip išimtis gali leisti Direktorijos prezidentas”, – tokius reikalavimus valdinininkų korpusai formulavo „dėsniai”.

Šioji „dėsnių” versija jau numatė, kad viešajame gyvenime ir lietuvių, ir vokiečių kalbos turėtų lygias teises ir jas privalo mokėti visi valdininkai. Išimtis galėjo leisti tik valstybės arba Direktorijos prezidentai.


    2022-04-24

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt