Tarp 1948-1949 metais Klaipėdos valdžios padarytų sprendimų buvo ir svarbių kultūros sričiai. Kaip kad miesto istorijos muziejaus įsteigimas, pirmojo bibliotekos direktoriaus paskyrimas, sprendimas dėl naujo kino teatro statybos.

Visgi buvo nutikę ir taip, kad viename sprendime sutilpo ir kultūros, ir asenizaciniai reikalai.

Apie visa tai – dar viename „Atviros Klaipėdos” rašinyje, parengtame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus 1948-1949 metų Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus.

Šokiams – didžiausias tarifas

Baigiantis 1948-iesiems VK nusprendė dėl paslaugų įkainių – į vieną sprendimą tilpo ir afišų klijavimo, ir asenizacinių patarnavimų tarifai.

Plakatas iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvo

1 kub. m nuotekų išvežimas buvo įkainotas 30 rublių, o plakatams ir afišoms buvo patvirtini net devyni tarifai.

Pigiausiai – tik po dešimt kapeikų už štuką buvo įkainotas „valdiškų įstaigų bei profsąjungų įsakymų, paliepimų, plakatų ir obalsių” išklijavimas. Penkis kartus daugiau reikėjo atseikėti už valdiškų bei kooperatyvinių įstaigų reklamas bei skelbimus, plakatus „nuo apmokamų lekcijų ir pranešimų vidur. vaikų saviveiklos ratelių”, „apmokamų parodų muziejų” plakatus bei mažo dydžio privačius skelbimus.

Po rublį buvo įkainoti sportiniai, kino ir teatro plakatai, o brangiausiai – net 5 rublius – turėjo atsieiti šokių plakatai bei afišos.

Taip pat buvo patvirtintas 15 rublių dydžio tarifas už „nuolatines vitrinas mieste, teatrui, kinui, sportui, meninio stiliaus, mėnesiui už vieną”.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus pradžia

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (MLIM) savo interneto svetainėje rašo, kad 1948 m. Klaipėdos spaudoje pasirodė raginimų atkurti Klaipėdos muziejų (Klaipėdos krašto lietuvių ir vokiečių šviesuomenė 1924 m. birželio 20 d. įkūrė Klaipėdos krašto muziejaus draugiją „Memeler Landesmuseum e.V.“, bet šis muziejus neturėjo nuolatinių patalpų, negausūs buvo ir jo rinkiniai). Matyt, šie raginimai pagaliau pasiekė miesto valdžios ausis, nes 1949 m. kovo 22 d. VK priėmė sprendimą dėl pagalbos renkant eksponatus Klaipėdos kraštotyros muziejui.

Kovo 26-ąją VK atbuline data – nuo vasario 1-osios – patvirtino Klaipėdos kraštotyros muziejaus „atidarymą ir egzistavimą”.

MLIM duomenimis, dar anksčiau, vasario 5-ąją, buvo paskirta pirmoji įstaigos direktorė G. Christoforova, o kovą – jau ir pirmasis mokslinis bendradarbis J. Alseika.

Minėtajame sprendime dėl pagalbos rinkti eksponatus buvo pabrėžta, kad šios įstaigos tikslas ne tik atvaizduoti istorinę miesto praeitį, bet ir socialistinį augimą stojus sovietinei valdžiai. Tad VK pirmiausia nusprendė savo sprendimu prašyti pagalbos iš pramonės įmonių, įstaigų, kad pastarosios įrengtų stendus, atspindinčius jų socialistinį išsivystymą ir vėliau juos perduotų naujajam muziejui.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus iliustracija

Taip pat šių įmonių ir įstaigų vadovai turėjo savo pavaldiniams pravesti masinį-aiškinamąjį darbą apie muziejaus svarbą ir būtinybę visiems prisidėti prie eksponatų kaupimo. O muziejaus direktorė drg. Christoforova buvo įpareigota tiksliai susiplanuoti savo darbą ir minėtųjų stendų bei istorinių vertybių rinkimą iš įmonių ir įstaigų.

Tų pačių metų lapkričio 22 d. VK, matymas, kad muziejus, tuo metu įsikūręs miesto bibliotekoje, jau turi tiek eksponatų, kad nėra kur jų patalpinti, o jo užimamose patalpose būtina įkurti vaikų biblioteką, nusprendė šią įstaigą laikinai perkelti į Miesto architektūros valdybos pastatą M. Gorkio (dabar – Liepų) g. 8 – tris pirmajame aukšte buvusius kambarius. Miesto architektūros valdybai ir Projektavimo dirbtuvėms buvo nurodyta keltis į VK pastatą.

Muziejaus direktorei drg. Christoforovai į naujas patalpas su visu savo turtu buvo nurodyta persikelti per devynias dienas.

MLIM rašo, kad visą šiuo metu Liepų g. 7 adresą turintį pastatą muziejus perėmė savo žinion 1958-aisiais ir čia iki pat 2013 metų rudens dirbo administracija, personalas, buvo saugomi fondai, kurie jau buvo perkelti į naujas patalpas Didžiojoje Vandens gatvėje.

Beje, sprendimą įkurti minėtąją vaikų biblioteką su skaitykla VK buvo priėmęs dar 1949 m. lapkričio 1 d.

Pirmasis bibliotekos direktorius – be diplomo

1949-ųjų liepos 13 d. VK nusprendė įdarbinti ir pirmąjį I miesto bibliotekos direktorių. Juo tapo 1920 m. gimęs Nikolajus Petrovas Jafinovičius (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos nuotr.).

Sprendime nurodoma, kad nuo 1944 m. komunistų partijai priklausęs rusas buvo baigęs „vidurinį bibliotikininkų mokslą”.

Juozas Šikšnelis knygoje „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo” atkreipė dėmesį, kad šiame sprendime buvo įsivėlusi faktinė klaida – nurodyta, jog N. Petrovas gimė Kaliningrado srityje, Žubcovkos rajone, Vasilkų kaime, nors Kaliningrado sritis buvo sudaryta 1946 m. balandžio 7 d. ir joje niekada nebuvo tokio pavadinimo rajonų bei kaimų.

„Bibliotekos kraštotyros specialistės Viktorijos Karalienės dėka pavyko išsiaiškinti, kad Klaipėdos vykdomojo komiteto protokole įsivėlė šiurkšti klaida: Nikolajus Jefimovičius Petrovas gimė Kalinino srityje, Zubcovo rajone, Vasilkų kaime. Zubcove veikė ir bibliotekinis technikumas, kurį galimai baigė N. Petrovas”, – rašo J. Šikšnelis.

Pasak jo, N. Petrovas bibliotekai vadovavo iki 1953-ųjų, o amžininkai ir bendradarbiai teigė, kad direktoriaus diplomo niekas nebuvo matęs.

„V. Maluko (antrasis bibliotekos direktorius – M. V.) prisiminimuose užsiminta, jog N. Petrovas dirbti bibliotekoje pradėjo tik nusimetęs karininko milinę. V. Karalienė atsekė pirmojo direktoriaus pėdsaką Antrojo pasaulinio karo keliais: mobilizuotas 1940 m. karą baigė netoli Berlyno, turėdamas kapitono laipsnį, apdovanotas „Raudonosios žvaigždės“ ordinu 1944 m. V. Malukas dar priduria: Buvo nuoširdus, geras, baigęs bibliotekinį technikumą, bent pats taip manė, tik diplomo niekam nerodė, gal net neturėjo, į viską žiūrėjo pro pirštus, o kai atvykdavo Respublikinės bibliotekos darbuotojai, Petrovas sakydavo: „Prijechali nachlebniki.“ („Atvyko veltėdžiai.“) […] Petrovas buvo kariškis, kapitono laipsnį turėjo, bet kai Berija pradėjo vajų dėl vietinių kadrų, direktorius suprato, kad perspektyvų neturi”, – rašo J. Šikšnelis.

Rusų aktoriams – padėkos raštai

Tarp su kultūra susijusių 1949-ųjų VK sprendimų yra dokumentas, kuris leidžia identifikuoti aktorius, tuo metu kūrusius Klaipėdoje veikusiame Rusų dramos teatre. Pastarasis, Klaipėdos dramos teatro pateikiamais duomenimis, čia veikė 1946-1949 m.

Rugsėjo 6-ąją VK, reaguodamas į šio teatro direkcijos, partinės organizacijos ir komiteto siūlymą bei įvertindamas didžiulį kūrybinį teatro ir artistų darbą, nusprendė padėkoti ir garbės raštus išduoti 15 artistų bei keturiems administracijos darbuotojams.

Šis dokumentas byloja, kad tuo metu Rusų dramos teatre vaidino: Vasilijus Kuzovkovas, Johanas Medvedevas, Antatolijus Svencickis, Jekaterina Ždanova, Lavidas Elbertas, Petras Polianskis, Stanislavas Lotas, Nikolajus Paškevičius, Aleksejus Belolipeckis, Klaudija Jefremova, Nina Šuvalova, Borisas Krasilnikovas, Aleksandras Vinčenko, Jurijus Blochinas ir Serafinas Jegorovas.

Taip apdovanotas buvo ir teatro direktorius Nikolajus Čuiko, jo pavaduotojas Nikolajus Čikirovas, Pastatymų dalies vedėjas Sergejus Gutovskis bei Baldų, rekvizitų ir butaforijų cecho vedėjas Borisas Knišas.

Beje, kultūrologas Linas Poška „Atviroje Klaipėdoje” yra rašęs, kad 1946-1948 metais šiame teatre dirbo ir, akivaizdu, kad tokio įvertinimo nebesulaukė rusų aktorius Anatolijus Papanovas.

„Lietuvos kultūroje gilesnės įrėžos nepaliko, dabartinių senelių karta jį žino nebent kaip charizmatišką Vilko balsą tarybiniame multiplikaciniame filme „Na palauk!“ Šitas bene vienintelis amerikietišku veiksmo stiliumi sukurtas serialas savo laiku buvo populiarus ir Klaipėdoje”, – rašė L. Poška.

Prireikė dar vieno kino teatro

Tą pačią rugsėjo 6-ąją VK priėmė ir dar vieną kultūringą sprendimą. Miesto valdžia nusprendė, kad remiantis Klaipėdos penkmečio planu ir siekiant geresnių sąlygų suteikti gyventojams kino paslaugas, 1950-aisiais reikia atidaryti dar vieną kino teatrą. Tuo metu Klaipėdoje veikė dvi tokios įstaigos – „Kapitolijus” (nuo 1953 m. – „Švyturys”) ir „Tėvynė” (nuo 1958 m. – „Baltija”).

Sprendime numatyta, kad naujasis 500 vietų kino teatras turi atsirasti Celiuliozės ir popieriaus kombinato rajone.

VK savo sprendimu taip pat prašė Lietuvos TSR Kinematografijos ministerijos dar tais pačiais metais skirti 50 000 rublių projektavimo darbams, o 1950-iesiems suplanuoti reikiamas lėšas statyboms.

Po savaitės VK savo sprendimu jau paskyrė ir konkrečią vietą naujojo kino teatro statyboms. Tam buvo numatytas 1000 kv. m ploto sklypas, tuo metu turėjęs adresą Minijos g. 37.

Taip pat šiuo sprendimu Klaipėdos kinofikacijos skyriaus viršininkui drg. Sabakoniui buvo nurodyta statybas pradėti pirmame 1950-ųjų ketvirtyje.

1984-aisiais „Tarybinės Klaipėdos” kalbintas „Švyturio” alaus darykloje nuo 1945-ųjų dirbęs alaus virėjas Liudvikas Bružas pasakojo, kad į sklypą, kuriame buvo pastatytas naujasis kino teatras „Aurora”, buvo vežamas per karą nukentėjusios senosios daryklos pastatų laužas, butelių šukės.

Visgi, akivaizdu, kad planai dėl naujojo kino teatro nelabai atitiko realybę. Tomas S. Butkus knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo, kad buvusiame Smeltės priemiestyje pagal tipinį projektą kino teatras „Aurora” buvo pastatytas tik 1952-1953 metais. Jis tapo pirmu stambiu miesto kultūros objektu.

O kitų dviejų to meto kino teatrų veikla miesto valdžios netenkino. Apie tai liudija 1949-ųjų gruodžio VK sprendimas. Jame rašoma, kad 11 mėnesių planus jie išpildė tik 85,1 proc., o pačius pastatus reikėjo remontuoti.

Grupė žmonių prie kino teatro „Kapitolijus”. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

„Kapitolijui” būtinas antras išėjimas iš balkono ir kino kameros praplėtimas. „Tėvynei” būtina pilna rekonstrukcija. Tačiau iš teatrų remontui skirtų 32 000 rublių asignavimų 1.XII.1949 panaudota tik 12,5 t. r. Abiejų kino teatrų fojė neapiforminta vaizdine agitacija, o „Tėvynės” fojė nėra pilno baldų komplekto, bet ir čia, iš 8000 tam skirtų rub. neišleista nė kapeikos. Nesutvarkyta prekyba bilietais, kaip taisyklė prie kasų – spūstis ir netvarka. Kartu Vykdomasis komitetas pabrėžia, kad Miesto finansų skyrius neatlieka tikslios ir sistematiškos bilietų pardavimo kontrolės”, – rašoma sprendime.

Tad VK nurodė Klaipėdos kinofikacijos skyriaus viršininkui drg. Sabakoniui dar iki metų galo panaudoti visas skirtas lėšas ir užbaigti kapitalinį „Kapitolijaus” remontą bei nupirkti baldus „Tėvynės” fojė. Taip pat viršininkui buvo nurodyta tinkamai sutvarkyti vaizdinę agitaciją ir padidinti kino seansų skaičių nuo trijų iki keturių darbo dienomis ir penkių per išeigines. Papildomai jam duotas nurodymas ne rečiau kaip 2-3 kartus per mėnesį kilnojamą kino projektorių nuvežti Kuršių nerijos dirbantiesiems.

Miesto finansų skyrius gavo nurodymą vykdyti bilietų pardavimo kontrolę ir tikrinti, ar žiūrovai juos turi. Miesto organizacijoms, savo patalpose turinčioms klubus, buvo nurodyta jas pritaikyti kino juostų demonstravimui ir neimti už tai nuomos iš Klaipėdos kinofikacijos skyriaus.

Taip pat VK kreipėsi į Galvkinoprokatą, kad jis miesto kino teatrams naujas juostas siųstų ne kartą, o du kartus per savaitę.