P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Pačiame miesto centre – nelegalus tualetas

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-06-19


Pirmieji sovietinės Klaipėdos valdžios sprendimai liudijo apie itin prastą miesto sanitarinę padėtį. Reikalai nelabai buvo pasitaisę prabėgus ir ketveriems metams nuo komunizmo statymo pradžios.

1949-ųjų miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, liudija, jog tuo metu mieste netrūko šiukšlynų, nelegalus tualetas buvo netgi pačiame centre, pietinėje dalyje, kur nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos, siautė vidurių šiltinė.

Pietinėje miesto dalyje infekcijų keturiskart daugiau nei šiaurėje

1949-ųjų gegužę VK konstatavo, kad sanitarinė padėtis mieste nebuvo „reikiamoje aukštumoje” – fiksuoti šiukšlynai, kurie vasaros metu galėjo tapti žarnyno infekcijų priežastimi, prekybininkai ir maisto pramonė pažeidinėjo sanitarinius reikalavimus, mėnesinė talka miestui valyti vyko nepatenkinamai.

Tad buvo nutarta mėnesinės talkos laikotarpį pratęsti dar dešimčiai dienų. Gorkomchozui [miesto komunalinė tarnyba] buvo nurodyta likviduoti šiukšlynus, buvusius prie amatų mokyklos Nr. 12, fabrikinio mokymo mokyklos Nr. 16, prie trečiojo milicijos poskyrio, turgavietės rajone, prie pašto. Taip pat buvo nurodyta likviduoti nelegalų tualetą, buvusį pastato Liepų g. 1 griuvėsiuose, nuolat vykdyti vandentiekio vandens chloravimą.

Liepų gatvės pradžioje talkos metu valomi griuvėsiai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Visų mieste veikiančių įmonių vadovams VK nurodė ne tik nuolat valyti savo teritorijas ir jiems priskirto gyvenamojo fono aplinką, įrengti ten atliekų konteinerius bei tualetus, bet ir kasdien juos chloruoti. Papildomai nurodyta dezinfekciją gamybinėse ir buitinėse patalpose atlikti nerečiau kaip du kartus per mėnesį, o kenksmingomis sąlygomis dirbantiems darbuotojams dalinti virintą arba pasterizuotą pieną.

Atskirai sprendime buvo nurodyta nuo gegužės 15-osios uždrausti prekybą livernos dešra, faršu ir šaltiena, jei prekybos taškas neturi šaldytuvo. Nuo tos pačios dienos Vaikų ligoninėje nurodyta atidaryti skyrių sergantiesiems dispepsija, o iki liepos baigti ikimokyklinio amžiaus vaikų skiepijimą nuo infekcinių ligų. Taip pat iki liepos buvo nurodyta baigti medicinos, milicijos, maisto pramonės, prekybos tinklo, komunalinio ūkio objektų, statybinių įmonių darbuotojų, bendrabučių kolektyvų ir moksleivių skiepijimą pentovakcina ir imunizaciją pagal Bezredko metodą.

Visgi numatytos priemonės ir įpareigojimai tikriausiai nebuvo efektyvus, nes jau rugpjūčio pabaigoje priimtame sprendime VK konstatavo, jog sergamumas infekcinėmis ligomis pirmąjį pusmetį ženkliai viršijo ankstesnių metų lygį. Kartu akcentuota, jog sergamumas pietinėje miesto dalyje buvo net keturis kartus didesnis nei šiaurinėje, turėjusioje ir vandentiekį, ir kanalizaciją.

Konstatuota, kad ypač prasta sanitarinė padėtis buvo Minijos, Malūnų vartų (dabar – irgi Minijos), Tulpių, Joniškės gatvėse. Čia fiksuotos perpildytos išgrėbimo duobės, konstatuota, kad nebuvo užtikrinamas reguliarus jų išsiurbimas. Šiukšlėms skirtos duobės buvo nesuremontuotos, taip pat perpildytos, naudotos ir pamazgoms išpilti, dėl to buvo teršiama teritorija ir kiemai. Padėtį sunkino ir gausus galvijų skaičius, netvarkingi tvartai, konstatuota, kad čia pilna infekcijas platinusių musių.

Vandenį tose miesto vietose gyvenę klaipėdiečiai gaudavo tik iš šulinių, kurie nebuvo valyti 5-8 metus, cheminiai-bakteriologiniai rodikliai rodė, kad juose esantis vanduo buvo netinkamas gerti, tad nekart čia buvo fiksuoti vidurių šiltinės protrūkiai.

Pietinė Klaipėda. Jepifanovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Siekdamas pakeisti tokią padėtį VK nurodė Komunalinio skyriaus vedėjui drg. Želkauskui 1950-aisiais nutiesti 3 km kanalizacijos ir vandentiekio tinklų Minijos, Nemuno, Laukų ir Joniškės gatvėse, pasirūpinti, jog namuose būtų įrengti su kanalizacija sujungti tualetai, sukurti Švaros kontorą, kuri užsiimtu planiniu miesto valymu, ir sukurti brigadą vidinių kanalizacijos bei vandentiekio tinklų remontui.

Vodokanalo (dabartinės AB „Klaipėdos vanduo” pirmtakas) direktoriui buvo paskirta užduotis Minijos, Nemuno ir Laukų gatvėse per du mėnesius kas 100-120 metrų įrengti vandens kolonėles bei prie miesto kanalizacijos ir vandentiekio tinklų prijungti Rumpiškės gatvę.

Celiuliozės ir popieriaus kombinato direktoriui drg. Mironovui buvo nurodyta 1950-aisiais rekonstruoti įmonei priskirto gyvenamojo kvartalo kanalizacijos tinklus, kad namuose atsirastų prie jų prijungti tualetai, o jų išleidžiamoms nuotekoms dar įrengti ir septikus. Visoms kitoms įmonės, turėjusioms savo balanse namus su neatstatytais kanalizacijos ir vandentiekio tinklais, buvo nurodyta juos atkurti iki 1950-ųjų pradžios.

Butų ūkio valdyba VK sprendimu turėjo iki lapkričio vidurio uždaryti visus šulinius Minijos, Nemuno ir Laukų gatvėse, kad iš jų nebūtų galima semtis vandens gėrimui. Lauko tualetus ir šiukšlių duobes šiai kontorai buvo nurodyta reguliariai ištuštinti ir kasdien chloruoti. Taip pat valdyba gavo nurodymą į kapitalinio remonto darbų sąmatą pirmiausia įtraukti namus, kuriuose nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos bei juos atstatyti 1950-aisiais. Buvo nurodyti ir konkretūs adresai: Mergaičių (liko ne pavadinimo) g. 6, Turgaus aikštė 11, Aukštoji g. 12, Kirpėjų g. 10-12.

Komunalinio skyriaus vedėjas ir vyriausiasis miesto architektas Albertas Cibas buvo įpareigoti pasirūpinti, kad rekonstruojant daugiabučius juose būtų įrengti prie kanalizacijos prijungti tualetai.

Sanepideminės stoties viršininkui drg. Banadikovui buvo nurodyta paskiepyti visus kontaktinius asmenis namuose, kuriuose buvo fiksuoti susirgimai virškinamojo trakto infekcijomis.

Taip pat buvo numatyta 1950-aisias turguje pastatyti viešąjį tualetą.

Galvijams – specialios trasos

Siekdamas gerinti miesto sanitarinę padėti VK 1949-ųjų lapkritį priėmė dar vieną sprendimą. Šįkart visoje miesto teritorijoje esančiuose rūsiuose ir pusrūsiuose uždraudė laikyti ūkinius gyvūnus, o galvijus leista laikyti tik ūkiniuose pastatuose su kietomis grindimis.

Taip pat šiuo sprendimu buvo nustatytos specialios trasos galvijams atginti iki M. Gorkio (dabar – Liepų) gatvėje buvusio mėsos kombinato (dabar – sporto centras „Impuls”).

Nuo Priekulės ir Gargždų pusės galvijai turėjo būti genami Mokyklos gatve iki Joniškės rajone buvusio žemės ūkio technikumo, per prie faneros kombinato (dabar – „Klaipėdos mediena”) buvusį medinį tiltą ir M. Gorkio gatve.

Nuo mėsos kombinato iki geležinkelio stoties galvijai turėjo būti genami iki sankryžos su Trilapio gatve ir ja iki stotyje buvusios pakrovimo vietos.

Taip pat šiuo sprendimu buvo numatytos dvi vietos statybiniam laužui. Šiaurinei miesto daliai buvo skirtas griovys, buvęs prie faneros kombinato, o pietinei – griovys, buvęs prie Medinės taros kombinato ir Fabrikinio mokymo mokyklos Nr. 16.

Paskirta buvo vieta iš mėšlui – tam buvo numatytas griovys pietinėje miesto dalyje, rajone Nr. 7, šalia skersgatvio, buvusio prie Nemuno gatvės. O išgrėbimo duobių, maistinių atliekų ir panašiam gėriui buvo paskirtas šiaurės rytinė žvejybos uosto radijo stoties sklypo dalis.

Buvo numatyta, kad šis sprendimas galios dvejus metus, o jį pažeidusiems grėsė iki 100 rublių bauda arba iki 30 dienų trukmės priverčiamieji darbai.

Naujoms kapinėms prireikė dešimtmečio

1949-aisias VK sprendė reikalus ir dėl tų klaipėdiečių, kurie dėl sanitarinės padėties bei kitų priežasčių visgi iškeliavo amžinojo poilsio. Sausį miesto valdžia nustatė naujus kapo duobių kasimo žiemos sąlygomis tarifus, nes iki tol jie buvo „labai žemi”.

Už suaugusiajam skirtos kapo duobės kasimą buvo nustatytas 36 rublių, vaikui – 30 rublių tarifas. Vidutinis atlyginimas SSRS tuo metu siekė 569 rublius.

Tuo metu tų metų birželio 14-ąją VK priėmė sprendimą dėl sklypo skyrimo naujoms miesto kapinėms. Sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad generaliniame plane buvo numatyta uždaryti senąsias miesto kapines (dabartinis Skulptūrų parkas).

Naujosioms kapinėms buvo numatytas apie 10 ha sklypas „rytinėje dalyje, dešiniajame Dangės upės krante, už geležinkelio tilto”.

Tikslias paskirto sklypo ribas buvo nurodyta numatyti vyriausiajam miesto architektui A. Cibui, o Laidojimo biuro vedėjas drg. Obuchovas gavo nurodymą iki paskutinio 1949-ųjų ketvirčio parengti kapinių sutvarkymo planą. Privažiuojamaisiais keliais buvo nurodyta pasirūpinti Kelių ir tiltų tresto vedėjui drg. Dimavičiui.

Taip pat sprendime nurodyta, kad kapinėms priskirtame sklype buvę Jūrų prekybos uosto individualūs daržai turėjo būti perkelti į buvusius Miesto pramonės kombinato pagalbinių ūkių plotus.

Dabartinėje miesto spaudoje nurodoma, kad Joniškės kapinės pradėjo funkcionuoti tik 1959-aisiais.


    2022-06-19

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt