Antrajame projekto „Ką pasakoja archyvas” rašinyje remdamasi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve esančiais dokumentais „Atvira Klaipėda” pasakoja apie pirmuosius pokarinės valdžios sprendimus.
Pastarieji buvo susiję su tvarka nuo karo veiksmų nukentėjusiojo miesto gatvėse. Nors gyventojų tuo metu dar buvo itin nedaug, jau buvo prireikę ir sprendimų dėl transporto.
Antihigieniška padėtis
Vienas pirmųjų naujosios Klaipėdos valdžios sprendimų – 1945 m. kovo 10 d. miesto Vykdomojo komiteto (VK) priimtas nutarimas Nr. 5 „Dėl Klaipėdos mieste esančių įstaigų, įmonių, fabrikų personalo įpareigojimo palaikyti švarą gatvėse, kiemuose”.
Kadras iš kino kronikos „Klaipėdos išvadavimas nuo vokiečių“. Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Šio nutarimo „preambulėje” konstatuojama, jog mieste nėra tvarkdarių ir sargų, todėl jo gatvės, šaligatviai ir kiemai yra nevalomi, „o toliau antihigieniška padėtis gali privesti prie ligų plitimo”. Todėl VK įpareigojo įpareigojo visų organizacijų vadovus „organizuoti savo jėgomis susitvarkyti savo kiemus, daržus, gretimas gatves, šaligatvius ir palaikyti juose švarą”.
VK taip pat prašė miesto komendanto papulkininkio Zamiuk, kad jis duotų parėdymą Klaipėdoje buvusiems kariniams daliniams palaikyti švarą jų užimamose patalpose, kiemuose, sandėliuose ir gatvėse.
„Įpareigoti įmonių, įstaigų, fabrikų vadovus remontuoti tučtuojau ūkišku būdu užimamas patalpas, o nesilaikantiems šio nutarimo anuliuoti orderius, išduotus patalpoms užimti”, – skelbė paskutinysis iš trijų nutarimo punktų.
Naujas dvikalbystės etapas gatvėse
Praėjus daugiau nei metams po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, daugelis Klaipėdos gatvių pavadinimų buvo tiesiog išversta iš vokiečių kalbos ir 1924 m. lapkričio pabaigoje miesto gatvės jau buvo pradėtos ženklinti lentelėmis su lietuviškais pavadinimais. Taip prasidėjo pirmasis dvikalbystės etapas miesto gatvėse, kuris tęsėsi iki krašto aneksijos 1939-ųjų kovą.
1945 m. balandžio 2 d. VK priėmė sprendimą, kuriuo patvirtinti miesto gatvių pavadinimai. Jie patvirtinti „įnešus kai kuriuos pataisymus”, tačiau kokie buvo tie pataisymai, prie šio sprendimo pridėtų dokumentų archyvinėje byloje nėra.
VK šiuo sprendimu įpareigojo Menininkų kontoros vedėją, draugą Simonavičių „tvarkingai, kuo trumpiausiu laiku” iškabinti lenteles su patvirtintais gatvių pavadinimais lietuvių ir rusų kalbomis.
Dar vienas sprendimas, susijęs su gatvių ženklinimu, buvo priimtas jau tik baigiantis 1946-iesiems – gruodžio 21 d. VK išleido nurodymą dėl namų numerių apšvietimo. Jis buvo motyvuotas sudėtingu miesto išplanavimu, dėl kurio neįmanomas apšvietimas, o tai apsunkino gyventojų paieškas. Tad šiuo nutarimu VK įpareigojo visų patalpų nuomininkus ir individualių namų savininkus per keturias dienas apšviesti namų numerius. Už šio nutarimo nepaisymą grėsė bauda iki 100 rublių arba iki mėnesio priverčiamųjų darbų.
Turi susisiekimo priemonę – susimokėk
Akivaizdu, kad pokarinei Klaipėdos valdžiai buvo visiškai nesvarbus darnus, ekologiškas judumas. Jau 1945 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 10 VK nusprendė įvesti Klaipėdoje dviračių registraciją, be valstybinių registracijos mokesčių imant dar ir 25 rublių mokestį už numerio pagaminimą ir administracines išlaidas.
Raudonarmietis su trofėjiniu dviračiu Klaipėdoje, Kūlių vartų g. 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Vykdyti tokią registraciją ir rinkti mokesčius buvo pavesta VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas” prosenelei – VK Komunalinio ūkio skyriaus Kelių-tiltų įmonei.
Beveik po penkių mėnesių – rugsėjo 5-ąją – buvo priimtas nutarimas „Dėl mokesčių nustatymo asmenis, turintiems susisiekimo bei transporto priemones Klaipėdos mieste”. Už mašiną ar motorlaivį per metus reikėjo mokėti 20 rublių, už motociklą arba dviratį – po 10. Už valtį, naudojamą žmonių perkėlimui, buvo nustatytas 40 rublių metinis mokestis, o už naudojamą asmeninėms reikmėms – keturis kartus mažesnis. Už keltus ir prekines valtis reikėjo atseikėti 75 rublius, o brangiausiai atsiėjo arkliai – jie buvo apmokestinti net 200 rublių.
Kokia buvo tokių mokesčių našta galima suprasti iš 1945 m. gegužę VK padieniams darbininkams nustatyto atlyginimo – pagal šį sprendimą statybininkai priklausomai nuo kategorijos per dieną uždirbdavo nuo 6,2 iki 22,25 rbl.
Tilto atgimimas
Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965…” rašo, kad svarbiausios infrastruktūros minavimas SSRS-Vokietijos kare buvo įprastas reiškinys vienai kažkuriai pusei atsitraukiant iš užimtų pozicijų ir perduodant miestą priešo pajėgoms. Vieni objektai Klaipėdoje buvo iškart sunaikinti pačių vokiečių pionierių rankomis, kiti – tik užminuojami. Atsitraukiantis Vermachtas buvo sunaikinęs visus mieste buvusius tiltus – Biržos, Karlo (dabar – Pilies) bei geležinkelio ties Joniške.
Susprogdintas Biržos tiltas per Dangę ir degantys pastatai senamiestyje 1945 m. sausio 28 d. miestą užėmus raudonarmiečiams. Chanono Levino (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) nuotr.
1945 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl tilto per Dangę statybos šalia Laukininkų (dabar – Tiltų) gatvės. Juo buvo patvirtintas inž. mjr. Valkovskio projektas.
V. Safronovas rašo, kad pagal jį buvo įrengtas tik medinis Biržos tiltas panaudojant senųjų įrengimų liekanas. Būtent juo pirmaisiais pokario metais ir vyko visas autotransporto priemonių susisiekimas tarp šiaurinės ir pietinės miesto dalių. O pėstiesiems buvo skirtas dar vienas laikinas tiltelis.
Anot istoriko, jau atstatymo metu šis tiltas buvo traktuojamas kaip laikinas: nebuvo atkurta jo pasukimo mechanika, tad Dangėje negalėjo vykti jokia laivyba.
Lenino gatvėje – ne vieta arkliams
1945 m. rugsėjo 29-ąją buvo priimtas ir pirmasis sprendimas dėl eismo tvarkos – jis buvo skirtas sunkvežimiams ir vikšriniam transportui. Nutarimas motyvuotas siekiu išvengti avarijų, palaikyti švarą ir saugoti gatvių asfaltą.
Minėto tipo transporto priemonėms buvo uždrausta važinėti Lenino (dabar – Vilties), Liepojos (dabar – Herkaus Manto), Liepų, Pievų (dabar – J. Janonio), Palangos (dabar – S. Šimkaus) ir Turgaus gatvėmis. Vikšrinėms transporto priemonės papildomai uždrausta važiuoti visomis asfaltuotomis miesto gatvėmis.
Už šio draudimo nepaisymą buvo numatyta tokia pati sankcija kaip ir už namų numerių neapšvietimą – bauda iki 100 rublių arba iki mėnesio priverčiamųjų darbų.
Dar rimtesnio eismo reguliavimo sprendimo „dėl augančio avarijų ir žmonių skaičiaus mieste” prireikė beveik po metų – 1946 m. liepą VK pavedė vyriausiajam Gosauto inspektoriui per dekadą parengti transporto ribojimo miesto gatvėse planą. Nelaukiant šio plano uždrausta su arklių vežimais važinėti Lenino gatve.
Taip pat buvo nurodyta įrengti keturis nuolatinius postus ties Liepojos-Palangos, Liepojos-Laivogatvio (dabar – Danės) gatvių sankryža, prie tilto per Dangę ir ties Laukininkų-Malūnų gatvių sankryža (dabar – Turgaus žiedas), kuriuose budėti paprašyta ir kariškių.
Sprendime taip pat išskiriami greičio viršytojai, su kuriais nurodoma kovoti atimant vairuotojo pažymėjimus ir perduodant medžiagą prokuratūrai.
O koks transportas tuo metu riedėjo Klaipėdos gatvėmis laikydamasis taisyklių ar ne, galima susidaryti vaizdą iš 1946-ųjų gegužę sudaryto VK Komunalinio ūkio skyriaus Transporto kontoros patikrinimo akto Nr. 1. Jame matyti, kad Povilo gatvėje (dabar – Vakarų Baltijos laivų statyklos teritorija) garažą turėjusios kontoros parką sudarė devynios transporto priemonės: kapitalinio remonto (tinkamumas 25 proc.) reikalavęs autobusas „Dizel M. A. N.” su keturiais balionais (padangomis – M. V.) ir geresnės būklės (tinkamumas 70 proc.) tos pačios markės autobusas su šešiais balionais; dvi „ZIS 5” su šešiais balionais, tinkamumas 80 ir 50 proc.; „Gazz 2” su keturiais balionais, tinkamumas 40 proc.; „Opel Blic” su šešiais balionais, tinkamumas 50 proc.; trijų tonų „Mercedes Benz” su keturiais balionais, tinkamumas 60 proc.; mašina „Villis” su keturiais balionais, tinkamumas 50 proc. ir dviejų tonų mašina „Ford” su šešias balionais, tinkamumas 60 proc.
Transporto kontoros situacijos planas 1946 m. Martyno Vainoriaus nuotr.
Beje, šis patikrinimo aktas liudijo, kad popieriaus deficito laikai tuomet mieste dar nebuvo pasibaigę. Jis ranka buvo surašytas ant kitos 1942 m. vokiškos namų ūkio stebėjimo kortelės, kurioje buvo žymimi Klaipėdos krašte vykdyti dantų ligų profilaktikos skaičiai, pusės.
Puikus archyvinės medžiagos pateikimas.
Beje, Klaipėdos mieto komendantas papulkininkis Zamiuk naudojosi vokiškais miesto planais ir vokišką „Dange” upės vardą ėmė naudoti rusų ir lietuvių rašyboje kaip „Dangė”,
o tai nei vokiškas, nei lietuviškas upės vardas.
Kraštiečiai Vydūnas, Vilius Kalvaitis (užrašė XIX a., žr. knygą „Lietuviškų vardų klėtelė”), Vilius Pėteraitis, lietuvių kalbininkas Antanas Salys žinojo tik Danę.
Kra6tietis Jonas Užpurvis knygoje „Trys kalbinės studijos” studijoje „Klaipėdos miesto vokiško vardo kilmė” nurodė jo kilmę: Nemunas-Nemole-Memole-Memel.
Jis buvo vokiečių ir kitų Europos kalbų žinovas, o taip pat senųjų raštų tyrinėtojas.