1922-ųjų rudenį iš Klaipėdoje veikusios Lietuvos atstovybės siųsti dokumentai atskleidžia ne tik kraštui pradėto taikyti ekonominio spaudimo pasekmės, bet ir tai, kad nuo mokesčių bandė išsisukti net ir itin stambus bei vėliau kaip mecenatas pagarsėjęs verslininkas.

Apie šiuos ir kitus to meto įvykius – dar viename ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” rašinyje.

Biržos pastate surengtos Klaipėdos pirklių korporacijos 100-ųjų metinių iškilmės 1922 m. gegužės 24 d. dar turėjo būti lydimos gana optimistinių nuotaikų, o jau rudenį krašto verslininkai pajuto Lietuvos pradėto ekonominio spaudimo pasekmes. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Mažlietuviai nesėkmingai laukė Kauno nurodymų

1922-ųjų spalio pradžioje Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius užsienio reikalų ministrą ir premjerą Ernestą Galvanauską informavo apie tai, kad mažlietuviai savarankiškai parengė savo politinę programą, kadangi Klaipėdos krašto valdžia jau seniai jos reikalavo, nes kitos partijos jau buvo jas pristačiusios.

„Prūsų lietuviai laukė vis jiems padėtos programos iš Kauno. Nesulaukę, dabar įteikė sаvо nusistatymą per Vyr. Komisarą Ambasadorių Konferencijai ir siunčia Lietuvos Valdžiai”, – rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.

„Karas, karas!”

Tą pačią dieną J. Žilius užsienio reikalų ministrui rašė ir pranešimą apie ekonominę Klaipėdos krašto „smaugimo” politiką, kuri buvo pradėta vykdyti rugpjūčio 22 d. finansų, prekybos ir pramonės ministru paskyrus Lietuvos prekybos ir pramonės banko Klaipėdos skyriaus vedėją, laikinąjį šios ministerijos atstovą Klaipėdos kraštui Vytautą Petrulį.

„Mes kankiname Klaipėdos Krašto piliečius fakturų tvirtinimu ir netvirtinimu. Laikausi principo aptarto su pp. Petruliu ir Klimu: dėl palaikymo savos valiutos, mes neįsileidžiame luxus prekių ir abelnai prekių be kurių šalis bent tuom tarpu gali apsieiti, būtinai reikalingiausias prekes traukiame iš šalių, kiek tai galima, kur jos produktuojamos. Stengiamės taip gi, kad sumažinus šmugelį, delei to panaikinti rubeziaus ženklai ir apsunkinti pasų bei vizų davimas. Po kiek laiko, kai stabilizuosis valiuta, mes gal vėl pradėsime prekes lengviaus įsileisti. Klausia: kada tai bus? Atsakome: „Nežinom”. Pereitos savaites pradžioje buvau pas Vyriausiąjį Komisarą, buvo keli Klaipėdos didpirklai. Man įėjus Komisaras pradėjo šaukti: „Karas, karas!”. Sakosi, telegrafuosiąs Ambasadorių Konferencijai. Išaiškinus restrikcijų priežastis aprimo. Ana dien buvau Handelskameroj. Taip pat ir ten aiškinau. Pirkliai urzėjo. Spalių mėn. 2 d. Staatsratas turėjo posėdį ir nutarė skųstis per Komisarą Ambasadorių Konferencijaj, siūlė Lietuvai notą rašyti ir grasino „gegenmassname”. <…> Fakturų tvirtinime аš laikausi atsargios politikos, Kad nebutu griežtumo karts nuo karto vieną, kitą fakturą praleidžiam, kad negalėtu kibti. Manau, kad tas pirklius dar labiau demoralizuoja. Daugumas iš mūsų pirklių prekes grąžino atgal, daugelis sulaužė kontraktus, daugiau prekių nebeperka. Klaipėdiškiai pirkliai užsakė prekes Vokietijoje ir kitur, turėjo už jas užmokėti. Bankuose nera pinigų. Padavus čekį mainyti kartais kelias dienas tenka laukti. Krato valdžia algų apmokėjimui vieną kitą kartą yra skolinusi iš privačių bankų. Išleido taipogi apie 20.000.000 mrk. savų „Notgeld”, bet, sakoma, tai esąs lašas. Abelnai iki šiol netvirtinimas fakturų veikia gerai. Klaipėdos Krašto pirklyba smarkiai demoralizuojasi. Mutinių revizijos tokioje prasmėje kaip mes ją buvome manę praeitą vasarą daryti, tuom tarpu dar nereikia. Gal bus gera padaryti lapkričio ar gruodžio mėn. Telieka tas ginklas rezerve. Parubežinėje sargyboje yra daug pasiskundimų prieš pirmaja liniją. Jau pavasary buvo kalbėta, kad ją pakeisti. Dabar butinai reikalinga tas padaryti. Antroji ir trečioji linija gera”, – rašė J. Žilius.

Jo minėtų vietinių pinigų notgeldų istorija Klaipėdoje buvo prasidėjusi dar 1917 metais, kai juos išleido magistratas. Klaipėdoje prancūzai leido Prekybos rūmams kaip vietinius pinigus leido išsileisti seriją nuo 1 iki 100 markių.

Klaipėdos notgeldai, 1922 m. laida. Pinigus leido Klaipėdos krašto prekybos rūmai, jie išspausdinti Miunchene. 

Kartu minėtajame rašte J. Žilius informavo ir apie galimai Klaipėdos krašto jau taikomas atsakomąsias priemones Lietuvos valdžios atžvilgiu – civilinis vyriausiasis komisaras Gabriel Jean Petisné raštu buvo pažadėjęs suteikti gyvenamąją vietą J. Žiliui ir biurą atstovybei, bet panorus kraustytis nebeleido to daryti ir į raštus nebeatsakė.

Kitą dieną jis jau informavo užsienio reikalų ministrą sulaukęs žinių, kad dėl sunkios ekonominės padėties pradeda skilti Klaipėdos krašto verslininkai. Pasak atstovo, tarp krašto pirklių vis aktyviau buvo svarstoma prieš porą savaičių pasitarime išsakyta idėja važiuoti į Kauną „pasitarti”.

„Antra kart važiavimo Kaunan mintis buvo iškelta Staatsrate, vis prasmėje „freistatininkų”. Vėliau kilo trečia mintis. Jau pirm keletos dienų atėjo pas mane p. Raišys, Wirtschafts-partijos pirmininkas ir pareiškė, kad Klaipėdos pirkliai jau skyla. Kaunan norinti važiuoti delegacija patirti ar Lietuva laikysis Seimo pažadėjimo ir ar bus Klaipėdos Krašte vokiečiams garantuotos lygios teisės? Šiandien man pranešta, kad agitacija toje krypty eina pirmyn. P. Raižys su keletą vokiečių pirklių gal sekmadieny o gal truputi kiek vėliau mano atvykti Kaunan. Malonėkite juos gražiai priimti, kad Kaunas ir Kauno valdžia padarytu į juos gero įspūdžio. Jiems grįžus, manoma sukviesti pirklių mitingus ir tada vokiečių barieras skaitysis jau pralaužtas”, – rašė J. Žilius.

O po savaitės jis jau informavo Užsienio reikalų ministeriją, kad dėl Kretingos stoties komendantūros veiksmų „visos mūsų griežtosios priemonės niekais eina”.

„Komendantūra iki šiol tebeleidžia keleivius, ypač tranzitu Latvijon, be mūsų atstovybių vizų. Sako, jiems įsakyta esą nuo keleivių be vizų imti tiktai pabaudas, o ne grąžinti juos atgal. Reikėtų tą dalyką sutvarkyti, suvienodinti”, – rašė J. Žilius, taip pat pasidalinęs įžvalga, jog vienos tvarkos įvedimą apsunkino ir tai, kad pasų kontrolė tuo metu buvo „išbarstyta po įstaigas priklausančias kelioms ministerijoms” (muitines, priklausiusias Prekybos ir pramonės ministerijai, Kretingos komendantūrą, priklausiusią Vidaus reikalų ministerijai, pasienio pulką, atsakingą Krašto apsaugos ministerijai ir atstovybę, pavaldžią Užsienio reikalų ministerijai).

Stambaus Šiaulių verslininko machinacijos

Tuo metu 1922-ųjų spalį Lietuvos atstovybės Klaipėdos krašte generalinio sekretoriaus Antano Endziulaičio parašytas raštas, skirtas Užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktoriui Broniui Dailidei, atskleidė, kad stambus Šiaulių verslininkas, vėliau pagarsėjęs ir mecenavimu, Jokūbas Frenkelis nespjovė į galimybę slėpti mokesčius.

Jokūbas Frenkelis Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Lukas Aluzas portale lrt.lt paskelbtame straipsnyje rašo, kad J. Frenkelis po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Šiaulius atkurti tėvo Chaimo fabriko, kuris savo laiku buvo didžiausias odų fabrikas visoje Rusijos imperijoje, bet I pasaulinio karo metais Vakarų fronto karo vadovybės įsakymu dalis jo mašinų buvo evakuota Rusijon, kita dalis vietoje sunaikinta, didžiuliai pagamintos odos ir žaliavos sandėliai išplėšti.

„Dėl pasikeitusių rinkos sąlygų atkurti ikikarinių odos fabriko pajėgumų Jokūbui Frenkeliui nepavyko. Tačiau 1925-aisiais jis įkūrė dar vieną fabriką – „Batą“, – rašė L. Aluzas.

Gali būti, kad fabriko atkurti nepavyko ir dėl nelabai sėkmingų bandymų „optimizuoti” mokesčius.

„Š.m. rugsėjo mėn. gale Otto Grossman firma Klaipėdoje prisiuntė patvirtinti pluoštą sąskaitų, kurių didele dalis buvo pil. FRENKELIO Šiauliuose vardu. Patikrinus sąskaitas pasirodė, kad nuodytose sąskaitose kainos toli gražu neatatiko rinkos kainoms, buvo bent 10-20 kart žemesnes. Toliau paaiškėjo, kad pil. Grossmanas nurodo sąskaitose tas kainas, kurias prašo nurodyti pil. Frenkelis iš Šiaulių. Spėjama, kad pil. Frenkelis, nenorėdamas mokėti Valstybei nuo apyvartos tyčiomis visa laiką statydavo žemesnes kainas, nes dalis jo prekių leidžiama buvo be muito, tat muitines visiškai nekreipdavo dėmesio į nurodytas kainas. Mes atsisakėme šias sąskaitas tvirtinti ir bendrai tvirtinti bent kokias Grossmano sąskaitas”, – minėtajame rašte rašė Lietuvos atstovybės Klaipėdos krašte generalinis sekretorius.

Kartu jis prašė perduoti apie tai informaciją Finansų ministerijai, kad ji patikrintų muitinėse, ar deklaruotos prekių, kurias įvežė J. Frenkelis, kainos atitiko rinkos realijas.

„Tuli Lietuvos odų pirkliai pranešė buk pil. Frenkelis visuomet tokiu budu gabendavo, vengdamas tuo budu mokėti Valstybei priklausomųjų pajamų”, – rašė A. Endziulaitis.

Kaip tokių machinacijų įrodymą jis rašė pridedantis dvi sąskaitas. Vienoje iš jų prekių kaina buvo nurodyta 15 markių už kilogramą, kai tos dienos rinkos kaina buvo 160 markių. Kitoje buvo nurodytos 8 markės vietoje 200.