Praėjus beveik 4 mėnesiams po išteisinamojo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio bene skandalingiausioje pastarojo meto vadinamosios politinės korupcijos byloje, Eligijus Masiulis vėl dienas leidžia uostamiestyje, kuriame ir prasidėjo jo, kaip politiko, svaiginanti karjera, per vieną dieną subyrėjusi į šipulius.

Sutikęs su „Atvira Klaipėda” atviriau pasikalbėti apie pastaraisiais metais jo gyvenimą gana audringai supurčiusius įvykius, ekspolitikas visgi vengė atvirauti apie savo asmeninį gyvenimą, santūriai patvirtinęs tik, jog gyvena pietinėje Klaipėdos dalyje, nors esą nekilnojamojo turto savo vardu uostamiestyje dar nėra įsigijęs.

„Pinigai visi mano sulaikyti, turiu, kur gyventi”, – sakė jis.

Kartu E. Masiulis noriai dalinosi politikos užkulisiais ir teigė pats neatmetantis galimybės grįžti į politiką, nors šiuo metu prisipažino vis dar tebesąs buvusios bylos įtakoje, mat jau rugsėjį laukia jos tolesnis nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje.

Pasak klaipėdiečio, vien tik advokatams jis jau išleido apie 60-70 tūkst. eurų, neskaitant kitų išlaidų, susijusių su nuolatinėmis kelionėmis į Vilniuje vykusius teismo posėdžius ir kt. Vienu metu, pritrūkus pinigų, teisiamam politikui teko naudotis ir valstybės samdomo advokato paslaugomis.

Prisipažinsiu, buvau nustebusi, kai šią savaitę „Atvirai Klaipėdai” atsiuntėte pranešimą spaudai apie Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro vieną vykdomą projektą. Negi įsidarbinote KRATC’e?

Ne, ne, ne, jokiu būdu. Ten Liubinavičius yra (juokiasi). Kai viskas prasidėjo, iš kažko reikėjo gyventi, kažkuo užsiimti, nes jei vien bylos duomenimis gyvensi, tai išprotėsi, ir aš 2016-ųjų metų rugsėjo mėnesį Vilniuje įkūriau įmonę, uždarąją akcinę bendrovę „Versanus”, tiksliau sakant, tapau jos akcininku ir tuo pačiu vadovu, ir mes pradėjome vykdyti įvairią komunikacinę-konsultacinę veiklą. Akivaizdu, jog su ta radiacija, kurią aš tuo metu spinduliavau, tikėtis labai sėkmingų veiklų nebuvo įmanoma, bet stengiausi išnaudoti tą sukauptą ligtolinę patirtį, o politika ir komunikacija vis tiek labai susiję dalykai. Ilgainiui tekstų rašymas arba, kaip dabar madinga sakyti, turinio kūrimas ir tapo mano pagrindiniu užsiėmimu. Tą iki šiol darau tiek skaitmeninėj erdvėj socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje, tai šiuo metu ir yra vienas iš mano pagrindinių arkliukų.

Eligijau, man jūs iki tų lemtingųjų 2016-ųjų metų gegužės įvykių buvote toks teigiamas amerikiečių politiko tipo pavyzdys. Ką aš turiu omeny? Kad jūs, kaip ir daugelis JAV politikų, savo, kaip politiko, karjerą pradėjote tikslingai nuo pat jaunystės, dar nuo politikos mokslų studijų Klaipėdos universitete ir kryptingai ėjote pasirinktu keliu nuo žemiausio laiptelio savivaldoje, vėliau tapote jauniausiu Seimo nariu, kelis kartus po to sėkmingai buvote renkamas vienmandatėje apygardoje Klaipėdoje, dar vėliau tapote vienos iš tuo metu populiariausių partijų – Liberalų sąjūdžio – pirmininku, pabuvojote net ministru ir jau beveik matavotės premjero postą, kai ištiko, kas ištiko. Man iki šiol, tiesą sakant, nesuvokiama, kaip jūs, būdamas toks patyręs politikas, galėjote šitaip kvailai pasielgti. Aš situacijos su pinigais nevertinu nei kaip kyšio, nei kaip paskolos, man įdomesnė, jei taip galima pasakyti, „filosofinė” šio nutikimo pusė – kaip iš viso tai galėjo atsitikti?

Jo, labai sudėtinga atsakyti… Tai įvykis, kuris radikaliai sugriovė ligtolinį mano gyvenimą…Kodėl taip atsitiko? Aš, kaip visada, nelinkęs ieškoti kitur kaltų, aš pirmiausia žiūriu į save patį ir didžiausia atsakomybė už tai, kas įvyko, yra mano paties. Dėl to, matyt, kad daug metų dirbdamas tą politinį darbą ir būdamas labai intensyvioj veikloj (nereikia užmiršti, kad artėjo 2016 metų Seimo rinkimai, mes vykdėme labai aktyvią rinkiminę kampaniją, važinėdami po visą Lietuvą), tai galbūt per tiek metų tu šiek tiek mažiau pradedi analizuoti savo kasdienius veiksmus, poelgius ir nebeturi nei laiko, nei to tokio savikritinio mąstymo, kad kiekvieną savo žingsnį, susitikimą, kažkokį pokalbį, šiuo atveju – paprašymą paskolinti pinigų – pradedi nebeįvertinti, kokias tai gali sukelti pasekmes, jei tu atsidursi tokioj neaiškioj pilkoj zonoj, ir kokią tai gali turėti lemtingą įtaką tavo tolimesnei politinei karjerai. Sakyčiau, toks nebeskyrimas laiko savianalizei, savo veiksmams ir galbūt net tam tikras apžėlimas kaip politiko.

Kitas dalykas, labai daug aplinkybių sukrito į vieną vietą. Kai lėktuvas nukrenta, nebūna vienos priežasties, būna daug priežasčių ir daug sutapimų.

Apie kokius sutapimus savo atveju kalbate?

Galbūt tam tikras ir tuometinės politinės aplinkos, politinių bendražygių pasirinkimas nebuvo teisingas, aš tikrai nieko nekaltinu, nenoriu įvardinti pavardėm, labiau kalbu apie darbų pasidalinimą, galbūt mano ir vadybos klaidų buvo, kad labai didelę dalį darbų dariau vienas pats, tiesiog mano toks būdas, todėl nuolat būdavo laiko trūkumo problema. Dar reikia ir to laiko įvykių foną prisiminti, apie tarp partijų tvyrojusią didžiulę konkurenciją. O kas nebuvo suinteresuotas mano, kaip liberalo, sumurkdymu?

Turite galvoje konservatorius?

Ir konservatoriai, ir valstiečiai, kurie tuo metu jau buvo pradėję lipdytis. Kadangi pats buvau aštrus pakankamai politikoj, tai buvo ir priešų atsiradę. Aišku, konservatoriai nebuvo priešai, buvo labiau konkurentai, niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad Liberalų sąjūdis 2016-tų metų pradžioj įsitvirtino kaip pagrindinė dešinioji partija ir netgi pakeitus jauną, gražų, energingą pirmininką, vietoj Kubiliaus atėjus Gabrieliui Landsbergiui, niekaip nepavyko jiems iš to Liberalų sąjūdžio šešėlio ištrūkti. Bet čia tokie labiau foniniai dalykai.

Žodžiu, aš ir pats sau negaliu atsakyti, kas nutiko, daug kartų mąsčiau, galvojau, kodėl taip atsitiko. Mano supratimu, tiesiog mano neapgalvotais veiksmais tuo metu pasinaudojo politiniai konkurentai ir teisėsauga. O kad tai nebuvo baudžiamojo proceso reikalai, aš nuo pat pirmos akimirkos tai sakiau, įrodinėjau ir pirmos instancijos teismas tą patvirtino. Bet kad tai buvo prasilenkimas su aukštos politinės moralės ir etikos standartais, vienareikšmiškai tą pripažįstu ir tai leido man patekti į tokią nepavydėtiną situaciją.

Dar norėčiau grįžti prie jūsų paties užsimintos politinės konkurencijos. Gal jums kas nors žinoma apie tai, jog galbūt patys politikai kreipėsi į STT, siekdami jus nuskandinti?

Aš turiu nemažai informacijos, kad buvo neformalūs, neoficialūs, nefiksuoti susitikimai, tai čia vienareikšmiškai. Ir pagaliau pati bylos medžiaga rodo, kad pats mano sekimas, kuris prasidėjo dar 2015 metais, pirmiausia buvo skirtas tam, kad apie mane būtų rašomos pažymos. O pažymų pasaulyje, mes puikiai žinome, kas tuo metu vadovavo valstybei ir kas labai stipriai gyveno tame pažymų pasaulyje (…). Kai teismo vis buvo prašoma leisti mano sekimą pratęsti, motyvai buvo nurodomi abstraktūs, maždaug tokie: „gali būti suformuota nacionaliniam valstybės saugumui pavojinga Vyriausybė su verslo įtaka ir t.t”., bet kartu konstatuojama, jog nusikaltimo sudėties nenustatyta. Supraskim ir tai, kad tos pažymos atsiduria stalčiuose pas aukščiausius šalies vadovus, o paskui galima ir šantažuoti, ir manipuliuoti, čia yra politikos užkulisiai. Nežinau, kaip yra dabar, bet tada taip buvo. Įdomu dar tai, kad nors pažymose visur rašoma, jog nėra nusikaltimo, kai jau atsirado kaltinamasis aktas, tai jau mano nusikaltimai yra iš to laikotarpio, kai pagal tas pažymas nebuvo jokio nusikaltimo.

Po to, kai jus sulaikė su tais pinigais, žmonės kalbėjo paprastai: „Visi politikai ima, tik Masiuliui nepasisekė”. Ar nemanote, jog partijos pačios sau užsinėrė kilpą ant kaklo, kai balsavo už Partijų finansavimo įstatymo pakeitimą, uždraudusį juridiniams asmenims jas remti? Ar nebūtų logiškiau ir skaidriau, kaip kad yra tose pačiose JAV, kad partijos viešai deklaruotų, kokios verslo struktūros ir kiek jas remia? Beje, įstatymo pataisa buvo priimta, kai dar jūs pats buvote aktyvioje politikoje, gal pamenate, kaip tada balsavote?

Aš balsavau prieš. Kaip dabar atsimenu Seimo salėj pasisakinėjau, ką mes čia dabar darome, nes iš esmės bandome pasirodyti, kokie čia mes esą skaidruoliai prieš visuomenę. Kai dar veikė senasis įstatymas, mane tada rėmė ir juridiniai asmenys, aš tada viešai tai deklaravau ir tada žurnalistai galėjo kontroliuoti. O kada tu uždraudi, tu realiai tai paverti šešėline rinka, juridiniai asmenys duoda nematomus pinigus ir per fizinius asmenis padalina. Norėdami padaryti popsą liaudžiai, padarėm, kad visuomenei tapo dar sudėtingiau kontroliuoti, iš kokių šaltinių yra finansuojamos politinės partijos. Kodėl Amerikoj šimtus metų egzistuoja ta sistema? Jeigu tu esi kandidatas, kuriuo visuomenė ir verslas netiki, tai tu ir nesurinksi tų pinigų. Kitaip tariant, finansavimas iš biudžeto yra savotiška saviapgaulė, nes yra prarandamas ryšys su visuomene – aš gaunu iš tų pačių mokesčių mokėtojų biudžeto pinigus ir man visai neįdomu, ką rinkėjas apie mane galvoja, man net nereikia stengtis.

Tai gal žadate grįžti į politiką ir keisti situaciją?

Šiandien aš atsakymo dar neturiu į šį klausimą. Šiandien man prioritetas numeris vienas yra teisiniai reikalai, aš tiek metų tam atidavęs, turiu ir pabaigti. Aš suprantu, kad į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi, bet aš vis tiek nuo politikos nesu atitolęs ir iš prigimties esu socialus, domiuosi politiniais procesais, pagaliau turiu savo aiškią politinių pažiūrų sistemą ir matau daug dalykų, kuriuos šiandien kitaip daryčiau, nei yra daroma arba nedaroma. Man pažiūros yra labai svarbu, tai vienas svarbiausių dalykų politikoje. Tai šitie argumentai sako, jog galbūt prie tam tikrų aplinkybių svarstyčiau tą grįžimą, jei teismo sprendimais būčiau galutinai išteisintas.

Kad išteisinamąjį pirmos instancijos nuosprendį apskundė didelę nesėkmę patyręs Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Justas Laucius, stebėtis netenka. Tačiau kodėl jį apskundėte ir jūs, visi išteisintieji? Juk ne dėl to, kad nuteistų?

Mes Vilniaus apygardos teismo proceso metu visus keturis metus labai nuosekliai įrodinėjom ne tik pagal faktinius surinktus bylos duomenis, kad tie kaltinimai yra nepagrįsti, bet įrodinėjom nuosekliai ir tai, kad dar neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui, o tik vykstant pačiai kriminalinei žvalgybai, buvo piktnaudžiaujama, nesilaikoma įstatymų, kai kur gal ir sąmoningai meluojama, manipuliuojama ir taip toliau. Beje, teismas konstatuojamojoje dalyje patvirtino, kad buvo neproporcingai taikomos priemonės, kad buvo nesilaikoma Kriminalinės žvalgybos įstatymo atskirų straipsnių, bet išteisinamajame nuosprendyje jis vis tiek rėmėsi tais neteisėtai surinktais įkalčiais ir pagal juos išteisino. Tai teisine prasme svarbu tada pripažinti, kad ne tik patys įkalčiai neįrodo kaltės, bet kad patys įkalčiai buvo surinkti neteisėtai. Todėl mes prašome apeliacinio teismo tai įvardinti, kad Kriminalinės žvalgybos institucijos jaustų tam tikras ribas ir laikytųsi įstatymų.