Trečiadienio pavakarę Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos Saulės laikrodžio kiemely pagerbti du lietuvių kalboje nebevartojami žodžiai.

Vienas iš jų – „miltamalys“. Taip anksčiau būdavo vadinamas malūno savininkas ar grūdų malimo ekspertas, dabar žinomas kaip malūnininkas. Šio žodžio globėja tapo verslininkė Rugilė Cibauskaitė. Antrojo žodžio globėju paskelbtas muzikos pedagogas Linas Švirinas. Jis ėmėsi globoti „ugnadegtį“, dabartinėje kalboje atitinkantį atžagarų, aštrų, žvarbų.

Kasparo Bagdono nuotr.

Šie žodžiai bus išgraviruoti ant kiemelyje esančių granitinių plytelių ir atguls šalia 60 kitų nebevartojamų lietuvių kalbos žodžių.

„Žodis – kaip ir žmogus. Jisai gimsta, auga, kol yra vartojamas ir paskui numiršta, nes atsiranda kitas, patogesnis žodis. <…> Negedėkim, nežvelkim atgal, nes tai yra natūralus dalykas. Žodis paseno, numirė ir į jo vietą, kaip jūs jauni ateinat į mūsų senų vietą, ateina naujas gražus žodis, kurį jūs vartojat ir perduosit savo vaikams, anūkams“, – sakė rašytojas Vytautas Čepas.

Jis taip pat priminė žodį „šmaikšteklis“. Taip anksčiau buvo vadinama lazda žarijoms krosnyje maišyti, dabar žinoma kaip žarsteklis. Praeityje šis įnagis dar buvo vadinamas barbarizmu, atėjusiu iš rusų kalbos – „kačerga“.

2013 m. bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelyje atidengtas vienintelis pasaulyje paminklas kalbai. Jį sudaro į granito plokštę įmontuotas bronzinis bareljefas su užrašu: „Praeivi, penkios baltų šeimos kalbos jau mirė, po tavo kojomis išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Atmink ir gerbk savo kalbą“. Toliau, take į biblioteką, yra išdėstytos granitinės trinkelės, ant kurių iškalti prof. Danguolės Mikulėnienės surinkti išnykę lietuvių kalbos žodžiai.

Idėja įamžinti mirusius žodžius kilo rašytojams Vytautui Čepui ir Juozui Šikšneliui – Lietuvių kalbos gynimo draugijos įkūrimo iniciatoriams. Rašytojai, pasitelkę skulptorių Algirdą Bosą ir kalbininkę prof. dr. Danguolę Mikulėnienę, sumanė, jog prasmingiausias paminklas ne pačius geriausius laikus išgyvenančiai gimtajai kalbai būtų įamžinti mirusius lietuvių kalbos žodžius, kaip įspėjimą visiems mums, kad kalba pamažu traukiasi, laidodama nuostabaus grožio lietuviškus žodžius, nes jie ne svetimųjų, bet mūsų, lietuvių valia, yra keičiami į dirbtinius ar net sintetinius svetimžodžius.